Pasaulio futbolo čempionatas (FIFA World Cup) - tai prestižinis tarptautinis futbolo turnyras, kuriame varžosi stipriausios planetos futbolo rinktinės. Šis renginys yra vienas iš svarbiausių sporto įvykių pasaulyje, nusileidžiantis tik vasaros olimpinėms žaidynėms. Čempionatas vyksta kas ketverius metus, pritraukdamas milijardus žiūrovų visame pasaulyje. Šiame straipsnyje apžvelgsime pasaulio futbolo čempionatų istoriją, įsimintiniausius momentus ir dabartinę situaciją.
Futbolo užuomazgos ir pirmieji bandymai organizuoti tarptautinius turnyrus
Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės įvyko 1872 m. Glazge, kur susitiko Škotijos ir Anglijos futbolo rinktinės. Tai buvo parodomosios Britanijos čempionato rungtynės. Tuo metu futbolas buvo retai kada žaidžiamas už Jungtinės Karalystės ribų. Populiarumą ši sporto šaka pradėjo įgauti amžių sandūroje, o 1900 m. ir 1904 m. kaip parodomoji sporto šaka futbolas buvo pradėtas žaisti vasaros olimpinėse žaidynėse.
Po FIFA įkūrimo 1904 m. buvo bandoma surengti tarptautinį futbolo turnyrą. Jis 1906 m. turėjo įvykti Šveicarijoje. Visgi 1908 m. Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse futbolas buvo oficialiai pripažintas olimpine sporto šaka. Padedant Anglijos futbolo asociacijai (FA) žaidynėse buvo surengtas turnyras, kuriame dalyvavo rinktinės sudarytos tik iš futbolo mėgėjų. Turnyrą laimėjo Didžiosios Britanijos futbolo mėgėjų ekipa, kuriai buvo įteikti olimpiniai aukso medaliai.
Matydamas, kad Olimpiadoje varžosi tik mėgėjų komandos, Seras Thomas Liptonas 1909 m. Turine surengė Sero Thomo Liptono taurės turnyrą. Jame varžėsi ne nacionalinės rinktinės, tačiau savo šaliai atstovaujantys futbolo klubai. Šis turnyras kartais yra vadinamas Pirmąja Pasaulio taure, kurioje dalyvavo prestižiškiausios profesionalios futbolo ekipos iš Italijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Visgi FA valdoma Anglijos futbolo asociacija atmetė kvietimą prisijungti prie šio turnyro ir deleguoti iš profesionalių futbolininkų sudarytą klubą. Tuomet Liptonas pakvietė West Auckland mėgėjų ekipą iš Durham apygardos, kuri tapo Anglijos atstove. West Aucklandas laimėjo turnyrą ir pakartojo šį pasiekimą 1911 m.
Po kelerių metų 1914 m. FIFA įvardino olimpinį futbolo turnyrą kaip "Pasaulio futbolo mėgėjų čempionatą" ir prisidėjo prie jo organizavimo. Šis sprendimas padėjo pamatus pirmosioms tarpkontinentinėms futbolo pirmenybėms, kurios įvyko 1920 m. vasaros olimpinėse žaidynėse. Turnyre dalyvavo Egiptas ir trylika Europos futbolo ekipų. Nugalėjo Belgijos futbolo rinktinė, o sekančiose dvejose Olimpiadose 1924 m. ir 1928 m. triumfavo Urugvajus.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Įkvėpti sėkmės organizuojant futbolo turnyrus olimpinėse žaidynėse, FIFA, bei organizacijos idėjinis vadas Prezidentas Žiulis Rimė (Jules Rimet) vėl pradėjo galvoti apie atskirą tarptautinį turnyrą, kuris būtų rengiamas ne Olimpiadoje. Todėl 1928 m. gegužės 28 d. surengtame FIFA suvažiavime Amsterdame buvo nuspręsta surengti FIFA organizuojamą futbolo turnyrą.
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje (1930 m.)
Pirmojo čempionato šeimininku pasirinktas Urugvajus. Šalis 1930 m. minėjo savo Nepriklausomybės šimtmetį, be to Urugvajaus rinktinė buvo dukart iš eilės tapusi stipriausia ekipa Pasaulyje (1924 m. ir 1928 m. olimpinės žaidynės). Pasirinktų šalių futbolo asociacijoms buvo išsiųsti kvietimai į čempionatą. Tačiau čempionato šeimininku pasirinkus Urugvajų reiškė, kad Europos šalių rinktinių laukia ilga ir brangi kelionė per Atlanto vandenyną. Todėl likus dviem mėnesiams iki čempionato pradžios nė viena Europos ekipa nebuvo patvirtinusi, jog dalyvaus turnyre. Visgi Ž. Rime įsikišimas padėjo išspręsti šią problemą.
