Erkinis encefalitas - klastinga liga, kuri gali smarkiai paveikti žmogaus sveikatą ir netgi kelti grėsmę gyvybei. Ši liga ypač aktuali aktyviai gamtoje laiką leidžiantiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. LRT televizijos sporto žurnalisto Ramūno Grumbino istorija - įspėjimas visiems, kaip svarbu saugotis erkių ir žinoti apie erkinio encefalito pavojus.
Netikėta Liga Pakerta Aktyvų Vyrą
Ramūnas Grumbinas, aktyviai sportuojantis ir mėgstantis ilgus bėgimus, netikėtai susirgo erkiniu encefalitu. Ši liga jį nubloškė į ligos patalą ir privertė kovoti su klastinga infekcija.
„Mėgstu bėgti toli ir ilgai. Man tai yra tam tikra meditacijos forma. Keliu sau iššūkius, esu linkęs pasisunkinti gyvenimą. Lenktyniauju ne su kitais, o su savimi“, - apie savo pomėgį pasakojo R. Grumbinas, kuris kelis kartus yra nubėgęs beveik 100 kilometrų.
Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi vyras, kuris mėgdavo bėgioti po keliolika valandų, kai jį pakirto grėsminga liga.
„Kovoju su liga, nuo kurios nėra vaistų. Prognozės optimistinės. Atlikę tyrimus medikai pasakė, kad galvos smegenys sėkmingai atlaikė erkinį smūgį ir nenukentėjo, o kūno koordinacija sugrįš per laiką“, - sakė Ramūnas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Po dviejų savaičių, praleistų Vilniaus Žvėryno rajone esančioje infekcinėje ligoninėje, R. Grumbinas pamažu pradėjo stotis ant kojų.
„Jaučiuosi vis stabiliau ir džiaugiuosi, kad kasdien galiu nueiti vis didesnį atstumą“, - sakė R. Grumbinas, kuriam būdavo įprasta per dieną įveikti 10 tūkstančių žingsnių.
Šiuo metu vyras Palangoje atlieka keturių savaičių reabilitaciją.
„Liga traukiasi, bet koordinacija vis dar sutrikusi. Kadangi ilgus metus gyvenu aktyviai, jaučiu neįprastą sukaustymą. Kita vertus, dar prieš savaitę negalėjau net iš lovos pasikelti. Kankino stiprūs galvos, kaklo skausmai“, - pasakojo vyras.
Nukritus temperatūrai Ramūnas ligoninės koridoriuose pratinosi lėtai vaikščioti ramstydamas sienas, vėliau trumpam išeidavo į ligoninės parką.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
„Visur stengiuosi vaikščioti vienas. Jei susikaupiu ir einu tiesiai, viskas gerai, o jei, pavyzdžiui, užsimanau pasidairyti į vitrinas, tenka kontroliuoti kojas, kad nepabėgtų. Po tokios ligos reikia leisti organizmui atsigauti“, - kalbėjo R. Grumbinas, įsitikinęs, kad pavyko ištraukti laimingą bilietą.
Jis puikiai supranta, kad erkinis encefalitas kartais baigiasi paralyžiumi ir net mirtimi, nes trečdalis juo persirgusių žmonių pasekmes jaučia visą gyvenimą.
Kaip Ramūnas Susirgo Erkiniu Encefalitu
Ramūnas prisiminė, kaip susirgo erkiniu encefalitu.
„Kada ir kur įsisiurbė erkė, nemačiau. Galiu tik spėti, kad tai nutiko birželio 15 dieną, kai bėgau 82 kilometrus iš Kernavės į Vilnių, arba keliomis dienomis anksčiau, kai buvau išbėgęs išbandyti trasos prie Vilniaus. Ji driekėsi per miškingas vietoves, kemsynus.“
Bėgdamas maratoną Kernavė-Vilnius jis jautėsi neįprastai. Vėliau buvo dar blogiau. Lipant laiptais apimdavo keistas nuovargis. Paskui pakilo temperatūra - iš pradžių 37,5 laipsnio, vėliau šoktelėjo iki 38,5.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
„Pats jos nenumušinėjau - nuvažiavau į Santaros klinikas, nes, be temperatūros pokyčių, nebuvo kitokių negalavimų. Man pastatė lašelinę ir karštis nukrito.“
Po kokių penkių dienų temperatūra vėl pakilo. Tuomet Ramūnas suprato, kad kažkas negerai. Poliklinikoje atliko tyrimus ir nusiuntė į Žvėryno infekcinę ligoninę. Kai medikams papasakojo apie simptomus, jie iškart pasakė, kad susirgo erkiniu encefalitu.
