Vilniaus „Rytas“, anksčiau žinomas kaip „Lietuvos rytas“, yra vienas garsiausių ir labiausiai tituluotų Lietuvos krepšinio klubų, turintis turtingą ir įvairialypę istoriją. Nors sirgalių gretose kyla daug diskusijų, Vilniaus „Rytas“ savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1964-ųjų, kai buvo įkurta „Statyba“. Šiame straipsnyje apžvelgsime klubo raidą nuo pat įkūrimo, prisiminsime svarbiausias pergales, žymiausius žaidėjus ir trenerius, taip pat aptarsime dabartinę klubo situaciją ir ateities perspektyvas.
„Statybos“ Laikotarpis (1964-1997)
Vilniaus „Statyba“ buvo įkurta 1964 metais ir ilgą laiką buvo viena stipriausių Lietuvos krepšinio komandų. Didžiausias „Statybos“ pasiekimas istorijoje - trečioji vieta SSRS čempionate 1978-1979 m. sezone. Komandoje tada žaidė Jonas Kazlauskas, Rimas Girskis. Ši komanda išugdė ne vieną žymų krepšininką, kurie vėliau garsino Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje. „Statyba“ 1967 m. debiutavo SSRS aukščiausioje krepšinio lygoje, kurioje iš viso žaidė 16 sezonų. 1982 m. prie „Statybos“ prisijungė legendinis Šarūnas Marčiulionis, 1987 m. - Artūras Karnišovas.
Po nepriklausomybės atkūrimo „Statyba“ žaidė tuometiniame Lietuvos čempionate (antra vieta 1991 ir 1992 m.), o įkūrus Lietuvos krepšinio lygą (LKL) joje 1994 m. laimėjo bronzą.
Tarp žymiausių „Statybos“ žaidėjų galima paminėti:
- Šarūną Marčiulionį: Kaune gimęs, bet oficialiose rungtynėse Lietuvoje tik Vilniaus klubo marškinėlius vilkėjęs krepšininkas. Š. Marčiulionis „Statybai“ atstovavo septynerius metus (1982-1989 m.), kol tapo vienu iš pirmųjų europiečių, pravėrusių NBA duris. Šis įžaidėjas buvo viena ryškiausių žvaigždžių SSRS čempionate, dukart išrinktas geriausiu lygos krepšininku.
- Joną Kazlauską: Šį lietuvį labiausiai garsina pasiekimai trenerio kėdėje, tačiau prieš 40 metų J. Kazlauskas buvo neatsiejama „Statybos“ dalis. Panevėžyje gimęs 191 cm ūgio aikštelės generolas pasižymėjo sumaniu žaidimu, o Vilniaus klubui atstovavo 12 metų, nuo 1973-ųjų iki 1985-ųjų. Tai vienintelis J. Kazlausko kaip krepšininko klubas karjeroje.
- Rimantą Girskį: R. Girskis „Statybai“ atstovavo 15 metų (1968-1983 m.), o vėliau dvejus metus užėmė vyriausiojo šios Vilniaus komandos trenerio vaidmenį (1988-1990 m.). Tai buvo įžūlus ir protingas įžaidėjas, turėjęs gerą metimą.
„Lietuvos Ryto“ Era (1997-2018)
1997 metais sostinės ekipą įsigijo Lietuvos dienraštis „Lietuvos rytas“, šį klubą valdęs du dešimtmečius iki pat 2017-ųjų, kai per pasaulį nuskambėję rasinio pobūdžio pasisakymai privertė klubo savininką Gedvydą Vainauską parduoti komandą. 1997 metais Marijampolėje krepšinio komandą turėjęs „Lietuvos rytas“ perkėlė savo vardą į sostinę perimdamas legendinę Vilniaus „Statybą“. Pagrindinė Vilniaus komanda didžiąją laiko dalį tūnojo Kauno „Žalgirio“ šešėlyje, bet per savo gyvavimo metus gali pasigirti įsimintinomis pergalėmis, titulais bei visu būriu išaugintų krepšininkų, kurie vertė kalnus ir pasaulinėje scenoje.
Taip pat skaitykite: Programų įvairovė Lietuvos TV
Šiuo laikotarpiu klubas iškovojo daug svarbių trofėjų:
- Penki Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulai (2000, 2002, 2006, 2009 ir 2010 m.).
- Keturi BBL ar NEBL pirmos vietos apdovanojimai (2002, 2006, 2007 ir 2009 m.).
- Du Europos taurės titulai (2005 ir 2009 m.).
