Propaganda kine - ne naujiena. Šiais laikais įtikėti „nuoga“ propaganda yra gana sudėtinga, todėl propagandistai, siekdami, jog jų skleidžiama žinia netaptų tokia akivaizdi, pasitelkia kur kas subtilesnes technikas, pavyzdžiui, propagandą „įvelka“ į meno ir pramoginę formą. Propaganda kine ir televizijoje tapo labai populiari Antrojo pasaulinio karo metais. Šią informavimo formą naudojo tiek ašies pusė, tiek ir sąjungininkai. Jei pastarieji, su retomis išlygomis, propagandinius filmus pasitelkdavo tik savo šalies karių ir piliečių dvasiai ir moralei karo metais pakelti, tai fašistų propaganda buvo kur kas tamsesnė ir visiškai nutolusi nuo realybės - filmai apie prigimtinį žydų blogį, arijų rasės aukštinimą, Reicho didybę ir panašiai.
Šiandien propaganda taip pat egzistuoja tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Ir nors siekiai, pasitelkiant ją, yra panašūs, naratyvai, kaip konstruojama propaganda, labai skiriasi. Vakarai, o konkrečiau JAV, visada didžiavosi savo supervalstybės statusu. Filmuose apie superherojus, karą, istorinius įvykius amerikiečiai mėgsta pabrėžti savo šalies galybę, žmonių stiprybę ir drąsą. Tuo metu rytų propaganda dažniausiai pasižymi melu, faktų slėpimu ar iškraipymu bei dezinformacija.
Rusijos atsakas į „Černobylį“ ir propagandos apraiškos
Puikus to pavyzdys - Rusijos transliuotojo NTV atsakas amerikiečių sukurtam ir milžiniško populiarumo susilaukusiam serialui „Černobylis“. Nors vakarietiškoji versija, kaip įprasta istorinei dramai, kiek „pagražina“ scenarijų, iš esmės istoriją nupasakoja gana realistiškai ir neiškraipydama faktų. Rusija matydama šio serialo populiarumą, o svarbiausia - tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios neveiksnumo ir padarytų klaidų atskleidimą, imasi savo versijos kūrimo, kurioje atsiranda iki šiol jokiose ataskaitose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose neminimas Centrinės žvalgybos šnipas, dalyvaujantis katastrofoje. Galima sakyti, puikus personažo pasirinkimas - amerikietis šnipas, kurio veikla įslaptinta, todėl niekas apie jį iki šiol nežinojo. Nors seriale akivaizdžiai nėra pasakoma, kad būtent šis veikėjas prisidėjo prie atominės elektrinės katastrofos, vien tik jo būvimas įvykių epicentre žiūrovui sufleruoja, kad tai, galbūt, yra iš anksto suplanuotas JAV sąmokslas prieš Sovietų Sąjungą.
Propaganda Lietuvoje ir filmas „Vikingas“
Lietuvos kino ir televizijos ekranus, deja, pasiekia ne vienas Kremliaus propagandos mašinos kūryba vadinamas filmas: „Krymas“, „Vikingas“, „Šaltasis Tango“ ir kiti. Taip atsitinka todėl, kad tokia propaganda būna labai gražiai „įvilkta“ į pramoginį turinį, tad iš pirmo žvilgsnio yra sudėtinga ją identifikuoti. Net jei filmuose ir yra įžvelgiamos propagandos apraiškos, kino teatrų ir televizijų savininkai dažnu atveju nėra linkę prarasti pelno ar santykių su kino filmų platinimo kompanijomis, todėl tokias juostas praleidžia pro užmerktas akis.
