Įvadas
Lietuva didžiuojasi savo olimpiečiais, kurie ne tik garsina šalies vardą tarptautinėje arenoje, bet ir įkvepia tautą savo pasiekimais, atsidavimu ir patriotiškumu. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą iškiliausių Lietuvos olimpiečių, jų kelią į sėkmę, prisidėjimą prie šalies sporto istorijos ir įtaką visuomenei.
Istorinis kontekstas: Barselonos bronza ir kelias į ją
Prieš trisdešimt metų, 1992-ųjų rugpjūčio 8 dieną, Barselonos olimpinių žaidynių vyrų krepšinio mažasis finalas kėlė kraujospūdį turbūt didžiajai daliai Lietuvos. Nacionalinės komandos pergalė prieš buvusią SSSR - Jungtinę komandą ir iškovoti bronzos medaliai sukėlė neapsakomą euforiją, laimės ir pasididžiavimo jausmą, kurį prisiminus ir šiandien suvirpa daugybė širdžių. Ką jau kalbėti apie pačius tiesioginius istorijos dalyvius - šalies rinktinę - „Kitą svajonių komandą“ ir jos vedlį, legendinį trenerį Vladą Garastą, Barselonoje - jau brandų, solidų 60-metį krepšinio specialistą.
Kad patektų į olimpinį turnyrą, ši komanda turėjo nuversti kalnus - po pasaulį pabirę žaidėjai ne tik be diskusijų suvažiavo į rinktinę ir liejo prakaitą prieš atrankos turnyrą. Jauna valstybė jiems duoti praktiškai neturėjo ko, išskyrus moralinį palaikymą. Kitko, taip pat ir būtinų pinigų paieškų, ėmėsi patys sportininkai. Pirmasis NBA žaidęs lietuvis Šarūnas Marčiulionis Amerikoje turėjo įtakingų draugų. Vieni tokių - roko grupė „Grateful Dead“. Jie leido komandos aprangą papuošti savo grupės atributika - batika margintus marškinėlius su žymiuoju „Skullmanu“ sukūrė dailininkas Gregas Speirsas. Laivę mylinčiomis šalimis žavėjęsis menininkas, marškinėliams rinkosi Lietuvos vėliavos spalvas, o aukštai iššokęs į krepšį kamuolį dedantis skeletas simbolizavo įveiktas kliūtis. 450 tūkstančių dolerių - visą pelną pardavus marškinėlius - amerikietis skyrė Lietuvos rinktinei, kad ši galėtų vykti į žaidynes atstovauti savo šaliai.
Valdemaras Chomičius: Kapitono indėlis
„Kai reikėjo ruoštis olimpiadai, kiekvienas žaidėjas darė viską. Vasaromis grįžęs namo į Ispaniją treniruodavausi su Malagos komanda, pažinojau jos trenerį Javierą Imbrodą. Jis tapo antru užsieniečiu po Marčiulionio bičiulio amerikiečio Donnie Nelsono, kuris padėjo visomis prasmėmis. Kai Javierui Imbrodai pasiūliau būti vienu iš rinktinės trenerių, jo gimtasis kurortinis Meliljos miestelis sutiko mus remti, skyrė pinigų kelionėms“, - prisiminė bronzinės komandos kapitonas Valdemaras Chomičius. Už tai rinktinė įsipareigojo reklamuoti Melilją, sužaisti draugiškas rungtynes su šio miesto komanda, o jiedu su Rimu Kurtinaičiu po olimpiados padirbėjo šio kurorto sporto stovykloje.
Arvydas Sabonis: Legenda, prilygusi auksui
„Politinis gyvenimas pasikeitė labai greitai. Nežinau, ar likus metams dvejiems iki Barselonos kuris bent galėjome pagalvoti, kad ten žaisime už Lietuvą. Visas tas laikas - pasaka. Žaidėme, manau, geriau, negu galėjome. Tos emocijos, noras, reikalas kovoti už Lietuvą - viskas susidėjo“, - įsitikinęs Arvydas Sabonis. Ir jam, ir vieningos kaip kumštis komandos draugams Barselonos bronza prilygo auksui. Visi jautėsi čempionais. Tokiais ir tapo lietuvių bei visą krepšinį ir laisvę mylinčio pasaulio širdyse.