Iki Pasaulio čempionato finalinio turnyro Vokietijoje likus kiek mažiau nei 3 mėnesiams "Tribūnoje" pradedamas straipsnių ciklas apie iki šiol įvykusius čempionatus. Pirmasis tinklapio lankytojo Tomo (ronaldinho_10) straipsnis yra apie 1930 m. Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas įvyko 1930 metais. Čempionatas buvo paskirtas surengti Urugvajui kaip tuometiniams olimpiniams čempionams. Taip pat tuo metu šalis šventė nepriklausomybės šimto metų jubiliejų, tad Urugvajaus gyventojams tai buvo didelė šventė. Šis čempionatas buvo vienintelis be atrankos varžybų, rinktinės buvo tiesiog jame pakviestos dalyvauti. Išsigandusios ilgos bei varginančios kelionės per Atlantą, dalyvauti čempionate sutiko tik keletas Europos komandų. Iki čempionato likus 2 mėnesiams nei viena senojo žemyno komanda nebuvo įteikusi oficialaus sutikimo dalyvauti čempionate. Tačiau tada į šį reikalą įsikišo tuometinis FIFA prezidentas Jules Rimet, kuris ilgai tarėsi su Urugvajaus vyriausybe ir prižadėjo Europos rinktinėms apmokėti visas kelionės išlaidas. Pagaliau keturios Europos rinktinės pasiryžo pradėti ilgą bei varginančią trijų savaičių kelionę laivu per Atlantą. 13 rinktinių buvo suskirstytos į 4 grupes, visos rungtynės vyko Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje.
Pirmosios Pasaulio futbolo čempionato rungtynės buvo sužaistos 1930 m. liepos 13 d., kuomet Prancūzija 4-1 nugalėjo Meksiką, o JAV 3-0 palaužė Belgijos futbolininkus. Pirmąjį Pasaulio futbolo čempionatų įvartį pelnė prancūzas Lucien Laurent.
Amerikietis Bertas Patenaude pelnė pirmąjį "hat-tricką" pasaulio čempionatų istorijoje, o jo komande tose rungtynėse 3-0 nugalėjo Paragvajaus rinktinę. Abi pusfinalio rungtynės baigėsi vienodais rezultatais 6-1 - Argentina nugalėjo JAV, o Urugvajaus vienuolikė įveikė jugoslavus. Kadangi tradicinės rungtynės dėl 3 vietos iki 1934 m. pasaulio čempionato neatsirado, šis čempionatas tapo unikalus tuo, kad jame neišaiškėjo 3 vietos laimėtojas ir nebuvo jokių rungtynių tarp pusfinalio ir finalo. Tačiau kai kurie šaltiniai, ypatingai 1984 m. Pirmasis istorijoje pasaulio futbolo čempionato finalas buvo žaidžiamas Montevidėjuje "Centenario" stadione liepos 30 dieną. Prieš rungtynėms prasidedant tarp komandų kilo ginčas su kieno kamuoliu turėtų būti žaidžiama. Finalą po pralaimėto pirmojo kėlinio ir gan atkaklios kovos 4-2 laimėjo Urugvajaus rinktinė, kuri prie turėto Olimpinių žaidynių aukso pridėjo dar vieną prestižinį trofėjų. Po rungtynių Pasaulio čempionų taurę pristatė bei nugalėtojams įteikė FIFA prezidentas Jules Rimet, ir šis trofėjus vėliau buvo pavadintas jo vardu.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Taigi štai koks buvo pirmasis istorijoje pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje. Urugvajus, 1930 m.
Čempionatai tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo
Iškart po pirmojo Pasaulio futbolo čempionato vykusioje Olimpiadoje, 1932 m. Los Andžele, futbolo norėta neįtraukti į žaidynių programą dėl mažo šio sporto šakos populiarumo JAV, nes tuo metu šalyje sparčiai populiarėjo Amerikietiškasis futbolas. Be to, FIFA ir TOK nesutarė dėl mėgėjų žaidėjų statuso, todėl "sporto karalius" buvo išbrauktas iš Olimpinių žaidynių programos.
