Futbolas - tai ne tik jėga ir ištvermė, bet ir strategija, matematika, psichologija. Kartais net ir smulkiausi niuansai gali nulemti rungtynių baigtį. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip moksliniai tyrimai ir originalūs sprendimai gali paveikti futbolininko karjerą, atkreipiant dėmesį į baudinių mušimo subtilybes ir legendinio Antonino Panenkos išradimą.
Baudinių Mušimo Paslaptys: Mokslas Futbole
Turbūt nedaug futbolo aistruolių girdėjo Ignacio Palacios-Huertos vardą. Tačiau būtent šis žmogus, baigęs mokslus Čikagos universitete, 1995-aisiais ėmė kaupti su futbolu susijusią medžiagą, konkrečiai - kaip daugelis skirtingų futbolininkų muša vienuolikos metrų baudinius. Jau po aštuonerių metų pasirodė pirmieji darbo vaisiai - 2003 metais buvo išleistas basko rašto darbas, pavadinimu „Professionals Play Minimax“. Lyg patobulindamas savo pirmąjį darbą apie futbolą bei ekonomiką, Huerta 2014-aisiais išleido knygą „Beautiful Game Theory: How Soccer Can Help Economics“.
Huertos Teorija Praktikoje: Čempionų Lygos Finalas
Vienas iš Ignacio Huertos draugų, žinojusių apie jo atliekamas baudinių analizes, buvo taip pat ekonomikos bei matematikos profesorius viename Izraelio universitetų. Taip jau nutiko, jog šio profesoriaus geras bičiulis buvo futbolo treneris Avramas Grantas - žydas 2008-aisiais vadovavo Londono „Chelsea“ ekipai. Tais metais „mėlyniesiems“ pavyko nužygiuoti iki UEFA Čempionų lygos finalo, taip pat pasirodė ir kita šalies ekipa - „Manchester United“.
Būtent kai „Chelsea“ užsitikrino vietą finale, Izraelio universiteto profesorius suvokė, jog Huertos tyrimai gali padėti Londono klubo treneriui. Huertos patarimai buvo tokie:
- Ekipos vartininkas Edwinas Van der Saras dažniausiai šoka į baudinio mušėjo natūralią pusę (jei futbolininkas dešiniakojis, natūrali pusė yra kairė, jeigu kairiakojis - dešinė) žymiai dažniau nei tai daro daugelis pasaulio vartininkų. Tai reiškia, jog jeigu spiriančio baudinį futbolininko stiprioji koja yra dešinė, Van der Saras dažniausiai neria į savo dešinę pusę, jeigu kairė - į kairę.
- Cristiano Ronaldo - ypatingas atvejis. Huerta rašė: „Ronaldo dažnai bėgdamas prie kamuolio sustoja. Jeigu tai padaro, beveik visada (85%) spiria į savo kairę pusę.“ Portugalas galėdavo pakeisti sprendimą, į kurią pusę mušti, paskutinę akimirką. Tai reiškė, jog vartininkui nepajudėti per anksti yra labai svarbu.
- Komanda, laimėjusi monetos metimą prieš baudinių seriją, gali pasirinkti, ar ji nori mušti pirma. Reikia būtinai pasirinkti mušti pirmiems.
Ignacio Huerta nežinojo, ar jo nusiųsta taktika buvo naudojama, tačiau žiūrėdamas baudinių seriją per televizorių, baskas buvo užtikrintas, jog taip. Visi „Chelsea“ futbolininkai naudojo jo parašytus patarimus.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Baudinių Drama Maskvoje
„Manchester United“ kapitonas Rio Ferdinandas laimėjo monetos metimą ir pasisuko į žaidėjų suolelį atsakymo, ką daryti toliau. „Chelsea“ kapitonas Johnas Terry bandė įtikinti Ferdinandą leisti „mėlyniesiems“ mušti pirmiems.
