Olimpinės žaidynės - tai ne tik sportininkų galimybių demonstravimas, bet ir valstybių prestižo klausimas. Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės - tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Šiame straipsnyje apžvelgsime olimpinių aukso medalių pasiskirstymą tarp šalių, atkreipiant dėmesį į Lietuvos pasiekimus ir istoriją olimpiniame judėjime.
Bendras medalių skaičius ir lyderiai
Daugiausiai prizinių vietų iškovojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Antroje vietoje rikiuojasi Kinija su tiek pat aukso medalių, tačiau bendrai turi 83.
Lietuvos pasiekimai olimpinėse žaidynėse
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Bet nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., nes tų metų kovą buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taigi būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes.
Šiuo metu Lietuva savo sąskaitoje turi keturis medalius - bronzą iškovojo vienvietės valties irkluotoja Viktorija Senkutė ir trijulių krepšinio rinktinė, kurią sudaro Aurelijus Pukelis, Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis ir Šarūnas Vingelis. Su keturiais medaliais Lietuva šiuo metu rikiuojasi 66 vietoje. Be medalių savo sąskaitoje kol kas yra ir Lietuvos kaimynai Latvija ir Estija.
Taip pat skaitykite: Keturi čempionai iš Lietuvos
Pirmasis debiutas ir tarpukario laikotarpis
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
1928 m. Sankt MoricasŠveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Bet dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios jaunos valstybės Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
Taip pat skaitykite: Simboliai Olimpiadoje
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
Dalyvavimas SSRS sudėtyje (1952-1988 m.)
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo.
Taip pat skaitykite: Disko metimo istorija Lietuvoje
1956 m. į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat S.Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 m. į Romą vykę keturi mūsų šalies atstovai parsivežė solidų kraitį - tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, po Romos žaidynių į savo biografiją dar sykį įsirašė žodį „pirmoji“ - tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos - ketvirtas.
1964 m. į Japoniją vyko jau kur kas daugiau lietuvių - 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. O parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkus jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje - ketvirta.
1968 m. MeksikasŠių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Aštuoni Miunchene kovęsi lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. MonrealisĮ Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), taip pat pasipuošė bronza.
Nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1992 m.)
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOK.
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure.
1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros žaidynės buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu.
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose bus mūsų šalies sportininkų. Vadinasi, praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių. Dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto. Bet pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę olimpinę distanciją, kurioje kol kas - 31 vasaros ir žiemos olimpinė stotelė.
Nuo 1992 m. Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Visose vasaros olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai yra laimėję medalius.
Sporto šakos, kuriose Lietuva iškovojo medalius
Lietuvos sportininkai yra iškovoję medalius įvairiose sporto šakose, įskaitant:
- Krepšinis
- Lengvoji atletika
- Irklavimas
- Boksas
- Plaukimas
- Šaudymas
Parolimpinės žaidynės: Lietuvos neįgaliųjų sportininkų pasiekimai
Nuo 1988 m. po olimpinių žaidynių vyksta ir kiek kitokios rungtynės. Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova - ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje. Šis mūšis visuomenėje tampa vis labiau pastebimas. Nors pats judėjimas prasidėjo 1948 m. nuo vietinės reikšmės varžybų Didžiosios Britanijos Antrojo pasaulinio karo veteranams, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų.
Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi - aukso. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams.
Finansinis aspektas
Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams ženkliai skiriasi. Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik 116 tūkst. eurų, už antrąją - 58 tūkst., o už trečiąją - 43 tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst., 9 tūkst. ir 6 tūkst. eurų, t. y. beveik septyniais kartais mažiau.
Pasiruošimas žaidynėms
Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio. Plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai - Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošiasi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis - pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie važiuoja turėdami aiškius tikslus.
Golbolas: Lietuvos vizitinė kortelė parolimpinėse žaidynėse
Jau daugelį metų iš eilės Lietuvai atstovaujantys golbolistai laimi apdovanojimus, patenka į tarptautinių reitingų viršūnes, o jų vardus linksniuoja priešininkų komandų treneriai kurdami strategijas. Šių metų liepą vykusiame tarptautiniame golbolo turnyre, į kurį susirinko daug stiprių komandų, Lietuva laimėjo.
Karolis Levickis jau beveik 12 metų dirba šio mažai Lietuvoje žinomo neregių ir silpnaregių sporto treneriu. Po jo sparnu Lietuvos golbolo rinktinė 2008 m. vykusiose parolimpinėse žaidynėse laimėjo sidabro medalius. Dabar Karolis taip pat ruošia Lietuvos golbolo rinktinę - šešis geriausius Lietuvos golbolistus - Rio de Žaneiro parolimpinėms žaidynėms.
tags: #olimpiniai #aukso #medaliai #pagal #salis