Taip pat skaitykite: Keturi čempionai iš Lietuvos
Vlado Garasto prisiminimai: Patriotiškumas ir iššūkiai
- Treneri, kokius jausmus kelia trisdešimties metų įvykių prisiminimai? Ką jums reiškė atsiradusi galimybė olimpinėse žaidynėse ginti Lietuvos spalvas? - LTOK.lt paklausė Vlado Garasto.
- Prisiminimai labai gražūs, įdomūs, nes komanda buvo labai patriotiškai nusiteikusi. Kaip sakė Sabonis, šitas medalis jiems - brangiausias, nors prieš tai buvo su SSSR rinktine laimėję olimpinį auksą Seule. 1988-aisiais Korėjoje sunku buvo ir pasvajoti, kad jau po ketverių metų žaisime už Lietuvos rinktinę. Beje, niekas tada Barselonoje mūsų per daug nežinojo, net skyrė rusakalbį vertėją - ispaną, mokantį rusiškai. Po dienos mūsų žaidėjai jį likvidavo - atsisakėme paslaugų, nes Chomičius su Saboniu žaidė Ispanijoje ir laisvai kalbėjo ispaniškai. Be to, ir treneriai mokėjo kalbas.
Įvairiatautis kolektyvas: Sėkmės formulė
- Rinktinėje kaip niekad dirbo įvairiatautis kolektyvas - jūs su šviesaus atminimo Raimundu Sargūnu, taip pat jau anapilin išėjęs ispanas Javieras Imbroda ir amerikietis Donnas Nelsonas jaunesnysis iš NBA, „Golden State Warriors“. Kaip suderėjo skirtingos kartos ir mokyklos?
- Mes labai gerai sutarėme. Tokiais atvejais svarbiausias dalykas - pasiskirstyti pareigomis. Rungtynėms vadovavau aš, prieš kiekvieną treniruotę - susirinkimas, kur pakalbėdavau, paskui kreipdavausi į kolegas: „Ką galite patarti jūs?“ Treniruotėse pirmą valandą dirbdavome su Sargūnu. Tai - apšilimas, technikos, greito puolimo tobulinimas. Antrą dalį, skirtą taktikai, palikdavome užsieniečiams. Visi buvome patenkinti, jautėmės svarbūs ir lygūs.
Pasirengimo sąlygos: Biedni, bet stiprūs
- Valstybė tuo metu nelabai ką galėjo pasiūlyti, pasirengimo sąlygos, švelniai tariant, skyrėsi nuo šiandieninių.
Taip pat skaitykite: Simboliai Olimpiadoje
- Buvome biedni, tuo laiku mūsų pinigai buvo Vagnoriaus „žvėreliai“. Su jais ne kažką užsienyje nuveiksi. Ruoštis atrankos turnyrui pradėjome Druskininkuose, gyvenome sanatorijoje, kur žmonės poilsiaudavo ir taisydavo sveikatą po ligų. Valgydavome tą patį, ką ir tie ligoniai, tad vyrai iš valgyklos eidavo į kavines dar pavalgyti už savo pinigus. Sanatorijos maisto jiems būdavo per maža - juk po keturias penkias valandas fizinio krūvio gaudavo. Treniruodavomės mokyklos salėje su labai keistomis krepšių lentomis. Sabonis sakė, kad tokių niekur pasaulyje nebuvo matęs: metė kamuolį - stiklas įdubo. Paskui nupirkome ir padovanojome naujas geras lentas tai salei. Šiaip vieta pasiruošimui buvo gera, mokyklos direktorius - puikus, sportą palaikęs žmogus, aplink gamta - graži. Sportavome ir lauke, reikėjo fizinio pasirengimo. Tik maistas ir salė - skurdoki.
Kita vertus, ir pačiose žaidynėse Barselonoje visko patyrėme. Keturiasdešimt laipsnių, valandą vežė autobusu į treniruotės vietą, o ten - jokio kondicionieriaus, karštis toks, kad po valandos nebegalėjome nieko daryti - prakaito pribėgo žaidėjams į batus tiek, kad reikėjo išpilti. Nutraukėm treniruotę - pilnais skysčio batais nepribėgiosi. Bet vyrai buvo užsigrūdinę, praėję ugnį ir vandenį, labai geras kolektyvas, užtat viską ir atlaikėme.
