Kai galvojate, kur dar norėtumėte nukeliauti, kartais apsisuka galva - nelankytų, vis skirtingų ir savaip įdomių vietų tiek daug, jog sunku pasirinkti. Tačiau šį kartą keliaukime į Hamburgą - uostamiestį Šiaurės Vokietijoje, išraizgytą kanalais ir pilną nuostabių kavinių ir restoranų. Šis miestas, turintis vieną didžiausių ir judriausių uostų Europoje, šimtus metų buvo kultūriškai ir istoriškai reikšmingas - dinamiškas prekybos, ekonomikos ir prekybos centras.
Hamburgo uosto istorija
Hamburgo uostas, taip pat žinomas kaip „HafenCity“, apima 100 kvadratinių kilometrų plotą ir yra žinomas kaip vartai į Vokietiją. Čia rasite daugybę lankomiausių miesto lankytinų vietų, o vasaros vakarais ir savaitgaliais čia gausu vietinių gyventojų.
Puikus pėsčiųjų takas eina senajame XIX a. sandėlių rajone, su ištisinėmis aukštų mūrinių pastatų linijomis, kurios kadaise buvo naudojamos tabakui, kavai, džiovintiems vaisiams ir prieskoniams laikyti. Statytas 1883-1927 m., manoma, kad tai didžiausias pasaulyje sandėlių rajonas ir nuo 2015 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Nepriklausomos Lietuvos prekybos laivyno įsikūrimas
Prisimenant Nepriklausomos Lietuvos prekybos laivyno įsikūrimą ir ypatingą pareigą bei garbę išvesti pirmąjį lietuvišką prekinį laivą į plačiuosius vandenis, svajonių gijos, beskubėdamos austi prisiminimų juostas, nukelia į aną, rodos, taip paprastą, tačiau gyvenime taip reikšmingą dieną.
Tai buvo Klaipėdoje, kai vieną 1935 metų besibaigiančios vasaros popietę uostas buvo pilnas įvairaus dydžio ir iš įvairių kraštų atplaukusių laivų. Čia galėjai matyti anglų, vokiečių, norvegų, danų, olandų ir kitų valstybių laivus. Šalia svetimų laivų, prie vienos krantinės prisišliejęs stovėjo ir klaipėdiškė laivininkystės bendrovei Schwedersky priklausantis „Friesland“. Turėdami daug laiko, abu „Friesland“ laivo šturmanai, persilenkę per komandos tiltelio bortą, tingiai žvalgėmės ir stebėjome iškrovimo eigą. Matėme, kaip uosto kranas, dideliu samčiu iš laivo paėmęs nemažą kiekį anglių, jas „nuskraidino“ virš atdarų geležinkelio vagonų ir ten išbėrė. Taip kokį gerą pusvalandį po tokį žmogišką skruzdėlyną besidairant ir einamaisiais reikalais besikalbant, pamatėme, kaip dairydamasis ir prisibijodamas, kad iš krano byrančios anglys neužkristų ant galvos, tarp vagonų išlindo kažkokios įstaigos tarnautojas. Tarnautojas buvo labai mandagus ir, atsiprašęs už sutrikdymą, kreipėsi į mane ir pranešė, kad „Maisto“ direktorius Grudzinskas nori su manimi pasikalbėti. Tokiu nelauktu kvietimu buvau labai nustebintas, nes tiek mūsų „Friesland“, tiek ir aš su direktorium Grudzinsku jokių reikalų neturėjome. Aš pats jo nepažinojau ir tik iš kitų girdėjau, kad esąs labai grubus ir supykęs nevengiąs naudoti kai kuriuos ne visuose žodynuose užtinkamus žodžius.
Taip pat skaitykite: Kelionė į Gozo sala
Atvykus į „Maisto“ fabriką ir užėjus į kabinetą, dir. Grudzinskas maloniai priėmė ir prašė atsisėsti. Tada jis pradėjo klausinėti, kaip man sekasi, kokias laivu „Friesland“ darau keliones ir pan. Po to užvedė politinę temą, t.y. Lietuvos-Vokietijos santykius. Mat, 1935 metų pavasarį Kaune buvo užsibaigęs vadinamas „Mažasis Nuernbergo Teismas“, kuri daugelį priešvalstybinį darbą dirbusių Klaipėdos krašto vokiečių nuteisė įvairiomis kalėjimo bausmėmis.