Paanalizuokime vieną tokių propagandinių ir Lietuvoje rodytų 2016 metų filmą „Vikingas“. Kino juosta pasirodė praėjus dvejiems metams po įvykių Ukrainoje, kai buvo aneksuotas Krymo pusiasalis. Filmas pasakoja apie didįjį Kijevo kunigaikštį Volodymyrą ir jo kovą už Kijevo Rusios sostą. Nors filmo kūrėjai įtikinai aiškino, kad „Vikingas“ atvaizduoja tikrovišką to metų žmonių ginkluotę, gyvenimą ir buitį bei pasakoja tikrus to meto įvykius, bent jau dėl pastarųjų istorikai ir specialistai labai abejoja. Ukrainiečiai kunigaikštį Volodymyrą laiko savo globėju, todėl nei blogiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kad Rusija jį pristatys kaip savo tautos herojų. Istoriškai, Volodymyras Kijevą valdė dar tais laikais, kai Maskva net neegzistavo, tačiau filmo kūrėjų teigimu, kunigaikštis buvo pakrikštytas Kryme, todėl tai parodo šio regiono svarbą ir teisėtą priklausymą Rusijai.
Taip pat skaitykite: Kalėdinis krepšinis
Akivaizdu, kad šio filmo tikslas tiek rusams, tiek ir vakarų visuomenei yra įrodyti, kad Kijevo Rusios valstybė visada buvo Rusijos nuosavybė, o Ukraina, kaip šalis, neturi jokio istorinio pagrindo ir egzistuoja tik Rusijos dėka. Tad galima drąsiai sakyti, kad tokiuose filmuose kaip „Vikingas“ iškraipytais istoriniais faktais yra formuojama žmonių nuomonė, kuri vėliau gali tapti labai stipriu ginklu įvairiuose konfliktuose, balsavimuose ir ginčuose dėl teritorijų.
Propagandos taikymasis į jaunąją auditoriją: „Maša ir lokys“
Jei manote, kad istorinės juostos yra viena ir geriausia terpė propagandai kine, labai klystate. Animaciją, o dar tiksliau animacinius filmukus, propagandos konstruotojai pasitelkia kaip puikią priemonę daryti įtaką visuomenei ir formuoti juos nuomonę nuo jaunų dienų. Kad animaciją galima panaudoti kaip įrankį propagandai skleisti, labai gerai iliustruoja vienas populiarus, vaikams skirtas, filmukas „Maša ir Lokys“. Iš pirmo žvilgsnio smagus ir nuotaikingas filmukas, iš tiesų turi ne tik pramoginę ar mokomąją funkciją, bet kur kas tamsesnį tikslą - skleisti propagandą mažiesiems. Nors šį produktą sukūrusi bendra Anglijos ir Rusijos kompanija kategoriškai tai neigia, ne vieno eksperto filmukas yra pripažintas propagandiniu.
Šią animaciją analizavusių propagandos analitikų teigimu, serialo veikėja meška simbolizuoja Rusiją, o jos pagrindinis uždavinys yra įskiepyti vaikams teigiamą įvaizdį apie šią šalį. Ir nors filmuko šalininkų teigimu, rusiškos propagandos užuominų „Maša ir Lokys“ neturi, viena iš serijų tai akivaizdžiai paneigia. Mergaitė Maša epizode pasirodo su kariška kepurę, kurią beveik atitinka NKVD karininkų nešiotą kepurę. Nemažai propagandos apraiškų galima sutikti ir kituose epizoduose - tradiciniai rusų kultūros kūno apdangalai, Maskvos vaizdai, komunizmą simbolizuojanti raudona žvaigždė ant lėktuvo sparnų ar net Kalėdų eglutės.
Kodėl animacija yra naudojama propagandiniais tikslais? Atsakymas labai paprastas. Mažieji tikrai nesidomi politika, nežino, kaip veikia pasaulis ir kad jame tyko daug pavojų, o jų vertybės ir pasaulėžiūra dar tik formuojasi, todėl geriausias būdas jiems įskiepyti norimas tiesas - per vaizdus, žaidimus ir filmukus.
