Iš inercijos „Svajonių komanda“ dabar vadinama kiekviena žaidynėse dalyvaujanti JAV vyrų rinktinė. Tačiau tik 1992-ųjų ekipa buvo išties verta šio garbingo titulo. Sprendimas dalyvauti NBA krepšininkams olimpiadoje buvo sunkus ir prieštaringas. Galiausiai šis 27-erių metų senumo įvykis mums dovanojo turbūt geriausią visų laikų komandą - ir ne tik krepšinio, o apskritai sporto istorijoje.
Šiuolaikinės NBA gimimas
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį galima laikyti šiuolaikinės NBA gimimo epocha. Lygos komisaru tapęs Davidas Sternas garantavo pajamų ir žaidėjų rinkos vertės augimą. NBA žvaigždės virto krepšinio pasiuntiniais ir už aikštės ribų. Šia prasme iš lygos garsenybių sudarytos komandos (iš 12 žaidėjų vienuolika buvo profesionalai ir tik Christianas Laettneris - iš studentų lygos, Djuko universiteto) dalyvavimas tarptautinėse varžybose tapo puikia geriausios pasaulio krepšinio lygos reklama. Barselonoje „Svajonių komandos“ žaidėjai maudėsi publikos dėmesyje.
Praraja tarp JAV ir likusio pasaulio krepšinio
Tas olimpinis turnyras geriausiai iliustravo prarają tarp amerikiečių ir likusio pasaulio krepšinio. 43,8 taško - tokiu vidutiniu skirtumu JAV rinktinė laimėjo visus aštuonis mačus Barselonos olimpiadoje. Lietuviai su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu pusfinalyje buvo sumindyti 127:76.
Prieš pasirengimo olimpiadai stovyklą JAV rinktinės treneris Chuckas Daly pasakė savo asistentams Mike'ui Krzyzewski ir P.J.Carlesimo: „Šie vaikinai - geriausi pasaulio krepšininkai. Jei kiti yra savo amato profesionalai, tai šie - profesionalų profesionalai. Varžovai bandys su jais žaisti, bet kol mūsiškiai ant parketo viską šluoja, kitkas tampa nesvarbu“.
Prieš rungtynes su Brazilija puolėjas Charlesas Barkley šiurkščiai sureagavo į klausimą, kaip amerikiečiai ruošiasi dengti brazilų supersnaiperį Oscarą Schmidtą: „NBA kiekvieną dieną man tenka gintis prieš Michaelą Jordaną, Karlą Malone'ą ir Patricką Ewingą. Kokio velnio turėčiau nerimauti dėl kažkokio brazilo?!“.
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Komandos mitologizavimas
Yra manančių, kad tos „Svajonių komandos“ įvaizdis pernelyg mitologizuotas. Bet kada patys žaidėjai - gyvos krepšinio legendos - vadina tą patirtį ypatinga, skeptikams nelieka argumentų. Geriausias pavyzdys - treniruočių pobūdžio rungtynės tarp „mėlynųjų“ (Magicas Johnsonas, Ch.Barkley, Davidas Robinsonas, Chrisas Mullinas, Ch.Laettneris) ir „baltųjų“ (M.Jordanas, Scottie Pippenas, Larry Birdas, K.Malone'as, P.Ewingas), kurios prieš olimpiadą vyko stovykloje Monte Karle. Šį už uždarų durų surengtą mačą M.Jordanas vėliau pavadins „didingiausiomis rungtynėmis, kuriose jam yra tekę dalyvauti“.
Skaičiai kalba patys už save
12 žmonių - 117 Visų žvaigždžių mačų? 23 NBA čempionų titulai? 15 sezono naudingiausio žaidėjo titulų? Kuris skaičius iškalbingiau papasakos apie tos komandos didybę?
