Įvadas
Panevėžys, turtingas savo istorija ir kultūra, per daugelį metų patyrė reikšmingų pokyčių švietimo ir sporto srityse. Nuo pirmųjų pradinių mokyklų carinės Rusijos laikais iki modernių gimnazijų ir sporto mokyklų, miestas nuėjo ilgą kelią. Šiame straipsnyje apžvelgsime Panevėžio švietimo ir sporto istoriją, atskleisdami svarbiausius įvykius, asmenybes ir įstaigas, formavusias miesto kultūrinį kraštovaizdį.
Švietimas tarpukario metais
Pradinės mokyklos
Carinės Rusijos valdymo laikais Panevėžyje veikė tik kelios pradinės mokyklos, įsikūrusios nuomojamose patalpose. 1918 m. sausio 1 d. atidaryta pirmoji pradinė mokykla. Nuo 1919 m. ji veikė nuomojamame pastate - Br. Kusinskio privačiame mediniame name Šeduvos gatvėje Nr. 26. Mokyklos tuo metu numeruojamos nebuvo, o mokymo įstaigos vedėjo pareigas ėjo Juozas Balčiūnas.
Tautinių mažumų švietimas
Panevėžyje gyveno nemaža žydų bendruomenė, kuriai itin svarbus buvo ugdymas. Jau Lietuvos Respublikos laikais, daktaro Šachnelio Abraomo Mero pastangomis, 1920 m. Panevėžyje pradėjo veikti žydų berniukų ir mergaičių gimnazija. Kol nebuvo žydų gimnazijos, daug žydų vaikų, kurių tėvai, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo iš carinės Rusijos gilumos po priverstinės emigracijos, mokėsi Panevėžio gimnazijoje.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, susidarė palankios sąlygos kurti tautines mokyklas. Panevėžyje gyvenę lenkai buvo vieni aktyviausių, jų bendras išsilavinimo lygis buvo aukštesnis nei kitų tautų. Patys lenkai į lenkų gimnazijos kūrimą žiūrėjo kaip į buvusios pijorų mokyklos atkūrimą. Mokyklos įkūrimu rūpinosi komisija, vadovaujama Bronislovo Krasovskio. Nors gimnazija pradėjo veikti 1919 m.
Prekybos mokyklos
Lietuvos Respublikos laikais labai trūko lietuvių prekybininkų, nes šiose pareigose buvo įsitvirtinę daug žydų kilmės asmenų. Prekybos mokyklos Lietuvoje, kartu ir Panevėžyje, suvaidino labai svarbų vaidmenį ruošiant prekybininkus Lietuvai.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Pedagoginio instituto steigimo planai
Ruošiantis 1936 m. švietimo reformai, mokytojų seminarijos, rengusios mokytojus pradžios mokykloms, pradėtos likviduoti. Vietoj jų buvo nuspręsta įsteigti du pedagoginius institutus Klaipėdoje ir Panevėžyje. Jei Klaipėdoje toks institutas buvo atidarytas 1935 metais, tai po metų pedagoginį institutą įkurti Panevėžyje atsisakyta.
Suaugusiųjų institutai
Suaugusiųjų institutai nacių okupacijos metais veikė ne viename Lietuvos mieste, jie laikyti tarpine grandimi tarp specialiųjų vidurinių ir aukštųjų mokyklų. Šie institutai buvo išlaikomi Švietimo valdybos ir Profesinės sąjungos lėšomis, pinigų gauta ir iš surinktų mokesčių už mokslą. Institutų būta dviejų rūšių: „A“ ir „B“ ciklų.
Švietimas sovietmečiu
Pokario švietimo sistemos pertvarkymai
1940 m. vyko nemažai švietimo srities reformų. Vietose įsteigti švietimo skyriai, kuriems iš centro vadovavo Švietimo ministerija. 1940 m. Švietimo skyriaus vadovo pareigos suteiktos E. Levinskui. Pokario metų švietimas Lietuvoje buvo pertvarkomas pagal Tarybų Sąjungos švietimo sistemos modelį - svetimą ir nepriimtiną.