Kelias į Barseloną: Atrankos turnyras Ispanijoje
- Prieš Barseloną atlaikėte ir sunkų atrankos turnyrą Ispanijoje, kur šlavėte varžovus. Vadinasi, sugebėjote pasiruošti ir ne idealiomis sąlygomis?
- Prieš atranką turėjome kelias kontrolines rungtynes, vienas svarbesnių turnyrų - „Akropolio taurė“ Atėnuose, kur sužaidėme su Italija, Prancūzija ir Graikija, žaidėme dvejas rungtynes Ibisoje, keliavome į Meliją, miestą, kurio meras - Imbrodos draugas, skyrė mums, vargšams, pinigų, o rinktinė ten sužaidė dvejas rungtynes. Mūsų atrankos į olimpiadą pogrupio turnyras prasidėjo Ispanijoje, Badachose, prie Portugalijos sienos. Žaidėme su Olandija, Didžiąja Britanija, Vengrija, Estija ir Jungtine komanda - buvusia SSSR. Gerai atsimenu: birželio 29-ąją prasidėjo finalinis turnyras Saragosoje, ten laimėjome prieš Kroatiją, Izraelį, Vokietiją, Čekoslovakiją, Slovėniją ir Italiją. Įsivaizduojate - iki olimpinių žaidynių aplošėme vienuolika šalių. Tada jau patekome į Barseloną…
Iššūkiai Barselonoje: Karštis ir sirenos
- Į tą jau minėtą keturiasdešimties laipsnių karštį.
Taip pat skaitykite: Disko metimo istorija Lietuvoje
- Taip. Visa rinktinė gyvenome trijuose kambariuose be kondicionierių. Olimpiniame kaimelyje mums skirtas pastatas buvo prie pat autotransporto įmonės. Būdavo, pastovi po šaltu dušu, atsivėsini, guliesi kokią antrą nakties, kol užmiegi - trys, o ta įmonė pradėdavo darbą šeštą ryto: pakeldavo įvažiavimo užtvarą ir imdavo kaukti sirenos. Ir taip kankino dvi savaites. Bet ką darysi? Visa kita - aptarnavimas, maistas buvo puikūs. Valgyk 24 valandas per parą ko tik širdis geidžia. Mes dar pamaitindavome ir Lietuvos korespondentus - išnešdavome ir jiems, alkaniems, ko nors pavalgyti. Reikia padėti ir kitiems. Stengdavomės, kad niekas nepamatytų, nes nelabai gražiai būtume atrodę (šypsosi). O mums nieko nestigo. Visiems įspūdį darė margi komandos marškinėliai su užrašu „Better dead than red“ - „Geriau miręs nei raudonas“. Jie buvo labai populiarūs, sako, viso juos įsigijo net milijonas žmonių. Buvome užpykę ant „Adidas“ kompanijos, kad atsiuntė mums žieminius treningus - kuo mus laiko? Bet karštyje nei žieminių, nei kitokių treningų nepasigedome.
Atvažiavome žaisti ir laimėti, tą ir darėme. Kinija, Venesuela, Puerto Rikas, Australija - įveiktos, bet pralošėme Jungtinei komandai. Nežinau, kas tada nutiko, juk prieš juos Badachosoje laimėjome daugiau nei 30 taškų. Tiesiog tą dieną nėjo viskas. Ketvirtfinalyje gavome Braziliją - laimėjome, o pusfinalyje susidūrėme su „Svajonių komanda“ - NBA rinktine. Pasitarėme: nėra jokių prošvaisčių laimėti, paleiskime viską ir ruoškimės finalui, kovokim dėl prizinės vietos. Nuo tos „Dream Team“ gavome stambiai (76:127), po to kartu nusifotografavome. Turiu pripažinti, su mumis jie elgėsi labai maloniai ir pagarbiai. Po olimpiados peržiūrėjau statistiką - amerikiečiai per rungtynes vidutiniškai pelnydavo 117 taškų, o mes - antri - po 94 per mačą. Kai jau laimėjome bronzą, nugalėję tą pačią Jungtinę komandą, buvo didelis džiaugsmas. Su visomis atrankomis buvome laimėję 17 rungtynių iš 19. Sakyčiau, nerealus rezultatas, kraudavome visiems po šimtą taškų… Svarbiausia, olimpinėje Barselonoje aštuonis kartus skambėjo Lietuvos himnas ir tiek pat kartų kilo trispalvė - sužaidėme ten aštuonias rungtynes. Tai buvo didelė reklama mūsų šaliai.