Štai dar keli skaičiai, kad žodžiai būtų paremti faktais:
- 0 - tiek minutės pertraukėlių panaudojo „Svajonių komandos“ treneris Ch.Daly per visą 1992-ųjų olimpinį turnyrą;
- 32 - mažiausias skirtumas tarp „Dream Team“ ir varžovų (JAV - Kroatija 117:85)
- 36 proc. - amerikiečių varžovų taiklumas metant dvitaškius ir tritaškius;
- 43,8 - tokiu vidutiniu skirtumu JAV ekipa laimėjo rungtynes;
- 57 proc. - „Dream Team“ dvitaškių ir tritaškių taiklumas;
„Kita svajonių komanda“: Lietuvos kelias į Barseloną
Kiekvienas lietuvis žino, kad 2012-ųjų rudenį pasirodė JAV autorių sukurtas dokumentinis filmas apie įkvepiančią Lietuvos krepšinio istoriją „Kita svajonių komanda". Pusantros valandos krepšinio istorija tautiečiams kėlė pasidididžiavimo šiurpulį ir nuostabą, iš kur mes tokie užsispyrę ir stiprūs. Iš pirmų - lietuviškų - lūpų galiausiai buvo atskleista tiesa, prasidedanti nuo tikrojo lietuvių krepšininkų indėlio į sovietų iškovotą 1988-ųjų olimpinį auksą, pravirkdžiusį sutriuškintus amerikiečius. Tačiau retas lietuvis žino apie intertekstualų sutapimą: tais pat 2012 m. Apie ką „Kitoje svajonių komandoje" pasakojama, lyg ir aišku - tylus, bet viltingas ėjimas laisvės link ir sėkmingas jos iškovojimas. Pasakojimas pradedamas amerikiečių lūpomis: „Sovietų komanda buvo ta, kurią norėjome sutriuškinti labiausiai. Jie buvo dideli, aukšti, grėsmingi." Ši nieko nenutuokiančių amerikiečių nuomonė užduoda naivų toną. Lietuvių pasakotojai - politikai, krepšinio žaidėjai ir kiti - bendromis pastangomis praskleidžia tikruosius nelemto sovietmečio užkulisius. Iš krepšinio legendų Sabonio, Marčiulionio, Kurtinaičio ir Chomičiaus lūpų išgirstame daug asmeninių prisiminimų. Kartu jie konstruoja kolektyvinę atmintį, trumpam atkuriančią niūrią Lietuvos kasdienybę po sovietų saule. Tačiau amerikiečiai, laimei ar nelaimei, iš mūsų lietuviško pasakojimo niekur nedingsta. Jie ne tik pradeda Lietuvos istorinį naratyvą, bet jį ir tęsia, nuolatos komentuodami ir apibendrindami pateiktus prisiminimus. Lietuviai krepšininkai išsamiai pasakoja apie privačią ir bendrą realybę: vaikystę, pirmuosius lankus, žaidimo aikšteles, trėmimus, grasinimus. Visa ši „pirmųjų lūpų" informacija apibendrinama vieno ar kito amerikiečio pasakotojo dažnai dramatiškomis ir visuomet esmingomis įžvalgomis. Kad ir, pavyzdžiui, kai 1987 m. Marčiulionis, išrinktas geriausiu Lietuvos ir SSRS sportininku, buvo priverstas viešai sakyti kalbą. Waltonas pamokslininko balsu siūlo įsivaizduoti, kaip Šarūnui turėjo būti sunku prieš savo valią sakyti melą, kurį jam parašė kažkas kitas. Pirminė ir tiesioginė lietuvių (mes) refleksija filtruojama amerikiečių (jie). Darosi aišku: lietuviai prisimena, amerikiečiai „suvirškina" ir apibendrina. Tikrieji istorijos dalyviai vaizduojami kaip ne visai pajėgūs reflektuoti savo pačių pasakojimus, susikurti reikiamos distancijos. Analitinė privilegija, perleista amerikiečiams kaip stipresniam balsui, neišvengiamai siūlo postkolonijinę perspektyvą. Indų kilmės teoretikė G. Spivak klausia: ar subalternas (pavaldinys) gali