Įvadas
Sportas yra ne tik fizinė veikla, bet ir svarbus socialinis reiškinys, turintis didelę įtaką visuomenės kultūrai, ekonomikai, politikai ir netgi individų psichologinei gerovei. Šiame straipsnyje nagrinėsime sporto, kaip socialinio reiškinio, struktūrą, funkcijas, raidą ir ryšius su įvairiais visuomenės aspektais.
Sporto sociologijos apibrėžimas ir tyrimų kryptys
Sporto sociologija yra sociologijos šaka, nagrinėjanti sporto atsiradimą, funkcionavimą visuomenėje, jo dėsningumus, socialinį vaidmenį, socializacijos procesus ir ryšius su kitomis socialinėmis institucijomis. Ši mokslo šaka remiasi klasikine sociologijos teorija, taip pat kultūrinių ir psichologinių reiškinių tyrimais.
Tarptautinė sporto sociologijos asociacija (įkurta 1965 m.) pagrindinėmis sporto sociologijos tyrimų kryptimis laiko sporto atsiradimo, raidos, vaidmens ir reikšmės įvairiose visuomenėse, socializacijos į sportą ir per sportą procesų kritinę analizę. Be to, sporto sociologijos tyrimai dažnai orientuojasi į tam tikrų socialinių problemų sprendimą, pavyzdžiui, sportu reiškiamo nacionalinio tapatumo, sporto kaip savanoriškos sveikatinimo veiklos, žalingų priklausomybių ir nepilnamečių delinkventinio elgesio prevencijos, socialinės atskirties mažinimo ir sporto renginių socioekonominės naudos nagrinėjimą.
Sporto istorinė raida ir terminologija
Kaip šiuolaikinis socialinis reiškinys, sportas pradėjo formuotis 18-19 a. Didžiojoje Britanijoje, tačiau sociologiniai tyrimai šioje srityje pradėti tik 20 a. pradžioje. Sporto sociologijos terminą 1921 m. pirmą kartą pavartojo vokiečių rašytojas ir sociologas H. Risse veikale „Sporto sociologija“ (Soziologie des Sports).
Svarbu apibrėžti pagrindines sąvokas, susijusias su sportu ir fiziniu aktyvumu:
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Fizinis aktyvumas - kūno judesiai, kurių rezultatas yra didesnis negu ramybės lygmens energijos išeikvojimas.
Fizinis tinkamumas - turimi arba siekiami žmonių fiziniai bruožai, susiję su jų fizinio aktyvumo galimybėmis.
Kūno kultūra - žmogaus įgimto kūno branda, tobulumas ir galių lygis, atitinkantis asmenybės raidos nuostatas, dvasinius poreikius ir kultūros normas.
Sportas (laimėjimų, varžybinis) - socialinis reiškinys ir neatsiejama visuomenės kultūros dalis, praktikuojama per mankštinimąsi ir (arba) varžybas, kai tam sąlygas sudaro sporto organizacijos.
Sportas visiems - mėgėjiška sportinė veikla, garantuojanti sportuotojui būtiną fizinį aktyvumą, sudaranti sąlygas varžytis ir pagal išgales siekti sporto rezultatų.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas - sveikatai nerizikinga, sveikatą ir funkcinį pajėgumą gerinanti fizinio aktyvumo forma.
Sporto ir karo sąsajos: diskurso analizė
Kalbėti apie sporto ir karo santykį yra sudėtinga. Nors intuityviai jaučiame ryšį tarp šių reiškinių, empiriškai įrodyti šį ryšį sunku. Vis dėlto, sporto diskurse naudojamos karinės sąvokos rodo, kad sportas gali būti suvokiamas kaip savotiškas karas.
Oficialiajame olimpiniame diskurse pabrėžiamas taikus žaidynių pobūdis, dalyvavimo, o ne pergalės svarba. Tačiau sporto aistruolių ir pačių sportininkų kalbėjime dominuoja tokios sąvokos kaip kova, mūšis, atsilaikyti, nacionalinė garbė, valstybė, prestižas, komandos strategija ir taktika, atiduoti paskutines jėgas, didvyriškai kovoti ir t.t. Šios sąvokos, būdingos kariniam diskursui, rodo, kad sportas gali būti suvokiamas kaip erdvė agresijai realizuoti.