Sunkumai, su kuriais susidūrė pirmieji Pasaulio futbolo čempionatai buvo ilgos kelionės bei artėjantis karo šešėlis. Kelios Pietų Amerikos šalys išreikšė norą dalyvauti 1934 m. ir 1938 m. Pasaulio čempionatuose, tačiau tik Brazilijos rinktinei pavyko sudalyvauti abiejuose turnyruose. Dėl Antrojo Pasaulinio karo ir jo padarinių buvo atšaukti 1942 m. ir 1946 m.
Pirmasis čempionatas po karo buvo surengtas 1950 m. Brazilijoje. Tai buvo pirmosios pirmenybės kuriose dalyvavo Britanijos salyno rinktinės. Britų ekipos pasitraukė iš FIFA organizacijos 1920 m., nes nenorėjo žaisti prieš šalis su kuriomis tuo metu kariavo ir iš dalies protestuodamas dėl užsienio valstybių įtakos futbolui, tačiau 1946 m. vėl prisijungė. Pirmajame pokario čempionate į turnyrą sugrįžo Urugvajaus futbolininkai, kurie boikotavo antrąsias ir trečiąsias pirmenybes. Grįžę į čempionatą Urugvajaus futbolininkai dar kartą tapo nugalėtojais viename iš įspūdingiausių Pasaulio futbolo čempionatų finalų nugalėdami šeimininkę Braziliją.
Tiek 1942 m., tiek 1946 m. planuoti čempionatai buvo atšaukti, nes pasaulį aptemdė tragiškiausias įvykis koks tik gali įvykti žmonijai - milijonus gyvybių nusinešęs II pasaulinis karas. Žmonės užmiršo futbolą, jiems tik rūpėjo kaip išsaugoti savo gyvybę, taigi per šį laikotarpį pasaulyje žlugo daugybė talentų, galbūt galėjusių tapti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis. Sekantis pasaulio čempionatas jau vyko praėjus net 12-ai metų nuo paskutinio 1938 metais Prancūzijoje vykusio čempionato, ir jo šeimininke tapo Brazilija. Pasibaigus karui FIFA bandė kuo greičiau atgaivinti turnyrą ir iš pradžių planavo jį surengti 1949 m., tačiau norinčiųjų neatsirado. FIFA kongrese, vykusiame 1946 metų liepos mėnesį Liuksemburge, brazilai vieninteliai pasiūlė tapti 1950 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininkais, ir visi argumentai buvo jų naudai - 4-ąjį pasaulio čempionatą sumanyta rengti Pietų Amerikoje, nes didžioji dalis Europos buvo dar neatsitiesusi po II pasaulinio karo, be to brazilai tuo metu viešpatavo Pietų Amerikoje, buvo daugkartiniai šio žemyno čempionai, futbolas šioje šalyje buvo pasiekęs tokį lygį, kad buvo arti fanatizmo ribos. Taigi FIFA nieko nelaukė ir nusprendė, kad brazilams teks surengti šį įspūdingą futbolo karnavalą. Tame pačiame kongrese buvo nuspręsta, kad pasaulio čempionato taurė nuo šiol vadinsis Jules Rimet taure, taip buvo pagerbiama Jules Rimet vadovavimo FIFA 25-erių metų jubiliejus. Šis pasaulio čempionatas buvo pirmasis kuriame dalyvavo britų komandos. Po to, kai Didžiosios Britanijos rinktinė 1947 metais rezultatu 6-1 sutrypė Europos rinktinę, šiame čempionate ji buvo laikoma viena iš favoritų.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
Kai kurios šalys pasitraukė iš čempionato dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui Indijos rinktinė atsisakė dalyvauti čempionate todėl, kad FIFA jiems neleido rungtyniauti basomis, Vokietija ir Japonija nedalyvavo dėl okupacijos. Visa tai lėmė, jog grupių etapas buvo labai keistas - dvi grupės po 4 komandas, viena grupė, kurioje buvo 3 komandos, o vienoje grupėje žaidė tik 2 rinktinės. Taigi savo grupių nugalėtoja tapo, ir į finalinę grupę pateko Brazilijos rinktinė, 4-0 nugalėjusi Meksiką, 2-2 sužaidusi su Šveicarija, bei 2-0 įveikusi jugoslavus, II grupės nugalėtojais tapo ispanai 3-1 įveikę JAV, 2-0 Čilę ir 1-0 anglus. Kitą grupę sudarė tik 3 komandos, taigi nugalėtojams švedams užteko 3-2 įveikti italus, bei sužaisti lygiosiomis su Paragvajumi. Šis čempionatas buvo vienintelis be tikro finalo. Finaliniame mače brazilams užteko ir lygiųjų prieš Urugvajų, kadangi brazilai 7-1 ir 6-1 atitinkamai sutriuškino švedus bei ispanus, o Urugvajus sužaidė lygiosiomis su Ispanija ir vieno įvarčio dėka 3-2 įveikė Švedijos rinktinę.
