Nors populiariojoje žiniasklaidoje dažniausiai išgirsime žinias apie „ultrų“ agresyvumą, polinkį į konfliktus ir priešiškumą kai kurių visuomenės grupių atžvilgiu, šie judėjimai yra daug sudėtingesni, aprėpiantys platų istorinį, socialinį, politinį kontekstą. Šiame straipsnyje panagrinėsime lietuviškų futbolo skanduočių pavyzdžius, ultrų judėjimo raidą Lietuvoje ir jo sąsajas su kitomis šalimis.
Ultrų judėjimo ištakos ir raida
Žvelgiant į istoriją, pirmieji daugiau ar mažiau organizuoti komandų palaikymo judėjimai ketvirto dešimtmečio pabaigoje užsimezgė Brazilijoje, o netrukus apie juos imta kalbėti ir Europoje. Iki šiol seniausia žemyno grupuote yra įvardijama Kroatijos Splito „Hajduk“ „Torcida“.
Tradiciškai „ultros“ yra dažniausiai siejamos su Italija, kur pirmosios 15-25 metų jaunuolių grupės, aiškiai išsiskyrusios iš kitų stadionuose besilankančių sirgalių, susibūrė šeštajame-septintajame dešimtmetyje. Jos buvo atpažįstamos iš to, kad įsikurdavo toje pačioje tribūnoje (dažniausiai ten, kur bilietai būdavo pigesni), savo „teritoriją“ stadione įprasmindavo pavadinimu ir nukabindavo vėliavomis, dažnai neslėpdavo politinių pažiūrų. Augant „ultrų“ grupuočių skaičiui, daugėjo ir konfliktų. Dalis jų atspindėjo ilgametę miestų priešpriešą (pvz. tarp Palermo ir Katanijos), kiti kilo dėl politinių priežasčių (Vičencos kairieji „Raudonai Balti“ prieš dešiniuosius „Geltonai mėlynuosius“ iš Veronos).
Pastarasis faktas tampa atspirties tašku paneigiant Lietuvoje vyraujantį mitą, tapatinantį „ultras“ išskirtinai su radikaliais dešiniaisiais ir nacionalistais. Nors dėl istorinių aplinkybių tai gali būti tiesa tam tikromis sąlygomis (pvz., daugelis Lenkijos „ultrų“ yra dešiniųjų pažiūrų anti-komunistai), politiniame spektre „ultrų“ išsidėstymas yra platus. Prie kairiųjų priskiriamas žymus Vokietijos klubas „St. Pažiūras dažniausiai lemia objektyvios ir su futbolu nesusijusios aplinkybės. Tarkime, „Livorno“ polinkį į kairę paaiškina mieste dominuojanti ideologija ir faktas, kad būtent ten dar 1921 metais susikūrė Komunistų partija. Prie kairiųjų iki šiol taip pat priskiriamo „Milan“ aistruolių branduolį sudarė darbininkų klasės ir profsąjungų atstovai, nors klubo savinininkas šiandien yra dešiniųjų pažiūrų milijardierius, buvęs premjeras Silvio Berlusconi.
Kitos Milano komandos „Inter“ sirgaliai, priešingai, yra daugiausiai viduriniosios klasės miestiečiai, todėl linkę į dešinę, o Romos „Lazio“, kadaise paskolinęs logotipe esantį erelį Italijos fašistų partijai, ultra-dešiniąją poziciją galima atsekti nuo pat įkūrimo, inicijuoto karinių grupuočių. Pažiūros padeda formuotis ir tam tikriems skirtingų komandų „ultrų“ aljansams. Viena žymiausių draugysčių iki šiol yra tarp „Lazio“ ir „Inter“ gerbėjų, nors apskritai galingų klubų aistruolių brolystė nėra dažnas reiškinys. Tuo metu „Livorno“ palaiko draugiškus ryšius su „Ternana“ „ultromis“, kurių daugelis - komunistai, „Milan“ - su „Brescia“, o „St. Tiesa, ne visi ryšiai tarp „ultrų“ užsimezgė dėl politinių priežasčių. „Pescara“ ir „Vicenza“ aistruolių brolystė tęsiasi nuo 1977 metų, kuomet trys tūkstančiai pirmosios ekipos gerbėjų atvyko stebėti mačo išvykoje. Svečiai kiek netikėtai laimėjo, bet „Vicenza“ fanai į tai atsakė ne pykčiu, o plojimais varžovams, todėl vėliau susilaukė tokio pat sutikimo Peskaroje.