Bronza: Neapsakomas džiaugsmas
- Kaip jautėtės tuo momentu, kai tapo aišku, kad medaliai - jūsų, kad jau rezultato Jungtinė komanda nebeišlygins. Kaip neiššoko širdis, kai švieslentėje degė 82:78 Lietuvos naudai?
- Laikė ta širdis tada, bet paskui - sugedo. Gadinau ją, dėl to dabar gyvenu su stimuliatoriumi. Įtampa darbe būdavo tokia, kad sėdžiu, o pulsas toks lyg bėgčiau. Laimėjus Barselonoje medalius džiaugsmas buvo nesuvokiamas. Tie vyrai mokėjo ir kovoti, ir švęsti. Jie buvo tikrų tikriausia „Svajonių komanda“. Visi suvažiavo iš užsienio į tokias sąlygas, dirbo nieko neklausdami ir nenorėdami grąžos. Nuostabūs žmonės.
Komandos motyvacija: Užsigrūdinę ir čempioniško charakterio
- Kas labiausiai motyvavo, vedė komandą pirmyn?
- Vyrai buvo labai užsigrūdinę ir čempioniško charakterio. Rinktinėje daug žmonių buvo iš Kauno „Žalgirio“, su kuriais kartu ėjome ilgą sunkų kelią. Dabar man kelią juoką krepšininkų skundai, kad sunku buvo privačiu lėktuvu suskraidyti ir žaisti dvejas rungtynes per savaitę. Būdavo, sužaidžiame SSSR čempionato finalines rungtynes, rytą anksti keliamės, važiuojam į Vilnių, traukinys į Maskvą, iš ten - lėktuvu į Paryžių, paskui dešimt valandų traukiniu iki Grenoblio žaisti su „Barselona“ dėl Europos taurės. Dabartiniai žaidėjai - kitaip užaugę, to nebeištvertų. Anos komandos stiprybei ir patriotizmui nebuvo lygių.
Bronzinė Barselonos olimpinių žaidynių komanda:
Lietuvos krepšininkai, išsibarstę po įvairių šalių ir žemynų lygas, į bendrą stovyklą susirinko 1992 m. gegužės viduryje. Iki atrankos turnyro buvo likęs vos mėnuo. Arvydas Sabonis atvyko iš Valjadolido „Forum“ (Ispanija), Šarūnas Marčiulionis - iš NBA klubo „Golden State Warriors“, Rimas Kurtinaitis ir Sergejus Jovaiša - iš Hageno (Vokietija), Valdemaras Chomičius - iš Belgijos „Trane castors Braine“, Gintaras Krapikas - iš Izerlono TuS (Vokietija), Romanas Brazdauskis - iš Adelaidės „West“ (Australija), Arūnas Visockas - iš Vroclavo ASPRO, Artūras Karnišovas - iš Seton Hallo universiteto JAV, Darius Dimavičius - iš Previdzos „Banik“ (Slovakija). Iš Lietuvos klubų į rinktinę pateko Gintaras Einikis (Kauno „Žalgiris“) ir Alvydas Pazdrazdis (Vilniaus „Statyba“).
Rinktinės vairas buvo patikėtas tuo metu Previzos „Banik“ dirbusiam Vladui Garastui, o jo asistentais tapo Raimundas Sargūnas iš Penevėžio, Donnas Nelsonas jaunesnysis iš „Golden State Warriors“ ir ispanas Javieras Imbroda iš Malagos klubo.