Teisminis ginčas dėl „Maša ir lokys“ saldainių Lietuvoje
Vilniaus bendrovė „Saldainis“ turės sunaikinti šimtus tūkstančių iš Kinijos ir Turkijos atsivežtų Rusijos kuriamo animacinio serialo „Maša ir lokys“ ženklo saldainių. Be to, įmonė prekės ženklo savininkei, Maskvos „Animaccord“ turės atlyginti 68 tūkst. eurų žalą, nutarė teismas. Vilniaus apygardos teismas šią savaitę patenkino „Animaccord“ ieškinį ir pripažino, kad bendrovės „Saldainis“ į Lietuvą įvežtos prekės pažeidžia teises į „Masha“ ir „Masha and the Bear“ prekės ženklus. Vilniaus bendrovei uždrausta ateityje be Rusijos įmonės sutikimo naudoti šių ženklų gaminius.
Taip pat skaitykite: Šeimos Kalėdinis šou
„Kadangi Vilniaus teritorinės muitinės sulaikytos atsakovės prekė „Masha“ ir „Masha and the Bear“ pažymėtos tapačiais ar klaidinančiai panašiais į „Animaccord“ tarptautinius ir Europos Sąjungos prekių ženklus, ir dėl to yra didelė tikimybė visuomenei susiklaidinti (…), teismas uždraudžia bendrovei „Saldainis“ ateityje gaminti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti bet kokius gaminius, kurie pažymėti nurodytais prekių ženklais“, - rašoma teismo nutartyje. Bendrovė „Saldainis“ taip pat įpareigota sunaikinti muitinės pernai lapkritį sulaikytus importuotus saldainius, guminukus bei kramtomąją gumą ir padengti su tuo susijusias išlaidas. Bylos duomenimis, pasieniečiai sulaikė beveik 1,3 tūkst. dėžių, kuriose buvo beveik 720 tūkst. vienetų „Masha“ ar „Masha and the Bear“ saldainių, guminukų bei kramtomosios gumos. Jie į Lietuvą buvo įvežti iš Kinijos ir Turkijos.
„Maša ir lokys“ kaip priemonė pralinksminti sergančius vaikus
Šis susitikimas su mažuoju kovotoju Ernestu buvo ypatingas! Kupinas daug žaidimų, geros nuotaikos ir dovanų! Mūsų herojus Ernestas labai mėgsta animacinį filmuką “Maša ir lokys” ir žiūri jį per tėčio Viktoro telefoną. Deja, tačiau dažnai telefonas išsikrauna, o tada mažajam Ernestui pasidaro labai liūdna ir jis pradeda verkti. Visa tai pamačiusios ir išgirdusios kelių vaikų mamos iš Vaikų onkohematologijos skyriaus sugalvojo parašyti mums laišką, kuriame papasakojo, kad berniukui būtų labai smagu matyti savo mėgstamus personažus per didesnį ir puikiai veikiantį ekraną.
Nuo šiol mažyliui nebereikės lieti ašarų dėl išsikrovusio tėčio telefono, nes savo mylimus filmukus galės stebėti per naująją Apple Ipad planšetę! Taip pat norime ištarti nuoširdų ačiū “Gyvi Žaislai” animatoriams už nuotaikingą “Maša ir lokys” pasirodymą! Linksma ir gera buvo ne tik Ernestui, bet ir jo tėveliams!
Kaip veikė XX amžiaus propagandos mašina: animacinių filmukų peržiūra
Vilniaus Universiteto, Komunikacijos fakulteto, studentų mokslo draugija organizavo antrąją propagandinių filmukų peržiūrą. Renginyje buvo rodomi šeši animaciniai filmukai: trys iš Sovietų Sąjungos, du iš JAV ir vienas iš Šiaurės Korėjos. Visuose trumpametražiniuose kūriniuose dominavo primityvi simbolika, kuri palankiai formavo mažiausiųjų piliečių savimonę. Sovietinės animacijos filmukuose buvo atvirai kritikuojama buržuazija, satyriškai piešiama kaip apsirijėlių visuomenė. Smerkiama bažnyčia ir tokios religinės šventės kaip Kalėdos.