"Visi turi nepataisomų nacionalinių katastrofų, tokių kaip Hirosima. Prieš finalą, liepos 15-ąją, San Paulo "Gazeta Le Sportiva" antraštės mirgėjo: "Rytoj mes tapsime čempionais, rytoj nugalėsime Urugvajų" ir pan. Pirmosios dvi Brazilijos rinktinės rungtynės finaliniame etape sukėlė didžiulę euforiją šalyje. 7-1 nugalėti švedai, bei 6-1 ispanai. Brazilai žaidė laimingi, džiaugdamiesi žaidimu. Kai išaušo finalo diena, brazilų pergalė niekam nekėlė jokių abejonių, laikraščiai juos jau vadino pasaulio čempionais, kadangi Brazilijos rinktinei dėl geriau sužaistų rungtynių finaliniame etape užteko ir lygiųjų. Į finalą susirinko 173,850 žiūrovų su bilietais, o dar pridėjus žurnalistus, oficialius asmenis ir svečius, rungtynes stebėjo apie 200,000 žmonių - tai absoliutus visų laikų rekordas. Prieš rungtynes Rio De Žaneiro meras štai taip kreipėsi į žaidėjus: "Jūs - žaidėjai, kuriuos po mažiau nei kelių valandų visa Brazilija nešios ant rankų bei vadins čempionais. Jūs - žaidėjai, kurie neturi konkurentų visame žemes pusrutulyje. Jūs žaidėjai, kurie įveiktų bet ką pasaulyje. Taigi finalas prasidėjo. Pirmas kėlinys vyko nervingai, ir baigėsi be įvarčių . Jeigu jūs paklaustumėte brazilo kokia jo svajonė, jis atsakytų, kad įmušti įvartį Maracanoje, pasaulio čempionato finale. Tačiau, tai padaryti pavyko tik vienam brazilui - saugas Friaca 46 minutę nuginklavo Urugvajaus rinktinės vartininką ir išvedė Brazilijos rinktinę į priekį. 1-0. Tačiau visos brazilų viltys ėmė griūti kaip kortų namelis, kai 66 minutę rezultatą išlygino urugvajietis Juanui Alberto Schiaffino. Maracana paskendo tyloje, ir nors net rezultatui esant 1-1, brazilams to pilnai užteko, kad jie taptų čempionais, 79 minutę masinė futbolo euforija virto masine isterija, kai įveikęs visus brazilų gynėjus įvartį pelnė urugvajietis Alcidesas Ghiggia. Ir tada futbolo šventovėje pasidarė tylu kaip kapinėse. Po daugelio metų A.Ghiggia pasakė: "Tik trys žmonės per visą istoriją vienu judesiu sugebėjo nutildyti Maracana stadioną. Tai Frankas Sinatra, popiežius Jonas Paulius II ir aš." A.Ghiggios įvartis buvo priimtas mirtina tyla visame stadione. "Tas įvartis, vienas paprasčiausias įvartis, atrodytų padalijo visą Braziliją į dvi fazes: prieš įvartį ir po įvarčio," - rašė vienas sporto žurnalistas. Brazilai pralaimėjo ir Pasaulio čempionais tapo urugvajiečiai. "Kai žaidėjams labiausiai reikėjo Maracanos - ji tylėjo. Tu negali patikėti savęs stadionui, tai pamoka nuskandinusi mus 1950 metų vėlyvą liepos vakarą,"- rašė poetas Chico Buarque. Urugvajus, Italija, Anglija, Vakarų Vokietija, Argentina ir Prancūzija, visos šios šalys laimėjo čempionatus vykusius jų šalyje. Brazilai liko vieninteliai pasaulio čempionai, nelaimėję čempionato savo šalyje. "Aš buvau nejudantis, sėdėjau ant betoninių laiptų, žiūrėjau į šviečiančią saulę, kuri taip gražiai buvo pakibusi ant stadiono, klausiausi minios tylos, nutraukusios visas raudas, šūkavimų ir nesutarimų", - sielvartavo poetas Carlos Heitor Cony. Išgyvenę tą žiaurią popietę