Įvadas
Lietuva turi turtingą ir įvairialypę techninio sporto istoriją, apimančią aviaciją, automobilių sportą, dailųjį čiuožimą ir kitas disciplinas. Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi Lietuvos techninio sporto įvykiai, pasiekimai ir asmenybės, pradedant XX a. pradžia ir tęsiant iki šių dienų.
Aviacija ir Akrobatinis Skraidymas
Kauno Aeroklubo Istorija
Kauno aeroklubas - tai akrobatinio skraidymo sporto organizacija, kurioje veikia ir pradinė pilotų mokykla. Kauno aeroklubas yra aktyvus Lietuvos akrobatinio skraidymo lėktuvais federacijos narys. 1965 m. į Pociūnų aerodromą atgabenus čekų lėktuvus Z-326 prasidėjo pirmieji akrobatiniai skrydžiai, treniruotės, varžybos kartu su ukrainiečiais, Lietuvos čempionatai. 1971 m. įkurtas Kauno aviacijos techninis sporto klubas, su sporto baze Pociūnų aerodrome. Klubui vadovavo Pranas Vinickas (1971-1976), Jonas Bagdonas (1976-1979), Romualdas Pivnickas (1979-1980). Tai klubo veiklos spurto metas. Daug skraidymų, treniruočių, augantis lėktuvų skaičius. Skraidymai 2-3 lėktuvų rikiuotėje. Šio dešimtmečio pradžioje klubą užgriuvo didelės sportininkų netektys. Dauguma jų dėl lėktuvų Jak-50 ir Jak-52 konstrukcijos trūkumų, kurie tik vėliau buvo taisomi gamyboje. Klubui visa dešimtmetį vadovavo Vytautas Stankevičius: instruktorius, drauge su kitais išugdęs didelį būrį lakūnų, kuriuos dabar galima sutikti Lietuvos civilinėje aviacijoje, karinėse oro pajėgose bei kituose aeroklubuose. Nors netektys buvo skaudžios, tačiau klubas plėtė savo veiklą, augo sportininkų skaičius iš kurių buvo atrenkami stipriausi, kad atstovauti tuometinę Lietuvą. Vyko prestižinės S. Dariaus ir S. Girėno prizo varžybos.
Šiame laikotarpyje SSRS ir Lietuvos čempionatuose pasiektos pergalės buvo labai reikšmingos ir svarbios. Žymiausią laimėjimą 1985 m. SSRS čempionate pasiekė Lietuvos komanda, iškovojusi 1 v., kurios sudėtyje buvo mūsų klubo nariai A. Jurgelevičius, A. Motiejūnaitė ir P. Girskutė, treniruojama L. Jonio. Absoliučiu SSRS čempionu tapo vilnietis V. Lapėnas, o A. Jurgelevičius - 2 v. Jie pakartojo ir viršijo 1979 m. Lietuvos rinktinės pasiekimą. Ėmė ryškėti ir kiti sporto meistrai - tai V. Armonas, R. Piktys, A. Cibarauskas, D. Mikulskytė, V. Kalpavičius, R. Gedrimas, vėliau A. Marčiukaitis, A. Žentelis… Pociūnų aerodrome virė tikras sportinis gyvenimas. Per dešimtmetį lėktuvu Jak-52 išmoko skraidyti ir dalyvavo varžybose labai daug Kauno ATSK lakūnų, kuriuos dabar galima sutikti Lietuvos civilinėje aviacijoje, karinėse oro pajėgose bei kituose aeroklubuose. Juos mokė to meto aukštojo polotažo meistrai: Romualdas Pivnickas, Vytautas Stankevičius, Leonas Jonys, Eugenijus Raubickas, Stanislovas Narvilas, Algimantas Jurgelevičius ir kiti. Klube vyko intensyvus jaunųjų lakūnų ruošimas, kasmet priimant po 20-30 pirmamečių. Instruktoriai savo meistriškumą tobulino skraidydami grupėje. Jiems teko išbandyti visas trijulės ar dvejeto rikiuotės pozicijas, bet ilgainiui, vedančiojo vietoje dažniausiai būdavo grandies vadas E. Raubickas. Vėliau jis ir rinkosi kurį lakūną pasikviesti į tokias treniruotes.