kalbėti? Pasirodo, negali. O jei ir kalba, niekas jo neišgirsta. Tačiau ne visas filmo pasakojimas priklausomas nuo stipresniojo balso. Valančiūno, pastaruoju metu perspektyviausio Lietuvos krepšininko, istorijos linija Lietuvą išteisina kaip nepriklausomą ir savą balsą turinčią valstybę. Valančiūnas jaunesnis nei pati nepriklausoma Lietuva, tad neturi tiesioginės sąsajos su sovietine realybe. Šiuo atveju jau niekas nesiūlo įsivaizduoti, ką Valančiūnui reikėjo iškęsti ir pan. „Kita svajonių komanda" pasižymi įmantriu pasakojimo iliustravimu. Prisiminimus papildo įvairios medijos: nuotraukos, senų rungtynių fragmentai, garso takeliai. Dokumentikos žanras čia praranda savo rimtumą. Skirtingų medijų pokštavimai suteikia žaidybiškumo, komiškumo. Pavyzdžiui, sovietų atletų žiaurumui iliustruoti pasirenkami filmo „Rokis IV" kadrai, kuriuose prijungtas prie pažangiausių technologijų lemtingai kovai ruošiasi šaltakraujis rusas Ivanas Drago. Lietuvių krepšininkų pasakojimus apie pasaulio gėrybes sovietmečiu (Ispanija - batų šalis, Italija - rūbai, Japonija - aparatūra) įvaizdina nekaltos senų reklamų ištraukos ir šelmiška muzika, išsyk siūlanti istoriją suvokti kaip anekdotinę. Taip pat nesunku pastebėti, kad lietuvių kalba verčiama angliškais subtitrais, kai išversti anglų kalbą nepasirūpinta. Tikslinė auditorija aiški - mes pasakojame ne sau patiems, bet kažkam kitam. O kad tie kiti klausytųsi, rimtą istoriją sekam ne taip jau rimtai. Argi verta rizikuoti mėginant sugraudinti istoriškai niekuo dėtą adresatą kraupiais sovietmečio vaizdais? Kas, jei tapatinimosi galimybė neišsipildys? Nuotaikingas pasakojimo būdas suvilioja daugiau žiūrovų. Iliustratyvus medijų koliažas, kai kur palinksminantis, kitur pagerbiantis skausmingesnius intarpus, žiūrovui vis primena, kad ši dokumentinė juosta - ne apie didžiulę netektį, bet, priešingai, apie pergalę ir laisvę. Žodžiu, hepiendo struktūra. Taigi kokią kainą sumokame, norėdami būti išgirsti pasaulio? Dokumentiniame filme gvildenamus praeities įvykius įrėmina Valančiūno siužeto linija. Filmas pradedamas jo pasiruošimu 2011 m. NBA naujokų biržai, o užbaigiamas pačia ceremonija. Tokiu būdu dabartimi apglėbiama Lietuvos krepšinio istorija, kurią tęsti pasirenkamas Valančiūnas. Dabarties aktualumas istoriją paverčia tradicija - mes gerai žaidėm krepšinį sovietmečiu, taip pat gerai žaidžiam ir dabar. Kalbant apie lietuvišką krepšinio tradiciją, galėtume pasigesti kitų savo laiku puikiai žaidusių, bet filme nepasirodančių krepšininkų. Vienintelio Valančiūno pasirinkimas grindžiamas simboliškais paskutiniais filmo sakiniais, galiausiai sujungiančiais praeities ir dabarties linijas: „Jonas Valančiūnas gimė 1992… Dar daugiau, Valančiūno istorija, nors ir nelydima amerikiečių komentarų, vis tiek neišvengia jų intervencijos. Valančiūno talentas buvo pastebėtas jau nekart, tačiau juostoje pasirenkamas tik vienas iš Valančiūno karjeros momentų - kai jis pakviečiamas NBA naujokų biržoje. Tokiu būdu Amerika vėl tampa Lietuvos drauge, kuri ne tik padeda papasakoti praeities istoriją, bet ir dabar įvertina