1944 m. liepos mėnesį nacistinės Vokietijos kariuomenė paliko Panevėžį. Į miestą įžengusi sovietų armija užėmė daug pastatų, tarp jų ir mokyklų. 1944 m. rugpjūčio mėnesį Panevėžyje veikė 9 lietuviškos pradinės mokyklos, dešimtojoje mokyta rusų kalba. Tais pačiais metais numatyta mokslo metų pradžios diena - rugsėjo 16-oji. Dauguma pastatų 1944 m.
XX a. viduryje, pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, sovietinė valdžia Lietuvoje skatino daugiavaikes sunkiai besiverčiančias šeimas atiduoti savo vaikus į globos namus ar internatus. Švietimo sistema siekė apsaugoti jaunimą nuo galimos „politiškai kenksmingos“ įtakos, uoliai ugdė būsimos komunistinės visuomenės piliečius.
Taip pat skaitykite: Panevėžio sporto rūmų apžvalga
Mokykla-internatas su sustiprintu Chemijos dėstymu
Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1960 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 369 buvo leista 4-osios vidurinės mokyklos patalpose (Liepų alėja 2) organizuoti mokyklą-internatą su sustiprintu chemijos dėstymu.
Panevėžio Akušerių mokykla
1945 m. gruodžio 29 d. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministro įsakymu nuo gruodžio 1 d. Panevėžyje įsteigta Respublikinė Panevėžio akušerių mokykla, kurios direktoriumi nuo 1945 m. gruodžio 1 d. paskirtas gydytojas Vladas Dalinda. Mokslai mokykloje truko 2 metus. Į mokyklą stoti mokytis galėjo 17-35 metų mokiniai, baigę 4 gimnazijos klases. Mokslas mokykloje buvo nemokamas. Įstoję mokytis mokiniai turėjo būti aprūpinti gyvenamu plotu. Mokykla įsikūrė adresu Smėlynės g. 25. Darbą pradėjo 1946 m. Iš planuotų priimti mokytis 50 mokinių, priimti 43. Mokykloje mokėsi vien mergaitės. Sudarytos 1 kurso 2 grupės, kurios dėl patalpų stokos buvo jungiamos į vieną. Remiantis 1946 m. mokyklos ataskaitos duomenimis, mokykloje dirbo 17 darbuotojų, iš jų 11 mokytojų. Karinio-fizinio lavinimo mokytoju paskirtas B. Kurlencovas. Mokymai vyko Panevėžio 2-osios gimnazijos sporto salėje, jei geras oras - lauke. Pirmaisiais metais darbo sąlygos buvo sunkios: nebuvo vadovėlių, mokymosi priemonių, darbą dar labiau apsunkino savų patalpų ir bendrabučio neturėjimas.
1947 m. vietoje planuotų priimti 30 mokinių, buvo priimtos mokytis 37. Iš viso per abu kursus mokykloje mokėsi 91 mokinė. Dirbo 13 mokytojų. Mokslo trukmė nuo 2 metų buvo pailginta iki 3. Mokykla savų patalpų neturėjo, nuomavosi patalpas Panevėžio 2-ojoje gimnazijoje, kurioje darbas vyko po pietų. Praktiką mokinės atliko Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, konsultacinėje poliklinikoje, gimdymo namuose, laboratorijoje. Be matematikos, lietuvių, rusų, lotynų kalbų buvo mokoma akušerijos, patologijos, anatomijos, chirurgijos, ginekologijos, farmakologijos, higienos, vidaus ligų, biologijos, chemijos, fizikos. Mokyklos profsąjungos redakcijos kolegija leido sieninį laikraštį „Medicinos keliu“. Veikė tautinių šokių, vaidybos su deklamacija, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos rateliai. Mokinės aktyviai dalyvavo tarpmokyklinėse varžybose, rengė meninius pasirodymus ligoniams. Didelių sunkumų mokymosi procesui kėlė mokytojų trūkumas: mokykloje beveik visi mokytojai dirbo antraeilėse pareigose, nes turėjo pagrindinius darbus ligoninėje ir mokyklose. Mokslą apsunkino ir savų patalpų neturėjimas: nebuvo galimybių įrengti kabinetus ir klases. Nors mokykla turėjo sukaupusi 392 knygų biblioteką, atskiros patalpos joms laikyti nebuvo.