Aukščiausiosios Tarybos pirmininko vizitas: Už Lietuvą kraują lieji
Besirengiant žaidynėms per draugiškas rungtynes Valdemaras Chomičius parkrito ant varžovo bato ir susilaužė šonkaulį. Bet aikštėje lakstė, tarsi nieko neskaudėtų. Prieš dešimt metų režisieriaus Mariaus Markevičiaus sukurtame filme „Kita svajonių komanda“ („The Other Dream Team“) yra epizodas, kaip per lemiamas rungtynes dėl medalio su Jungtine komanda lietuvių kapitono kakta pasrūva krauju: „Po krepšiu kovojant dėl kamuolio rusas alkūne man vožė ir prakirto kaktą - šešių siūlių prireikė. Laikiau ranka užspaudęs, atleidau - čiurkšlė pliūptelėjo. Po rungtynių paguldė mane ant stalo, laukiau daktarų, kažkas apklojo Lietuvos vėliava. Aplankyti manęs užsuko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis: „Ar labai skauda?“ Atsakau: „Nieko nejaučiu.“ Iš tikrųjų nejutau jokio skausmo nuo emocijų. Tada jis: „Nepergyvenk, už Lietuvą kraują lieji.“
Vytauto Landsbergio žodžiai: Privalome žaisti tik už savo šalį
Epizodą su tuo pačiu politiku įsiminė ir Rimas Kurtinaitis: „Kadangi dėl medalio žaidėme su rusais, tos rungtynės turėjo ir politinę svarbą. Dopingo kontrolėje buvome su kažkuriuo rusų komandoje žaidžiančiu latviu - Miglinieku ar Vėtra. Priėjo Vytautas Landsbergis. Sakau: „Štai čia - latvis, žaidžia už Jungtinę komandą.“ O jis man lietuviškai: „Paklausk, kodėl žaidžia už rusus?“ Klausiu rusiškai, tas atsako, jog taip šįkart išėjo, latviai olimpiadoje nedalyvauja. Landsbergis į jo žodžius nereaguoja. Laukia vertimo. Tada vėl sako lietuviškai: „Tai paaiškink jam, kad yra neteisus. Mes - lietuviai ir latviai - privalome žaisti tik už savo šalį.“ Išverčiau. Meilę savo šaliai kiekvienas išreiškia savaip - keldami vėliavas, giedodami himną ar dalyvaudami eisenoje.
Jubiliejus ir sportininkų prisiminimai: Vienybė ir emocijos
„100 metų - labai gražus valstybės jubiliejus. Ši šventė suvienija visą šalį ir jos žmones. Tai labai svarbu yra mums, sportininkams - mes visada stengiamės reprezentuoti šalį tarptautinėje arenoje. Žymus sportininkas naujojoje „Sportland G20“ parduotuvėje įrengtoje šimtmečio Lietuvos sporto įvykių erdvėje atidarė irklavimo trasą. 100 km ilgio dviračių, bėgimo ir irklavimo trasos visus norinčius prisidėti prie 100 kilometrų už 100 Lietuvos metų kvies visą savaitgalį. Pirmuosius kilometrus jau įveikė ir jaunieji „Perlo“ krepšininkai, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo žaidėjai Georgas Freidgeimas ir Saulius Mikoliūnas bei kiti. Prie jų prisijungė ir penktadienio vakarą naująją parduotuvę atidaręs Donatas Montvydas. Paklausti apie įsimintiniausią šimtmečio sporto įvykį, „Perlo“ krepšininkai nedvejojo - 2003 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės Europos čempionate iškovotas auksas. Saulius Mikoliūnas atsiminė 1995 m. Europos krepšinio čempionato finalą, kuriame Lietuva žaidė prieš tuometinę Jugoslavijos rinktinę - mūsų šalies rinktinė tądien apmaudžiai pralaimėjo. „Šis finalas sukėlė labai daug emocijų - visa Lietuva vieningai palaikė mūsų komandą. Tuo tarpu Saulius Ritter prisiminė „Miuncheno skerdynėmis“ vadinamas 1972 m. Olimpines žaidynes, kuomet palestiniečių teroristai įkaitais paėmė 11 Izraelio olimpiečių. Nesėkmingos įkaitų išvadavimo operacijos metu visi jie žuvo. „Tai vienas skaudžiausių įvykių sporto istorijoje“, - tikina S. Ritter.