Dziga Vertovas - šiuo slapyvardžiu prisidengęs žydų kilmės sovietų dokumentinio kino pradininkas ir režisierius Davidas Kaufmanas buvo animacinio filmuko „Sovietiniai žaislai“ kūrėjas. Animacija sukurta 1924 metais, todėl matoma skurdi multiplikacija. Vis dėlto, atmetus minusus, filmuke perteikiama aiški to meto mintis - atsisakyti senojo pasaulio atstovų ir „kurti naują ateitį su raudonarmiečiais, valstiečių bei darbo liaudies“ atstovais. Senojo pasaulio žmonės - išpampę turčiai, buožės, kunigai pakariami ir pakabinami vietoje Kalėdinių žaislų. Taip jau nuo mažų dienų vaikams sufleruojama, kad komunistinio teroro naudota praktika - karti priešus yra teisinga ir smagi veikla, palydima nuotaikingos muzikos.
Taip pat skaitykite: „Domino“ teatro „Maša ir Lokys“
„Mašos koncertas“ kaip sovietinės propagandos pavyzdys
Kitas, diskusijų sulaukęs animacinis filmukas - „Mašos koncertas“. Tai - ne šiais laikais populiari rusiška „Mergaitė Maša ir lokys“ animacija su propagandos priemaišomis. „Mašos koncertas“ ekranus išvydo 1948 metais - sunkiu metu, praėjus vos keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, kai šalyje trūko net maisto, nors Kremlius vykdė grobuonišką įtakos plėtimo į Vakarus politiką. Režisuotas Mstislavo Paščenko šis filmukas iš pradžių atrodo nuotaikingas ir jame sunku įžvelgti propagandos elementų.
Istorija prasideda apie mergaitę Mašą, kuri panaši į Raudonkepuraitę. Jos gimtadienio išvakarėse, dukra su mama grįžta namo iš teatro. Mergaitė džiaugiasi, nes gimtadienio proga dovanų gavo tortą, žalią balioną su raudona žvaigžde ir juodaodį vaizduojančią lėlę. Jau vien balionas su komunistine žvaigžde ant baliono savaime yra propagandinis, tarsi "netyčia" atsiradęs elementas. Naivi mergaitė klausia: „Mama, kodėl mano lėlė Tomas toks liūdnas?“, - smalsauja Maša. Mama pasakoja, jog juodaodžių gyvenimas - labai sunkus ir priduria: „Taip, Maša, dabar tu turėsi pralinksminti savo lėlę“. Kadangi animacinis filmukas ekranus išvydo 1948 metais - Šaltojo karo pradžioje, tai šio mamos ir dukros pokalbio metu metamas akmuo į JAV daržą, nes jau tuo laikotarpiu sovietai stengėsi pabrėžti juodaodžių priespaudą Amerikoje. O į bet kokią kritiką Kremliui klasikiniu tapęs sovietų propagandistų atsakymas „o pas jus negrus muša“ prisimenamas iki šiol.
