Ledo ritulys - dinamiška ir įtraukianti sporto šaka, turinti gilias tradicijas įvairiose pasaulio šalyse. Šiame straipsnyje panagrinėsime ledo ritulio ištakas, jo raidą Lietuvoje, dabartinę situaciją ir perspektyvas.
Ledo ritulio pasaulyje
Ledo ritulys, kaip sporto šaka, turi turtingą istoriją ir yra populiarus daugelyje šalių.
Ledo ritulio kelias Lietuvoje
Ledo ritulys Lietuvoje turi savitą istoriją, kurią formavo įvairūs veiksniai. Nuo pirmųjų entuziastų iki profesionalių žaidėjų, Lietuvos ledo ritulininkai nuėjo ilgą kelią. Aptarsime svarbiausius etapus ir asmenybes, prisidėjusias prie šios sporto šakos populiarinimo.
Pirmieji žingsniai ir populiarumo augimas
Nors Lietuvoje ledo ritulio arenų skaičius ribotas, entuziastų dėka ši sporto šaka pamažu populiarėja. Nacionalinės ledo ritulio lygos (NLRL) vykdomasis direktorius Remigijus Valickas pabrėžia, kad net ir tame divizione, kuriame šiuo metu žaidžia Lietuva, lygis nėra žemas.
Vaikų ledo ritulio čempionato atsiradimas prieš šešerius metus tapo dideliu perversmu Lietuvos ledo ritulyje. 2009 metais šešiose Lietuvos ledo ritulio mokyklose treniravosi 160 vaikų. Dabar mokyklų yra vienuolika, o jaunųjų ledo ritulininkų skaičius artėja prie 800. Didžiausią šuolį padarė Sostinės ledo ritulio akademija, joje vaikų skaičius nuo 30 ūgtelėjo iki 101. Daugiausia vaikų priklauso Vilniaus „Geležinio vilko“ mokyklai - 164.
Taip pat skaitykite: Latvijos ledo ritulio lygos įvykiai
2014 m. balandžio mėnesį Vilniaus „Siemens“ arenoje vyko pasaulio čempionato pirmojo diviziono B grupės turnyras, kuriame lietuviai iškovojo bronzos medalius. Rungtynes stebėjo apie 40 tūkst. žiūrovų. Po čempionato į Lietuvos ledo ritulio mokyklų duris pradėjo belstis būriai vaikų. 2014 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje ledo ritulio treniruotes lankė 748 vaikai, o pridėjus jaunuosius ledo ritulininkus užsienyje, skaičius siekė 829. 2013 m. lapkritį vaikų buvo 613.
Iššūkiai ir galimybės
Ledo ritulio plėtra Lietuvoje susiduria su tam tikrais iššūkiais. Visoje Lietuvoje tėra septynios ledo arenos, iš kurių šešios įsileidžia ledo ritulininkus. Dėl užimtumo vaikai nebesutelpa į „Akropolį“, nes ledu tenka dalintis ir su dailiojo čiuožimo atstovais bei prekybos centro lankytojais. Dėl vietų stygiaus „Geležinio vilko“ mokykla nebepriima visų norinčiųjų, vyresniems nei 8 metų vaikams turi pasakyti „ne“.
R. Valicko teigimu, nauji ledo rūmai Lietuvoje kainuotų mažiausiai 10 milijonų litų. Sunku pritraukti investuotojus ir įrodyti, kad ledo arena bus užimta. Visi puikiai suprantame, kad iš sporto Lietuvoje uždirbti sudėtinga.
Tačiau yra ir galimybių. Lietuvos ledo ritulio rinktinės treneris iš Vokietijos Berndas Haake pataria nesijausti varguoliais, kuriuos priglaudžia tik „Akropolis“, nes jo tautiečiai turtingoje Vokietijoje taip pat žaidžia prekybos centruose. Vokietijoje tai vienintelės visus metus atviros ledo ritulio arenos, nors B. Haake tėvynė turi 27 kartus daugiau gyventojų nei Lietuva.
