Marytė Marcinkevičiūtė - žurnalistė, sporto pasaulio entuziastė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo sporto ir žurnalistikos. Jos darbai įamžinti ne tik straipsniuose, bet ir knygose, skirtose sporto istorijai ir sportininkams. Šis straipsnis skirtas apžvelgti M. Marcinkevičiūtės gyvenimą, sportinę karjerą, žurnalistinę veiklą ir indėlį į Lietuvos sporto žurnalistiką.
Ankstyvasis gyvenimas ir sportinė karjera
Marytė Marcinkevičiūtė gimė Alytaus rajono Butrimiškių kaime. Ji baigė tuometinę Alytaus 2-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją. Šalia Nemuno, ežerėlių ir miško praleista vaikystė sudarė puikias sąlygas sportuoti. M. Marcinkevičiūtė buvo universali sportininkė: žaidė krepšinį, tinklinį, rankinį, slidinėjo, tačiau geriausiai sekėsi lengvoji atletika.
Dar mokykloje M. Marcinkevičiūtė pasiekė puikių rezultatų lengvosios atletikos varžybose ir dažnai patekdavo į Lietuvos sporto žurnalistų akiratį. Ji dešimt metų atstovavo Lietuvos moksleivių, jaunimo ir suaugusiųjų lengvosios atletikos rinktinėms. 1966 m. ji tapo Lietuvos 80 m barjerinio bėgimo čempione, o 1962 m. - 100 m bėgimo ir 80 m barjerinio bėgimo vicečempione. Tais pačiais metais ji pelnė bronzos medalį 4 × 200 m estafetės bėgime Lietuvos čempionate. 1963 ir 1967 m. ji iškovojo bronzos medalius 80 m barjerinio bėgimo rungtyje, o 1966 m. - 4 × 100 m estafetės bėgime Lietuvos čempionatuose.
M. Marcinkevičiūtė prisimena, kad sportas jai buvo visas gyvenimas, emocijos ir džiaugsmas. Dalyvaudama rinktinėse, ji susitikdavo su aukščiausio lygio atletais, kurie jai tapo autoritetais. Būtent bendravimas su įdomiais žmonėmis ir įrodė, kad reikia turėti svajonių ir jų siekti. Pirmoji trenerė - Ž. Jankauskaitė, o vėliau ją treniravo A. Auksinės plunksnos konkurso (1980, 1988-1989, 1990-1991, 1993), Aleksandro Krukausko (2008) ir Vytauto Gedgaudo (2012) premijų laureatė.
Žurnalistikos kelio pradžia
Nors sportas buvo svarbi M. Marcinkevičiūtės gyvenimo dalis, ji visada svajojo tapti sporto žurnaliste. Mokykloje jai gerai sekėsi lietuvių kalba, o žurnalisto profesija tais laikais buvo deficitinė. Be to, norint studijuoti žurnalistiką, reikėjo turėti kelerių metų stažą.
Taip pat skaitykite: Sporto prekių parduotuvių darbuotojų atsiliepimai
M. Marcinkevičiūtės šeimoje buvo tradicija domėtis lietuvių kalba ir literatūra. Ji vartydavo ir skaitydavo žurnalus „Naujoji Romuva“, „Karys“ ar „Trimitas“, knygas, kuriose rasdavo informacijos apie sportą. Taip manyje ir užgimė, atsirado tas noras rašyti.
Kadangi iškart po mokyklos negalėjo įstoti į žurnalistikos studijas, M. Marcinkevičiūtė toliau sportavo. Būdama Lietuvos rinktinėje, ji pradėjo bendrauti su tuomečiu Lietuvos šuolio į tolį rekordininku Antanu Vaupšu, kuris dirbo laikraštyje „Sportas“. A. Vaupšas patarė stoti į technikumą, kad nepamirštų mokslo pagrindų, ir rašyti „Sporto“ laikraštyje bei taip įgyti reikiamą stažą dėl žurnalistikos studijų. 1966 m. ji baigė Kauno maisto pramonės technikumą, o 1974 m. - Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą.
Darbas laikraštyje „Sportas“
1967 m. liepos 26 d. M. Marcinkevičiūtė pravėrė „Sporto“ redakcijos duris ir pradėjo savo žurnalistinę kelionę. Redaktorius Algimantas Litvaitis jai pasakė: „Mergužėle, gerbiama Maryte, ar tu nori sportuoti, ar nori dirbti pas mus? Mes tavęs po du mėnesius į stovyklas ir varžybas neišleisime“. M. Marcinkevičiūtė pasirinko darbą ir šiam laikraščiui atidavė daugiau nei 50 metų.
Iš pradžių M. Marcinkevičiūtė rašė apie tinklinį, biatloną, slidinėjimą, dailųjį čiuožimą, o vėliau specializavosi lengvojoje atletikoje. Ji prisimena, kad sovietmečiu sporto žurnalistų buvo nedaug, o žurnalistika buvo savotiška - koks laikmetis, tokia ir žurnalistika. Neturėjo nei išmaniųjų telefonų, nei kompiuterių - tik laidinius telefonus, diktofonus ir rašiklius. Sporto žurnalistas turėjo nepriekaištingai atsiminti ir žinoti daug detalių apie įvairias sporto šakas, būti išmokęs rekordus, atletų pavardes ir t. t.