Taip pat skaitykite: Sportas ir lietuviška muzika
„Ultros“ ir komercializacija
Futbole sukantis vis didesnėms pinigų sumoms, gausėjant remėjų ir reklamos, „ultrų“ situacija keičiasi. „Ultros“ siekia integruotis, išlaikydami esmines vertybes: ištikimybę, atsidavimą, organizuotą palaikymą, tačiau tai komercializacijos ir globalizmo perspektyvoje nėra lengva užduotis. Tačiau organizuotas palaikymas išlieka galinga jėga, su kuria tenka skaitytis ir milijardieriams, ir sporto funkcionieriams. Štai Lietuvoje neseniai viešėjęs „Salzburg Austria“ klubas iš Austrijos 2005 metais rado naują rėmėją - energetinių gėrimų gamintoją „Red Bull“, kuris panoro pakeisti ne tik komandos pavadinimą, bet ir spalvas. Ištikimiausi aistruoliai tam pasipriešino, tačiau galiausiai buvo nebeįleidžiami į stadioną, jei dėvėjo senąją atributiką.
Lietuviškas „ultrų“ judėjimas
Lietuvoje „ultrų“ judėjimas taip pat yra gyvas, o jo simboliu jau spėjo tapti Vilniaus „Žalgirį“ palaikanti „Pietų IV“. Bendruomenė, oficialiai susibūrusi 1985 metais, kuomet užėmė būtent Pietų IV tribūną, nors realiai veikė ir dar anksčiau, mena sovietmečiu prasidėjusias kovas už lietuvybę, pilnutėlį „Žalgirio“ stadioną ir pirmą kartą ten suplevėsavusias trispalves, sunkų pirmųjų nepriklausomybės metų laikotarpį, vėliau sekusius pakilimus ir nuosmukius. Dauguma futbolo klubų turi ultras. Ir net tie, kurie nesišvaisto pareiškimais, kad yra ultros, gyvena tokį gyvenimą. Lietuvoje yra ir toks reiškinys, kaip krepšinio klubų ultros. Nors tai nėra grynai lietuviškas fenomenas, bet labai retas reiškinys.
Nacionalinė rinktinė ir vienybė
Skirtingų Lietuvos klubų aistruoliai geba susivienyti tuomet, kai žaidžia nacionalinė rinktinė - tą dar kartą įrodė aistruolių žygis Rygos gatvėmis rugsėjo mėnesį. Lietuvoje tai yra visiškai lengva užduotis. Čia yra tokios tradicijos, tokie nerašyti įstatymai, kad per rinktinės mačus turi pamiršti bet kokius nesutarimus (nors ir šiaip rimtų nesutarimai tarp įvairių Lietuvos klubų ultrų - retas reiškinys).
Skanduotės ir tautiškumas
Įprastai teigiama, kad Lietuvos nepriklausomybės siekį ypač stiprino krepšinis, rungtynių metu skanduojamos skanduotės, iškeltos vėliavos ir pan. Absoliuti nesąmonė išskirti krepšinį. Nacionalizmą, priešpriešą okupantams lietuviai išreikšdavo per visas sporto šakas. Juk pirma sporto gerbėjų nepaklusnumo išraiška įvyko per bokso mačą Kaune. Ir panašių nutikimų buvo per bet kurią populiaresnę sporto šaką, kur Lietuvos sportininkai galėjo rimčiau pasipriešinti varžovams iš SSSR. Lietuviui tos pergalės buvo bene vienintelis užguitos tautos revanšas. Jau gerokai postsovietiniais laikais krepšinis pasinaudojo situacija ir žinaisklaidos pagalba visus nuopelnus susižėrė sau. Manau, kad futbolas Sovietų valdžiai buvo didesnis galvos skausmas negu krepšinis ir tokių gausių antisovietinių demonstracijų, kaip Vilniuje po futbolo 1982-1983 metais Kauno „Žalgiris“ (ką jau kalbėt apie Vilniaus „Statybą“) nematė. Dėl to šiek tiek pikta ir šiek tiek juokinga buvo prieš kelis metus skaityti a.a. Gintaro Beresnevičiaus pasvarstymus kodėl futbolas Lietuvoje nepopuliarus, bandant įrodyti, kad lietuviams futbolas siejosi su rusiška sporto šaka. Daugiatautis Vilnius per Žalgirio mačus sovietmetį labai atlietuvėdavo. O skanduotės, vėliavos ir visa kita, į krepšinį atėjo iš futbolo.