B. Haake ieško alternatyvų. Patyręs specialistas siūlo įrengti atviras ledo aikšteles ant užšalusių ežerų arba išliejus čiuožyklas miesto teritorijose. Vokietis taip pat teigia, kad Lietuvos ledo ritulio treneriams reikia daugiau mokymų, nes šalyje trūksta kvalifikuotų specialistų. Tiesa, NLRL organizuoja seminarus, siunčia trenerius į kursus užsienyje. Lietuviai mokosi Latvijos, Rusijos, Švedijos ar Suomijos ledo ritulio paslapčių. Dar vienas B. Haake patarimas - semtis praktikos užsienyje ir grumtis su užsienio ledo ritulininkais. B. Haake taip pat rekomenduoja įkurti sporto gimnazijas, kuriose sportas derinamas su mokslais.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulys Lietuvoje
Lietuvos ledo ritulio veidai
Dariaus Kasparaičio vardas yra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jis gimė ir augo Elektrėnuose. Kai atsidarė ledo rūmai, jam buvo 5-eri. Nuo pat vaikystės žiūrėjo visokias sporto varžybas, bet labiausiai patiko stebėti ledo ritulį. Tada jam labai patiko visa ledo ritulininko apranga. Tada pas juos į mokyklą atėjo treneris Aleksėjus Nikiforovas ir paklausė, kas nori žaisti ledo ritulį. Jis nedvejodamas pasakė, kad nori. Jam tada buvo 8-eri. Jis iš karto labai gerai pradėjo čiuožti, nors niekada nebuvo to bandęs.
D. Kasparaitis sako, kad jam labai pasisekė, kad turėjo tokį trenerį kaip A. Nikiforovas. Manau, kad tai turėjo nemažai įtakos mano pasiekimams. Taip pat labai svarbu yra turėti stiprų charakterį. Reikia siekti savo tikslo. Jis mano, kad dar bus lietuvių, žaidžiančių NHL. Reikia pastebėti, kad jau elektrėnietis Nerijus Ališauskas atstovauja KHL klubui. Svarbiausia yra turėti svajonę ir jos siekti, nepasiduoti.
Ledo ritulys ir kitos sporto šakos
Sportas yra neatsiejama pasaulio kultūros dalis, o įvairių sporto šakų populiarumas priklauso nuo šalies tradicijų, istorijos ir ekonomikos. Keliaujant po pasaulį galima atrasti unikalių sporto šakų, kurios atspindi vietos kultūrą ir vertybes.
Elektroninis sportas
Elektroninis sportas - tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie - kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas „League of Legends“ žaidimo mačą jautėsi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten - didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Valstybinis „Arirang“ TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Kai į Pietų Korėją grįžo 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias „LOL park“ priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankėsi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) - pasenęs ir uždarytas.
Kupranugarių lenktynės
Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
Rio de Žaneiro karnavalas
Iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas - bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių - kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią - bet paprastai rimtą ir labai brazilišką - temą. Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto. Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų - ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų - penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai - iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ - į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų - labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės.
Žirgų lenktynės Honkonge
Trečiadienio vakarai Honkonge - ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.
Beisbolas Kuboje
Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione atsiėjo po 3 eurocentus. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: „Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus“. „Mūšis“ tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį „komandos talismaną“ nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį.
Australiškas futbolas
Melburnas - vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjo eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo „tik“ 35 tūkstančiai. Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji - ovalinė, plotu trigubai lenkianti „mūsiško futbolo“ arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje.
Muai Tai Tailande
Daugelyje pasaulio šalių „nacionalinis sportas“ yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams.
NASCAR JAV
Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ - NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato - vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą! Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Kartu NASCAR‘as - ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą.
Gaidžių peštynės Filipinuose
Filipinuose nacionalinis sportas - krepšinis, o antras - gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos - kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas.
Zurchanė Irane
Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.
Futbolas Brazilijoje
Stadionas iš didžiosios raidės - ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais - irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios.
„Pikapų-monstrų“ šou JAV
JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską - ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius.
Krepšinis Filipinuose
Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre - krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis - nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis - kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos.
Vadeliotojų varžybos Kanadoje
Šis sportas klesti tik Kanados prerijose. Stebėti jo „pasaulio čempionato“ per Kalgario miesto šventę susirinko daugiau nei 20000 žmonių, o milžiniškuose ekranuose pristatytiems vadeliotojams ir jų raiteliams-palydovams (outrider) kertant finiš…
Elektrėnai - ledo ritulio miestas
Elektrėnai - miestas, neatsiejamas nuo ledo ritulio istorijos Lietuvoje. Aptarsime, kaip šis miestas tapo ledo ritulio centru, kokią įtaką jam padarė elektrinės statybos ir kaip ledo ritulys formavo miesto identitetą.