1948 m. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 407 nuo 1949 m. vasario 15 d. prie Panevėžio akušerių mokyklos prijungta Panevėžio medicinos seserų mokykla ir pavadinta Respublikine Panevėžio akušerių mokykla. Direktoriumi paskirtas Zigmantas Veleckas, vedėja - Monika Žebrauskaitė.
Remiantis 1951 m. Respublikinės Panevėžio akušerių mokyklos ataskaitos duomenimis, mokyklos mokymosi procesas vyko per 2 vietas. Pagrindinės mokyklos patalpos buvo įsikūrę Butų ūkio valdybos pastate Gegužės 9-osios g. 3 (dab. Vasario 16-osios g.). Čia savo darbą dirbo mokyklos raštinė, buvo įkurtas „raudonasis kampelis“, 1 auditorija ir 5 mokslo kabinetai. Kitos patalpos buvo įrengtos Mokytojų seminarijos patalpose, kuriose veikė 4 auditorijos, 1 mokslo kabinetas, buvo kūno kultūros salė, sporto aikštė ir skirtas žemės plotelis Mičiurino daržui. Visos patalpos buvo nuomojamos.
Taip pat skaitykite: Regbio istorija Panevėžyje
1950 m. naujiems mokslo metams buvo priimta 30 mokinių. Mokyklą baigė 59 mokinės, kurios buvo paskirstytos į darbovietes. Tuo metu mokykloje dirbo 25 mokytojai, iš kurių 16 gydytojų. Mokykla buvo įsirengusi anatomijos, akušerijos, ligonių slaugymo, fizikos-chemijos, biologijos-fiziologijos mokslo kabinetus. Praktiką mokinės atliko Respublikinėje Panevėžio miesto ligoninėje ir miesto poliklinikose. Mokyklos biblioteka specialių patalpų neturėjo, tačiau buvo įrengta „raudonajame kampelyje“. Biblioteka veikė kiekvieną dieną nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro. Knygos neštis į namus ir skaityti vietoje buvo išduodamos mokinėms, dėstytojams ir tarnautojams. Bibliotekos fondą sudarė 1048 knygos, iš kurių 258 vadovėliai.
Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministro 1953 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 281 nuo 1953 m. rugsėjo 1 d. buvo atidarytas vakarinis medicinos seserų skyrius. Mokslas truko 3 metus. Į šį skyrių buvo priimami asmenys, baigę 7 klases. 1957 m. liepos mėn. buvo išleista paskutinė laida ir skyrius uždarytas.
1965 m. gruodžio 17 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 614, pažymint įžymaus Lietuvos revoliucinio darbininkų judėjimo dalyvio Andriaus Domaševičiaus 100-ąsias gimimo metines, Panevėžio medicinos mokyklai suteiktas A. Domaševičiaus vardas. Mokykla pavadinta Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokykla.
Panevėžio kolegija
1991 m. Lietuvos Respublikoje reformuojant specialiojo vidurinio mokymo sistemą, Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokykla reorganizuota į aukštesniąją medicinos mokyklą, 2002 m. rugsėjo 1 d., sujungus Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą į Panevėžio kolegiją. Įsteigta 2002 metais, sujungus Panevėžio aukštesniąją technikos mokyklą, Panevėžio Andriaus Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir Rokiškio aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Šių mokyklų bazėje susikūrusi aukštoji neuniversitetinė mokykla savo priešistorę sieja su 1727 m. Panevėžyje įkurta pijorų kolegija.
Sporto raida Panevėžyje
Kūno kultūros užuomazgos
Kūno kultūros ir sporto užuomazgos Lietuvoje siekė carinius laikus. Tuo metu carinėje Rusijoje buvo žinomi iš Lietuvos teritorijos kilę imtynininkai ir kitų sporto šakų atstovai. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė sporto populiarumo augimui. Kūno kultūra ir sportas sunkokai skynėsi kelią ir tarpukario Lietuvoje. Iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Vėliau prioritetai keitėsi.