Sporto diskursas nėra tik kalbėjimas apie sportą. Tai simbolinė prasmių ir taisyklių konstrukcija, kurią mes savo veiksmais perkeliame į tikrovę. Problema ta, kad šis pasakojimas nėra atsitiktinis. Jau egzistuojantis sporto diskursas įtvirtina savo formą, nes nauji teiginiai apie sportą turi atitikti įsitvirtinusias kalbėjimo apie sportą taisykles. Dėl to sporte taikydami karo diskursui tinkančias sąvokas, mes nekalbame apie sportą, o kalbame apie karą. Mes internalizuojame sąvokas, turinčias karinio diskurso intensyvumą. Sporto tvarka tampa karo tvarka, kurioje nebėra vietos nerimtam žaidimui.
Kodėl mes kalbame apie sportą kaip karą? Viena vertus, tai gali būti sąmoningas sportinės isterijos kurstymas, siekiant išlaikyti maksimalų visuomenės susidomėjimą sportu ir taip užtikrinti vartojimo sistemos stabilumą. Kita vertus, sportas-karas gali būti puiki socialinio stabilumo užtikrinimo priemonė, nes sporte sukuriamas karo laukas, kuriame piliečiai gali nukreipti savo agresiją, nesukeldami socialinių neramumų. Be to, toks sportas gali būti puikus įrankis piliečių „kovinei dvasiai“ palaikyti.
Taip pat skaitykite: Danties pašalinimas ir sportas
Sportas ir socialinė įtrauktis: negalia
Sportas gali būti galingas ginklas kovoje prieš smurtą ir socialinę atskirtį, nes stiprina ne tik kūną, bet ir dvasią. Tačiau sportuoti norinčių negalią turinčių žmonių atskirtis Lietuvoje vis dar didelė.
Anot Lietuvos paralimpinio komiteto generalinės sekretorės Astos Narmontės, situacija liūdna dėl vis dar negatyvaus visuomenės požiūrio į žmones su negalia, dėl tokius vaikus auginančių tėvų baimių, dėl mokytojų nepasirengimo dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, dėl nepritaikytos aplinkos. A. Narmontė įsitikinusi, kad požiūrį turėtume pradėti keisti nuo piramidės apačios ir griauti stereotipus, nes sportas yra ir socialinės, psichologinės sveikatos ginklas kovojant su didžiausiomis negandomis.
Sportas padeda žmonėms su negalia įveikti negandas, prideda pasitikėjimo savimi ir moko būti visuomenės dalimi. Vilniaus socialinio klubo vadovas Cedricas Raffier teigia, kad sportas gali būti ne vien žaidimas kamuoliu, bet ir socialinė erdvė, padedanti pažinti savo emocijas ir užkertanti kelią smurtui. Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto Nacionalinių programų direktorė Daiva Dabrilienė pastebi, kad sportas padeda intelekto negalią turintiems žmonėms įsidarbinti, būti labiau disciplinuotiems, labiau savimi pasitikintiems, turėti didesnį socialinį ratą ir jaustis labiau visaverčiams.
Tačiau problema, kai negalią turinčiam žmogui nesudaromos sąlygos sportuoti, gali tapti net psichologiniu smurtu. Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Arnoldas Januškevičius atkreipia dėmesį į tai, kad kūno kultūros pamokose nėra specialistų, gebančių dirbti su negalią turinčiais vaikais.
Fizinio aktyvumo skatinimo strategijos Lietuvoje
Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas yra svarbus valstybės politikos tikslas, siekiant gerinti gyventojų sveikatą ir gyvenimo kokybę. Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje ir Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje numatytos priemonės, skirtos didinti gyventojų fizinį aktyvumą.
Tačiau sovietiniu laikotarpiu sporto politika buvo orientuota į laimėjimų arba varžybinį sportą. Atgavus Nepriklausomybę, buvo pradėtas skatinti „Sporto visiems“ judėjimas, tačiau kaip ir kitose ES šalyse, taip ir Lietuvoje, šis judėjimas neišsprendė gyventojų fizinio pasyvumo problemos.