Nuo susirgimo iki diagnozės praėjo maždaug dvi savaitės, kurios buvo labai varginančios.
Išgirdęs diagnozę, Ramūnas džiaugėsi, nes nežinomybė slegia kur kas labiau. Gerai, kad laiku atsidūrė ligoninėje, kur buvo nuolat prižiūrimas medikų, jam statė lašelines. Jeigu tuo metu būtų buvęs namuose, tikriausiai būtų miręs iš bado ir troškulio - visiškai nebuvo apetito. Per savaitę neteko septynių kilogramų.
Sunkiausia buvo dar nežinant diagnozės, kai apimdavo didžiulė neviltis: sergi, negali judėti ir nesupranti, kodėl. Nežinai, kada tai baigsis.
Gyvenimo Pamokos ir Išvados
Ši liga privertė Ramūną susimąstyti apie gyvenimo vertybes ir prioritetus.
„Pagrindinė mintis, kuria noriu pasidalyti, yra tokia: žmonės turi ilsėtis. Kai man pasakė, kad ligoninėje teks praleisti porą savaičių, ištiko savotiška panika. Apie darbą galvojau kaip apie esminį gyvenimo variklį. Mąsčiau apie artėjantį pasaulio plaukimo čempionatą, kurį turėsiu komentuoti. O po kelių dienų tai tapo visiškai nesvarbu. Suvokiau, kad svarbiausia yra sveikata, o darbas savaime susidėlios. Dabar jau nesiveržiu į darbą, noriu gydytis tiek, kiek medikai pasakys, o tada grįžti į įprastas vėžes.“
Ramūnas mano, kad ši liga - likimas, pamoka ir bausmė viename. Mintyse tai vadina vienu didžiausių gyvenimo nuotykių. Kokias išvadas iš to pasidarys, priklauso nuo jo paties. Šiuo metu mano, kad tai signalas, jog sveikata yra aukščiau visko.
Prieš tai į ligoninę buvo patekęs prieš 23 metus, kai dar studijų laikais nukrito iš didelio aukščio ir susilaužė porą kaulų.
Bėgiojimas ilgus atstumus Ramūnui reiškia galimybę atrasti naujų savo organizmo galimybių, išbandyti jas ir mėgautis gamta. Tačiau ši liga parodė, kad gali norėti daug, bet gyvenime viskas labai trapu.
Vis dėlto Ramūnas labai tiki, kad kai liga pasitrauks ir visiškai atgaus jėgas, vėl galės bėgioti maratonus.
Liga Pakoregavo Planus
Įtemptas darbinis metas baigėsi prieš ligą. Su šeima įprastai keliauja žiemą - slidinėja kalnuose. Šiuo metu kraustosi iš vieno buto į kitą.
Kai Ramūnas iškrito iš ritmo, visi rūpesčiai gulė ant žmonos Marijos pečių. Jam atrodo, kad ne kiekvienas vyras būtų pakėlęs tokį krūvį, koks teko jai. Jai tenka slaugyti vyrą, atsakinėti į skambučius ir tuo pat metu žiūrėti, kad daiktai keliautų iš vieno buto į kitą, jų naujame būste prižiūrėti remonto darbus.
Ramūnas sau palinkėtų sveikatos. Jeigu prieš ligą jo būtų paklausę, kas gyvenime svarbiausia, sveikatą būtų paminėjęs pirmame trejetuke, bet nebūtinai pirmą. Jam taip pat labai svarbūs artimi žmonės. Trečioje vietoje - darbas, kuris įprastomis aplinkybėmis neretai mėgsta iššokti į pirmą vietą. Gal dėl to likimas ir siunčia tam tikrus ženklus, kad sustotum ir susimąstytum.
Praeities Išbandymai
LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos sporto žurnalisto, prodiuserio, pirmo akredituoto aukščiausio rango regbio arbitro Lietuvoje gyvenimas pastarąjį dešimtmetį mestelėjo rimtų išbandymų. Pirmos žmonos vienas su dviem vaikais paliktas vyras jautėsi kaip nugarmėjęs nuo skardžio, tačiau gyvenimas greitai dovanojo naują laimę.
