Įvadas
XIX amžius - permainų ir modernėjimo laikotarpis, palietęs visas gyvenimo sritis, įskaitant ir sportą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip sportas vystėsi XIX amžiuje, kokios buvo jo ištakos, kokios sporto šakos buvo populiariausios ir kaip formavosi šiuolaikinio sporto samprata. Taip pat aptarsime sporto raidą Lietuvoje ir kokią įtaką jai darė to meto politinės ir socialinės sąlygos.
Kūno Kultūros Šaknys Senovėje
Sporto apraiškų būta jau senovės baltų buityje ir darbe. Senovės baltų kūno kultūra susijusi su to meto žmonių buitimi, gyvenimo sąlygomis, t. y. pirmiausia su žvejyba ir medžiokle. Iš kartos į kartą seneliai ir tėvai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems, greitiems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Pirmosios rašytinės žinios apie senovės lietuvių kūno kultūrą randamos tariamajame Brutenio-Vaidevučio įstatyme, pagal kurį ypač išskiriami vyrai, pasižymėję savo fiziniais gabumais. Senovės lietuviai, daugelio archeologų ir istorikų nuomone, buvo puikiai fiziškai išsivystę. Pagal dabartinę antropologin klasifikaciją lietuviai priklausė vidutinio, o žemaičiai - net apyaukščio ūgio žmonių tipui.
Susiformavus lietuvių tautai ir besikuriant Lietuvos valstybei, kūno kultūra tapo organizuotesnė. Vis didėjant priešų grėsmei, lietuviai ėmė burtis į didesnes grupuotes. Šių grupuočių - bajorų tėvonijų - vadai kunigaikščiai ėmė rinkti stipresnius jaunus vyrus pilims ginti. Jie turėjo mokėti naudoti ne tik darbo įrankius, bet ir ginklus. Jiems išlaikyti iš valstiečių rinkdavo duoklę. Šias grupuotes pirmą kartą sujungė didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas ir įkūrė Lietuvos valstybę. Ėmė sparčiai vystytis nauji pažangos, kultūros, o kartu ir kūno kultūros reiškiniai. Formavosi amatininkų, pirklių luomai, vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė. Santykiai su kitais kraštais reikalavo mokytis rašto.
Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir lietuvių kūno kultūros formose. Darbštus, nagingas, kaip sakoma liaudyje, žmogus buvo visų gerbiamas ir vertinamas. Meilė žemei ir darbui - būdingas lietuvio bruožas. Kelis šimtmečius trukę karai su kryžiuočiais, totoriais, lenkais, švedais, rusais reikalavo ne tik geros karinės organizacijos, bet ir specialaus fizinio karių pasirengimo. Taktiniam karių parengimui buvo naudojami komandiniai liaudies žaidimai: ritinis, muštukas, kvadratas. Pirmieji šių žaidimų aprašymai siekia XVII a.
Kūno Kultūros Raida Mokyklose
Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. XVI a. XVII a. Vilniaus akademijos profesorius Aronas Aleksandras Olizarovskis vieną savo knygos „Apie politinį visuomeniškumą“ skyrių paskyrė kūno kultūrai. XV-XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Tačiau vėliau pasikeitė bažnyčios požiūris į vaikų kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams - jie rodo naują bažnyčios požiūrį. M. Valančius pripažįsta žaidimų ir fizinių pratimų, kaip priemonių atsipalaiduoti po sunkaus protinio ir fizinio darbo, reikšmę. Bažnyčia ima suprasti kūno kultūros naudą harmoningam žmogaus dvasinių ir fizinių savybių vystymuisi.
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje - vadinamuoju Šviečiamuoju laikotarpiu - kūno kultūra įgavo politinį pobūdį ir tapo visų pripažinta priemone pasirengti visuomeninei ir gamybinei veiklai, padedančia stiprinti valstybę ir jos narį - būsimąjį pilietį. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokyklose. 1774 m. išleistame dokumente „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės Edukacinės komisijos nurodymuose parapijų mokykloms“ sakoma, kad nereikia „… jokio vaikų lepinimo, vaikai turi priprasti prie šalčio, nepatogumų ir nemalonumų, kad vaikuose susiformuotų jėga, vikrumas ir patvarumas“. 1803 m. caro valdžia, vadovaudamasi politiniais sumetimais, į mokyklos mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje galutinai įvesti pagal Rusijos pavyzdį sudaryti mokyklų nuostatai. Imta griežtai slopinti kiekviena pažangesnė tautinė mintis. Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio (ypač iš Prancūzijos) įvairaus fizinio lavinimo specialistus - fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo „profesorius“, kurie suburdavo nedidelius šių sporto šakų mėgėjų būrelius. Prie jų kartais pritapdavo ir vienas kitas lietuvis.
