Įvadas
Lietuvos aerobikos federacija (LAF) yra svarbi organizacija, vienijanti aerobikos entuziastus ir sportininkus Lietuvoje. Ši visuomeninė organizacija ne tik populiarina aerobiką ir aerobinę gimnastiką, bet ir koordinuoja šių sporto šakų vystymąsi visoje šalyje. LAF savo veikla aktyviai prisideda prie Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto vystymo programos įgyvendinimo, siekiant didinti fizinį aktyvumą ir gerinti visuomenės sveikatą. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime LAF istoriją, veiklą, pasiekimus ir perspektyvas, taip pat aptarsime pasaulio vyrų gimnastikos čempionatų raidą.
Aerobikos ištakos ir raida pasaulyje
Aerobikos atsiradimas siejamas su septintuoju praėjusiojo amžiaus dešimtmečiu, kai amerikiečių medicinos specialistas gydytojas Kenetas Kuperis (Kenneth H. Cooper) pritaikė fizinių pratimų sistemą Teksaso valstijos oro pajėgų ligoninėje. Jis įrodė, kad ši sistema teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinį pajėgumą ir padeda išvengti šio tipo ligų. K. Kuperis pastebėjo, kad net ir puikiai išvystytus raumenis turintys žmonės sunkiai ištveria ilgų nuotolių bėgimą, važiavimą dviračiu ar plaukimą. Jis numatė, kad aerobiniai pratimai taps pagrindiniu fizinio lavinimo elementu.
K. Kuperis sukūrė širdies ir kraujagyslių sistemos testavimo metodus, kuriuos individualiai pritaikė kariškių treniruotėse. Jis atliko mokslinius tyrimus, taikydamas nepertraukiamą aerobinį fizinį krūvį velorgometru, taip pat dvylikos minučių bėgimą kuo ilgesnį nuotolį. 1968 metais K. Kuperis išleido savo pirmąją knygą „Aerobika“, kurioje, remiantis moksliniais tyrimais, buvo pateikta ėjimo, bėgimo, važiavimo dviračiu, plaukimo pratimų sistema.
Aerobikos šokio pradininkai ir populiarintojai
Bendrosios aerobikos vystymuisi svarbų indėlį turėjo aerobikos šokio pradininkė amerikietė Džeki Sorensen (Jacki Sorensen). Turėdama gerus baleto, akrobatinius, šiuolaikinio šokio ir džiazo pagrindus, 1969 metais Džeki Sorensen sukūrė aerobikos pratimų programas televizijai, kuriose buvo demonstruojami skirtingų šokio stilių elementai, įvairios ėjimo ir bėgimo judesių kombinacijos.
To laikmečio bendrosios aerobikos vystymuisi daug nusipelnė amerikietis Ričardas Simonsas (Richard Simmons). Jis, turėdamas didelį antsvorį, susidomėjo fizinių pratimų programa ir įkūrė sporto studiją, pavadindamas ją originaliu pavadinimu „Anatomijos prieglobstis“ („Anatomy Asylum“), skatindamas klientus ne tik sportuoti, bet ir laikytis sveikos mitybos. R. Simono iniciatyva Jungtinių Amerikos Valstijų pradinėse mokyklose į mokymo programą buvo įtrauktos 150 minučių (per savaitę) fizinio lavinimo pamokos. Jo pradėta sveikatinimo veikla susilaukė didelio pripažinimo ir žiniasklaidos dėmesio, vis dažniau jis pasirodydavo