1989 m. Lietuvoje po 50 metų pertraukos Eugenijaus Raubicko iniciatyva, padedant Aloyzui Cibarauskui, Aleksandrui Jonušui buvo surengtos 2-osios tarptautinės Baltijos šalių aviacijos sporto šakų varžybos. Akrobatinio skraidymo varžybos vyko Aleksote tarp Lietuvos ir Lenkijos pilotų (jame dar esant SSRS kariuomenei)! Nugalėjo L. Jonys. 1991 m. Klubas pakeitė savo pavadinimą ir tapo Kauno aeroklubu. Klubo vadovu išrenkamas Eugenijus Raubickas. Tuomet kūrėsi ir stiprėjo Lietuvos valstybės savarankiškos institucijos, vyko finansų sistemos reformos. Visiems buvo sunku, ypač per ekonominę blokadą, todėl Kauno aeroklubui teko ieškotis naujų finansavimo šaltinių. 1993 m. Aleksote Kauno aeroklubas, vadovaujamas E. Raubicko, sėkmingai organizavo didžiulę aviacijos šventę skirtą S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 60-mečiui paminėti. Pastebėjusi klubo potencialą, Kauno savivaldybė įgaliojo Kauno aeroklubą perimti iš besitraukiančios rusų kariuomenės visą aerodromo teritoriją ir pastatus. Tai buvo didelis iššūkis su kuriuo klubas sėkmingai susitvarkė. 1994 m. Aloyzo Cibarausko pastangų dėka į Lietuvą buvo atgabenti du vienviečiai akrobatiniai lėktuvai Jak-55M. Tai leido pasaulio čempionate Vengrijoje, kartu su J. Kairiu sudalyvauti A. Jurgelevičiui ir A. Motiejūnaitei. Komandos jie nesudarė ir kovojo asmeninėje įskaitoje. Klube buvo tęsiamos treniruotės grupėje, nes juos kas kart reikėdavo demonstruoti įvairiose šventėse. E. Raubickui išėjus tarnauti į Lietuvos karines oro pajėgas, 1995 m. Kauno aeroklubo vadovu buvo išrinktas Algimantas Žentelis, tačiau grupiniai skrydžiai su Eugenijaus suburta Kauno lakūnų grupe tęsėsi ir toliau džiugino žiūrovus.
Automobilių Sportas
Ramūno Čapkausko Pasiekimai
Pirmą kartą Lietuvos čempionu formulių "F-1600" klasėje sportininkas tapo dar 1995 m. 2013-aisiais Ramūnas triumfavo šalies čempionato "Baltic Open" klasėje. Penkerius pastaruosius metus jis sėkmingai derino startus ralyje ir žiedinėse lenktynėse, nors pastarosios likdavo antrame plane. "Ralis visada buvo ir yra labai brangus sportas. Tad priėmiau sprendimą padaryti pertrauką ralio varžybose, bet pastarųjų dienų permainos, turinčios kiek atpiginti šį sportą, gali pakeisti situaciją - tikrai neatmetu galimybės grįžti. O dėmesį 2017 m. kryptingai skyriau žiedui, - dalijasi patirtimi 40-metis lenktynininkas. R.Čapkausko teigimu, per keletą metų "Fast Lap" lenktynių serija atgaivino šalyje žiedines lenktynes. Pasak jo, net tarybiniais laikais, kai dalyvių būdavo nemažai, į vieną renginį "Nemuno žiede" apie 130 automobilių retai kada susirinkdavo. O čia vien "R3000+" klasės Lietuvos čempionato suvestinėje - 24 pavardės. Pirmas - Ramūnas Čapkauskas. Jis surinko 72 taškus, o artimiausią varžovą aplenkė net 32 - persvara daugiau nei solidi. Dėl kito sezono startų ilgų nuotolių lenktynėse Ramūnas kol kas nėra visiškai apsisprendęs. "Esu labai dėkingas visiems partneriams, ypač Algirdui ir Andriui Ramanauskams, kurie mane prieš keletą metų pakvietė prisijungti prie šio projekto. Man tai buvo nauja patirtis ir tikrai labai įdomūs metai", - sako R.Čapkauskas. Projektas, su kuriuo sieta daug vilčių, deja, triumfu Palangos 1 000 km lenktynėse taip ir nesibaigė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sporto apžvalga