Sporto Judėjimo Formavimasis
Šiuolaikiniai sportas ir fizinis lavinimas dabartine šio žodžio prasme susiformavo tik XIX a. ir iš dalies net XX a. XIX a. pradžioje Europą sujudinę Napoleono I karai, kolonijiniai grobimai, Vokietijos suvienijimu baigęsi Prūsijos karai su Danija, Austrija ir Prancūzija pakeitė karo pobūdį. Keitėsi ir jo vedimo priemonės bei taktika, kareivių fizinis parengimas. Kūno kultūra mokykloje turėjo parengti jauną žmogų gyvenimo sunkumams, išmokyti jį kantriai siekti gyvenimo tikslo. Teorinius auklėjimo pagrindus mokyklose, remdamasis Regbio koledžo rektoriaus Tomo Arnoldo veikla, suformavo ir pagrindė Vestminsterio abatijos kanauninkas Čarlzas Kingzlis, krikščioniškojo socializmo teoretikas.
Europoje XIX a. susiformavo ištisos gimnastikos sistemos, plito literatūra šia tema. Tarp kitų pažymėtina Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunimui“, išversta į nemažai kalbų ir išleista daugelyje šalių. Pradėtos kurti ir nacionaliniu pagrindu besiremiančios sporto sąjungos. 1903 m. Bazelyje įsteigta tarptautinė sporto sąjunga „Makabi“. Šią organizaciją sudarė žydų tautybės sportininkai. Sakalų sportinis judėjimas populiariausias buvo slavų tautose: Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Prahoje įkurta sakalų sportinė organizacija buvo grynai tautinė ir jos tikslas buvo auklėti jaunimą tautiškumo, meilės tėvynei, savitarpio pagalbos dvasia. Pagrindine fizinio lavinimo priemone ji pripažino masinius gimnastikos pratimus, atliekamus gryname ore pritariant muzikai.
Tačiau XIX a. II pusėje atsirado ir gimnastikos priešininkų, imta pasisakyti prieš jos vienpusiškumą ir propaguoti gerokai platesnį fizinio lavinimo supratimą. Teoriškai tai pagrindė Herbertas Spenseris, Andželas Mossaras, Piotras Leshaftas, Žoržas Demenis. Pavyzdžiui, P. Leshaftas griežtai kritikavo Rusijos kūno kultūrą ir pasisakė prieš vokiečių bei švedų gimnastikos sistemas. Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus periodinė spauda. 1894 m. „Vilenskij vestnik“ atpasakojo Peterburge P. Lesthafto skaitytą paskaitą, kurioje jis pabrėžė: „… mūsų gimnastika mes vietoje naudos nešame tik blogį. Fiziniam lavinimui nustatytų formų nėra ir neturi būti. Miestų gyvenimo būdas, intensyvus darbas gamyklose diktavo ir poilsio formas. Uždari ir pusiau uždari klubai jau nebepatenkino daugumos miestiečių. Vieni siekė aktyviau sportuoti, o dauguma troško reginių po alinančio darbo. Tai sąlygojo sporto organizacijų atsiradimą. Miestuose pradėta kurti poilsio zonas. Pirmosios tokios žaidimų aikštelės ir parkai pradėti steigti Anglijoje. Ten filantropai po pamokų darbininkų kvartalų vaikus ėmė vedžioti į žaidimų aikšteles ir pasivaikščioti į gamtą. Greitai tai paplito ir kitose šalyse ir apėmė ne tik mokinius, bet ir darbininkų sekmadienines mokyklas.
Mezgėsi tarptautiniai kūno kultūros mėgėjų ryšiai. Ir tik Rytų Europoje šis judėjimas plito gerokai vėliau ir lėčiau. Kiek gyvesnis Rusijos imperijoje jis buvo tik Suomijoje, Pabaltijyje ir Lenkijoje. Politiniai draudimai, žemesnis gyvenimo lygis stabdė ir kūno kultūros plitimą. Pasaulyje plito skautų judėjimas, kuris 1910 m. atėjo į Rusiją. Šio judėjimo pradžia - 1907 m., kai anglų pulkininkas Robertas Badenas Povelis surengė pirmąją skautų stovyklą Brown Sea saloje (Anglija), kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. jis išleido pirmąją knygą „Skautybė berniukams“ apie skautus, jų ideologiją ir veiklos būdus. Skautų sąjūdis greit išplito ir tarp mergaičių. Jais galėjo tapti 7-18 metų mergaitės ar berniukai. Jų organizacijos veikė atskirai. Skautų organizacijose daug dėmesio skirta fizinėms pratyboms, turizmui.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Šiuolaikinio Sporto Šakų Užgimimas
Šiuolaikinių sportinių varžybų pradžia siekia XVIII a. Būtent XIX a. galima rasti ryškesnius šiuolaikinių sporto šakų pirmųjų žingsnių pėdsakus. Kurtos naujos taisyklės, vyko pirmosios varžybos. 1839 m. pagal niujorkiečio A. Kartraito taisykles imtas žaisti beisbolas; 1865 m. - sportinio alpinizmo pradžia; 1884 m. Londone užpatentuotos stalo teniso taisyklės. Tuo laikotarpiu įkurtos kai kurios iki šiol veikiančios sporto sąjungos, klubai. 1857 m. Londone įkurtas pirmasis alpinistų klubas; 1861 m. Londone - pirmasis lauko riedulio klubas; 1881 m. - tarptautinė gimnastikos ir 1892 m. - irklavimo draugijos; 1895 m. - Tarptautinė ledo ritulio federacija.