sakė, kad daugiau niekada nebebus laimingi… Kas įvyko 1950 liepos 16-ąją, nusipelnė kolektyvinio paminklo, kaip kad nežinomo kareivio kapo. Kai minia palikinėjo Maracaną, buvo užfiksuotas tik vienas smurto proveržis - Rio De Žaneiro mero, to, kuris "sveikino čempionus", granitinis biustas buvo nugriautas. Štai kokią masinę tragediją išgyveno visa Brazilija po pralaimėto finalo prieš Urugvajų. Tai buvo įvykis kuris visada išliks futbolo istorijoje, kaip pamoka, kad net stipriausios futbolo komandos turi visada gerbti ir įvertinti savo varžovus bei per anksti savęs nekarūnuoti nugalėtojais, nes pagal senai "nuvalkiotą", tačiau labai protingą frazę, futbolą žaidžia ne pavardės o komandos ir žmonės. Štai koks buvo 1950 metų pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje, čempionatas kuris visada liks visų futbolo gerbėjų atmintyje. Brazilija, 1950 m. Žiūrovų skaičius - 1,069,354!
Pele era ir kiti čempionatai
1954 m. pirmą kartą planetos pirmenybės buvo surengtos Šveicarijoje. Šiame turnyre dalyvavo lygiai 16 komandų, o jame triumfavo Vakarų Vokietija. Po ketverių metų (1958) pasaulis sužinojo apie naująjį futbolo vunderkindą Pele, kuris buvo kilęs iš Brazilijos. 1962 m. planetos pirmenybės vėl buvo surengtos Pietų Amerikoje, tik šį kartą - Čilėje. Šioje šalyje vėl dominavo brazilai, kurių gretose tąkart 21-erių Pele toks rezultatyvus nebuvo. Futbolininkas iš viso turnyre įmušė vos vieną įvartį, bet tai nesutrukdė Brazilijai antrą kartą paeiliui iškovoti trofėjų.
Dar po ketverių metų (1966) šlovė aplankė Angliją. Šioje šalyje vykęs pasaulio čempionatas buvo sėkmingas šeimininkams, kuriuos į pergales vedė patyręs puolėjas Bobby Charltonas. Anglai finale po pratęsimo rezultatu 4-2 nugalėjo Vakarų Vokietiją ir pirmą kartą istorijoje iškovojo aukso medalius. Brazilijos rinktinė už prastą pasirodymą Anglijoje atsigriebė 1970 m. pasaulio čempionate Meksikoje, kai 29-erių Pele vėl priminė apie save. Keturis įvarčius turnyre įmušęs futbolininkas kartu su komandos draugais savo šaliai iškovojo trečiąjį planetos pirmenybių trofėjų. 1974 m. vėl auksu pasidabino Vakarų Vokietijos futbolininkai. 1978 m. šlovė pasibeldė ir į Argentinos duris.
Maradona ir nauja istorijos era
Šioje šalyje vykusios planetos pirmenybės padėjo tvirtą pamatą jos futbolo istorijoje. Nors tąkart 17-metis futbolininkas turnyre nežaidė, jam buvo suteikta galimybė po ketverių metų Ispanijoje, kur vyko 1982 m. pasaulio čempionatas. Jame titulą gynusi Argentina nepasiekė net pusfinalio, bet jaunasis D.Maradona spėjo pelnyti pirmuosius savo du įvarčius. Pastarajame čempionate triumfavo italai, kurie finale rezultatu 3-1 nugalėjo Vakarų Vokietiją. Tai buvo trečiasis italų titulas istorijoje.
Minėtasis D.Maradona visu gražumu atsiskleidė 1986 m. Meksikoje. Naujoji Argentinos karta pakankamai subrendo tam, jog galėtų pakovoti dėl trofėjų ir tai ji padarė finale 3-2 įveikdama Vakarų Vokietiją. Naujuoju Pele vadintas argentinietis iš viso pelnė penkis įvarčius ir taip iškovojo „auksinį“ turnyro kamuolį.