Ralis visada buvo ir yra labai brangus sportas. "Tai geras automobilis, tačiau jis reikalauja aukščiausio lygio mechanikų ir nepriekaištingo paruošimo. 2016-aisiais mums buvo pavykę beveik viską sustyguoti, iki pergalės trūko labai nedaug. Bet trūko. O 2017 m. vėl nepasisekė. Šių metų lenktynėse aš buvau tik vairuotojas - nemėgstu tokių situacijų, kai negaliu kontroliuoti pasirengimo, eigos ir pan. Bendrovė Olandijoje, kuri turėjo paruošti automobilį startui, atrodo, viską padarė atvirkščiai. Todėl pats sau ir visiems kolegoms pasakiau, kad aš iš šio projekto traukiuosi ir daugiau šiuo automobiliu nelenktyniausiu", - apie ne patį maloniausią sprendimą atvirauja R.Čapkauskas. Tačiau Palangoje mes jį turėtume pamatyti. Jis bene vienintelis dalyvis, kuris nuo pat 2000-ųjų nepraleidęs nė vienų lenktynių. "Palangoje laimi nebūtinai greičiausiu automobiliu važiuojanti komanda. Ten reikia stabilumo ir patikimumo. Palangos trasa - specifinė, aš tikrai žinau, kurie automobilio mazgai čia labiausiai apkraunami, kaip reikia paruošti techniką. Todėl vienas iš galvoje kirbančių planų - paruošti automobilį, kuris gal nelaimės kvalifikacijos, tačiau finiše gali būti pirmas: manau, kad dviejų vairuotojų komanda, mokanti važiuoti greitai ir tausojanti automobilį, gali būti sėkmės garantas. Kai 2015 m. rudenį R.Čapkauskas ir Žilvinas Juršys savo kolegas ralio lenktynininkus pakvietė į Elektrėnų apylinkėse vykusį "DHL Elektrėnai" ralį, šio miesto meras Kęstutis Vaitukaitis spaudos konferencijoje prasitarė, kad 2018-aisiais, minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, Elektrėnuose vyks šimtmečio ralis. Ši spaudos konferencijoje pasakyta užuomina tapo savotišku tikslu: kitais metais, antrą rugsėjo savaitgalį, Elektrėnai vėl taps lenktynių miestu. Per savo ilgą karjerą dalyvavęs daugelyje įvairiausių lenktynių, R.Čapkauskas tikisi, kad automobilių sportas atsigaus ir susigrąžins kiek priblėsusį populiarumą.
Veteranų klubas „Automobilininkas“
Išėjęs į pensiją, kartu su bendraminčiais 2003 m. kovo 21 d. Antanas Paškauskas įkūrė Veteranų klubą „Automobilininkas“ ir tapo klubo prezidentu. Pagrindinis klubo uždavinys - vienyti po šalį išsibarsčiusius veteranus, buvusius ir dabartinius transporto darbuotojus, vadovus. Klubas turi savo vėliavą, himną, ženkliuką ir 212 narių visoje Lietuvoje. Kiekvienais metais vyksta visuotiniai susirinkimai, ekskursijos, aktyviai prisidėta prie Kelių transporto darbuotojų dienos atsiradimo metinių švenčių kalendoriuje. Klubo nariai nuosekliai renka medžiagą apie automobilizmo raidą Lietuvoje, šalyje veikusias įmones, įstaigas, jose dirbusius ir tebedirbančius automobilių transporto veteranus Lietuvoje. „Lietuvos automobilių transportas - mūsų gyvenimo dalis“. Apie sudėtingą automobilių transporto istoriją, kuri apima praėjusio amžiaus įvykius nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo …
Dailusis Čiuožimas
Istorija ir Raida Lietuvoje
Lietuvoje dailusis čiuožimas pradėtas kultivuoti 1923, varžybos įvyko 1924. 1931 surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. Iki Antrojo pasaulinio karo varžybos vyko ant natūralaus ledo, todėl dėl oro sąlygų kiti čempionatai įvyko tik 1932, 1937, 1940. Lietuvos sportininkai 1929 ir 1935 dalyvavo Baltijos šalių studentų varžybose, 1937 - universiadoje Australijoje. Geriausi 1924-41 čiuožėjai: Vincas Ignaitis, K. Kalvaitis, Liudas Zeikus, O. Paplauskaitė, F. Zeikuvienė. Nuo 1951 vėl rengiami Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatai. 1960 Kaune, 1963 Vilniuje įsteigtos dailiojo čiuožimo mokyklos. 1976 Kaune pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla. 1991 Lietuvos čiuožimo federacija tapo Tarptautinės čiuožėjų sąjungos nare, nuo 1992 Lietuvos sportininkai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose.