Lietuviškų futbolo skanduočių pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių lietuviškų futbolo skanduočių įvairovę:
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
- "Sergame baisia liga - manija žaliai balta. Šloviname „Žalgirį“, tiktai vienas jis širdy". Tai žodžiai iš senos „Pietų IV“ sirgalių bendruomenės skanduotės.
"Žalgirio" situacija
Reikia pripažinti, kad „Žalgirio“ klubas serga. Vieno ir paprasto atsakymo į klausimą, kas nutiko „Žalgiriui“, nėra. Jei toks atsakymas egzistuotų, tai vis dar dabartinių Lietuvos čempionų organizacija būtų problemas jau išsprendusi ir šis tekstas dienos šviesos neišvystų. A lygoje „Žalgiriui“ reikalai šį sezoną klostosi prastai ir kol kas nuo pirmaujančių „Kauno Žalgirio“ futbolininkų vilniečiai atsilieka 18 taškų.
Praeityje tam pačiam „Žalgiriui“ užtekdavo susirinkti biudžetą, kurį pagrinde sudarydavo savivaldybės dotacija ir išmokos iš UEFA už dalyvavimą Europos turnyrų atrankose, ir pirma vieta jau beveik buvo garantuota. Paprasčiausiai pagrindiniai konkurentai turėdavo gerokai mažesnį pinigų kapšą ir tos lenktynės prasidėdavo iš nelygių startinių pozicijų. Užtekdavo neprašauti su bent keliais legionieriais ir sėkmė jau tavo pusėje. Tačiau pastaraisiais metais ši tendencija keičiasi.
Tai, kad „Žalgiris“ laimi čempionų titulą, kuris užtikrina bent 1 milijoną UEFA išmokų bei savivaldybės beveik 1,5 milijono eurų siekianti parama kasmet nebūtinai gali garantuoti ryškiai didesnį biudžetą už kitus. Skaičiai labai paprasti. Prieš šį sezoną penki A lygos klubai deklaravo, kad ketina turėti biudžetus, kurie siekia bent vieną milijoną eurų. Tas pats „Kauno Žalgiris“ planavo 3,1 mln. eurų biudžetą, kai „Žalgiris“ tikėjosi surinkti bent 4 milijonus. Tai reiškia, kad sėkmės formulė sudėtingėja, joje atsiranda kur kas daugiau dedamųjų dalių, nei tai buvo prieš dešimtmetį. Jei keli klubai gali sau leisti kviestis panašaus pajėgumo žaidėjus, tuomet jų selekcija, trenerių štabo darbas, fizinis pasiruošimas ir dar daug kitų dalykų įgauna kur kas didesnę svarbą.
Konfliktas su V. Čeburinu
Šį sezoną ta atmosfera aplink „Žalgirio“ klubą ėmė kaisti, kai A lygoje sekė istorinius metraščius vartyti privertusi nelaimėtų rungtynių serija. Vienu metu Vladimiro Čeburino auklėtiniai A lygoje žengė vos aštunti. Galiausiai pralaimėjimas Maltos klubui UEFA čempionų lygos atrankoje susprogdino visas įmanomas emocijas. „Pietų IV“ ir „Žaliai Balto Vilniaus“ sirgalių bendruomenės viešai ėmė reikalauti V. Čeburino pasitraukimo. Viso šito konflikto atomazga pavirto ir į tylą „Žalgirio“ rungtynėse su „Linfield“ klubu UEFA konferencijų lygos atrankoje.