2005 m. Europos Taurės Triumfas
Viena įsimintiniausių „Lietuvos ryto“ pergalių - 2005 metais iškovota Europos taurė. „Tai istorija, nėra ką dabar kalbėti“, - apie stebuklingą 2005-ųjų sezoną sakė tuo metu Vilniuje rungtyniavęs Gintaras Einikis. Antradienio vakarą, 2005-ųjų balandžio 19-ąją iš Siksto koplyčios kamino kylantys balti dūmai paskelbė, kad naujuoju Romos popiežiumi tapo vokietis Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą. Tą patį vakarą Lietuva meldėsi karštai - bet ne tiek dėl popiežiaus, kiek dėl kitos aistros - krepšinio.
Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje. „Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, - čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas.
Ši pergalė tapo lūžiu, užkūrusiu pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį. „Dabar kai prisimenu… To jausmo keliais žodžiais neapibūdinsi. Kartu su komanda į Šarlerua atskrido ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas, kuris „Lietuvos ryto“ komandą į atsakingas varžybas lydėjo ne vienus metus, kad palaimintų, kad įkvėptų - kartais visą komandą, kartais po vieną.
Iš tiesų, sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J. Vainausko suburtos komandos - pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju - latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju - amerikietis Frederickas House’as, o puolėju - bosnis Haris Mujezinovičius.
Taip pat skaitykite: Glazgo „Celtic“ rungtynių apžvalga
Tai buvo sezonas, kai Vilniuje pagaliau atsidarė naujutėlaitė „Siemens“ arena - tuo metu ji atrodė moderniausia kone visoje Europoje.
Europos taurės varžybose „Lietuvos rytas“ savo grupėje užėmė pirmąją vietą, prie komandos prisijungė amerikietis T. Nesby, sudėtį papildė ir Lietuvos krepšinio legenda G. Einikis, o trenerį V. Djurovičių pakeitė jaunas specialistas T. Mahoričius - likus vos kelioms dienoms iki pirmojo mačo atkrintamosiose varžybose.
Prieš rungtynes labiausiai stresavo T. Delininkaitis, nors tuo metu jis ne visada gaudavo daug žaisti. Ne tiek dėl rungtynių, o todėl, kad drauge su G. Einikiu vėlavo į areną. T. Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje prieš PAOK T. Nesby pataikė penkis tritaškius ir pelnė 23 taškus.
Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje iki mačo pabaigos likus pustrečios minutės pirmaujant vienu tašku prasidėjo ilgiausia ir nervingiausia „Lietuvos ryto“ ataka.
Likus žaisti 6,4 sek. R. Javtokas pataikė baudą, po kurios rezultatas nebepasikeitė - 78:74.
Taip pat skaitykite: Kur žiūrėti Lietuva-Kroatija rungtynes?
Šis titulas - nepavogtas ir nenukrito iš dangaus. „Lietuvos ryto“ komanda puikiu žaidimu pati pelnė Europos taurę, o drauge - ir vietą kito sezono Eurolygos varžybose.
Atsarginis įžaidėjas Rolandas Jarutis, sėdėdamas ant A. Šležo pečių, kirpo arenos krepšio tinklelį ir peršokęs per kelias tribūnų eiles įteikė jį mačą stebėjusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
„Jei nebūtume turėję G. Einikio, taurės Vilniuje nebūtų buvę. Finale jis įėjo į aikštę kaip tikras meistras, jo veide - absoliuti ramybė, pasitikėjimas - ir sužaidė nepriekaištingai. Tai buvo vienas lūžių finalo rungtynėse“, - kalbėjo J. Vainauskas.
Žymūs Žaidėjai ir Treneriai
Per „Lietuvos ryto“ istoriją klube žaidė daug žymių krepšininkų, kurie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos krepšinyje:
- Arvydas Macijauskas: Auksinės Vilniaus „Lietuvos ryto“ kartos atstovas. A. Macijauskas itin prisidėjo prie pirmųjų dviejų LKL titulų 2000-aisiais ir 2002-aisiais.
- Ramūnas Šiškauskas: „Baltų Pippenu“ vadintas R. Šiškauskas šioje Vilniaus ekipoje žaidė šešis sezonus (1998-2004 m.) ir tapo viena ryškiausių figūrų klubo istorijoje.
- Robertas Javtokas: Ilgametis „Lietuvos ryto“ kapitonas per karjeros etapą Vilniuje iškovojo tris LKL titulus.