televizijos laidose, kuriose supažindindavo su darbo rezultatais, rodydamas konkrečius klientų atvejus, kuriems padėjo atsikratyti nereikalingų kilogramų. Vėliau R. Didelį indėlį populiarinant aerobiką įnešė populiari amerikiečių kino žvaigždė Džeinė Fonda (Jane Fonda). Ji kaip fizinio aktyvumo priemonę taikė džiazo stiliaus šokio elementus pratybų metu. 1982 metais Dž. Fonda išleido savo pirmąją pratimų vaizdajuostę, pavadintą “Džein Fondos treniruotė” (“Jane Fonda's Workout”), kurios pasirodymas buvo įkvėptas labai populiarios knygos “Džein Fondos treniruočių knyga” (Jane Fonda's Workout Book). D. Fondos aerobikos treniruočių programose buvo gausu šokio elementų, klasikinės choreografijos (baleto) pratimų, judesių su įvairiais pašokimais, daug bėgimo variacijų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Aerobikos evoliucija: nuo didelės iki mažos apkrovos
To laikmečio aerobikos pratybos daugiausiai buvo didelės apkrovos (high-impact), ko pasekoje dažnai buvo pažeidžiami sąnariai, ypač kelio sąnarys. Todėl nuo 1985 metų pradėjo populiarėti mažos apkrovos (low-impact) aerobikos pratybos. Tais pačiais metais Gin Miller kilo idėja treniruotėse panaudoti įrenginį - laiptelį (step platformą). Bendrosios aerobikos pratybos tinkamos ne tik fiziškai aktyviems, bet ir pradedantiems, netreniruotiems asmenims. Šiuo metu yra daug aerobikos rūšių - tai klasikinė aerobika, bokso, dviračių, laipiojimo (step) aerobika, pratybos su svarmenimis, kamuolio aerobika, aerobika vandenyje, “Pilates” ir kt.
Aerobikos varžybų atsiradimas
1984 metais JAV buvo surengtas pirmasis nacionalinis aerobikos čempionatas (National Aerobic Championship, NAC), netrukus įkurta Nacionalinė aerobikos čempionatų asociacija (Association of National Aerobics Championships Worldwide, ANAC). JAV pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, Kanada, Brazilija ir Japonija pradėjo organizuoti nacionalinius čempionatus ir tarptautines aerobikos varžybas.
1990 metais San Diege buvo surengtas pirmasis pasaulio aerobinės gimnastikos čempionatas, kuriame dalyvavo 16 šalių sportininkai. 1994 metais aerobinė gimnastika tapo Tarptautinės Gimnastikos Federacijos (Federation Internationale Gymnastic (FIG) nare, buvo sukurtos pirmosios FIG aerobinės gimnastikos taisyklės (FIG Code of Points). Po metų Paryžiuje surengtas pirmasis FIG pasaulio aerobinės gimnastikos čempionatas (buvo rungtyniaujama moterų vienetų, vyrų vienetų ir trejetų rungtyse).
1999 metais Tarptautinė gimnastikos sąjunga (European Union of Gymnastics (UEG ) Birmingeme (Anglija) surengė pirmąjį Europos (UEG) aerobinės gimnastikos čempionatą, kuriame buvo vadovaujamasi FIG patvitintomis taisyklėmis ir pirmą kartą į varžybų programą buvo įtraukta grupinio pratimo rungtis. Aerobikos raida Lietuvoje.