Specialistas iš Kazachstano dar iki atvykstant į „Žalgirį“ buvo gerai žinomas Lietuvos futbolo pasaulyje. Būtent jis su jau neegzistuojančia „Kruojos“ komanda 2014 metais iškovojo sidabro medalius, o galiausiai su „Sūduva“ buvo laimėti trys čempionų titulai, atimti būtent iš „Žalgirio“. Tačiau prieš prasidedant 2021 metų sezonui buvo pranešta, kad „Žalgirį“ treniruos V. Čeburinas. Sirgaliai šią žinią sutiko dviprasmiškai. Viena vertus, tai buvo treneris, kuris Lietuvoje jau buvo laimėjęs viską, kita vertus, tai buvo specialistas, atėjęs iš vienu metu buvusių principinių varžovų.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Tačiau „Žalgiris“ 2021 metais laimėjo A lygą, nukeliavo iki UEFA konferencijų lygos ketvirtojo etapo. Galiausiai 2022 metais atrodė, kad „Žalgiris“ panirs ilgam į aukso amžiaus laikus. Užtikrintas triumfas A lygoje, istorinis Lietuvos klubams pasirodymas UEFA turnyrų grupių etape, Dariaus ir Girėno stadione atidarymo rungtynėse laimėta LFF taurėje ir gerokai biudžetą turėję papildyti pinigai iš UEFA. Ir tada atėjo 2023 metai. „Žalgiris“ nusileido „Panevėžiui“, pakartoti praėjusio sezono sėkmės UEFA turnyruose nepavyko, LFF taurėje patirtas fiasko. Nors V. Čeburinas su „Žalgiriu“ reabilitavosi 2024 metais, bet dangus šį sezoną vėl gerokai aptemo virš dabar jau „Žalgirio“ namų stadiono stogo.
Kad „Žalgiriui“ būti dominuojančia jėga pastaraisiais sezonais sekasi sunkiai patvirtina keli faktai. Pirmasis iš jų susijęs su titulais. „Žalgiris“ yra tas klubas, kuris prieš kiekvieną sezoną kelia sau tikslus laimėti visus įmanomus trofėjus. Tačiau tą padaryti paskutinį kartą pavyko tik 2016 metais, kai Valdo Dambrausko treniruojamas „Žalgiris“ Lietuvoje susišlavė viską. Atvykus V. Čeburinui to padaryti „Žalgiriui“ nepavyko nė karto.
Antras dalykas, kuris keičiasi pastaraisiais metais, tai „Žalgirio“ žaidėjų ir kitų A lygos klubų vertė. Jei analizuosime transfermarkt.com pateiktus duomenis, tai pamatysime, kad „Žalgiris“ ilgus metus turėdavo didžiausią vertę turinčią sudėtį, bet viskas ėmė keistis nuo 2024 metų, kai „Žalgiris“ iš pirmos pozicijos pagal šį rodiklį nusileisdavo kartais net ir iki ketvirtos vietos. Šiai akimirkai „Žalgiris“ pagal rinkos vertę taip pat rikiuojasi trečias. V. Čeburino sudėtis vertinama 6 milijonais eurų, „Šiaulių“ komandos - 6,38 mln. eurų, o „Kauno Žalgirio“ - 6,95 mln.
Lietuvių trūkumas
Viena iš didžiausių „Žalgirio“ pastarųjų metų bėdų - pajėgūs lietuviai, o tiksliau jų trūkumas. Po 2023 metų sezono komandą paliko Arvydas Novikovas, Edvinas Gertmonas, Kipras Kažukolovas. Būtent 2024 metais komandoje iš esmės liko trys patyrę ir aukštesnį lygį matę lietuviai - Paulius Golubickas, Giedrius Matulevičius ir Ovidijus Verbickas. Tačiau prieš šį sezoną P. Golubickas paliko komandą, o į jo vietą lygiavertės pamainos surasti nepavyko. Taip, Gustas Jarusevičius ir Motiejus Burba galėjo tapti tuo trūkstamu trečiuoju lietuviu, bet jų vaidmuo sezono eigoje tapo visiškai epizodiniu. A lygoje galiojanti trijų lietuvių taisyklė nuolat verčia sukti galvą V. Čeburinui. O dar kai traumą gavo G.
Žinoma, „Žalgiris“ prieš šį sezoną deklaravo tikslą suteikti šansą akademijos auklėtiniams. Tačiau šis tikslas buvo labai greitai pamirštas, kai dvikovoje su Maltos klubu išvykoje „Spartans“ nemenką rungtynių dalį savo gretose aikštėje turėjo daugiau lietuvių. Tada antrajame kėlinyje V. Čeburinas pakeitė vienintelius lietuvius O. Verbicką ir G.
tags: #lietuviskos #futbolo #skanduotes