Olimpinis judėjimas ir politika: Atgimimas ir permainos
„Olimpinės žaidynės - kiekvieno sportininko siekiamybė. Be abejo, kiekvienam sportininkui Olimpinių žaidynių medalis - vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių. Olimpinis judėjimas vadovaujasi gana griežta taisykle - siekia būti apolitiški. Tiesa, olimpinė istorija byloja ką kita ir ne kartą yra buvusi paliesta ryškiausių politinių įvykių, kurie koregavo olimpinės istorijos upės tėkmę. Ne išimtis yra ir Lietuvos istorija - mūsų šalies sporto pasaulis tapo ryškia Atgimimo laikotarpio dalimi, o vėl iš naujo atgimstantis Lietuvos olimpinis judėjimas tapo ir pirmuoju permainų vėju.
Algirdas Poviliūnas: Atsikūrimo istorija
A. A. Poviliūnas LRT.lt žurnalistą ir fotografą pasitiko savo namuose. Buto sienas puošė aukščiausio lygio tarptautiniai apdovanojimai, ordinai, o darbo stalas buvo apkrautas ne tik paties A. Poviliūno išleistomis knygomis apie sporto istoriją ir atsiminimus, tačiau ir darbo dokumentais. Tariantis dėl pokalbio 72-ejų A. Poviliūnas laiką turėjo derinti tarp aibės susitikimų. Dar likus porai metų iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, atsikūrė Lietuvos nepriklausomas olimpinis judėjimas. Šioje painioje ir aistros kupinoje laisvės troškimo istorijoje pirmose gretose veikė A.
„Buvo didelė emocija. Ta emocija prasidėjo nuo kiek anksčiau - Seulo olimpinių žaidynių. Po šių žaidynių, kai mūsų sportininkai dalyvaudami dar SSRS rinktinės sudėtyje laimėjo daug apdovanojimų, žmonių euforijai nebuvo ribų. Buvo krūvos apdovanojimų, tai rodė, kad mūsų žmonės ir sportininkai, nors jiems buvo be galo sunku patekti į SSRS rinktinę, galėjo parodyti aukščiausius rezultatus. Tada juk vyko Atgimimas, Sąjūdis, žmonės norėjo pradėti gyventi vis labiau savarankiškai. Mes pasakėme, kad tai panaudosime ir su savo vėliava galėsime žygiuoti olimpinėse žaidynėse. Viskas priklausė nuo sportininkų pasiekimų - ta emocija buvo sužadinta, prie to prisidėjo Atgimimo ir Sąjūdžio banga“, - pasakojo A.
Tuo metu pats A. Poviliūnas dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete, ėjo pirmojo pavaduotojo pareigas. „Kai analizuoju dabar, viena iš pagrindinių minčių buvo Arvydo Juozaičio, mūsų olimpiečio, vieno iš nepriklausomybės šauklių. Kai jis redagavo „Sąjūdžio žinias“, davė vienam iš mūsų sporto komiteto padalinių darbuotojui Rimvydui Rimdžiui tokią užduotį, kad jis parašytų straipsnelį apie galimybę turėti savo olimpinį komitetą. Jis ir parašė, mažas toks straipsnelis, bet jis pirmas toks buvo „Sąjūdžio žiniose“ išleistas. Taip pat vėliau buvo toks labai populiarus laikraštis „Sportas“, o jį redagavo Aleksandras Krukauskas. Jam kilo mintis, kad galima būtų SSRS konstitucijos dienos proga paviešinti straipsnį su klaustuku - ar turime teisę į savo LTSR olimpinį komitetą? Tada Roma Grinbergienė parašė tą straipsnį, o jis bent jau sporto bendruomenėje tapo „bombele“. Kiek mes tada gavome laiškų, tiek redakcijoje, tiek sporto komitete, su palaikymu, kad reikia daryti. Pas mus sporto komitete kūrėsi Sąjūdžio palaikymo grupės. Kai prasidėjo judėjimai, mes sporto komitete pamatėme, kad reikia kažkaip reaguoti į šiuos dalykus. Tuometinis sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis sušaukė kolegiją, priėmėme sprendimą, kad mums reikia įsitraukti ir galvoti apie šiuos dalykus. Kolegija mane, kaip jauniausią, paskyrė vadovauti atkūrimo darbo grupei. Mūsų mintis buvo tokia, kad, nepriklausomai nuo pareigybių ar veiklos, kas tik nori prisidėti - pirmyn“, - apie olimpinio judėjimo atkūrimo šaknis pasakojo A.