Žymiausi Lietuvos Čiuožėjai ir Jų Pasiekimai
Daugkartiniai Lietuvos čempionai: Aidas Reklys, Beatričė Rožinskaitė, E. Vaitkutė, P. Vanagas, Lilija Žalytė‑Vanagienė, Gintarė Vostrecovaitė, Ingrida Zenkevičiūtė-Snieškienė (pavienis dailusis čiuožimas). Šokių ant ledo pora M. Drobiazko ir P. Vanagas 2000 ir 2006 iškovojo Europos, 2000 pasaulio čempionatų bronzos medalius. Dalyvavo penkeriose žiemos olimpinėse žaidynėse: 1998 Nagano užėmė 8, 2002 Salt Lake City - 5, 2006 Turino - 7 vietą.
Lietuvos olimpiečiai: Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (1992, 1994, 1998, 2002, 2006); Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas (2014); Paulina Ramanauskaitė ir Deividas Kizala (2022). Aukščiausia pasiekta vieta - penkta, ją 2002 m. Solt Leik Sityje iškovojo M.Drobiazko ir P.Vanagas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sporto istorija
Lilija Vanagienė: Legenda ir Dailiojo Čiuožimo Veidas Lietuvoje
Mūsų šalies dailųjį čiuožimą sunku įsivaizduoti be Lilijos Vanagienės - Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentės, nusipelniusios Lietuvos trenerės, aštuoniskart respublikos čempionės. Be to, penkerių žiemos olimpinių žaidynių dalyvio, pasaulio ir Europos čempionatų bronzinio prizininko Povilo Vanago mamos bei pirmosios trenerės.
Lilija Vanagienė prisimena, kad patį didžiausią įspūdį paliko pirmosios nepriklausomos Lietuvos 1992 m. Albervilio žiemos žaidynės, kai kone paskutinę minutę įšokome į nuvažiuojantį traukinį. Patys gražiausi jos gyvenimo metai susiję su sūnumi Povilu, stebint jo pasirodymus ir Lilehamerio, Nagano, Solt Leik Sičio bei Turino olimpinėse žiemos žaidynėse. Liūdniausias momentas, kai tada 27-erių Deividas Stagniūnas po Sočio olimpinių žaidynių 2014-aisiais baigė sportuoti.
Lilija Vanagienė teigia, kad apie vienatvę nėra kada galvoti, nes jos antrasis vyras - dailusis čiuožimas, kuris jos jau daug metų nė per žingsnio nepaleidžia. Ji vis dar tiki, kad parodys gyvenimas, ar kada nors turėsime tokį didelio meistriškumo šokėją, kaip jos sūnus Povilas. Daug tikiuosi iš trečią sezoną kartu šokančių ir dailiajam čiuožimui atsidavusių Sauliaus Ambrulevičiaus ir Allison Reed.
Ledrogių Sportas
Europos Jaunimo Ledrogių Čempionatas
Lenkijoje, Žnino mieste, vyko Europos jaunimo ledrogių čempionatas, kur dalyvavę Lietuvos atstovai pateko į dešimtuką ir perrašė šio sporto Lietuvoje istoriją. Į čempionatą susirinko per 80 sportininkų iš Estijos, Latvijos, Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lietuvos ir Lenkijos. Varžybos vyko nedideliame vidurio Lenkijos ežere, ant kurio čempionatas buvo perkeltas apsnigus Aismares ir Suvalkų ežerus. Šis nedidelis ežeras tapo iššūkiu sportininkams, kurie turėjo prisitaikyti prie permainingo vėjo. Vyravo silpni ir vidutiniai vėjai, todėl labai daug reiškė techninis inventoriaus stovis ir taktinis sportininkų pasirengimas.