Pirmus du baudinius įmušė abi ekipos. „Man United“ gretose pasižymėjo Carlosas Tevezas bei Michaelas Carrickas, o „Chelsea“ - Michaelis Ballackas bei Juliano Belletti. Abu pastarieji baudiniai buvo į tą pusę, kurią ir rekomendavo Huerta - Van der Saro kairę. Tiesa, pirmuoju bandymu olandas atspėjo kamuolio skriejimo kryptį, tačiau Ballacko smūgis buvo aukštas, kaip ir rekomendavo Huerta.
Tuomet trečią Mančesterio ekipos baudinį ruošėsi mušti Cristiano Ronaldo. Kaip ir buvo prognozuota, portugalas bėgdamas sustojo - „Chelsea“ vartininkas Petras Čechas nė nesumirksėjo - ir smūgiavo į kairę pusę.
Kiti keturi „Chelsea“ baudinių mušėjai - Frankas Lampardas, Ashley Cole‘as, Johnas Terry bei Salomonas Kalou - smūgiavo į Van der Saro kairę pusę, vis dar pagal basko rekomendacijas. Vienintelis Cole‘as mušė į savo natūralią pusę - kadangi buvo kairiakojis, kamuolys vis tiek skriejo į Van der Saro kairę. Olandas smūgio kryptį atspėjo, tačiau jis buvo per žemas, jog vartininkas turėtų šansą atremti.
„Chelsea“ finalą galėjo laimėti po penktojo, Terry smūgio, kuris irgi vyko pagal Huertos planą. Po septynių „Manchester United“ smūgių, septintojo ir, galbūt, lemiamo „Chelsea“ baudinio ėjo mušti Nicolas Anelka. Visi šeši iki tol buvę Londono ekipos baudiniai buvo atlikti pagal baskų ekonomisto planą ir kažkam iš priešininkų pusės pavyko tą planą parkąsti. Buvo suprasta, jog visi kamuoliai skriejo į vartininko kairę pusę. Kol Anelka ruošėsi baudiniui, Van der Saras ištiesė abi rankas ir ėmė rodyti į savo kairę pusę, lyg sakydamas, jog Anelka muš čia. Anelka sutriko - vartininkas išsiaiškino „Chelsea“ planą ir prancūzas nusprendė nesilaikyti jo. Jis mušė kamuolį į vartininko dešinę pusę, ten nėrė ir pats olandas.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Ši istorija puikiai iliustruoja, kaip net ir kruopščiai parengta strategija gali žlugti dėl psichologinio spaudimo ir netikėto varžovo manevro.
Antoninas Panenka: Baudinio Menas
Jeigu gerai įtemptumėte atmintį ir pagalvotumėte apie futbolo aikštėje ir žiūrint futbolą vartojamus terminus, greičiausiai nebūtų daug tokių, kurie pavadinti atskirų futbolininkų garbei. Būtent tokiu pasiekimu gali didžiuotis dabar turbūt retai kam girdėtas čekas Antoninas Panenka, kurio pavarde pavadintas 11 metrų baudinio atlikimo būdas, kai mušantis žaidėjas kamuolį nestipriai „pakabina“ per vartų vidurį, kai vartininkas dar prieš smūgį krenta į kurią nors pusę.
Kelias Į Šlovę: Europos Čempionatas
1976 m. Europos futbolo čempionate iš keturių dalyvavusių komandų trys šiuo metu jau nebeegzistuoja - tai buvusios Čekoslovakijos, Jugoslavijos ir Vakarų Vokietijos komandos. Reikia pažymėti, kad nuo Europos čempionatų pradžios 1960-ųjų iki 1976-ųjų į pagrindinį turnyrą po atrankos patekdavo tik po 4 stipriausias komandas, jos susiremdavo trumpose kelių dienų varžybose atkrintamųjų principu. Taigi atsitiktinių svečių elitinėje keturių komandų kompanijoje nebūdavo.