- Negalime mes šiuo metu nuleisti rankų ir dejuoti, bet turime ieškoti kitų, kad ir tolimesnių, rinkų mūsų produktams, - aiškino man dir. Grudzinskas. - Kad galėtumėm savo prekes išvežti į kitus kraštus, mums reikalinga laivų. Bandymui „Maisto“ bendrovė šiuo metu išnuomavo du norvegų laivus - šaldytuvus. Jei viskas eis gerojon pusėn, tai tuos laivus vėliau nupirksime ir juos paleisime plaukioti su lietuviška vėliava. Kol laivai bus nuomojami, jų visa įgula bus norvegų ir tik pirmieji šturmanai bus lietuviai. Manau, kad jums dabar turėtų būti aišku, kodėl aš jus iškviečiau.
Gavęs tokį visai netikėtą pasiūlymą, aš taip susijaudinau, kad trumpą momentą likau be žodžių. Ir tai ne dėl to, kad perimsiu naujas šturmano pareigas, bet, kad minėtieji laivai tikrai taps lietuviški ir man daugiau nereiks svetimiems tarnauti. Nejaugi mes jaunosios kartos lietuviškų jūrininkų ilgus metus užtrukę pasiruošimai, darbai ir svajonės greitu laiku jau taps realybe? Atrodo, kad tai bus ir būsimo Lietuvos prekinio laivyno užuomazga. Tad pagalvokite ir pasiūlymą priimkite, - lyg atspėdamas mano mintis, tęsė toliau dir. Padėkojęs už pareikštą manimi pasitikėjimą, pasiūlymą su malonumu priėmiau. pasiteiravus uosto valdyboje, atitinkami asmenys apie jus palankiausiai atsiliepė.
Pagaliau nuomotas ir seniai lauktas „Rimfrost“ iš Stavanger uosto, Norvegijoje, atplaukė į Klaipėdą. Laivas, kuris ilgesnį laiką buvo be darbo ir buvo išimtas iš apyvartos, nebuvo vienas iš didžiųjų ir naujųjų. Prisistatęs laivo kapitonui norvegui, pradėjau įsirengti mažoj ir šviesioj kajutėj. Kaip daugelio prekinių laivų, taip ir „Rimfrosto“ kajutės nepasižymėjo ištaigumu. Patalpoje stovėjo didelis stalas, minkštasuolis, kėdė, rūbų spinta, praustuvė ir aukštai iškelta lova, po kuria buvo dideli stalčiai. Bedėliodamas savo jūrinę mantą, pro atviras duris galėjau matyti vėjo kedenamą norvegų vėliavą. Laive aš kalbėjau švediškai, o įgula su manimi norvegiškai. Žodžiu, susikalbėjome, kaip, pvz., Rokiškio aukštaitis su Plungės žemaičiais. Susipažinęs su laivo žmonėmis ir įrengimais, užėjau į „Maisto“ kontorą. Dir. Nuėjęs pas „Maisto“ bendrovės kasininką Gudelį, aš paėmiau 500 litų. Tuo tarpu prie „Maisto“ fabriko sandėlių sustojęs „Rimfrost“ pradėjo krautis įvairiausių Lietuvos žemės gėrybių. Mūsų pievų ir laukų sultys, karvių dėka - baltu skysčiu, o darbščiųjų rankų - sviestu tapusios, statinaitėmis buvo kraunamos į laivo patalpas. Tarp visų gėrybių, žinoma, vyravo bekonai. Jie, į baltas marškas įvynioti, buvo keliami į laivą. Jų gyvi kūnai į „Maisto“ fabriką buvo atkeliavę iš Dzūkijos smiltynų, Biržų derlingų apylinkių ir kitų Lietuvos vietovių. Dabar jie baltavo ir glaudžiai rikiavosi ant šaldytuvuose esančių kablių.