Aerobikos raida Lietuvoje
Aerobika Lietuvoje pradėjo plisti 1978 metais. Tartu mieste vykusiuose aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose pirmą kartą buvo paminėtas terminas “aerobika“. Iš Estijos į Lietuvą jį ir „parsivežė“ Lietuvos Veterinarijos akademijos dėstytoja Joana Meslinienė - Bartaškienė. Tačiau aerobikos pratimų pagrindą sudarė sovietinės ritminės gimnastikos mokyklos pratimai, jų junginiai. Tais pačiais metais Maskvoje aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursus baigė ir Lietuvos Kūno kultūros instituto dėstytoja Aurelija Macaitienė. Nors tiek vienuose, tiek kituose kursuose buvo dėstoma ta pati Tarybų Sąjungoje priimta mankštinimosi su muzika sistema, tačiau maskviečiai rekomendavo vartoti terminą “ritminė gimnastika“. Šios dėstytojos buvo aerobikos grupių pradininkės Lietuvoje, jos aktyviai skleidė savo žinias ir respublikiniuose aerobikos seminaruose.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
1988 metais Jungtinėse Amerikos valstijose vykusiuose seminaruose dalyvavo Lietuvos Kūno kultūros instituto dėstytoja Reda Baublienė, kuri parvežė “amerikietiškosios“ aerobikos pagrindus į mūsų šalį. Nuo to laiko tarybinės ritminės gimnastikos mokyklą pradėjo keisti plačiai pasaulyje pripažinta “amerikietiškoji“ aerobikos sistema, kurios pagrindą sudarė nepertraukiamas pagrindinių aerobikos žingsnių atlikimas, jungiant juos į tam tikrus junginius, iš kurių sudaroma choreografija. Didelis dėmesys aerobikos treniruotėse buvo pratimų saugumui, fizinio krūvio intensyvumo reguliavimui, treniruotės individualizavimui. Aerobikos treniruotėje pagrindiniai žingsniai yra jungiami į tam tikrus junginius, iš kurių sudaroma choreografija, sukuriamas tarsi šokis. Jungiant pagrindinius žingsnius įvairiomis variacijomis galima pagyvinti aerobikos treniruotes, jos tampa įdomios, linksmos, nenuobodžios.
Aerobinės gimnastikos atsiradimas Lietuvoje
Aerobinės gimnastikos idėja Lietuvoje buvo pradėta propaguoti 1992 metais, kai LKKI dėstytoja Reda Baublienė išklausė švedės Ivon Leen aerobinės gimnastikos seminarą Maskvoje. Tais pačiais metais Kaune, aerobikos organizatorių ir trenerių Irenos Plioplienės, Redos Baublienės ir Aurelijos Macaitienės iniciatyva, organizuojant Lietuvos studentų sporto asociacijai, buvo surengtos pirmosios Lietuvoje Aukštųjų mokyklų aerobinės gimnastikos varžybos - tai Lietuvos studentų aerobinės gimnastikos pirmenybės. Buvo rungtyniaujama aštuoneto rungtyje pagal Lietuvos situacijai pritaikytas palengvintas taisykles.
Nuo 1993 metų Lietuvoje varžybos vykdomos pagal tarptautinių varžybų nuostatus.
Lietuvos aerobikos federacijos (LAF) įkūrimas ir veikla
1995 metais įkurta Lietuvos aerobikos federacija (LAF), tais pačiais metais tapo ir Lietuvos gimnastikos federacijos (LGF) nare (prezidentė Reda Baublienė). 2001 m. Lietuvos aerobikos federacija įteisinta Lietuvos Teisingumo Ministerijoje - tai visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, turinti juridinio asmens statusą. Lietuvos Aerobikos Federacija (kodas 195727431) buvo įkurta 2000-12-11.
2024 metais Lietuvos Aerobikos Federacija pardavimo pajamos siekė 86 388 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 0 Eur. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
Šiuo metu Lietuvos Aerobikos Federacija įsikūrusi adresu Sporto g.
Lietuvos aerobikos federacija (LAF) yra atsakinga už:
- Aerobinės gimnastikos populiarinimą ir vystymą Lietuvoje.
- Nacionalinių ir tarptautinių varžybų organizavimą.
- Trenerių ir teisėjų kvalifikacijos kėlimą.
- Lietuvos rinktinės formavimą ir dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose.
- Bendradarbiavimą su kitomis sporto organizacijomis ir valstybinėmis institucijomis.
Lietuvos gimnastikos federacijos tinklalapyje nuolat skelbiamos naujienos apie aerobinės gimnastikos renginius, varžybas ir sportininkų pasiekimus. 2025 m. lapkričio mėnesį vyko keletas svarbių renginių, įskaitant AER Europos čempionatą, kuriame Lietuvos sportininkai iškovojo medalius. Taip pat buvo skelbiami Lietuvos aerobinės gimnastikos rinktinės sąrašai ir amžiaus grupės 2024 metams.