Pasaulio jaunimo DN ledrogių klasėje vyko atkakli kova tarp Estijos ir Švedijos ledrogininkų. Švedas Edis Klemetsas pirmajame važiavime finišavo pirmas, bet buvo diskvalifikuotas, nes jo inventorius svėrė 8 kg mažiau nei leistina. Tuo puikiai pasinaudojo estas Eigo Helimetsas, kuris ir tapo lyderiu. Tačiau E. Klemetsas pademonstravo sportinį charakterį ir laimėjęs net tris važiavimus sugebėjo galutinėje įskaitoje aplenkti Estijos sportininką. Atkakli kova vyko dėl trečios vietos, kurią iškovojo estas Kevinas Grasas. Pasaulio jaunimo „Ice Optimist“ klasėje nuo pat pirmo važiavimo pirmoje vietoje įsitvirtino Estijos atstovas Georgas Paomesas. Jis laimėjo net tris važiavimus ir dominavo šioje klasėje. Geriausiai iš lietuvių pasirodė šiaulietis Rimvydas Mažunavičius, bendroje įskaitoje užimdamas 23 vietą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos žirginio sporto elitas
Lietuvos Sportininkų Pasiekimai
Europos čempionatas vyko po pasaulio čempionato įskaitos, čia DN klasėje vėl nugalėjo Švedijos sportininkas E. Klemetsas. Geriausiai iš lietuvių sekėsi A. Gerasimavičiui, bendroje įskaitoje įsitvirtinusiam 24-oje vietoje. Merginų tarpe penkta liko šiaulietė Jovilė Gedmontaitė. J. Gedmontaitė tapo pirmąja Lietuvos DN ledrogių atstove Europos čempionate, patekusia į merginų pirmąjį šešetą. Europos „Ice Optimist“ čempionate šiaulietis R. Mažunavičius užėmė devintąją vietą, tai - aukščiausias visų laikų Lietuvos pasiekimas šios klasės Europos čempionatuose. Čempionu tapo G. Paomesas. Lietuvos ledrogių rinktinės treneriai Irutė Žičkuvienė ir Darius Gerasimavičius pastebi, kad būtina dalyvauti aukščiausio lygio varžybose, nes taip įgaunama patirtis ir meistriškumas, o turint vidutinio lygio inventorių ir ribotas sąlygas treniruotėms, Lietuvos sportininkų pasiekimai nuteikia optimistiškai. Kitais metais čempionatas vyks Estijoje, kur tikimasi dar laipteliu palypėti pjedestalo link. Vengrijoje šią savaitę prasideda Europos DN čempionatas. Lietuvai ant užšalusio Balatono ežero atstovaus Šarūnas Sodeika. J. Gedmontaitė tapo pirmąja Lietuvos DN ledrogių atstove Europos čempionate, patekusia į merginų pirmąjį šešetą.