Atsisveikinę su „Maisto“ b-vės pareigūnais, pasienio policija ir muitininkais, norvegui kapitonui vadovaujant, išplaukėme į jūrą. Kelionės maršrutas vedė mus į Anglijos uostą Hullį. Kai mūsų „Rimfrost“ ten nuplauks ir bus iškrautas, tai tą pačią savaitę laivas „Barfrost“ bus pakrautas naujomis prekėmis Klaipėdoj. Laive „Barfrost“ tokiomis pačiomis šturmano pareigomis vėliau pradėjo plaukti F. Man taip apie keturis mėnesius ėjus šturmano pareigas ir laivui, vėl atplaukus į Hullį, vieną dieną gavau sekančio turinio telegramą: „Tuojau vykite į Hamburgą. Ten užpirktas laivas Coldair. Nuvykę mus painformuokite. Pasirodė, kad mūsų planų realizavimas vyko greičiau, negu buvome numatę. Dar pakilesnio ūpo pagautas, vėl susidėjau savo daiktus ir pasiruošiau kelionei. „Rimfrost“ kapitonas mano netikėta išvyka buvo labai nepatenkintas ir nenorėjo manęs išleisti. Hamburge, su ten esančiu jūreivių apdainuotu St. Pauli pramogų rajonu, trumpam laikui esu buvęs jau ne vieną kartą. Bet dabar teko išbūti apie porą savaičių. Apsistojęs viešbutyje ir susitvarkęs, išvykau į pauostį „Caldair“ laivo ieškoti. Jis tuomet priklausė vienai anglų-vokiečių bendrovei Hamburge ir buvo statytas 1915 metais. Suradau aš jį „sausą“, t.y. Man užėjus į laivą, mašinų skyriuje jau triūsė Kauno „Maisto“ bendrovės vyriausias inžinierius Gurevičius. Apžiūrėjęs laivą ir aš pritariau jo pirkimui. Su buvusiais savininkais susitarėme, kad jie duos įgulą ir laivą nuplukdys į Klaipėdą, o aš, kaip keleivis, stebėsiu plaukimo eigą.
Taip pat skaitykite: Gamtos perlai Aukštaitijos parke
Laikas bėgo, ir numatyti pataisos darbai baigėsi. Dingo ir senasis laivo pavadinimas COLDAIR-Hamburg. Ant laivo ir jo gelbėjimosi ratų atsirado naujas vardas MAISTAS-Klaipėda. Atvykus mūsų konsului Ašmiui su savo sekretore, buvo atliktos laivo krikšto apeigos. Lengvam SW vėjui pučiant, į laivo priekinę sieną buvo sumušta šampano bonka. Žiemos pilkšvame fone pamažu kilo mūsų trispalvė vėliava. Josios plevėsavimas lyg virpesiais atsiliepė ir į mano bei laivo kūmų širdis. Po krikšto į sausą doką čiukšlėmis ėmė veržtis vanduo, o kai prasivėrė doko užtvara, laivas tarsi iš naujo užgimė. Sekančią dieną jau plaukėme Kielio (Kylio - J. A. Kr.) kanalu, kol ties Holtenau pasiekėme Baltiją.
Apie „Maisto“ atvykimą į Klaipėdą atitinkamoms įstaigoms buvo pranešta telegrafu. Dar liko dviejų parų kelias iki savųjų krantų. Dvi dienas turėjau būti keleiviu be ypatingų pareigų. Per tą laiką žiūrinėjau laivo dokumentus, skaičiau jo dienyną, tik-rinau jo plaukimo bei mašinų veikimą. Viskuo buvau patenkintas. Laivo greitis, geroms oro sąlygomis esant 8-8,5 jūrmylių į valandą. Tais laikais toks buvo daugumos prekybinių laivų greitis. 1936 m. sausio mėn. Uosto pareigūnai tvarkė mūsų atvykimo popierius, o smalsuoliai rinkosi krantinėje. Atlikus visus formalumus, vokiečių įgula buvo atleista ir grįžo į Hamburgą. Dabar man reikėjo sudaryti savąją įgulą. Pasitaręs su „Maisto“ bendrovės valdyba, pirmuoju šturmanu priėmiau K. Daugėlą, antruoju latvį Rubiną, pirmuoju inžinierių latvį Lėmanį ir jo padėjėju Kriaučiūną. Dar man buvo reikalinga apie 13 žmonių, žemesnio rango personalo. Antrą dieną po atplaukimo, atvyko Kauno ir Klaipėdos „Maisto“ bendrovės aukšti pareigūnai pirkinio apžiūrėti. Mums bevakarieniaujant, atėjo vienas vokietis ir tvirtino, kad norįs kalbėti su kapitonu. Paklausęs kuo galiu patarnauti