Latvijos pavyzdys ir Maskvos grasinimai
Pradėjus atkūrimo darbo grupės veiklą lietuvių akys krypo į latvius - pastarieji nacionalinio olimpinio judėjimo laisvės kelius buvo pradėję minti pirmieji, o galiausiai dar 1988 m. lapkričio 17 d. paskelbė apie nacionalinio olimpinio komiteto atkūrimą. „Kadangi jie anksčiau pradėjo, Latvijos vadovybė kreipėsi į SSRS valstybinius organus ir jiems atsakė, kad jie neturi jokių šansų, taip daryti negalima. Latviai jau žinojo šią situaciją, nerimavo, jie paskelbė, kad atkuria Laikiną Latvijos olimpinį komitetą“, - prisiminė A.
„Sporto rūmuose buvo Seulo olimpiečių pagerbimas, susirinko visa tuometinė Lietuvos tarybinė valdžia - pradedant Brazausku ir pabaigiant skyrių vedėjais, visas CK biuras buvo. Iš to pakylėjimo, o jau buvo ir atšilimas juntamas, lapkričio 5 dieną mano darbo grupės narys, tuometis „Žalgirio“ pirmininkas Vytautas Nėnius paėmė ir parašė tokį: „Mes, Lietuvos žemėje gimę ir augę sportininkai, dalyvavę 24-ose olimpinėse žaidynėse Seule, olimpiečiai ir žaidynėse dalyvavusių sporto šakų LTSR federacijų atstovai bei aktyvas, pritariame minčiai atkurti Lietuvos nacionalinį olimpinį komitetą ir dalyvauti žaidynėse su savo vėliava.“ Galiu priminti, kad tą mintį platinome, raštą pasirašė Brazauskas, Šepetys, Vytautas Sakalauskas, Astrauskas, Bernatonis, Zeleckas, Beriozovas, Lukauskas, Maksimovas, Giedraitis. Pasirašė visas biuras, visi aukščiausi asmenys“, - pasakojo A.
Visgi SSRS latvių išsišokimas neliko nepastebėtas - jau gruodžio 3 d. Maskvoje įvyko SSRS olimpinio komiteto posėdis, kuriame dalyvavo ir sovietinių respublikų atstovai. Dėl netikėtų aplinkybių jame dalyvavo ir A. „Iš Lietuvos turėjo atvykti Z. Motiekaitis, kaip sporto komiteto pirmininkas, SSRS olimpinio komiteto narys, ir Stanislavas Stonkus, žinomas krepšininkas. Motiekaitis galiausiai negalėjo, susirgo ir turėjau aš važiuoti. Iš vienos pusės, gerai, nes turiu galimybę įteikti kvietimą pas mus gruodžio 11-ai dienai, bet nors ir nesu tikras atstovas, bet esu funkcionierius, mane ten įleidžia. O štai išrinktą Latvijoje V.
Kaip prisiminė A. Poviliūnas - sovietinė valdžia pliekė latvius, grasino, o netiesiogiai ši tirada buvo skirta lietuviams, kurie jau po poros savaičių turėjo skelbti apie savo olimpinio komiteto atkūrimą. Tiesa, tai neišgąsdino A. „Aš ten buvau jaunas vyras, drąsus tuo metu, turėjau kvietimą į mūsų suvažiavimą, sėdėjau pirmoje eilėje, atsistojau, o priekyje buvo TSRS sporto komiteto pirmininkas ir Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) narys Maratas Gramovas ir Aleksandras Gončarovas, propagandos sektoriaus vedėjas. Atsistojau ir pasakiau, kad gruodžio 11 d. rengiame suvažiavimą mūsų olimpiniam komitetui atkurti ir kviečiu juos dalyvauti. Tiesiog galvojau, ar mane čia vietoje susems, ar ne? Gončarovas aršiai reagavo, ar aš separatistas, sakė padėti partinį bilietą ant stalo ir važiuoti lauk iš Maskvos. Tuo metu taip stipriai nebijojau, bet galvojau, kad kažkaip išvažiuosim iš Maskvos“, - šypsodamasis pasakojo A.
tags: #olimpiniai #zaidejai #lietuvoje #zaidziantys #dabar #zymus