Prieš dešimt metų Ramūną pasitiko skaudi žinia - skyrybos su žmona. Maža to, ant vyro pečių nugulė ir abiejų vaikų auginimas. Paklaustas, kodėl apie tokį nutikimą niekada anksčiau nepasakojo, Ramūnas sako, kad niekas jo apie tai niekada ir neklausė.
„Vaikystėje dažnai viską piešiame rožine spalva. Jos daug mūsų visų gyvenime, tačiau, deja, daug ir juodos spalvos, - savo pasakojimą pradeda žurnalistas. - Taip jau buvo, kad likau su dviem berniukais: vienam tuo metu buvo devyneri, kitam - 16 metų. Tiesiog tokia gyvenimo citrina man pakliuvo - viskas buvo labai netikėta.“
Ramūnui įprasta gyvenimo rutina vieną dieną ėmė ir susidrumstė. Vyras prisimena atsisėdęs ant akmens, žiūrėjęs į tolį ir savęs klausęs: kodėl taip nutiko būtent jam?
Manau, sūnums buvo sunkiausia. „Gyvendamas šeiminį gyvenimą tų ženklų nemačiau - jie tiesiog praslysdavo pro akis. Žinia apie žmonos išėjimą man buvo labai netikėta. Bet aš suaugęs žmogus, o štai vaikai yra vaikai - jiems ši žinia buvo kur kas skaudesnė. Abu berniukai. Kur gi Lietuvoje pamatysi daug šnekantį ar labai atviraujantį vyrą? Na taip, yra tokių, bet labai jau maža dalis. Labiau įprasta, kad berniuko ar vyro jausmai tiesiog užrakinti verda viduje. Dėl to, manau, sūnums buvo sunkiausia. O man teko visa tai tiesiog priimti ir ieškoti atsakymų į tai, ko aš nepadariau, kodėl nebuvau toks, kuris galėtų išsaugoti santykius“, - pasakoja R.
Laidos herojus itin jautriai prisimena pirmuosius Naujuosius metus, sutiktus be žmonos. „Žmona šeimą paliko prieš Kalėdas, tačiau tiek Kūčios, tiek Kalėdos yra tokios šventės, kuomet lankai tėvus, bendrauji su jais ir čia dar nebuvo justi labai didelio vienišumo jausmo. O štai Naujieji metai - visai kas kita. Naujųjų išvakarėse eini švęsti su draugais, ne pas tėvus. Vaikai išėjo pas draugus, o aš sėdėjau namie vienas…, - prisiminimais dalijasi žurnalistas. - Tuomet galvojau, kad priėjau gal ne gyvenimo kryžkelę, bet skardį ir nuo jo nugarmėjau žemyn.“
Tuo metu Ramūnui buvo 40 metų. Atrodytų, kad prie tokių gilių apmąstymų galėjo prisidėti ir vadinamoji vidurio amžiaus krizė. „Kai esi 40-ties, jau esi brandus, turi susiformavusį požiūrį į gyvenimą. O štai koks 25-erių vyras į tokią situaciją sureaguotų visai kitaip - jis tiesiog leistų sau kažką kitą apkaltinti ir įtikinti save, kad yra geras, fainas ir pūkuotas, - svarsto jis. - Kai esi vyresnis, supranti, kad nėra kalčių tik vienoje poros pusėje, kaip ir nėra teisybės tik vienoje jų.“
Žmonos susigrąžinti R. Grumbinas sako nebandęs, mat keli anksčiau nutikę įvykiai parodė, kad vargiai įmanoma toliau statyti bendrus santykius.
„Atitrūkimas ir išėjimas nebuvo staigus, tačiau buvo tam tikrų įvykių, po kurių aš supratau, kad su tuo žmogum gyventi aš jau nebegaliu. Dėl to man nebuvo tokių svarstymų, kaip susigrąžinti ją - aš tiesiog žinojau, kad negaliu grįžti ir turiu gyventi toliau. Rutina, vaikai, nesėdėjimas vietoje man labai padėjo - čia darbas, čia mokyklos reikalai. Juk niekas tavęs neišleidžia akademinių apsisvajojimo, apmąstymo ar skyrybinių atostogų“, - net ir į sudėtingą gyvenimo situaciją su humoru geba pažvelgti R.