ir kas jis per vienas, jis sakosi esąs čia pat krantinės esančio restorano „Zum Hafen“ savininkas. Vakar, mūsų laivui atplaukus, pas jį atėjęs vienas asmuo ir pareiškęs esąs šio laivo kapitonas. Sakęs ką tik atvykęs iš jūros ir neturįs pinigų, bet norįs truputi pasivaišinti. Paprastai kapitonai laive turi visą sandėlį užsieninių gėrimų bei rūkalų. Jie gali ne tik vaišintis, bet ir „nusivaišinti“. Svečių ir savo tiesioginių viršininkų akivaizdoj pasijutau labai nesmagiai. Po to jis mums rodė 20 litų sąskaitą, kurioje buvo parašas „Kapitonas Melas“. Jam pasiūliau eiti į policiją. Kad ištirtų, kas tai per „kapitonas“. Kitą dieną man teko dirbti įgulos sudėtį sudarant. Atėjęs į uosto kapitono įstaigą, radau jau apie keturiasdešimts belaukiančių vyrų. Sakiau, kad man tiek daug nereikia ir kad pirmiausia imsiu tik tuos, kurie jūroje yra plaukioję. Bet tokių, pasirodo, buvo labai mažai. Virėju gavau seną maitintoją ir beveik lietuviškai nekalbantį Eriką Mocatį. ką - patarnautoją Pauliką priėmiau uosto kapitono T. Daugirdo užtarimu. Paulikas dirbo uoste kaminkrėčio padėjėju. Kpt. - Leisk jam, vaikui, laimingesnę ateitį sukurti. Liepiau, kad pasitikrintų sveikatą ir ateitų su daktaro pažymėjimu. Berniukas nusišluostė ašaras, nudžiugo ir išbėgo pas daktarą.
Pagaliau buvo sudaryta įgula, ir mes gavome pirmąjį krovinį - vežti palaidas avižas į Antverpeną. Pasiruošiant krauti, krovimo patalpose reikėjo padaryti tvirtą lentų pertvarą, kad krovinys audros metu nenuslystų į vieną šoną. Palaidi javai, o ypatingai sėmenys, pertvarai įlūžus, yra ne vieną laivą paskandinę. Sėkmingai pasikrovę ir pilnai pasirengę kelionei, laukėme uosto pareigūnų laivo išleisti. Tuo tarpu užsakėme geriamo vandens. Turėdamas laiko, dar kartą perėjau per denį ir tikrinau laivo parengimą jūrai. Mačiau iš kranto ateinančią geriamo vandens žarną. Bet kur ji prijungta? Priėjęs arčiau, radau vandenį oro vamzdžiu bėgantį į laivo vidų, o ne į geriamojo vandens tanką. - Žiūrėk, mes visi čia esame naujokai ir neapsipratę su aplinka, tat turime vienas kitą sekti, tikrinti, kad nepadarytume nuostolingų klaidų. Nukreipę vandenį į vandens bakus, skubėjome tikrinti laivo dugną. Laimei vanduo dar nesiekė avižų. Mums betriūsiant ir besibarant, atvažiavo laukti pareigūnai. Galutinai išplaukimo dokumentus sutvarkius, laivas tyliai slinko nuo krantinės jūros link. Laivui tolinantis, vakaro tamsoje nyko mus išlydėjusiųjų baltos skepetaitės ir jų balsai. Tik laivo sirenos atsisveikinimo garsai skardenosi raudonais snūduriuojančio miesto stogais. Mus išlydėjusieji skirstėsi į savo šiltus namus nakties poilsiui, o mes Baltijos šaltu žiemos jūros keliu pasukome į vakarus… Dar galėjome matyti, kaip Klaipėdos uosto švyturys švaistė savo šviesos pluoštus į mūsų nugaras, bet su laiku ir jie pradėjo silpnėti. Valandą paplaukus, laivas ruošėsi nakčiai. Budintieji buvo savo vietose, o kiti užsidarė savo patalpose poilsiui. Tyliai stovėjau komandos tiltelyje ir galvojau. Priekyje mačiau bevėję ir bebangę jūrą bei nakties tamsumą. Kas mus laukia už tos tamsos? Ar turėsiu sėkmingą kelionę?.. Juk tai mano pirmasis plaukimas, kaip laivo kapitono. Jaučiu nervinę įtampą, nes Klaipėdoj mūsų priešai su dideliu pasimėgimu skleidė įvairiausius gandus, kad nuplauksime į priešinga kryptimi, kad laivą paskandinsime ir pan. Taip nakties tyloje ir tamsoje besamprotaudamas, įsijaučiu į maldą. Štai