mūsų krepšinio tradiciją. Santykiai su Rusija ir su Amerika išryškėja finalinėse filmo scenose. Lietuviai krepšininkai pasakoja apie lemtingiausias savo rungtynes 1992-ųjų olimpiadoje. Pusfinalį su oficialia „Svajonių komanda" lietuviai prisimena kaip vieną kartą gyvenime pasitaikančią progą pabūti šalia didvyrių. Ir kartu nusifotografuoti. Visiškai priešingai lietuviai prisimena rungtynes dėl bronzos medalio su buvusios SSRS komanda, prieš kurią reikėjo laimėti bet kokia kaina. Taip nykštukė Lietuva atsistoja tarp dviejų milžinių šalių. Filme sekama, kokiu būdu lietuviai siekė nacionalinio tapatumo. Tai detali tapatumo korekcija - nuo rusai iki lietuviai, - kurią, iškovojus bronzą, tiesiai įvardija V. Chomičius: „Nereikėjo sakyti, kad mes esame iš Lietuvos, nereikėjo niekam aiškinti, ir jau sakė „Lithuania", jau nesakė „Russia". „Kita svajonių komanda" mezga akivaizdų dialogą su filmu „Svajonių komanda", siūlydama kitą pasakojimą. Reikia patikslinti, kad šiuo atveju kitas pasakojimas jokiu būdu nepateikia versijos, nuvainikuojančios JAV „Svajonių komandą". Anaiptol, pasakojimas apie lietuvius pasilieka alternatyvus, einantis šalia pagrindinio pasakojimo. Filme apie amerikiečius fokusuojama tik visų laikų geriausia laikomos krepšinio komandos auksinės šlovės akimirka, ignoruojant antrosios ir trečiosios vietos laimėtojus - juk pasakojimas ne apie juos. Gerbėjų šlovinamas profesionalus atletas - tai amerikietiškasis krepšininko modelis. Vien iš tokių profesionalų sudaryta komanda ir vadinosi Dream Team. O lietuviška krepšinio rinktinė - ne svajonių, bet svajojanti. Ji nesiekia būti garbinama, būti aukščiau už savo tautą. „Kitos svajonių komandos" pasakojimas duoda naudos ir amerikiečių superherojams. Tikroji sovietų krepšinio komandos, 1988 m. sutriuškinusios amerikiečius, sudėtis - startiniame penkete keturi lietuviai žaidėjai ir lietuvis treneris, priversti žaisti už Sovietų Sąjungą, - verčia suabejoti rusų pergale. George'as Bushas, 2002 m. kviesdamas Lietuvą prisijungti prie NATO, Vilniaus Rotušės aikštėje lietuvių miniai pareiškė: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu." Mylime mes tuos amerikiečius. Svarbiausia, jie mus taip pat. Myli labiau nei mūsų kaimynus, nes gerai mėtom į krepšį. Ir dar leidžiam už mus pakalbėt. Tad joks karas lietuviams nebaisus. 1992 metų Barselonos (Ispanija) olimpinėse žaidynėse pasaulis pirmą kartą galėjo išvysti iš NBA krepšininkų sudarytą rinktinę, pasivadinusią Svajonių komanda (angl. „Dream Team“), tačiau olimpiadoje buvo dar viena svajonių komanda - 1988 metų Seulo olimpinių čempionų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio vedama ir pirmą kartą nepriklausomos šalies istorijoje tokio rango varžybose dalyvavusi Lietuvos rinktinė, įsitikinę filmo kūrėjai.
„Neslėpsiu, žiūrint filmo anonsą, šiurpai nuėjo. Geri laikai buvo“, - pirmadienį Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) patalpose surengtoje filmo pristatymo spaudos konferencijoje sakė geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku tituluojamas Arvydas Sabonis.