- Chuckas Eidsonas: Vienas geriausių legionierių ne tik „Lietuvos ryto“, bet ir Lietuvos krepšinio lygos istorijoje.
- Matthew Nielsenas: Krepšininkas pasižymėjo australams būdingu kovingumu, plačiu įgūdžių arsenalu ir solidžia gynyba.
- Robertas Štelmaheris: Latvijos rinktinės atakų organizatorius stipriai prisidėjo prie pirmojo „Lietuvos ryto“ iškovoto Europos taurės titulo.
- Frederickas House'as: Amerikietis iškart tapo „Lietuvos ryto“ lyderiu.
Prie klubo sėkmės prisidėjo ir talentingi treneriai, tokie kaip:
- Šarūnas Sakalauskas: Pirmasis treneris LKL istorijoje, kuriam pavyko nuo sosto nuversti „Žalgirį“.
- Rimas Kurtinaitis: Vilniaus „Lietuvos rytui“ vadovavo dvejus titulais apkrautais metus.
„Ryto“ Klubas (Nuo 2018 M.)
2018-aisiais sostinės klubas tapo „Rytu“.
Dabartinė Situacija ir Ateities Perspektyvos
2009-aisiais „Lietuvos rytas“ laimėjo ir antrąją Europos taurę ir vėl sportiniu keliu pateko į Eurolygą.
Vis tik „Sporto istorijų“ kalbintas vienas iš Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) įkūrėjų Andrius Čerškus, kuris augo ir brendo kartu su „Lietuvos ryto“ pergalėmis, teigia, kad būtent 2005 m. pergalė įtvirtino „Ryto“ klubo statusą visoje Europoje.
Pašnekovas neslepia, kad būtent 2000 ir 2005 m. „Ryto“ iškovoti titulai paskatino dar didesnę jo meilę krepšiniui, kuri vėliau išsivystė į siekį sukurti savo krepšinio mokyklą, kuri šiandien yra Vilniaus „Ryto“ dalininkė ir stabiliai demonstruoja geriausius sportinius rezultatus tarp vaikinų visoje Lietuvoje nuo 2019 m.
A. Čerškus teigia, kad istorija gali įkvėpti ir „Rytas“ kažkada vėl galėtų žaisti Eurolygoje.
2005 m. „Tai istorija, nėra ką dabar kalbėti“, - apie stebuklingą 2005-ųjų sezoną sakė tuo metu Vilniuje rungtyniavęs Gintaras Einikis.
Bet legendų apie tą pergalę nei jis, nei kiti čempionai bei aistruoliai nepamiršo.
Antradienio vakarą, 2005-ųjų balandžio 19-ąją iš Siksto koplyčios kamino kylantys balti dūmai paskelbė, kad naujuoju Romos popiežiumi tapo vokietis Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą.
Tą patį vakarą Lietuva meldėsi karštai - bet ne tiek dėl popiežiaus, kiek dėl kitos aistros - krepšinio.
Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje.
A.Brazauskas įteikė litus
„Kokį finalą mes šiandien išvydome! Kaip viskas gražiai klostėsi pirmuosius tris kėlinius, kiek nervų teko sugadinti ketvirtajame kėlinyje, kol pagaliau atsilaikėme“, - per televizorius visoje Lietuvoje plyšavo komentatorius Linas Kunigėlis.
„Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, - čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas ir kvietė „Lietuvos ryto“ trenerį slovėną Tomo Mahoričių drauge paplaukioti nuosava jachta, kurią A.Zuokas laikė viename Slovėnijos uostų.
To meto Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas įteikė ekipos kapitonui Robertui Javtokui simbolinį čekį su Vyriausybės skirta premija - 240 tūkst. litų. (tai sudarytų 69,5 tūkst. eurų).
„Apačioje po suma dar reikėtų parašyti - kiekvienam“, - juokavo krepšininkai, šventę su tauta ne vieną dieną.
Nors per radijo stotis ir internete buvo skelbiama, kad „Lietuvos ryto“ krepšininkai pageidauja, jog jų niekas nesveikintų, kadangi Vilnius buvo pusiau uždarytas dėl tuo metu vykusio NATO viršūnių susitikimo, sirgaliai vis tiek pateko į oro uostą.
O Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo krepšininkams buvo nelengva prasibrauti iki scenos per aistruolius, norinčius paspausti ranką nugalėtojams. Tarp krepšininkų stigo tik G.Einikio, nebeturėjusio jėgų tęsti audringo šventimo.