Aerobinė gimnastika: esmė ir ypatybės
Aerobinė gimnastika - tai sporto šaka, kilusi iš tradicinių aerobikos užsiėmimų, apimanti sudėtingus, didelio intensyvumo judesius pagal muziką. Ši sporto šaka reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir koordinacijos, lankstumo bei meninio pajautimo.
Senovės baltų ir lietuvių kūno kultūra
Senovės baltų kūno kultūra susijusi su to meto žmonių buitimi, gyvenimo sąlygomis, t. y. pirmiausia su žvejyba ir medžiokle. Iš kartos į kartą seneliai ir tėvai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems, greitiems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Pirmosios rašytinės žinios apie senovės lietuvių kūno kultūrą randamos tariamajame Brutenio-Vaidevučio įstatyme, pagal kurį ypač išskiriami vyrai, pasižymėję savo fiziniais gabumais. [1] Senovės lietuviai, daugelio archeologų ir istorikų nuomone, buvo puikiai fiziškai išsivystę. Pagal dabartinę antropologin klasifikaciją lietuviai priklausė vidutinio, o žemaičiai - net apyaukščio ūgio žmonių tipui. „Yra žinoma, - teigia prof. S. Negausūs archeologiniai tyrinėjimai neduoda galimybės nustatyti vidutinio senovės lietuvių ūgio [3]. Tačiau atskiri griaučiai ir kaulai rodo kai kuriuos lietuvių fizinio išsivystymo bruožus. Pirmiausia aiškiai matyti tvirta viršutinių galūnių juosta: stambūs, stori raktikauliai ir žastikauliai, glaudžiai sujungti masyviais sąnariais. Dilbio kaulai neproporcingai ilgi ir ypač plati plaštaka. Apatinių galūnių čiurnos ir pėdos kaulai rodo, kad tai aukštaūgiai žmonės.
Susiformavus lietuvių tautai ir besikuriant Lietuvos valstybei, kūno kultūra tapo organizuotesnė. Vis didėjant priešų grėsmei, lietuviai ėmė burtis į didesnes grupuotes. Šių grupuočių - bajorų tėvonijų - vadai kunigaikščiai ėmė rinkti stipresnius jaunus vyrus pilims ginti. Jie turėjo mokėti naudoti ne tik darbo įrankius, bet ir ginklus. Jiems išlaikyti iš valstiečių rinkdavo duoklę. Šias grupuotes pirmą kartą sujungė didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (1236-1263) ir įkūrė Lietuvos valstybę. Ėmė sparčiai vystytis nauji pažangos, kultūros, o kartu ir kūno kultūros reiškiniai. Formavosi amatininkų, pirklių luomai, vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė. Santykiai su kitais kraštais reikalavo mokytis rašto. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir lietuvių kūno kultūros formose. Darbštus, nagingas, kaip sakoma liaudyje, žmogus buvo visų gerbiamas ir vertinamas. Meilė žemei ir darbui - būdingas lietuvio bruožas. Kelis šimtmečius trukę karai su kryžiuočiais, totoriais, lenkais, švedais, rusais reikalavo ne tik geros karinės organizacijos, bet ir specialaus fizinio karių pasirengimo. Taktiniam karių parengimui buvo naudojami komandiniai liaudies žaidimai: ritinis, muštukas, kvadratas. Pirmieji šių žaidimų aprašymai siekia XVII a. Prancūzų riteris, keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) 1414 m. rašo Trakuose matęs 10000 pabalnotų Vytauto asmeninio pulko žirgų [5]. Anksčiau Vulfstano minėtos žirgų lenktynės šermenų metu vykdavo net iki XV a. Be to, lenktyniaujant žirgais, būdavo atliekami ir įvairūs pratimai: peršokimai nuo vieno žirgo ant kito, kepurės paėmimas nuo žemės, pataikymas į taikinį iš lanko ir kt.