Trečias kartas - nemeluoja. Dvejus metus iš eilės pasaulio čempionato finale žaidę Vakarų Vokietijos futbolininkai galų gale triumfavo Italijoje. Legendinio F.Beckenbauerio treniruojama komanda kovoje dėl aukso rezultatu 1-0 nugalėjo ne ką kitą, o D.Maradonos vedamą Argentiną.
Pokyčiai po šaltojo karo
1991 m. pabaigoje subyrėjus SSRS, maždaug po pustrečių metų pirmą kartą planetos pirmenybes surengė Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose taip pat pirmą kartą žaidė Rusija. Nors pastaroji savo pasirodymą baigė dar grupių etape, jos atstovas Olegas Salenko kartu su bulgaru Hristo Stoichkovu, įmušę po šešis įvarčius, tapo rezultatyviausiais žaidėjais. 1994 m. JAV visiems savo pranašumą įrodė Brazilija. Ji tapo pirmąja šalimi istorijoje, laimėjusia planetos pirmenybes keturiskart. Pietų Amerikos ekipa finale pranoko Italiją.
1998 m. pasaulis sulaukė pirmųjų naujutėlių čempionų, kuriais tapo Prancūzijos futbolininkai. Zinedine‘o Zidane‘o karta savo šalyje vykusio turnyro finale 3-0 sutriuškino penktojo trofėjaus siekusią Braziliją. Jai teko tenkintis sidabru. Tačiau po ketverių metų brazilai vis dėlto įrodė, kad jie yra pajėgūs pasaulio čempionate triumfuoti penktą kartą ir tai buvo padaryta Pietų Korėjoje bei Japonijoje vykusiame turnyre. Finale brazilams rimčiau nepasipriešino vokiečiai.
Naujas amžius ir nauji čempionai
Azijoje nuskriausti vokiečiai turėjo puikią galimybę reabilituotis 2006 m., nes FIFA organizacija turnyrą surengė būtent jų šalyje. Deja, bet arti tikslo buvę tuometinio trenerio Jurgeno Klinsmanno auklėtiniai krito pusfinalyje ir turėjo tenkintis bronza. Turnyro finale po pratęsimo ir 11 metrų baudinių triumfavo Italija. Jai tai buvo ketvirtasis titulas istorijoje, todėl pagal šį skaičių aplenkė Vokietiją. Įdomu tai, kad šio pasaulio čempionato ketvirtfinalyje žaidė net šešios Europos ir vos dvi - Pietų Amerikos rinktinės.
Iki 2010 m. pasaulio čempionato Pietų Afrikoje, ispanai FIFA žemėlapyje skambiomis pergalėmis pasigirti negalėjo. Jie galėjo didžiuotis tik 1950 m. pasiekimu, kai Brazilijoje vykusiame turnyre iškovojo ketvirtąją vietą. Tačiau jau nuo 2008 m. Ispanijos rinktinė pradėjo brautis ne tik į Europos, bet ir į pasaulio elitą. Minėtaisiais metais Senojo žemyno čempionais tapę Vicente Del Bosque auklėtiniai vėliau nusitaikė į planetos pirmenybių titulą Afrikoje, kurį, kaip žinome, ir iškovojo. Finale po pratęsimo minimaliu rezultatu 1-0 olandus įveikę ispanai pirmą kartą istorijoje tapo pasaulio čempionais ir taip pratęsė savo auksinę erą, kuri tęsiasi iki šių dienų.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiais metais antrą kartą istorijoje pasaulio čempionatas bus surengtas Brazilijoje, kurioje, kaip neįprastai, išankstinio favorito nėra. Dabar pasaulio čempionatuose dalyvauja 32 šalių rinktinės, o atrankos varžybas pradeda apie 200 rinktinių, tarp jų - ir Lietuva. Paprastai jie vyksta vienoje šalyje, tačiau 2002 m. Pasaulio čempionate dalyvavo nacionalinės rinktinės šalių, kurios priklauso tarptautinei futbolo federacijai FIFA (Fédération Internationale de Football Association).
