Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir tautų susibūrimo, kultūrų mainų bei valstybių prestižo demonstravimo platforma. Lietuvai, kaip jauna valstybei, dalyvavimas olimpiadoje tapo svarbiu žingsniu įsitvirtinant tarptautinėje arenoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime pirmąjį Lietuvos sportininkų pasirodymą olimpinėse žaidynėse, jo aplinkybes, iššūkius ir reikšmę šalies sporto istorijai.
1924 m. Paryžiaus Olimpiada: Pirmasis Lietuvos Žingsnis
Simboliška, kad po 100 metų pertraukos vasaros olimpinės žaidynės sugrįžo į Paryžių. Tai jau trečias kartas šiam miestui, patyrusiam olimpinių žaidynių „šeimininkui“, prieš tai šias pareigas sėkmingai atlikusiam 1900 ir 1924 m. Paryžius tapo antruoju tris kartus tokią garbę gavusiu miestu, o 2028 m. prie jo ir Londono dar prisijungs ir Los Andželas. Lietuvai 1924 m. olimpinės žaidynės buvo reikšmingos tuo, kad tai buvo pirmasis mūsų atletų olimpinis startas. Tiesa, jei šiemet Lietuva varžysis trylikoje sportinių rungčių, tą kartą varžybose sudalyvavo tik futbolo rinktinė ir dviratininkai.
1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės Lietuvai tapo debiutiniu pasirodymu. Nors delegacija buvo kukli, ją sudarė tik futbolininkų rinktinė ir du dviratininkai, šis įvykis žymėjo svarbų etapą Lietuvos sporto istorijoje.
Pasirengimas Pirmajai Olimpiadai: Iššūkiai ir Entuziazmas
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, su atskiromis sporto šakomis susipažinusių svečiose šalyse. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Jau 1919 m. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus. 1922 m. Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. 1923 m. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m. Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu. 1924 m. Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. 1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 32). Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos. Olimpinės žaidynės - populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst.
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo 1924 m. surengtose vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Iš pradžių buvo nuspręsta siųsti 33 sportininkus, bet išsiuntė tik 15. 13 futbolininkų bei 2 dviratininkus.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas. 1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių. Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 36). Kaip toliau straipsnyje skaitysite - olimpiečius visos kelionės ir rungtynių metu lydėjo nesėkmės ir nuotykiai.
Futbolo Rinktinės Pasiekimai ir Iššūkiai
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0).
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Savo mintimis apie stiprų varžovą „Sporte“ dalinosi S. Garbačiauskas: „Lietuviams teko geras, bet sunkus likimas. O šveicarai tikriausiai iš mandagumo taip atsiliepė apie savo varžovus lietuvius: „Mums bus žymiai sunkiau žaisti prieš jus negu jums prieš mus, nes jūs žinote mūsų žaismą ir jo laipsnį, o mums jūsų laipsnis dar nežinomas […]. Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų. Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia. S. Razma taip apibūdino žaidimo pradžią: „Stadione lyg tyčia pusvalandį be paliovos pilasi lietus ir tik 15-20 min. prieš rungtynių pradžią nustojo lyti. Fotografų eilė jau seniau laukia mūsų apsirengiant […] 10 000 žiūrėtojų minia sutinka mus smarkiu delnų plojimu. Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Pirmajame kėlinyje lietuviai dar nebuvo visiškai bejėgiai ir 10 bei 35 minutę turėjo progą pelnyti įvartį.
Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose (Jūlys 1924, 4). S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai. Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto.
Dviratininkų Likimas: Techniniai Nesklandumai ir Užsispyrimas
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0). Dviratininkai nebaigė 188 km ilgio trasos dėl techninių problemų.
Taip pat skaitykite: Patarimai pirmajam pasimatymui krepšinio arenoje
Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko. Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas. Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […]. Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
Imtynininko Mistika: Kelionė į Tėviškę Vietoj Olimpiados
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“ (L.
Pirmieji Medaliai Ir Ryškūs Pasiekimai
Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse. Jauniausia Lietuvos rinktinės narė buvo plaukikė Rūta Meilutytė, kuriai 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse buvo 15 metų ir 133 dienos. Vyriausia šalies olimpiete tapo 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių dalyvė Daina Gudzinevičiūtė, kuriai buvo 46 metai ir 225 dienos. Daugiausiai medalių pelnė Virgilijus Alekna ir Gintaras Einikis (po 3 medalius).
Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimi olimpinius medalius. 1947 krepšininkai S. Butautas, K. Petkevičius, J. Lagunavičius ir V. Kulakauskas tapo Europos čempionais. 1952 pirmuosius olimpinius (sidabro) medalius į Lietuvą parvežė S. Butautas, K. Petkevičius ir J. Lagunavičius. Boksininkas A. Šocikas pasiekė pergalių SSRS (1950-54, 1956) ir Europos (1953, 1955) čempionatuose. Pirmąja Lietuvos sportininke pasaulio čempione 1956 tapo tinklininkė Liudmila Meščeriakova, olimpiniu čempionu 1968 - boksininkas D. Pozniakas. 1959-90 Lietuvos sportininkai laimėjo 57 pasaulio čempionatų aukso medalius. 1988 12 11 atkurtas LTOK, kurio prezidentu išrinktas A. Poviliūnas. Tarptautinis olimpinis komitetas 1991 08 18 Berlyne atkūrė LTOK tarptautines teises. 1992, po 64 m. pertraukos, savarankiška Lietuvos olimpinė rinktinė vėl dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albertville’yje. Tais pačiais metais 47 sportininkų Lietuvos olimpinė rinktinė varžėsi vasaros olimpinėse žaidynėse, kur disko metikas R. Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o vyrų krepšinio rinktinė laimėjo bronzos medalius. V. Vitkauskas 1993 05 10 pirmasis iš Lietuvos įkopė į Everestą.
Romualdas Ubartas: Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Olimpinis Čempionas
1992 m. rugpjūčio 5 d. Barselonoje tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Čempioniškas buvo penktasis bandymas - diskas skrido 65 m 12 cm. Ta akimirka pasiliko visam gyvenimui - ir galvoje, ir širdyje. Metai prabėgo greitai, o kas maloniausia - išliko. Tai buvo pati svarbiausia mano karjeros pergalė. Nenoriu teigti, kad Barselonoje padariau žygdarbį, bet vis dėlto esu pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas. Varžovai buvo ypač stiprūs, bet sulaukiau ir šiek tiek sėkmės - į finalą nepateko pasaulio čempionas vokietis Larsas Riedelis. Tie momentai, kai atlikau paskutinį metimą, stadiono taku bėgau su trispalve, tiesa, labai trumpai, nes dėl vykusių bėgimo varžybų buvau sustabdytas, kai stovėjau ant nugalėtojų garbės pakylos, įsiminė visam gyvenimui. Didžiausia euforija - pergalė prieš Seulo olimpinį čempioną ir pasaulio rekordininką vokietį Jurgeną Schultą, kurį aplenkiau 15 cm. Jis per spaudos konferenciją smarkiai išgyveno pralaimėjimą ir net užsirūkė.
Taip pat skaitykite: Auksiniai Lietuvos didvyriai
Kiti Žymūs Lietuvos Sportininkai Olimpiečiai
1928 metai. Pirmasis žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Lietuvos sportininkas buvo Kęstutis Bulota. 1984 metai. Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. 1988 metai. 1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis savo kolekcijoje turi tris olimpinius medalius.
tags: #pirmas #lietuvos #sportibibkas #tapes #olimpiniu #cempionu