Pergalė Tapo Lūžiu
Ši krepšinio fiesta Vilniuje užkūrė pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį.
„Kai atvažiavau žaisti į Lietuvą net nežinojau, kokia ji maža. Pagalvojau, kaip būtų gerai padaryti kažką ypatingo. Kai keliavome į Graikiją, Ispaniją, Belgiją jaučiausi kaip kiti komandoje, tarsi pats būčiau iš Lietuvos“, - apie neeilinį sezoną Vilniuje iš savo namų JAV lrytas.lt pasakojo 44 metų T.Nesby, prieš karjerą Europoje rungtyniavęs NBA.
„Pergalę prisimenu kiekvieną kartą, kai įeinu į sūnaus kambarį, nes jis konfiskavo visas mano taures. Klubas tais metais pagamino visiems mažas taurės kopijas, manoji stovi Majaus kambaryje“, - sakė 37 metų Tomas Delininkaitis, penkerius metus rungtyniavęs „Lietuvos ryte“.
„Dabar kai prisimenu… To jausmo keliais žodžiais neapibūdinsi. Pergalė Europos taurėje buvo lūžis, nuo kurio mažiausiai penketą metų „Lietuvos rytas“ buvo ne tik priartėjęs prie Kauno „Žalgirio“, bet netgi jį nustelbęs“, - sakė tuometis „Lietuvos ryto“ klubo direktorius Jonas Vainauskas, prisimindamas lemiamą pergalę prieš 15 metų buvusiame angliakasių mieste Šarlerua.
Kovai Laimino Dvasininkas
Lietus ir vėjo gūsiai pasitiko „Lietuvos ryto“ komandą, atvykusią į Belgiją pirmą kartą klubo istorijoje kautis Europos taurės finale.
Remonto darbai naujame „Charleroi Airport“ viešbutyje dar nebuvo baigti, krepšininkai kūrėsi kambariuose su skylėmis grindyse, o „Makedonikos“ vidurio puolėjas Grigorijus Chižniakas pasitiko lietuvius pranešdamas, kad „nuobodu, kadangi net televizoriai dar neveikia“.
Bet „Spirodoume“ arena laukė finalo pasirengusi. Prieigose šūkavo keli tūkstančiai juoda-balta-raudona spalvomis apsirėdžiusių sirgalių.
Per dvi savaites iki finalo „Audimo“ parduotuvėse Vilniuje buvo išpirkta tiek „Lietuvos ryto“ marškinėlių, kiek buvo planuota parduoti per visus metus.
„Kai manęs klausė, kiek tikitės lietuvių, galvojau bus kažkiek. Bet tada žmonės pradėjo užsakinėti autobusus, lėktuvus - tas jausmas keliais žodžiais neapibūdinamas“, - prisiminė 38 metų J.Vainauskas.
Kartu su komanda į Šarlerua atskrido ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas. Jis „Lietuvos ryto“ komandą į atsakingas varžybas lydėjo ne vienus metus, kad palaimintų, kad įkvėptų - kartais visą komandą, kartais po vieną. R.Ramašauskas prieš finalo dvikovą prašė aistruolių bent vienam vakarui savo angelus atiduoti krepšininkams, kad jie juos saugotų ir padėtų „Lietuvos rytui“ siekti pergalės.
„Aš tikiu tokiais dalykais ir jaučiau, kad tas pora valandų mus kažkas saugojo, - prisiminė snaiperis T.Delininkaitis. - To sezono pradžioje niekas nešnekėjo apie tai, kad turime laimėti Europoje, juk žinojome kokie ten žaidžia klubai, su kokiais biudžetais. Bet tuometis vadovas J.Vainauskas visada turėjo aukščiausius tikslus“.
J.Vainauskas tik gūžtelėjo pečiais: „Kelias buvo ilgas ir sunkus, bet nuo pat pirmos iki paskutinės dienos, tiek vadovai, tiek žaidėjai, tikėjome, kad ta taurė yra mūsų. Mes keldavomės ir eidavome miegoti su ta mintimi“.
Atsidarė „Siemens“ Arena
Iš tiesų, sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J.Vainausko suburtos komandos - pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju - latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju - amerikietis Frederickas House’as, o puolėju - bosnis Haris Mujezinovičius.
Po krepšiu stovėjo iš Atėnų olimpinių žaidynių grįžęs R.Javtokas, o ant suolo buvo eilė talentingų lietuvių: Simas Jasaitis, Mindaugas Lukauskis, T.Delininkaitis, Andrius Šležas ir kiti.