kaip pirmąsias plaukimo su trispalve valandas aprašė Stasys Vainoras - žurnalo „Jūra“ redaktorius ir laivo keleivis: „…Išplaukus į jūrą, prasidėjo tikras jūreiviškas gyvenimas ir darbas. Apačioje, mašinų skyriuj, ėmė prakaituoti kūrikai, mesdami į krosnį anglis ir gamindami tuo būdu garą, kuris varo visą laivą, suka vinčius ir šildo patalpas. Vieniems atpratusiems, kitiems neįpratusiems kūrikams pradžioj sunkiai sekėsi išspausti visą 12 atmosferų garą. Viršuj, ant tiltelio, stojo pirmasis šturmanas ir vairuotojas - matronas. Virtuvėje triūsė virėjas su „berniuku“ (messboy), gamindamas visokio viralo ir valgio. Laivo „senis“ (kapitonas) visą laiką žiūrėjo tvarką, o svarbiausia kursą ir kompasą. Pirmoji kelionė su nežinoma įgula ir nesusigyvenusiu laivu, aišku, davė jam nemažai rūpesčio.
Tenka apgailestauti, kad iki XX a. Lietuvos didieji vyrai neįvertino jūrinės valstybės reikšmės. Ir tik kuriant modernią ir nepriklausomą valstybę šis klausimas galop buvo iškeltas. Poreikis atverti vartus į pasaulio vandenynus iškilo pradėjus sėkmingai vystyti ūkį, ypač maisto pramonę. Aukšto rango jūrininkai, sugrįžę į atgimstančią tėvų žemę, tuoj pat pradėjo aktyvią jūrinės valstybės idėjos plėtotę. Jie veik prieš 90 metų (1923) įsteigė jūreivių ruošimo skyrių Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Steigimo reikalus skatino Klaipėdos krašto išvadavimas, atvėręs vartus į Baltijos jūrą. Kaune paruošti pirmieji kadetai buvo pasiųsti į Jūros ir navigacijos institutą Suomijoje. Išpildę privalomą programą - plaukiojimo praktiką, išklausę teorinius dalykus ir išlaikę egzaminus, 1930 m. sugrįžo pirmieji jau diplomuoti tolimojo plaukiojimo kapitonai. Tačiau licenzijos savarankiškai kapitono veiklai buvo įteiktos tik po to, kai jie kelis metus padirbėjo šturmanais įvairiuose laivuose. Pirmojo Lietuvos prekybinio laivo, iškėlusio 1936 m. trispalvę, kapitonu tapo Bronius Krikštopaitis (1902-1999) - to pirmojo, dabar jau legendinio jūreivystės kadetų būrelio narys. Jam taip pat buvo lemta vadovauti didžiausiam Lietuvos prekybiniam tolimojo plaukiojimo laivui „Kaunas“, kurį 1939 m. lapkričio 17 d. Čia pateikiame ištrauka iš B. Krikštopaičio knygos „Jūros keliais“ (Čikaga, 1979). Joje aprašomi Lietuvos laivyno pirmieji žingsniai; tekste atsispindi laikmečio nuotaikos, nuoširdus pasididžiavimas savo valstybės vėliava ir jūreivystės misijos reikšme tėvų žemei1. Štai kaip ryški mūsų išeivijos poetė Birutė Pūkelevičiūtė atsiliepė, perskaičiusi knygą: „Brangus Kapitone, Jūsų knyga man suteikė tiek daug malonumo, kad norėčiau bent keliom mintim su Jumis pasidalinti ir dar sykį padėkoti - už tokią gražią dovaną.<…>Kapitonas - visados yra smarkiai romantiška figūra, apgaubta nuotykio ir egzotikos rūbu. Tačiau aš dar labiau pamėgau Jūsų žmogišką paprastumą. Likit sveikas, mielas Kapitone - mūsų laivų šaunus Kapitone! Juk ne laivo didumas apsprendžia kapitono sielą: jeigu Jūs būtumėt vedęs per vandenynus didžiulę „Europą“, o ne mažučius mūsų laivus, Jūsų siela būtų buvusi tokia pati. Tai tarsi mūsų tautai paralelė - nors esam maži, bet šalin sielos smulkumas! Prieš dešimtmetį „Mokslo Lietuva“ gražiai paminėjo knygos autoriaus gimimo šimtmetį. Šiandien, prisimindami jau kitą datą - 110-asias metines, siūlome perskaityti ištrauką iš kapitono prisiminimų knygos, nukeliančios mus į nepriklausomos Lietuvos XX a. trečiojo dešimtmečio dienas.