Inžinerija ir Techninis Sportas
Prano Noreikos Indėlis į Lietuvos Energetiką
Pranas Noreika gimė 1927 m. spalio 15 d. Aukštelkų kaime, Radviliškio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. 1942 m. baigė Šiaulių amatų mokyklos Elektromechanikos skyrių. 1945 - 1946 m. 1946 m. Pranas Noreika įstojo į Kauno politechnikumo Elektrotechnikos skyrių ir 1950 m. įgijo Elektros stipriųjų srovių specialybę. 1950 - 1955 m. studijavo Kauno politechnikos institute ir įgijo elektriko kvalifikaciją 1950 m. paskirtas Kauno Petrašiūnų šiluminės elektrinės budinčiuoju monteriu, 1953 m. - pamainos viršininku, 1955 m. 1957 - 1960 m. Pranas Noreika - Lietuvos Ministrų tarybos reikalų valdybos referentas bei Liaudies ūkio tarybos Energetikos valdybos vyr. inžinierius. 1960 - 1962 m. jis buvo statomos Lietuvos VRE direktorius, o ją pastačius, nuo 1962 iki 2001 m. - jos direktorius, o nuo 2002 m. iki 2010 m. - AB Lietuvos elektrinė generalinis direktorius, daugelio Elektrėnų miesto objektų statybos iniciatorius. Tuo pat metu 1977 - 1990 m. 1965 m. Pranui Noreikai suteiktas nusipelniusio Lietuvos inžinieriaus garbės vardas, 1966 m. - socialistinio darbo didvyrio vardas. 2000 m. Pranas Noreika 2001 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2007 m. - LR Ūkio ministerijos medaliu „Už nuopelnus verslui“, 2007 m. - LTOK Olimpine žvaigžde, KKSD 1 - o laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, 2008 m. LR prezidentas Valdas Adamkus apdovanoja ilgametį AB „Lietuvos elektrinė“ generalinį direktorių Praną Noreiką ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Kauno Politechnikumo Absolventų Indėlis į Automobilių Sportą ir Transportą
„1947 metais, baigęs Karmėlavos progimnazijos 8 klases, toliau mokytis pasirinkau Kauno politechnikumą. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvau priimtas į automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės I kursą. Reikia pripažinti, kad mokymo programa buvo pakankamai įtempta. Kiekvieną dėstomą dalyką reikėjo suprasti ir išmokti. Tie moksleiviai, kurie atidžiai klausė paskaitų, jų nepraleisdavo, sunkumų neturėjo, o tiems, kurie praleisdavo paskaitas, neatidžiai jų klausė, šeštadieniais ir sekmadieniais per dažnai lankydavo šokių vakarėlius, teko palikti politechnikumą. Į automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės I kursą buvo priimti 44 moksleiviai, o jį baigė 20 moksleivių. Dėstytojų kolektyvas buvo brandaus amžiaus, turintis didelę darbo patirtį, savo dėstomo dalyko žinovai, nuoširdūs, rūpestingi, reiklūs. Dėstytojai reikalavo, kad moksleivis suprastų dėstomą dalyką ir jį išmoktų. Prašantiems moksleiviams pakartodavo, dar kartą paaiškindavo, bet, jei moksleivis nesuprasdavo ir pakartojus, tai kalbos buvo trumpos, „jūs poetas ne čia papuolėt“. I kurse buvo sustiprinta matematikos programa. Kiekvieną dieną po 4 valandas. Tokios įtampos daugelis neišlaikydavo. Mūsų kursui matematiką dėstė J. Gailevičius. Jo lozungas buvo „dešimt kartų pabraukti ir mokėti kuo tvirčiausiai“. Skaičiavimo technika buvo logaritminė liniuotė. Lietuvių kalbą dėstė A. Šarka. Jis buvo knygos „Lietuvos gramatika“ autorius. Tai buvo labai jautrus žmogus. Anglų kalbą dėstė O. Ašmonienė ir R. Kelbauskienė, rusų kalbos dėstytoja buvo I. Čiplienė. Karinį parengimą dėstė V. Ivanovas, istoriją - St. Ankudavičiūtė, kūno kultūrą - V. Klimavičius. Daug valandų buvo skirta braižomajai geometrijai ir braižybai. Ją dėstė P. Dervinskas. Fiziką dėstė inžinierius K. Žalys, elektromechaniką - inžinierius K. Petrulis, B. Garmus - vektorinius dydžius. Daug valandų buvo skirta termodinamikai ir vidaus degimo varikliams, kuriuos dėstė inžinierius J. Garbaravičius. Jo paskaitos buvo labai įdomios. Dėstytojas V. Naujokaitis dėstė metalžinystę. Atėjęs į auditoriją, dar durų neuždaręs, jis pranešdavo: šiandien paskaitos tema „Marteno krosnis“. Tai buvo naujos kartos specialistas. Mašinų ir mechanizmų teoriją dėstė A. Jasilionis. Jo paskaitos taip pat visiems labai patiko.