Mergaitės Mašos užduotis - pralinksminti Tomą, tad ji sugalvoja namie surengti koncertą turimiems žaislams, tačiau mama pagrūmoja pirštu ir parodo į laikrodį: juk jau vėlus vakaras. Mergaitė eina miegoti ir susapnuoja koncertą, kur žaislai demonstruoja įvairius pasirodymus, vienas jų - šokis „obuoliukas“. Pasak žurnalisto bei Komunikacijos fakulteto dėstytojo Viktoro Denisenko, tai yra porevoliucinis pergalės šokis. Taip pat demonstruojamas Sovietų sąjungoje skatintas populiarus mitas - tautų draugystė, mat juodaodis Tomas vienas buvo liūdnas, o kartu su kitais - už parankių šokio metu jis laiko skirtingas etnines ir tautines grupes atstovaujančias lėles, Tomas jau laimingas. Taip sudaromas įspūdis, kad būtent Sovietų sąjunga, kurioje - daug skirtingų tautų, yra tarsi viena didelė laiminga šeima. Galima tik pridurti, kad šis animacinis filmas sukurtas tuo metu, kai Lietuvoje dar vyko partizaninis pasipriešinimas okupacinei valdžiai, o iš „laimingos sovietų šeimos“ ištrūkti visais įmanomais būdais bandė milijonai už geležinės uždangos atsidūrusių europiečių. „Mašos koncertas“ buvo siekiama parodyti pavyzdingą sovietinę šeimą: dukra klauso mamos ir nepuola į ginčus. Tėvo nematome, tačiau galima suprasti, jog jis grįžta labai vėlai vakare ir anksti ryte išeina į darbą. Koks tas darbas galima tik spėlioti, tačiau filmuko pabaigoje parodyta, kad šeima gyvena prabangioje vietoje - su vaizdu į Kremlių.
Amerikietiška propaganda: pinigai ir pergalės obligacijos
Amerikietiškuose propagandiniuose animaciniuose filmuose - visiškai kitokie akcentai. Kapitalistinėje šalyje visuomet aukštą vaidmenį vaidina pinigai, tad ir šioje situacijoje, vaikiškų pasakų personažai yra vaizduojami kaip investuotojai, kurių indėlis pergalę prieš nacizmą yra ypač svarbus. Į Antrąjį pasaulinį karą 1941 m. gruodį įsitraukusios JAV turėjo perorientuoti karui visą savo pramonę, o šalį remti buvo skatinami visi amerikiečiai. Būtent todėl raginta įsigyti vertybinių popierių - karo obligacijų, kurios dėl optimistinio sąskambio vadintos ir pergalės obligacijomis. Pavyzdžiui, Volto Disnėjaus 1941 metais sukurtame kūrinyje apie tris paršiukus, pastarieji investuoja į patvarias plytas, iš kurių pastatytas namas yra atsparus vilkui su nacio uniforma.
Gyvūnai, kurie panašūs į realius personažus, sutinkami ir dažniau. Animacijoje „Antinai diktatoriai“, pagrindiniu priešu yra piešiamas Adolfas Hitleris - rėksmingas antinas, išsiritęs iš juodo kiaušinio. Ančių aptvare sutinkamas didesnis paukštis - plikagalvis juodas žąsinas, kuris kalba su ryškiu itališku akcentu, o jo gestai - aiški aliuzija į Italijos diktatorių Benito Musolinį, kuris kartu su antinu A.Hitleriu kuria naują santvarką tvarte. Prie jų prisijungia ir dar vienas antinas komiška išvaizda - siauros akys bei atsikišę balti dantys stereotipiškai vaizduoja dar vienos karo metų priešininkės, Japonijos premjerą Hideki Tojo. Animacija sukurta 1942 metais - Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai JAV tik neseniai buvo įsitraukusi į kovos veiksmus, o nepatyrę amerikiečiai pajuto tiek pergalių, tiek pralaimėjimų skonį prieš nacistinę Vokietiją, fašistinę Italiją bei Japoniją. Animaciniame filmuke mintis išreikšta labai paprastai - jei nori taikos, kurią simbolizuoja priešų stumdomas taikos balandis su alyvmedžio šakele, turi kautis. O besikaunančiam balandžiui padėti gali kiekvienas investuodamas į „pergalės“ obligacijas. Animaciniame filme tai tiesmukai ragina animaciniame filme „netyčia“ demonstruojamas plakatas ir iš jo šaudyti priešų iššokęs JAV Nepriklausomybės karų dalyvis.