1976-ųjų Čekoslovakijos rinktinėje buvo tik keturi čekai, tarp jų ir A. Panenka, tačiau žaidėjai atsimena, kad tai buvo tikrai draugiška ir vieninga komanda. Pats A. Panenka mažai kam girdėtas todėl, kad jis, kaip ir daugybė futbolo žvaigždžių, augusių ir karjerą kūrusių už geležinės uždangos, niekada neturėjo galimybės savo sugebėjimų pademonstruoti Vakarų Europos futbolo lygose. Nuo 1967 iki 1981 m. A. Išvykti rungtyniauti į užsienį (t. y. Vakarų Europą) iš komunistinės Čekoslovakijos, kaip ir iš daugelio kitų Rytų bloko šalių, buvo galima tik tiems, kurie pakankamai ilgai atitarnavo savo šalies futbolui, t. y. reikėjo sulaukti bent 30-ies. Ne ką lengviau būdavo keisti klubus ir šalies viduje, tad A.
1976 m. A. Panenkai buvo 28-eri, jis buvo vienas geriausių savo šalies futbolininkų, kūrybingas saugas, mokėdavęs sukurti progų komandos draugams, mušdavęs įvarčius ir pats, tiesa, dažniausiai būtent baudinius. Europos čempionatas vyko Jugoslavijoje ir tapo išskirtinis tuo, kad visos ketverios rungtynės jame truko po 120 minučių. Čekoslovakija pirmajame pusfinalyje po pratęsimo 3:1 įveikė Nyderlandus, o Vakarų Vokietija irgi po pratęsimo 4:2 palaužė Jugoslaviją. Slovakas Janas Švehlikas finale įmušė įvartį jau 8-ąją rungtynių minutę, Karolis Dobiašas 25-ąją skirtumą padidino savo įvarčiu, tačiau rezultatyviausias to čempionato žaidėjas Dieteris Mulleris jau 28-ąją minutę skirtumą sušvelnino. Per pratęsimą nė viena komanda įvarčių nepelnė, tad pirmą kartą Europos čempionatų istorijoje teko mušti baudinius.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
„Mes pirmavome iki pat paskutinės minutės. Kad ir kaip būtų, man tai išėjo į naudą. Be to įvarčio nebūčiau turėjęs progos mušti savo baudinį“, - yra sakęs A. Pirmi septyni baudiniai buvo taiklūs ir Čekoslovakija išsiveržė į priekį 4:3, kai prie kamuolio stojęs vienas dabartinių Miuncheno „Bayern“ vadovų Uli Hoenesas smūgiavo virš vartų. A. Panenka atėjo prie kamuolio, pasidėjo jį ties 11 metrų žyma ir atsitraukė toli įsibėgėti. Legendinis vokietis Seppas Maieris šoko į savo kairę pusę, bet prie kamuolio pribėgęs A. Panenka silpnu smūgiu per vartų vidurį pelnė pergalingą įvartį.
A. Panenka dėl savo smūgio akimirksniu išgarsėjo futbolo pasaulyje, buvo pavadintas menininku, o toks smūgis iki šių dienų vadinamas būtent jo pavarde - tiesiog panenka.
Pasiruošimas Šlovės Akimirkai
Žinoma, laikais, kai nebuvo interneto, socialinių tinklų, o ir televizorių savo namuose turėjo toli gražu ne kiekvienas (ypač Rytų bloke), A. Panenka superžvaigžde netapo, toliau tęsė karjerą „Bohemians“ klube, iš kurio 1981 m. Čeko pasirinkimas smūgiuoti būtent tokiu būdu gali atrodyti rizikingas ar net kaip bandymas pasityčioti iš varžovų, tačiau tai yra netiesa. Prieš atlikdamas tokį rizikingą manevrą bene svarbiausiu savo karjeros momentu čekas tai treniravosi daugybę kartų. Iki 1974 metų A. Panenka, kaip ir visi žaidėjai, ne visuomet realizuodavo baudinius savo klube. Būtent tais metais vietinio čempionato rungtynėse A. Panenka nesugebėjo įmušti baudinio, bet teisėjas pastebėjo taisyklių pažeidimą ir leido pakartoti smūgį. A. Panenka neįmušė ir to bandymo. Po kiekvienos treniruotės A.