M. Marcinkevičiūtė teigia, kad sovietmečiu buvo labai daug analitinių rašinių, tiriamosios žurnalistikos. Žurnalistai turėjo laiko viską apgalvoti, nepraleisdavo savo sporto šakų varžybų, vykdavau į jas ir gyvai kalbėdavausi su sportininkais, treneriais, netgi teisėjais. Ji pažinojo sportininkus, o jie ją, todėl atsirasdavo puikus tarpusavio ryšys, jie tapdavo puikiais šaltiniais.
Taip pat skaitykite: Darbo laikas ir pramogos Ignalinoje
Kelionės į olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus
Per savo ilgą žurnalistinę karjerą M. Marcinkevičiūtė dalyvavo ne vienose olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose. Ji prisimena, kad sovietmečiu sporto žurnalistams nebuvo paprasta išvykti į šias varžybas. Keliones organizuodavo TSRS sporto komiteto vienas iš skyrių.
M. Marcinkevičiūtė savo akimis matė visus pasaulio grandus, lankydavosi rytinėse ir vakaro varžybose, stadione praleisdavo visą dieną. Ji prisimena, kaip triskart pasaulio čempionu tapo Karlas Liuisas, kaip 400 m barjerinio bėgimo distancijoje varžėsi vilnietė Ana Ambrazienė, kuri tik 0,01 sek. pralaimėjo rusei Yekaterinai Fesenko.
M. Marcinkevičiūtė teigia, kad pasaulio čempionatai jai atvėrė duris į pasaulį. Ji susipažino, kaip dirba spaudos centrai ir žurnalistai, kokie smalsūs ir visur spėjantys yra kolegos, kaip drąsiai per spaudos konferencijas savo klausimais jie apipila čempionus ir prizininkus.
Knygos apie sportą ir sportininkus
Be straipsnių laikraštyje „Sportas“ ir interneto svetainėje www.sportas.info, M. Marcinkevičiūtė parašė vienuolika knygų apie sportą ir sportininkus:
- 1997 m. - „Vladas Garastas“
- 1998 m. - „Mes ne pėsti, mes - važiuoti“
- 2003 m. - „Panevėžio sportas“
- 2005 m. - „Alytaus sportas“
- 2006 m. - „Ignalinos sportas ir turizmas“
- 2008 m. - „Būti reikalingam žmonėms“ (apie „Žalgirio“ sporto draugijos prezidentą Vytą Nėnių)
- 2009 m. - „Alytus. Sporto istorija“ ir „Lietuvos tinklinis“
- 2011 m. - „Valdas Adamkus - sporto žmogus“
- 2015 m. - „Lietuvos irklavimo istorija“ ir „Mes ne pėsti, mes - važiuoti“ II dalį.
Knygos „Valdas Adamkus - sporto žmogus“ pasirodymas buvo skirtas prezidento 85 metų jubiliejui bei Almos ir Valdo Adamkų vedybinio gyvenimo 60-mečiui. Knygoje dėmesys skiriamas V. Adamkaus pasiekimams sporte, prisimenama jo karjera lengvosios atletikos sektoriuje, jo mintys apie vertybes, susijusias su sportu.
Taip pat skaitykite: Lentų sportas: „BoardSports“
M. Marcinkevičiūtė pasakojo, jog įkalbėti V. Adamkų suguldyti jo sportinį gyvenimą į knygą nebuvo lengva, tačiau bendro darbo mėnesiai atnešė daug įdomių akimirkų. Jai labiausiai įstrigo tai, kad prezidentas puikiai atsimena visus savo rezultatus.
Įvertinimas ir apdovanojimai
M. Marcinkevičiūtės indėlis į sporto žurnalistiką buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu. Ji yra daugkartinė konkurso „Auksinė plunksna“ laureatė. 2008 m. už pasišventimą sporto žurnalistikai ji buvo apdovanota A. Krukausko premija, o 2012 m. už knygą „Valdas Adamkus - sporto žmogus“ - prestižine Vytauto Gedgaudo premija.
2012 m. gegužės 4 d. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdyba paminėjo vieno iškiliausių lietuvių išeivijos žurnalistų, kultūros veikėjo Vytauto Gedgaudo 100-ąsias gimimo metines ir įteikė 2012 m. LŽS ir NŽKA V. Gedgaudo premiją Marytei Marcinkevičiūtei už knygą „Valdas Adamkus - sporto žmogus".
M. Marcinkevičiūtė neslėpė džiaugsmo, sulaukusi garbingo apdovanojimo: "Labai džiaugiuosi, kad laureatų sąraše pagaliau atsirado ir sporto žurnalisto pavardė. Juk ir Vytautas Gedgaudas buvo sportininkas".
Marytė Marcinkevičiūtė šiandien
Nors M. Marcinkevičiūtė jau garbaus amžiaus, ji ir toliau aktyviai dalyvauja sporto žurnalistikoje. Ji dirba portale sportas.info ir laikraštyje „Sportas“, populiarina gimtąjį Alytų. Ji teigia, kad žurnalistas privalo būti geras žmogus, mylėti savo darbą ir sporto žurnalistiką.
M. Marcinkevičiūtė prisimena savo žurnalistinę kelionę ir teigia, kad svarbiausia žurnalistikoje yra meilė. Žurnalistiką reikia puoselėti, jausti džiaugsmą bei malonumą.
tags: #porto #zurnalistes #marytes #marcinkeviciutes #darbo #laikrastyje