Taip pat skaitykite: Vokietijos rinktinė ir klubai
„Nuo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, prie kurio labai prisidėjo mūsų krepšininkai, iki dviejų svajonių komandų susitikimo Barselonos žaidynėse - apie visas tas peripetijas bus šis filmas. Tai buvo tikra Lietuvos svajonių krepšinio komanda, kokios galbūt niekada daugiau neturėsime“, - pridūrė LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.
Filmo idėja kilo JAV gyvenančiam lietuvių režisieriui Mariui Markevičiui.
„Nuo pat savo vaikystės sekiau, kaip sekasi geriausiems Lietuvos krepšininkams. Idėja sukurti filmą ramybės man nedavė maždaug 15 metų. Kūriau jį su aistra. Aišku, dar reikia padaryti daug darbo, bet planuojame, kad dienos šviesą ši juosta išvys rugsėjo mėnesį“, - pasakojo M.Markevičius.
Idėja susidomėjus ryškiausioms tų laikų Lietuvos krepšinio žvaigždėms Šarūnui Marčiulionui ir A.Saboniui buvo įkurtas specialus ne pelno siekiantis fondas, kuriam priklauso visos teisės į filmą. „Fondo tikslas yra finansuoti filmo sukūrimą ir populiarinimą. Norime priminti šią tikrą gražią istoriją, kuriai netrukus bus jau 20 metų, kaip atstovavome savo šaliai. Norime filmą padaryti tokį, kad jis būtų įdomus ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui. „Prabėgę dvidešimt atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų bei kelio į laisvę išvakarės sporte bene ryškiausiai atsiskleidė krepšinyje. 1988 metais SSRS vyrų rinktinė su lietuviais tapo olimpine čempione. Buvo dar kartą pasauliui įrodyta, jog esame talentingiausių krepšininkų kraštas. Nors po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos krepšinio žvaigždės išvyko į užsienį, noras atstovauti Lietuvai bei pagalba LTOK susigrąžinti tarptautinį pripažinimą, išliko. 1992 metų Barselonos olimpiadoje JAV turėjo krepšinio „Svajonių komandą“, tačiau mūsų rinktinė buvo „Kita svajonių komanda“. Nežinai, ar mes kada tokią turėsim“, - spaudos konferencijoje kuriame filmo pagrindinio siužeto liniją pristatė A. „Projekto tikslas - sukurti filmą, kuris būtų įdomus pasauliui. Lietuvos krepšinio istorija labai turtinga. Planuojama filmo trukmė - apie 70 minučių. „Fondas, turėsiantis išskirtines teises į šį kūrinį, ieškos rėmėjų bei pats finansuos šio filmo kūrimą. Ateityje menamas pelnas turėti būti skirtas mano ir A. Sabonio krepšinio mokykloms“,- tvirtino Š. „Pritariu gerai idėjai. Dar neturėjom tokio filmo. Tai tarsi istorijos dalelė“,- kalbėjo Lietuvos krepšinio legenda A. Š. Darbinis juostos pavadinimas - „Kita Svajonių komanda“ („Another Dream Team”). „Lietuvos politinę nepriklausomybę nemaža dalimi padėjo iškovoti ir sportas. 1988 m. su olimpiniais čempionų medaliais iš Seulo grįžo keturi Lietuvos krepšininkai. Jie buvo pajėgiausi Tarybų Sąjungos rinktinės žaidėjai. Jie svarstė: „kodėl negalime atstovauti savo šaliai?