Darbininkų kultūros klubas
XX a. 4 dešimtmetyje Panevėžyje imta labiau rūpintis darbininkų švietimu ir kultūrine veikla. Mieste įkurtas Darbo rūmų darbininkų kultūros klubas. Jis vystė plačią veiklą. Veikė Vlado Paulausko vadovaujamas choras. Choro narių skaičius greitai išaugo iki 60 asmenų. Buvo įkurtas ir styginis orkestras.
Sporto mokykla-internatas
Užbaigus Sporto rūmų statybą, imta kalbėti apie geresnį sporto veiklos vystymą bei moksleivių fizinį paruošimą. 1965 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžio mokykla-internatas buvo perorganizuota į sportinės krypties mokyklą-internatą, pavadintą Panevėžio sporto mokykla-internatu. 1965 m. rugsėjo 1 d. mokykloje darbą pradėjo naujai paskirtas direktorius Vladas Trachimas.
Remiantis Panevėžio mokyklos-internato pedagogų tarybos posėdžių protokolų knygos duomenimis, 1965-1966 mokslo metais mokykloje dirbo 32 pedagogai, mokėsi 412 mokinių iš visos Lietuvos. Mokykloje veikė keturi skyriai - lengvosios atletikos, futbolo, plaukymo ir sportinės gimnastikos. I-IV klasių moksleiviai buvo mokomi plaukimo. Jiems įrengtas kilnojamasis vandens baseinas, vyresnieji naudojosi Sporto rūmų baze.
Pirmaisiais darbo metais pedagogams ir mokiniams buvo nelengva. Nors mokykla ir turėjo 450 vietų bendrabutį, mokyklos pastate buvo įrengta 13 klasių-kambarių ir 3 kabinetai, tačiau nebuvo paties svarbiausio - sporto salės. Trūko inventoriaus, sportinės aprangos. Tik 1968 m. buvo pastatytas priestatas su sporto salėmis, 1972 m. - rekonstruotas stadionas, 1975 m. - pastatytas pripučiamas lengvosios atletikos maniežas, tačiau mokykla vis dar neturėjo tinkamos sportinės bazės.
Laikui bėgant, Panevėžio sporto mokykla-internatas išaugo ir sporto šakų apimtimi. Prie jau veikiančių skyrių prisidėjo dar 4 nauji skyriai - dviračių sporto, šuolių į vandenį, krepšinio ir dziudo imtynių. Per 25 savo gyvavimo metus Panevėžio sporto mokykla-internatas suvaidino svarbų vaidmenį Panevėžio ir Lietuvos sportiniame gyvenime, ypač rengiant olimpiečius. Mokyklos vardą pasaulyje garsino žymūs sportininkai - V. Augustinavičiūtė-Bardauskienė, R. Valiulis, N. Bluškytė-Medvedeva, L. Zilporytė, A. Kornikas, A. Narbekovas, V. Alekna, D. Žiliūtė, E. Pučinskaitė, R. Rumšas, Š. Marčiulionis, A.
Raimundo Sargūno sporto gimnazija
Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos istorija iškeliavo į viešas erdves. Pasak direktorės Astos Sakalauskienės, labai įdomi mokyklos pastato istorija. Daugiausia čia veikė ugdymo įstaigos - du kartus pradinės mokyklos, prekybos mokykla, o karo metu jame buvo įkurta ir ligoninė. Po antrojo pasaulinio karo šis pastatas pradėjo kurti sporto mokyklos istoriją. Pokario metais šiame pastate buvo įkurtas internatas, kuris ilgainiui virto sporto mokykla-internetu.
Skelbiama, kad šioje gimnazijoje išugdyta 13 olimpiečių.