Elektrėnų istorija
Po trečiojo ledynmečio dabartinę Elektrėnų teritoriją užliejo ledynų tirpsmo vandenys. Laikui bėgant vanduo slinko, aukštumose palikdamas molio ir smėlio sąnašas, o daubose - kelis ežerus. Taigi po trijų šimtų metų liko Anykštos, Pukinnos, Jagudis ir keli mažesni ežerai. Apie minėtus ežerus žmonės kalba nuo akmens amžiaus. Tai liudija šiose apylinkėse tyrinėti Alynkos, Perkūnakiemio, Gojaus pilkapiai. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad mūsų eros pradžioje čia gyveno viena iš jotvingų genčių. Ankstyvaisiais Lietuvos valstybės gyvavimo metais senieji Elektrėnų apylinkių gyventojai atsidūrė vieno svarbiausių administracinių ir politinių centrų - Trakų - įtakoje. Per šias vietas ėjo didieji to meto keliai į Vilnių ir Trakus, kuriais dažnai naudojosi Kryžiuočių ordino kariuomenė. 1348 m., keliolika kilometrų nuo dabartinio Elektrėnų miesto, prie Strevos upės, įvyko didelis mūšis, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, tarp jų ir Gedimino sūnus Narimantas. Dabartinėje Elektrėnų miesto teritorijoje ir jo apylinkėse žmonės gyvena labai seniai, nors pats miestas yra vienas jauniausių Lietuvoje. Nuo XIV amžiaus Elektrėnų sritys buvo Trakų kunigaikštystės įtakos zonoje, nuo 1413 m. - Trakų vaivadija, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1918 m.) - iš Trakų apskrities perėjo į Kietaviškių apskritį, vėliau į Vievio apskritį ir Vievi rajonas (1950 06 20). Jau susikūręs Elektrėnų miestas priklausė Trakų rajonui, o 2000 m., įkūrus Elektrėnų savivaldybę, tapo jos centru.
Elektrinės konstrukcijos atnešė didelių pokyčių. Vandens telkinys, dabar vadinamas Elektrėnų mariomis, buvo sukurtas užtvenkus Strevos upę. 1961 metais užtvankoje pradėjo kilti vanduo, susiliedamas net aštuoni ežerai ir ežerėliai: Anykšta, Pukina, Jagudė, Jagudėlė, Dumbliuka, Nendrynėlė, Syšvanta ir Šyšvantaitis. Senosios salos, net garsioji Gandrų kolonija, didžiausia baltųjų keliautojų tėvynė Europoje, buvo po vandeniu. Atsirado naujos salos: Didžioji, Baubių, Garnių, Kirų, Miškinė, Žalioji, Kalvotoji… Kakliniškių, Perkūnakiemio, Šarkinės, Anykščių, Raistinės, Lekavičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos, Rungos kaimai, iš kurių daugiau nei 140 sodybų. pajudėjo, pasirodė po vandeniu. Šių kaimų pavadinimai iškalti vienoje iš Elektrėnų skulptūrų parko skulptūrų. 1961 m. pavasarį pradėta statyti nuolatinė gyvenvietė, miestą projektavo B. Kasparavičienė ir K.
Dariaus Kasparaičio indėlis
Darius Kasparaitis, kilęs iš Elektrėnų, yra vienas žymiausių Lietuvos ledo ritulininkų. Jis ne tik pats pasiekė aukštų rezultatų, bet ir įkūrė Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklą, siekdamas, kad vaikai turėtų galimybę treniruotis ir tobulėti. Jam labai daug padeda Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis. Elektrėnai labai daug padeda ledo rituliui. Auga nebloga ledo ritulio karta.
D. Kasparaitis sako, kad ledo ritulys jį daug ko išmokė. Jis žino, kas yra disciplina, kuri yra reikalinga gyvenime. Taip pat šis sportas padėjo finansiškai, supratau, kad jei labai noriu, galiu pasiekti viską. Jis iki šiol žaidžia ledo ritulį, jam labai patinka ši sporto šaka. Dabar savo gyvenimą jis nori dovanoti vaikams, o būti tėvu ir dalyvauti jų augime jam yra didžiausia dovana.
Savanoriai ir sportas
Sportas dažnai būna susijęs su savanoryste ir patriotiškumu. Nagrinėsime Stepono Dariaus, žymaus Lietuvos lakūno, savanorišką veiklą ir indėlį į sportą bei Lietuvos valstybės kūrimąsi.