Nuo 1934 m. iki 1978 m. Pasaulio futbolo čempionatuose dalyvavo 16 komandų, išskyrus 1938 m., kuomet Austrija buvo sujungta su Vokietija jau po atrankos turnyro ciklo, tad finaliniame etape liko vos 15 rinktinių bei 1950 m. čempionatą, kuomet Šablonas:Futb, Šablonas:Futb ir Šablonas:Futb pasitraukė iš čempionato, kuriame liko varžytis 13 komandų. Daugelis Pasaulio taurės dalyvių buvo iš Europos ir Pietų Amerikos ir tik maža dalis atstovų buvo iš Šiaurės Amerikos, Azijos, Afrikos ir Okeanijos. Šių žemynų rinktinės patirdavo skaudžias nesėkmes dvikovose prieš europiečius ir pietų amerikiečius. Iki 1982 m. vienintelės komandos nepriklausančios Europai ar Pietų Amerikai, kurios peržengė pirmojo etapo barjerą buvo: Šablonas:Futb, pasiekusios pusfinalį 1930 m., Šablonas:Futb, patekusį į ketvirtfinalį 1938 m., Šablonas:Futb ketvirtfinalyje žaidusi 1966 m. Turnyras išsiplėtė iki 24 komandų 1982 m. čempionate, o vėliau iki 32 ekipų 1998 m., skyrus daugiau vietų Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos rinktinėms. Pastaruoju metu komandos iš šių kontinentų demonstruoja gan neblogus rezultatus.
Ekvivalentiškas turnyras moterų futbole, Pasaulio moterų futbolo čempionatas, pirmąkart surengtas 1991 m. Kinijoje. Moterų čempionatas savo mastais ir dalyvių skaičiumi yra žymiai mažesnis už vyrų, tačiau pastaruoju metu - nuolat auga ir plečiasi. Futbolas taip pat įtrauktas į visų Olimpinių vasaros žaidynių programą išskyrus 1896 m. ir 1932 m. Tiesa, ne taip kaip kitose sporto šakose Olimpinis futbolo turnyras nėra aukščiausio lygio ir nuo 1992 m. tai yra U-23 rinktinių pirmenybės, kuriose kiekvienai ekipai leidžiama registruoti po tris vyresnius žaidėjus. Moterų futbolas Olimpiadoje debiutavo 1996 m. FIFA Konfederacijų taurė - tai turnyras rengiamas vieni metai prieš Pasaulio futbolo čempionatą šalyje, kurioje jis vyks. Ši taurė yra tarsi generalinė repeticija prieš artėjantį renginį.
Trofėjus ir atrankos sistema
Nuo 1930 m. iki 1970 m. Pasaulio čempionato nugalėtojams buvo įteikiamas Jules Rimet trofėjus. Iš pradžių jį paprasčiausiai vadino Pasaulio taure arba Coupe du Monde, tačiau 1946 m. taurė buvo pavadinta Jules Rimet vardu, FIFA Prezidento, kuris surengė pirmąjį Pasaulio čempionatą, garbei. 1970 m. Brazilija trečią kartą laimėjo trofėjų ir įgijo teisę pasilikti jį visiems laikams. Deja, 1983 m. taurė buvo pavogta ir nebeatsirado.
Naujasis trofėjus, žinomas kaip FIFA Pasaulio taurė, buvo sukurtas 1970 m. FIFA ekspertai iš septynių šalių rinkosi tinkamiausią variantą iš 53 atsiųstų modelių, kol galiausiai pasirinko italų dizainerio Silvio Gazzaniga darbą. Naujasis trofėjus yra 36 cm aukščio, pagamintas iš 18 karatų (75%) aukso ir sveria 6,175 kg. Pagrindas sudarytas iš dvisluoksnio pusbrangio malachito. Apatinėje taurės dalyje išgraviruoti visi Pasaulio futbolo čempionatų nugalėtojai nuo 1974 m. ir metai, kada jie tą padarė.
Atrankos turnyras į Pasaulio čempionatą rengiamas nuo 1934 m. pirmenybių. Jis yra organizuojamas šešiose FIFA kontinentinėse zonose (Afrikoje, Azijoje, Šiaurės ir Centrinės Amerikos ir Karibų šalių, Pietų Amerikos, Okeanijos ir Europos) ir prižiūrimas regioninių futbolo federacijų. Prieš kiekvieną turnyrą FIFA nustato vietų skaičių, kuris būna skirtas kiekvienam žemynui. Atrankos ciklas gali prasidėti likus trims metams iki sekančio Pasaulio čempionato ir tęstis net du metus. Kvalifikacijos formatas kiekvienoje federacijoje skirtingas.
tags: #pasaulio #futbolo #cempionatas #turnyrine #lentele