Lietuviška laivybos istorija nėra ypatingai turtinga, bet savotiška, ir rūpindamiesi etnokultūriniu kuršmarių laivyno palikimu, norėjome turėti "gyvą", plaukiojantį eksponatą, kurio pažiūrėt žmonėms nereikėtų eiti į muziejų. Unikalių įvairių tipų plokščiadugnių, mažos grimzlės kurėnų, pritaikytų sekliam marių vandeniui, iki karo pamario kaimuose buvo šimtai, vien Nidoje - 65. Pasak pašnekovo, iki X-IX amžiaus dar nebuvo susiformavusios marios, būta protakų, ir Kuršių nerija dar nebuvo vientisa, apsaugota nuo jūros. Tačiau XIII amžiuje, tarp laivelių, skirtų visiems gyvenimo atvejams, buvo ir kurėnų: kryžiuočių kronikose minima, kad šiais laiveliais kėlėsi kariuomenė. Piešiniuose ir aprašymuose kurėnai randami jau XVII a. Anuomet pirko juos už 3 tūkst. talerių, tiek kainavo pasistatyt nedidelį namą. Iki XX a. Karklės, Drevernos, Kintų žvejai patys pasirūpindavo mediena, ąžuolą pjaustė, džiovino, kalvis kaldino apkaustus, ir pakviestas meistras pastatydavo kurėną per mėnesį. Kurėnas laikė 60 metų, sūnus jį paveldėdavo iš savo tėvo. Tik pakeisdavo pušinį dugną, nuo puvimo ir rūdžių impregnuodavo natūralia derva. Romaldui tys broliai, atvykę iš Hamburgo, pasakojo, kad jų tėvas anuomet Drevernoje turėjęs du kurėnus, jais nuplukdydavę pjaunamąją į vešlias Rusnės pievas, ir parsigabendavę jau sudžiovintą šieną. Kurėnu (14 m ilgio 4 m pločio) žmonės plukdė ir gyvulius, nors šiaip buvo turginių valčių (vok. "cwibelkan" (svogūnas). Stabilus laivas per bangas pjovė kaip "bliūdelis", ir pašnekovas žino tik vieną atvejį, kai XIX a. pabaigoje du broliai per stiprų škvalą, nespėję nuleist burių, apvirto su kurėnu, ir nuskendo. "Į Lietuvos jūrų muziejų iš Rygos buities muziejaus atvežė kažkur Nidoje "priskendusį" bedugnį bestiebį kurėną mums restauruoti. Nors latviai laikė save kuršių palikimo paveldėtojais, mums pavyko už projektą išprašyt iš jų tą laivelį, jis į vandenį buvo nuleistas 1989 m, ir mes jį buriavom dešimt metų. Kai turėtasis kurėnas "susibaigė", 2001-aisiais pagal brėžinius buvo pastatytas naujasis, 10 metrų, tris tonas sveriantis laivas, kainavęs muziejui 40 tūkst. litų. Statė kurėną atvirkščiai nei kitus laivus: pirmiausia padarė dugną, bortą, o paskui pritaikė "šonkaulius". Švėkšniškiai jauni dailidės statė savo pirmąjį laivą: purškė virš ugnies vandenį, kylant garams, lenkė ąžuolines lentas pagal borto formą. Vilnietis kalvis E. Stakėnas taip pat kaustė savo pirmąjį laivą: nukaldino geležies apkaustus, kablius, grandines, vinis. Ir liepos 20-ąją įvyko kurėno "krikštynos": pagal paprotį bures išpuošė šermukšniais (piktoms dvasioms atbaidyti), palaistė alumi, ir su "Kuršių ainių" ansamblio dainomis, tam tikrais užkeikimas kurėną nuleido į vandenį. "2002-ųjų vasarą plaukėme Kuršių nerijos