Kūno kultūros raida mokyklose
Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. XVI a. XVII a. Vilniaus akademijos profesorius Aronas Aleksandras Olizarovskis vieną savo knygos „Apie politinį visuomeniškumą“ skyrių paskyrė kūno kultūrai [8]. XV-XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Tačiau vėliau pasikeitė bažnyčios požiūris į vaikų kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams - jie rodo naują bažnyčios požiūrį. M. Toliau M. Valančius pripažįsta žaidimų ir fizinių pratimų, kaip priemonių atsipalaiduoti po sunkaus protinio ir fizinio darbo, reikšmę. „Žaidimai, - teigia M. Bažnyčia ima suprasti kūno kultūros naudą harmoningam žmogaus dvasinių ir fizinių savybių vystymuisi. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje - vadinamuoju Šviečiamuoju laikotarpiu - kūno kultūra įgavo politinį pobūdį ir tapo visų pripažinta priemone pasirengti visuomeninei ir gamybinei veiklai, padedančia stiprinti valstybę ir jos narį - būsimąjį pilietį. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokyklose. 1774 m. išleistame dokumente „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės Edukacinės komisijos nurodymuose parapijų mokykloms“ sakoma, kad nereikia „… jokio vaikų lepinimo, vaikai turi priprasti prie šalčio, nepatogumų ir nemalonumų, kad vaikuose susiformuotų jėga, vikrumas ir patvarumas“. 1803 m. caro valdžia, vadovaudamasi politiniais sumetimais, į mokyklos mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje galutinai įvesti pagal Rusijos pavyzdį sudaryti mokyklų nuostatai. Imta griežtai slopinti kiekviena pažangesnė tautinė mintis. Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio (ypač iš Prancūzijos) įvairaus fizinio lavinimo specialistus - fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo „profesorius“, kurie suburdavo nedidelius šių sporto šakų mėgėjų būrelius. Prie jų kartais pritapdavo ir vienas kitas lietuvis. Iki XIX a. vidurio Lietuvoje nebuvo nė vienos sporto organizacijos ar klubo, nė vienos sporto aikštelės, specialios gimnastikos salės, maniežo, hipodromo ar šaudyklos. Šiuolaikiniai sportas ir fizinis lavinimas dabartine šio žodžio prasme susiformavo tik XIX a. ir iš dalies net XX a.
Gimnastikos sistemų formavimasis Europoje
XIX a. pradžioje Europą sujudinę Napoleono I karai, kolonijiniai grobimai, Vokietijos suvienijimu baigęsi Prūsijos karai su Danija, Austrija ir Prancūzija pakeitė karo pobūdį. Keitėsi ir jo vedimo priemonės bei taktika, kareivių fizinis parengimas. Kūno kultūra mokykloje turėjo parengti jauną žmogų gyvenimo sunkumams, išmokyti jį kantriai siekti gyvenimo tikslo. Teorinius auklėjimo pagrindus mokyklose, remdamasis Regbio koledžo rektoriaus Tomo Arnoldo (1795-1842) veikla, suformavo ir pagrindė Vestminsterio abatijos kanauninkas Čarlzas Kingzlis (Charles Kingsley, 1819-1875), krikščioniškojo socializmo teoretikas [12]. Europoje XIX a. susiformavo ištisos gimnastikos sistemos, plito literatūra šia tema. Tarp kitų pažymėtina Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunimui“ (1793 m.), išversta į nemažai kalbų ir išleista daugelyje šalių. Pradėtos kurti ir nacionaliniu pagrindu besiremiančios sporto sąjungos. 