Šiaurės Korėjos propaganda: vaikai prieš amerikiečius
Peržiūros pabaigoje buvo rodomas Šiaurės Korėjoje 1967 metais sukurtas animacinis filmas "Laiko bomba", persunktas antiamerikietiškos propagandos. Filmuko protagonistai vaikai - karo nuniokotame krašte gyvenantys serganti sesuo ir darbštus brolis. Vaikai kovoja su JAV kareiviais, kurie nusprendžia nušluoti korėjiečių lūšnas - iš pradžių pasitelkia tanką, o vėliau ir sprogmenis bei šunis. Šunys korėjiečių kultūroje nėra vertinami - tai parodo ir šiais laikais siaubingai atrodantis vaizdas, kaip korėjietis iš pradžių už virvės bando pakarti amerikiečių karininko šunį, o galiausiai prie jo kaklo pririša sprogmenį ir susprogdina JAV karius. Iš jų lieka tik į skutus sudraskyta JAV vėliava.
Visos animacijos eigoje, amerikiečių kareiviai piešiami taip, tarsi neturėtų žmogiškųjų bruožų: jie vaizduojami ilgais raganiškais nagais, perkreiptais veidais, ilgomis nosimis, tarsi būtų velniai. Žinoma, korėjiečių vaikai - gėris, kuris laimi prieš blogį.
Kaip atpažinti propagandą ir apsisaugoti nuo jos?
Kuo mažiau žmogus žino apie savo ir kitų šalių istoriją, kuo mažiau domisi faktais ir aktualijomis, tuo jis labiau yra paveikus propagandai. Prieš rinkdamiesi, kokį filmą žiūrėsite jūs patys, ar ką žiūrės jūsų vaikai, pirmiausia išsiaiškinkite, kas yra žiūrimo kūrinio autorius, kokios jo pažiūros, vertybės, ar jis nėra įsivėlęs į kokius nors nešvarius žaidimus ar skandalus. Žinodami apie autorių, galėsite akyliau ir kritiškiau vertinti jo darbą. Nors kino juostų pagrindinė paskirtis yra suteikti mums pramogą, kažko išmokyti, sukelti įvairias emocijas, tačiau jei filmas nėra grindžiamas jokiais istoriniai faktais, supraskite - tai nėra realybė, o tik kažkieno fantazija. Tačiau jei filme yra sakoma, kad jis sukurtas pagal tikrą istoriją ar remiasi tikrais istoriniais įvykiais, nepatingėkite patikrinti, ar taip yra iš tiesų.
Taip pat reikėtų suvokti, kad šiais laikais jokia informacija neatsiranda tik šiaip sau. Vieni filmai yra kuriami tam, kad uždirbtų pinigų, o kiti - švietimo, problemų sprendimo tikslais, na, o dar kiti - propagandai skleisti. Tad net jei kažkas jums labai rekomendavo pažiūrėti kokį nors filmą arba radote apie jį puikius atsiliepus, tai tikrai nereiškia, kad kino juosta yra visiškai nekalta. Nuomonėms galima daryti įtaką, o komentarus rašyti iš netikrų paskyrų, todėl visada išlikite kritiški. Na ir galiausiai - nepatingėkite patikrinti, ką žiūri jūsų vaikai. Suraskite laiko kartu su mažaisiais pažiūrėti jų pamėgtą turinį ir patys įvertinkite, ar jis išties yra tinkamas ir neslepia kažkokių kėslų.
Dar vienas būdas - pasitikrinti savo atsparumą propagandai. Tai galite padaryti, jei išbandysite „Bad News“ žaidimą, kuris yra išleistas visose Baltijos šalyse Demaskuok.lt iniciatyva. Demaskuok.lt vienija spaudos atstovus, visuomenę ir valstybę kovojant su propaganda ir netikromis naujienomis. Žaidime „Bad News“, pats žaidėjas tampa „troliu“, kurio tikslas yra skleisti dezinformaciją tviteryje, o žaidimo vedėjas jį žingsnis po žingsnio moko, kaip apgauti žmones.