Pramonė ir amatai tarpukario Panevėžyje
Panevėžyje tarpukariu pramonė nebuvo plačiai išvystyta. Veikė nedidelės gamyklos, vyravo įvairios dirbtuvės, kur dirbdavo dažniausiai iki 20 darbuotojų. Kai kurios dirbtuvės buvo dar mažesnės. Mieste buvo populiarūs amatai. Daugiausia buvo siuvėjų ir batsiuvių. Respublikos laikais daugiausia dirbo siuvėjų. Iš stambesnių įmonių minėtina Tamaros Pileckienės rūbų siuvykla, veikusi Ramygalos gatvėje. Karaimai turėjo savo siuvyklą.
Vaclovas Rauba (g. 1878 m. balandžio 29 d.) savo veiklą pradėjo dar tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kaune skambiu pavadinimu įkurta Rūbų siuvimo ir kirpimo akademija. 1921 m. įsteigtas šios akademijos filialas Panevėžio mieste. Jis sėkmingai veikė. 1926 m. išsiųstas kreipimasis į Švietimo ministeriją dėl tokios mokyklos atidarymo Panevėžyje. 1926 m. vasario mėnesį leidimas gautas.
Gyventojų tautinė sudėtis
1923 m. surašymo duomenimis daugiau nei trečdalį Panevėžio miesto gyventojų sudarė žydai. Mieste gyveno 10 236 lietuviai (53,87 proc.), 6 895 žydai (36,03 proc.), 976 lenkai (5,14 proc.), 63 rusai (3,33 proc.), 110 karaimų (0,57 proc.), 109 vokiečiai (0,57 proc.), 50 latvių (0,26 proc.), 30 baltgudžių (0,16 proc.).
Transportas 1960 m.
1960 m. Panevėžys buvo vienas didesnių sovietinės Lietuvos miestų. Mieste autobusai važinėjo keliais maršrutais: pirmas veždavo nuo Geležinkelio stoties iki kolūkio „Vienybė“, antras - nuo Pajuosčio į Linų fabriką, trečias - iš Piniavos iki Veterinarijos ligoninės, ketvirtas - nuo Metereologijos stoties iki hidromelioracijos technikumo, ir penktas - nuo Duonos kombinato iki Linų fabriko.
Augalų Selekcija
Nors gimnazija pradėjo veikti 1919 m. Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. 1922 m. įkurta Dotnuvos selekcijos stotis. Augalų veislių tobulinimo darbas buvo tęsiamas ir sovietmečiu. Matas Grigonis - kolūkio selekcininkas Šalia Panevėžio, Vaivadų apylinkėje įsikūrusiame kolūkyje „Pirmyn“ (vėliau - „Tarybinė sodyba“) Žemės ūkio kultūros namų vedėju 1952-1957 m. dirbo Matas Grigonis (1889-1971).
Vaikų darželiai
Tarpukariu Panevėžyje valstybinių vaikų darželių nebuvo. Jų tinklą koordinavo privačios struktūros. Du vaikų darželius 4 deš. pradžioje Panevėžyje išlaikė Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius. Jos valdybą sudarė Vileišienė, Marcinkevičienė, Jasaitytė, Germanienė. Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius rūpinosi neturtingų vaikų šelpimu. Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius veikė nuo 1931 m. kovo mėn.
Skautų draugovės
1922 m. gruodžio mėnesį (kitur nurodoma 1923 m. sausio 15 d.) Panevėžio mokytojų seminarijoje įsikūrė mišri „Vaidoto“ draugovė. Jos globėju buvo seminarijos direktorius Juozas Balčikonis. Draugovės pirmuoju vadu-draugininku tapo A. Lingė. Jis buvo ir steigiamojo susirinkimo iniciatorius. Draugovei išaugus, 1923 m. rugsėjo 4 d. mergaitės atsiskyrė ir įkūrė atskirą „Rūtos“ draugovę. Draugininke išrinkta H. Petkevičiutė.
Katalikių moterų vienuolija
Šios draugijos vardu buvo pasivadinusi ir tarpukario Lietuvoje veikė katalikių moterų vienuolija - Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija. Iš pradžių jos centras buvo Rokiškyje. Į Panevėžį kongregacijos centriniai namai perkelti 1927 metais. Vienuolės nenešiojo abito ir kitų išorinių ženklų, dėvėjo paprastus tamsius drabužius.