Nors „Sporto visiems“ renginių šalyje pakanka, juose dalyvauja tik maža dalis gyventojų. Daugumos šių renginių tikslas yra populiarinti sporto šakas tarp moksleivių ir jaunimo, tačiau sporto populiarinimo tarp suaugusių šalies gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, stokojama.
Be to, mankštinimosi paslaugas teikiantis privatus sporto ir sveikatingumo centrų sektorius Lietuvoje auga, bet jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato jokių mokesčių lengvatų jų savininkams ar besimankštinantiems asmenims. Tai skatina socialinę gyventojų atskirtį.
Kūno kultūra mokyklose: iššūkiai ir perspektyvos
Kūno kultūros pamokos bendrojo lavinimo mokyklose turi būti orientuojamos į moksleivių fizinio aktyvumo poreikio suformavimą. Deja, tėvai ir visuomenė nelaiko kūno kultūros lygiaverčiu dalyku kitiems bendrojo lavinimo dalykams.
Šiandieniniam kūno kultūros mokytojui numatyta sveikatos ugdytojo sritis yra sunkiai įveikiama dėl aplinkos sąlygų ir kompetencijos stokos. Neišspręsta kūno kultūros pamokų kokybės ir mokytojų kompetencijos kontrolės užtikrinimo problema.
Dažna mokyklų administracija pagrindiniu mokytojo darbo vertinimo kriterijumi laiko sovietmečiu įsigaliojusią nuostatą, kad aukščiausias mokyklinės kūno kultūros rezultatas - sportiniai moksleivių laimėjimai. Trūksta dėmesio rekreaciniams ir sveikatingumo renginiams.
Be to, prastos viešųjų švietimo ir profesinio rengimo įstaigų sporto bazės. Dauguma vyresnių klasių moksleivių teigia, kad jiems sudarytos blogos sąlygos pajudėti ar pasimankštinti per pertraukas.
Sporto infrastruktūra ir urbanistinė plėtra
Aprūpinimas sporto statiniais įvairiuose regionuose labai skiriasi. Dauguma sporto salių ir stadionų priklauso viešojo mokymo įstaigoms, o tai reiškia, kad jų prieinamumas suaugusiems Lietuvos gyventojams yra ribotas. Iki šiol yra skaičiuojami tik sporto objektai, užmirštant riedlenčių aikšteles, rekreacines zonas, dviračių ir pėsčiųjų takus, kitą spontaniškam ir nemokamam fiziniam aktyvumui skirtą infrastruktūrą.
Naujose Lietuvos miestų gyvenamosiose teritorijose beveik nelieka viešų aktyviam poilsiui skirtų erdvių. Išlikęs vadinamasis funkcinis zonavimas, kuris suprantamas kaip atskirose vietose steigiami miegamieji rajonai, gamyklų teritorijos, parduotuvių kompleksai. Toks dirbtinis dalijimas didina socialinę atskirtį.
Sporto raida Lietuvoje
Sporto šaknys Lietuvoje siekia gilią senovę. Senovės lietuviams ypatingą reikšmę turėjo pratimai jojant žirgais. Baltų teritorijoje vikrumas, jėga, greitumas, ištvermė buvo labai reikalingos žmogui kovojant už būvį.
Šiuolaikinio sporto sampratos užuomazgos Lietuvoje pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Sportas vertintas kaip stipri pasikeitusio požiūrio į žmogaus fizinį lavinimą išraiška. Buvo pastebėtas ryškiausias sporto bruožas - varžymasis.
Pirmasis sporto klubas 1885 m. įkurtas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdoje - irklavimo klubas „Neptūnas“. Pirmoji atkurtos Lietuvos sporto organizacija įkurta 1919 m. - Lietuvos sporto sąjunga.
Lietuvos sportininkai debiutavo oficialiose tarptautinėse varžybose 1924 m. - VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Lietuvos vardas labiausiai nuskambėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, laimėjus 1937 ir 1939 m. Europos čempionatus.
1940 m. SSRS okupacija nutraukė natūralią Lietuvos sporto plėtotę. Tačiau ilgainiui Lietuvos sportas atsigavo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. pakito sporto valdymas: vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas, 1991 m. - Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
tags: #sportas #kaip #modernus #socialinis #reiskinys