“ Lietuva turėjo savo „Svajonių komandą“ Barselonos žaidynėse 1992 m. Apie tai filmą ir kuria jaunas bei gabus režisierius M. Markevičius, - pasakojo A. Poviliūnas. - JAV „Svajonių komanda“ 1992 m. atsirado tik todėl, kad mūsiškiai laimėjo Seulo žaidynės. Sutampa metai ir veiksniai“. „Esu gimęs ir gyvenu Amerikoje. Į filmo kūrimą įdėjau daug darbo. Nuo vaikystės seku krepšininkų karjerą. Idėja man nedavė ramybės 15 metų, o filmą kūriu su didele aistra. Noriu pristatyti Šarūną, Arvydą ir visą Lietuvos rinktinę ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, - prisistatė režisierius M. Markevičius. „Tik pritariu gerai idėjai. Istorijos dalelė atsispindės gerame dokumentiniame filme, - komentavo A. Sabonis. - Geri laikai buvo, viskas nauja. Dar paskui ir medalį laimėjome. (Žiūrint) šiurpas nuėjo. (Lietuviška) „Svajonių komanda“ vadinti gal ir galima, gal - pirma „Svajonių komanda“? Nes jų dar (Lietuvoje) bus. Yra, buvo ir dar bus daugiau“. „1992 m. - labai įsimintini ir nepakartojami. Truputėlį pasidaro jautru. Be 1988 m. Seulo, nebūtų ir Barselonos. Tai vienas kitą labai papildo. Bet to aukso nebūtų „Dream Team“. Juk 1988 m. Seule amerikiečiai sakė, kad čia jau bus tikrasis jėgų santykis po 1972 m. Miuncheno žaidynių. Po Seulo pasikeitė Amerikos požiūris į olimpiadą. Dabar turime gražius reginius per olimpinį krepšinio turnyrą“, - prisiminė Š. Marčiulionis. Kokia pagrindinė naujo fondo mintis ir idėja? „Viskas susiveda į Mariaus filmo finansavimą. Čia yra galimybė filmo pateikimo Amerikos rinkai. Marius nufilmavo NBA žvaigždžių, Pau Gasolį ir kitus, kas prisimena tuos laikus, kas buvo arčiau tos situacijos. Mes finansuosime tą projektą. O jei netyčia viskas gerai gausis, tada pinigai bus skirti mūsų (Š. Marčiulionio ir A. Sabonio) akademijoms ir kitiems vaikų (krepšinio) vystymo projektams. Norime įsigyti teises iš M. Markevičiaus, kad toliau galėtume tęsti filmo plėtrą, išleisti kompaktinį diską. Reiktų įdėti, prieš ką mes žaidėme tas paskutines varžybas, būtent prieš NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandrauga - DELFI) komandą, kad jauni žmonės žinotų, kas vyko“, - paaiškino Š. Marčiulionis. 2012 metais planuojamas Lietuvos rinktinės (1992 m. pavyzdžio) susitikimas su JAV „Dream Team“ ekipa. „2012 metais gal galima būtų susitikti su tikrąja „Dream Team“ ir prisiminti gerus laikus. Filme galime pateikti gražią istorija, kuriai bus 20 metų, nes jaunimas jau to neatsimena, bet to tai būtų puikus Lietuvos astovavimas užsienyje“, - pastebėjo Š. Marčiulionis. Filmas turėtų būti baigtas rugsėjo viduryje ir pristatytas Los Andželo kino festivalyje. „Los Andželo kino festivalis yra kaip Kanai Europoje. Pristatymas pirmiausia būtų JAV, HBO sporto kanalu, ESPN, ar dar poroje kompanijų. Vienas formatas bus 52 minučių, skirtas televizijai, kitas - didesnis. Čia kol kas per daug tankų važiuoja, per daug visokiausių dalykų. Galėtų būti du scenarijai apie tą patį“, - informavo Š. Marčiulionis. LTOK vadovas prisiminė, kad gavo velnių nuo Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) biurokratų už tai, kad ant prizininkų pakylos Lietuvos rinktinės krepšininkai lipo vilkėdami margais, kartu su grupe „The Grateful Dead“ sukurtais marškinėliais su dedančiu į krepšį skeletu. „Tie marškinėliai… Gavau už juos daugiausiai velnių. Tokiais vilkėti negalima net olimpiniame kaimelyje, o jie visi užlipo ant pjedestalo“, - šypsodamasis pasakojo A. Poviliūnas. „Ne visi, - replikavo A. Sabonis, sukeldamas visų susirinkusių garsų juoką. - Dėl manęs negavote velnių“.
Taip pat skaitykite: Pakruojo krašto krepšinio komandos