Nuo II kurso buvo dėstomi įdomesni dalykai. Pasikeitė dėstytojų požiūris į moksleivius. Surimtėjo moksleivių požiūris į mokslą. III kurse buvo dėstomi dalykai susiję su automobiliais. Dėstytojas K. Simonaitis dėstė automobilius ir jų konstrukcijas bei vairavimą. Praktiniam vairavimui buvo skirtas automobilis GAZ-AA. Norint perjungti pavarą iš II į III be pavarų dėžės krumpliaračių bildesio, reikėjo sankabos pedalą minti 2 kartus. Darant posūkį, reikėjo pro langą iškišti kairę ranką ir parodyti judėjimo kryptį, nes nebuvo posūkio relės. Sankryžą pervažiuoti tiesia kryptimi galima buvo tiktai 15 km/val. greičiu. Darant posūkį į kairę ar dešinę, galima buvo važiuoti 5 km/val. greičiu. Užgesus automobilio varikliui, kad jį užvesti, reikėjo išlipti iš automobilio kabinos ir su užvedimo rankena užvesti. Nepatogu, bet buvo įdomu. Politechnikumo I kursą baigiau iš visų dėstomų dalykų vien labai gerais pažymiais. Dar iki diplomo gynimo manim buvo susidomėjęs karinis komisariatas. Jis siūlė mokytis Leningrade Automobilių statybos aukštojoje karinėje akademijoje. Tačiau tą pačią dieną po diplomo gynimo dėstytojas M. Zumeris, sužinojęs apie tą pasiūlymą, patarė pasirinkti studijas Kauno politechnikos institute. Aš taip ir padariau. 1951 metais buvau priimtas į Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakulteto Automobilių remonto ir eksploatacijos specialybę. Mokytis institute buvo lengva. Jį baigiau 1956 metais. Po instituto baigimo buvau paskirtas į Klaipėdos autobusų autoūkį eksploatacijos skyriaus viršininku. 1958 metais buvau paskirtas to paties autoūkio vyriausio inžinieriaus pareigoms. 1959 - 1960 m. dirbau Klaipėdos ATK-3 vyr. inžinieriumi, 1960 - 1967 m. dirbau Klaipėdos ATK-2 viršininku, 1967 - 1975 m. dirbau Kauno ATK-6 viršininku. 1975 - 1977 m. buvau Kauno mazgo transporto ekspedicinės kontoros viršininko pavaduotoju. 1977 - 1991 m. dirbau Kauno autotransporto įmonės Nr.3 direktoriumi. 1991 m. išėjau į pensiją ir dirbau geležinkelio transporte iki 1995 metų. 1997 metais dirbau Valstybinės kelių transporto inspekcijos apsaugos darbuotoju. Pokario metais labai intensyviai vystėsi automobilių transportas. Didėjo krovinių ir keleivių pervežimo apimtys. Tačiau automobilių remonto bazė buvo silpna, o teisingiau pasakius kai kur iš viso jos nebuvo. Statyti naujas autotransporto įmones trūko lėšų. Teko ieškoti išeities - rekonstruoti esamas patalpas, statyti priestatus ir tokiu būdu gerinti darbo sąlygas. Juk niekur nedingsim nuo tos tiesos - kuo geresnės darbo sąlygos, tuo darbuotojai geriau ir našiau dirba. Gamybinių patalpų statybos sunkumas buvo tai, kad visos statybinės medžiagos buvo limituotos. Tokia tvarka buvo iki 1960 metų. 32 Kauno politechnikumo dėstytojai mane mokė 4 metus automobilių remonto, eksploatacijos, konstravimo ir darbo su žmonėmis meno. Aš gyvenau šeimoje su tėvais, kur man buvo skiepijamas padorumas, sąžiningumas, darbštumas. Tai ne šiaip skambūs žodžiai, tai mūsų gyvenimo prasmė. Man, paprastam kaimo berniukui, buvo sudaryta galimybė pasiekti automobilių remonto ir eksploatacijos techniko-mechaniko kvalifikaciją, automobilių remonto ir eksploatacijos inžinieriaus-mechaniko specialybę. Man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas, o 2007 m. veteranų klubo „Automobilininkas“ taryba už nuopelnus populiarinant automobilių transportą šalyje man suteikė veterano garbės vardą.
#
tags: #lietuviu #pasiekimus #techninese #sporto