„Jis buvo puikus vartininkas mušant baudinius. Jis dažnai mane nugalėdavo ir tai man brangiai kainuodavo. Žinojau, kad vartininkai paprastai pasirenka, į kurią pusę šoks, dar prieš smūgį, tačiau mušant į kitą pusę jie gali atmušti kamuolį kojomis. Tačiau jei kontaktas su kamuoliu būtų silpnesnis, jis negalėtų greitai grįžti į vidurį, jeigu jau būtų nušokęs į šoną“, - pasakojo A. Sprendimą mušti būtent per vartų vidurį čekas aiškino logika, jog nė vienas vartininkas tuo metu nebūtų nusprendęs tiesiog likti vietoje ir nešokti į šoną. Sugalvojęs naują būdą A. Panenka iš pradžių taip mušė draugiškose rungtynėse, paskui ir per Čekoslovakijos lygos rungtynes. Prieš pat Europos čempionatą 1976 metais A. Panenka tokiu būdu vietiniame čempionate nuginklavo ir Čekoslovakijos rinktinės vartininką Ivo Viktorą. „Jis man sakė, kad tai yra per daug rizikingą ir jeigu aš pabandysiu taip mušti, jis manęs neįleis į kambarį“, - juokdamasis pasakoja A.
Iki to čempionato A. Panenkos smūgis buvo paslaptis plačiajam pasauliui, net ir pats čekas yra skaičiavęs, kad smūgis finale buvo maždaug dešimtas kartas, kai jis taip mušė baudinį oficialiose rungtynėse. Iš viso, anot A. Triumfas 1976 m. Europos čempionate yra vienintelis Čekoslovakijos (bei Čekijos) auksas Europos ar pasaulio čempionatuose. 1934 ir 1962 m. pasaulio čempionatuose ši maža valstybė pralaimėjo tik finaluose, o 1960 ir 1980 m.
Įdomu, kad po ketverių metų nuo stebuklingojo A. Išplėtus čempionatą iki 8 komandų jos buvo suskirstytos į dvi grupes po keturias, o grupių nugalėtojai žaisdavo finale, antrą vietą užėmusios komandos - dėl trečios vietos. 1980 m. Mače dėl bronzos Čekoslovakija lygiosiomis sužaidė su Italija, teko mušti baudinius, o penktą smūgį ir vėl atliko A. Panenka.
Panenkos palikimas šiandien
2014 m. Zinedineas Zidaneas šiame finale sužaidė paskutines karjeros rungtynes, jose gavo raudonąją kortelę už smūgį į galvą varžovui. 2010 m. Rungtynės, kurių pabaigoje Luisas Suarezas ranka nuo vartų linijos atmušė pergalingą ganiečių įvartį, o geriausias jų žaidėjas Asamoah Gyanas neįmušė už tai paskirto baudinio. 2012 m. 2012 m. Dar viena ideali panenka, atlikta Sergio Ramoso, tiesa, tai irgi nebuvo paskutinis serijos smūgis, tačiau ispano sugebėjimus yra pripažinęs ir pats A. „Manau, kad jis gali vadintis geriausiu mano pasekėju, idealiausiai atliekančiu panenkas. Įspūdingiausia, kad jis tai yra daręs ne kartą, visi žino, kad jis ir vėl tai darys, bet jam pavyksta. Jis tikras genijus“, - 2018-aisiais apie S. Ramosą yra sakęs A. Atranka į 2018 m. Šios rungtynės nėra kuo nors išskirtinės rezultato prasme, jose nebuvo iškovotas ar nulemtas titulas, tačiau Aaronas Ramsey įmušė panenką stadione, kuriame pats A. Panenka šį smūgį parodė pasauliui. Būtent čia, Rajko Mitičiaus vardo stadione Belgrade, vyko 1976 m.