Steponas Darius - patriotas ir sportininkas
Net ir visiškai nesidomintys Lietuvos istorija, be abejo, bus girdėję Stepono Dariaus vardą. Ir nors nemažai daliai lietuvių Dariaus vardas savaime siejasi su kito lakūno - Stasio Girėno - vardu, o sąskambis Darius ir Girėnas neretai suvokiamas kaip nedalomas vienis, šįkart mus domina būtent žymiojo lakūno S. Darius.
S. Darius buvo „Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, patriotas, 1920 metais grįžęs iš Amerikos į Lietuvą padėti jaunai šaliai, pilotas, karys, sportininkas, vienas Lietuvos sporto pradininkų, pasižymėjęs bokso, krepšinio, ledo ritulio, beisbolo srityse, parašęs lietuvių kalba krepšinio ir beisbolo taisykles. Jis organizavo Amerikos lietuvių paramą Lietuvos kariuomenei remti bei Klaipėdos krašto sukilimui organizuoti. Būsimasis aviatorius gimė 1896 m. sausio 8 d. netoli Klaipėdos, dabartiniame Klaipėdos rajone, tuometiniame Kvėdarnos valsčiuje Rubiškės kaime (dabar - Dariaus kaimas) Jono Romualdo Jucevičiaus ir Augustinos Jucevičienės (buv. Vaišvilaitės) šeimoje.
1917 m. balandžio 6 d. JAV paskelbus karą Vokietijai, S. Darius metė mokslus ir savanoriu išvyko į frontą, nors šiam sūnaus žingsniui nepritarė motina. Už sąžiningą tarnybą JAV kariuomenėje S. Darius buvo apdovanotas Pergalės medaliu su trimis žvaigždėmis ir Šv.
Gyvendamas Amerikoje, S. Darius visą laiką domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, tačiau apie grįžimą į Tėvynę aktyviau ėmė mąstyti, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, o ypač kai jaunai valstybei ėmė grasinti kaimyninė Lenkija.
Į Lietuvą S. Darius grįžo 1920 m.
Baigęs Karo mokyklą S. Darius buvo paskirtas į artileriją, bet jau birželio mėn. S. Darius 1921 m. savo dienoraštyje rašo: „Birželio 9 d. kuopos vado kapitono Juozaičio esu pristatytas kaipo kandidatas aviacijon. Birželio 10 d. su kandidatais Čemarka, Vyt. Valteriu, Vyt. Zakšausku ir Remeika nuvykstu patikrinimui. Skraidžiau viršum Kauno ir Garliavos. Pirmas bandymas sėkmingas”. 1922 m. baigęs teorinius kursus, kaip rašo P. Poškus, „birželio mėnesį leitenantas Darius vykdė žvalgo pareigas. Liepos 25 d. 1922 m. spalio 12 d. jaunam lakūnui S. Dariui itin svarbi - jis pirmą kartą savarankiškai pakyla virš Kauno su lėktuvu „Albatrosas B-2″. Lietuvos karo aviacijoje S. Darius tarnavo penkerius metus: nuo 1922 iki 1927 m.
S. Darius buvo aktyvus Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos dalyvis. 1922 m. gruodžio 16 d. gavęs atostogų, sumaniau nuvykt Klaipėdon atlikti kai kuriuos asmens reikalus (iš tiesų tai buvo greičiausiai žvalgybinė užduotis - aut. pst.) ir paskiau, jei oras leis, dar nuvykti tėviškėn. Apsirengiau civiliniais drabužiais ir išvykau pažiūrėti tą miestą, apie kurį buvo daug kalbama, nes Lietuva vedė su Santarve derybas, kad Klaipėdos kraštas pagal Versalės sutarties 99 straipsnį būtų priskirtas prie Lietuvos.
1923 m. vasario 19 d. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai, o S. Už dalyvavimą prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos S. Lietuvoje S. Dariaus išbuvo iki 1927 m.
Apie talentingus, daug ką nuveikusius žmones neretai liaudyje sakoma: „Dievas davė ir dribtelėjo”. Šis posakis puikiai tinka apibūdinti S. Dariaus asmenybę ir jo indėlį į Lietuvą.
Futbolo ištakos Lietuvoje
Nors straipsnis daugiausia dėmesio skiria ledo rituliui, verta paminėti ir kitų sporto šakų, pavyzdžiui, futbolo, raidą Lietuvoje. Trumpai aptarsime futbolo ištakas ir pirmuosius žingsnius Lietuvoje.
#