Į vienišo sporto žurnalisto rutiną naujos spalvos pasibeldė vos po kelių mėnesių. „Pats gyvenimas duoda tokius dalykus, to suplanuoti tiesiog negali, - apie laimę sutikti dabartinę žmoną kalba Ramūnas. - Aš toks vienas su dviem vaikais suradau merginą, kuri buvo taip pat viena ir su dviem vaikais. Tik pas mane du berniukai, o pas ją - dvi mergaitės. Mes buvome kaip du krumpliaračiai - jie pradžioje labai nesusieina. Tačiau man labai pasisekė, kad Marija buvo protinga ir nesistengė iš manęs padaryti tokio vyro, kokio jai reikia, o priėmė mane tokį, koks esu.“
Erkinis Encefalitas: Liga, Paguldyusi Į Ligoninės Patalus
Prieš ketverius metus Ramūną netikėtai užklupo klastinga liga, paguldžiusi į ligoninės patalus. Pašnekovas sako dabar net negalintis patikėti, kad buvo taip blogai…
„Esu aktyvaus laiko gamtoje mėgėjas. Kaip įprasta, bėgiojau gamtoje ir ruošiausi 70-ties kilometrų bėgimui iš Kernavės į Vilnių.“ Ramūnas tikina pačios erkės nė nematęs. Būtent dėl to vyrui buvo sunku suprasti, kodėl kasdien jaučiasi vis silpniau ir prasčiau.
„Pačios erkės aš nė nemačiau: aš jos neišėmiau iš savo kūno, nemačiau išvis kažkokio kontakto, - prisimena pašnekovas. - Tiesa pasakius per visą gyvenimą nesu turėjęs į save įsisegusios erkės, kurią matyčiau ir išimčiau.“
Erkinio encefalito sukėlėjais užkrėsta erkė nors ir ilgai neužsibuvo Ramūno kūne, tačiau spėjo perduoti ligą. Klastingas virusas savo veidą pradėjo rodyti jau po savaitės.
„Nuvažiavau į Santariškes vėlų šeštadienio vakarą. Pasakiau, kad labai blogai jaučiuosi, labai silpna. Man suleido lašelinę, davė nuo temperatūros vaistų. Numušė temperatūra ir išleisdami namo pasakė, kad nieko daugiau nemato. O erkinis encefalitas taip lengvai, pasirodo, nėra pastebimas. Tam daromi specialūs tyrimai. Taigi, mane tada paleido namo“, - pasakoja R.
Grįžęs namo Ramūnas pajautė nedidelį pagerėjimą ir su virusu be medikų pagalbos gyveno dar savaitę.
„Reikėjo pervežti daiktus iš vieno buto į kitą. Tuo pačiu metu naujajame bute dar vyko statybos darbai ir teko nešti plyteles į ketvirtą aukštą, - juokiasi sporto komentatorius. - Tai buvo toks laikas, kai aš lipu į tą ketvirtą aukštą ir net keturis kartus belipdamas pasiilsiu.“
Kraustynės, nepaisant Ramūno lėtesnio tempo, vyko sklandžiai. Tačiau išaušo lemtingas rytas, kuomet nepadėjo nei lėtesnis tempas, nei pasiilsėjimai.
„Nuėjau į vonią išsivalyti dantų ir tuo metu mane tiesiog pradėjo „išnešinėti“ - svaigo galva, nejutau kojų. Pajutau, kad nebegaliu pastovėti ant kojų. Pradėjau smukti žemyn, mane tarsi kažkas pradėjo „atjunginėti“, nebegalėjau visiškai kontroliuoti savo kūno“, - tarsi įtempto siužeto filmo scenarijų skaitytų R.
Žmonos paragintas Ramūnas vyko į klinikas darytis tyrimų. Po visų jų vyras apsilankė ir infekcinių ligų ligoninėje. Atsakymas visur skambėjo panašiai - tyrimų atsakymai geri, jums tik galvą skauda, važiuokite namo.
„Medikai nusileido ir paguldė mane laisvoje lovoje tuberkulioziniame skyriuje. Sakė, kad pagulėsiu iki rytojaus, padarys visus tyrimus ir jau kitą dieną žinosime rezultatus. Tačiau kitą rytą aš jau net iš lovos išlipti negalėjau, - prisimena pašnekovas. - Negalėjau net žingsnio žengti, nes mane tiesiog į šonus mėtė.“
Tuomet medikai Ramūno pasiteiravo, ar nebuvo įsisegusi erkė. Vyras patikino niekada jokios erkės ant savo kūno nematęs. Vis tik gydytojai nusprendė padaryti tyrimus erkiniam encefalitui diagnozuoti.