pakrantėmis į Rusiją, iki buvusios Šarkuvos (dabar Lesnoje) - ten fantastiška gamta, 7 km driekiasi kopos. Mūsų muziejaus ornitologui labai patiko stebėt milžiniškas paukščių kolonijas, nes tylus kurėnas jų neišbaidydavo, natūraliai "įsipaišęs" į marių peizažą", - prisimena kapitonas. Pernai jie ir dvi Rusnės venterinės valtys, propaguodami istorines ekologiškos laivybos tradicijas, vyko tarptautinėn ekspedicijon "Sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės". "Praplaukėme Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Jurbarką, sustodami miesteliuose pabendraut su žmonėmis. Patyrėme, koks galingas sraunusis Nemunas: visą laiką pūtė priešpriešinis vakaris vėjas, tad zigzagu plaukėme nuo kranto prie kranto, vos prasisprausdami po tiltais. Plaukimas tokia upe - prieš kurėno "prigimtį", tad nuotykių buvo: ir peršlapom, ir bures siuvom, ir iš venterinių valčių vandenį sėmėm. Šiemet vykome ekspedicijon rytine pakrante į Rusiją, 100 km iki marių pabaigos, Polecko: neįprastos vietos, kormoranų kolonija turbūt dvidešimt kartų gausesnė nei Juodkrantės, pusantro kilometro išdžiūvusio miško, akmenuoti krantai. Kai tik iš Rusnės Skirvytės upe užplaukėm į pirmą Rusijos kaimą, anksčiau vadintą Karkle, turėjom muitinės formalumus sutvarkyt, ir po to rusų pasieniečiai draugiškai mus lydėjo kateriu, bandydavo patempt. Tai buvo įspūdingas plaukiojimas prieš vėją - mes 33 km. plaukėme 30 valandų, nakvojom mariose, pasišviesdami liktarna, buvo didelės bangos. Įdomu, jog ateidavo žmonių, kurie, 1947 m. atsikėlę iš centrinės Rusijos, dar atsiminė kurėnus, kaip tuometiniai gyventojai vokiečiai mokė juos žvejot, kokie tvarkingi buvo kaimai. Dabar kanalai ten apleisti, užpelkėję. Rusai sakė, kad vokiškų kurėnų irklai buvo kitokie, kaustyti, su spygliukais galuose; pasirodo, juos naudojo atsispirt nuo ledo, kai užšaldavo marios. Rusijos pusėj marios išplatėja iki 40 km, krantų nesimato, tai ten žvejų tinklus retai išvysi, bet jei užtinki, jie driekiasi pusantro kilometro. Pas mus nuo Kiaulės nugaros prasideda tinklai, kaip rusai sako - ant jūsų marių "zaborai" pastatyti, tai iš kur ta žuvis? O ten didelis gylis - iki 5 m, tad žvejai nesiskundžia. Pora sutiktų vaišino mus sūdyta ir rūkyta žuvele. Jie Kaliningrade gyvena ir užsidirba už žuvį per metus 25 tūkst. Kitąmet kurėno kapitonas Romaldas Adomavičius sakė, jog įgula ketina plaukti į Zelenogradską, kaip visada, vedini mokslinių tikslų bei plukdomomis parodomis propaguoti lietuviškų laivų istoriją. Šiandien Lietuvoje yra keturi kurėnai, vienas jų - Trakuose. Jūrų muziejaus senąjį kurėną matėme Lietuvos kino studijos filme "Elzė iš Gilijos", taip pat jį nufilmavo vokiečiai.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos plaukiantiems Siesarčio ežere
#