1903 m. Bazelyje įsteigta tarptautinė sporto sąjunga „Makabi“ („Makabi“ sporto klubas Vilniuje įkurtas 1916 m.). Šią organizaciją sudarė žydų tautybės sportininkai. Sakalų sportinis judėjimas populiariausias buvo slavų tautose: Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Prahoje įkurta sakalų sportinė organizacija buvo grynai tautinė ir jos tikslas buvo auklėti jaunimą tautiškumo, meilės tėvynei, savitarpio pagalbos dvasia. Pagrindine fizinio lavinimo priemone ji pripažino masinius gimnastikos pratimus, atliekamus gryname ore pritariant muzikai. 1882 m. įvyko pirmasis sakalų sąskrydis Prahoje. XX a. Bet XIX a. II pusėje atsirado ir gimnastikos priešininkų, imta pasisakyti prieš jos vienpusiškumą ir propaguoti gerokai platesnį fizinio lavinimo supratimą. Teoriškai tai pagrindė Herbertas Spenseris (1820-1903), Andželas Mossaras (1846-1910), Piotras Leshaftas (1837-1909), Žoržas Demenis (1850-1917). Pavyzdžiui, P. Leshaftas griežtai kritikavo Rusijos kūno kultūrą ir pasisakė prieš vokiečių bei švedų gimnastikos sistemas. Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus periodinė spauda. 1894 m. „Vilenskij vestnik“ atpasakojo Peterburge P. Lesthafto skaitytą paskaitą, kurioje jis pabrėžė: „… mūsų gimnastika mes vietoje naudos nešame tik blogį. Fiziniam lavinimui nustatytų formų nėra ir neturi būti.
Sporto organizacijų atsiradimas ir tarptautiniai ryšiai
Miestų gyvenimo būdas, intensyvus darbas gamyklose diktavo ir poilsio formas. Uždari ir pusiau uždari klubai jau nebepatenkino daugumos miestiečių. Vieni siekė aktyviau sportuoti, o dauguma troško reginių po alinančio darbo. Tai sąlygojo sporto organizacijų atsiradimą. Miestuose pradėta kurti poilsio zonas. Pirmosios tokios žaidimų aikštelės ir parkai pradėti steigti Anglijoje. Ten filantropai po pamokų darbininkų kvartalų vaikus ėmė vedžioti į žaidimų aikšteles ir pasivaikščioti į gamtą. Greitai tai paplito ir kitose šalyse ir apėmė ne tik mokinius, bet ir darbininkų sekmadienines mokyklas. Mezgėsi tarptautiniai kūno kultūros mėgėjų ryšiai. Ir tik Rytų Europoje šis judėjimas plito gerokai vėliau ir lėčiau. Kiek gyvesnis Rusijos imperijoje jis buvo tik Suomijoje, Pabaltijyje ir Lenkijoje. Politiniai draudimai, žemesnis gyvenimo lygis stabdė ir kūno kultūros plitimą. Pasaulyje plito skautų (scout - žvalgas) judėjimas, kuris 1910 m. atėjo į Rusiją. Šio judėjimo pradžia - 1907 m., kai anglų pulkininkas Robertas Badenas Povelis (Bovden Powell, 1857- 1941) surengė pirmąją skautų stovyklą Brown Sea saloje (Anglija), kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. jis išleido pirmąją knygą „Skautybė berniukams“ apie skautus, jų ideologiją ir veiklos būdus. Skautų sąjūdis greit išplito ir tarp mergaičių. Jais galėjo tapti 7-18 metų mergaitės ar berniukai. Jų organizacijos veikė atskirai. Skautų organizacijose daug dėmesio skirta fizinėms pratyboms, turizmui. Nuo 18 m. jaunuoliai tapdavo skautais vyčiais ir praktiškai vadovaudavo jaunesniesiems skautams - vilkiukams ir paukštytėms. Suaugusiųjų skautų (nuo 28 m.) veiklos sritis - pats gyvenimas. „Kaip reali ir praktiška dorinio auklėjimo sistema skautizmas buvo stiprus tautinio auklėjimo veiksnys, kartu kategoriškai neigiąs bet kokią nacionalizmo ir šovinizmo apraišką. Skautizmas neišskyrė nė vienos religijos, nė vienos tautos.
tags: #pasaulio #vyru #gimnastikos #cempionatas