Greta golfo, fechtavimo ir panašių anglų pavyzdžio klubų, XIX a. I pusėje Europoje, išskyrus Osmanų ir Rusijos imperijoms priklausančius kraštus, išplito daug klubų, be sporto, turėjusių ir nacionalinių bruožų. Tai ypač pasakytina apie Skandinavijos, Italijos, Vengrijos sportinius klubus. Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje buvo kuriami nacionalinius žaidimus propaguojantys sporto klubai.
XIX a. viduryje Anglijoje, greta žaidimų su kamuoliu, plaukimo, irklavimo, buriavimo, plačiai paplito lengvoji atletika. Atletai ėmė ryžtingiau reikalauti oficialiai atskirti mėgėjiškąjį ir profesionalųjį sportą. 1867 m. įstatuose buvo draudžiama fizinio darbo atstovams, atlyginimą gaunantiems treneriams, taip pat praeityje už varžybas gavusiems pinigus atletams dalyvauti mėgėjų varžybose. Šio klubo pavyzdžiu ir kitų sporto šakų atstovai įvedė mėgėjų statusą. Iš to laikmečio jau žinoma daug garsių bėgikų, šuolininkų, metikų. Sportinėje istoriografijoje žinoma konkreti lengvosios atletikos gimimo diena - 1837 m., kai Regbio koledžo mokiniai suregė kroso varžybas. Jau 1864 m. įvyko pirmasis oficialus lengvaatlečių mačas tarp Oksfordo ir Kembridžo universitetų. Tuomet jau egzistavo daugelis rungčių (barjerinis 120 ir 200 jardų nuotolių bėgimas), tačiau tik 1886 m. buvo patvirtintos taisyklės. 1880 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta Nacionalinė lengvosios atletikos mėgėjų asociacija, kuriai priklausė visos imperijos lengvaatlečiai ir buvo patvirtintas mėgėjų statusas. Lengvoji atletika greitai plito: 1870 m. - Prancūzijoje, 1871 m. - JAV, 1880 m. - Vokietijoje ir kitur kuriamos panašios asociacijos. 1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos mėgėjų federacija.
Ypač populiarus XIX a. tapo dviračių sportas. Kai 1817 m. Karolis Draisas sukūrė dviračio prototipą, ši susisiekimo priemonė ėmė plisti pasaulyje. Ypač po to, kai 1885 m. škotas J. Danlopas „apavė“ jį padangomis. Ši sporto šaka įtraukta į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą. Jau 1888 m. Maskvoje atidarytas dviratininkų mėgėjų klubas.
Tarptautinio Sporto Sąjūdžio Gimimas
XIX a. II pusėje pasaulyje, išskyrus Afriką, jau nebeliko šalies, kurioje nevyktų kokios nors sporto varžybos. Prasidėjo tarptautiniai susitikimai. Pergalės sporto aikštelėse tapo tautinio pasididžiavimo objektu. Kai kurių šalių sportininkai ėmė lenkti daugelio sporto šakų pradininkus - Anglijos atletus. Australijoje iškilo plaukimas, JAV - lengvoji atletika, boksas, beisbolas, Kanadoje gimė ledo ritulys ir kt.
Taip pat skaitykite: Danties pašalinimas ir sportas
Sportininkai ėmė burtis į tarptautines sporto federacijas: 1881 m. - gimnastai, 1892 m. - irkluotojai ir čiuožėjai, 1900 m. - dviratininkai, 1904 m. - futbolininkai ir kt. Iki Pirmojo pasaulinio karo visų populiariausių sporto šakų atstovai vienaip ar kitaip palaikė tarptautinius ryšius. Tai leido pradėti rengti pasaulio, kontinentų čempionatus, regionų varžybas. 1889 m. surengtas pasaulio greitojo čiuožimo, 1889 m. - sunkiosios atletikos, 1904 m. - imtynių čempionatai ir kt. Tais laikais vykusios kai kurios varžybos rengiamos ir dabar.
Sportas Lietuvoje XIX Amžiuje
Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje sportuota mažai. Iki XIX a. vidurio Lietuvoje nebuvo nė vienos sporto organizacijos ar klubo, nė vienos sporto aikštelės, specialios gimnastikos salės, maniežo, hipodromo ar šaudyklos. Vis dėlto, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje šalyje ėmė formuotis šiuolaikinio sporto sampratos užuomazgos. Teorinius pagrindus kūrė Lietuvos švietėjai, filosofai: S. Šalkauskis, A. Maceina, V. Sezemanas, kūno kultūros, sporto puoselėtojai: A. Jurgelionis, A. Vokietaitis, K. Dineika, V. Augustauskas. Sportas vertintas kaip stipri pasikeitusio, jau XX a. pradžios požiūrio į žmogaus fizinį lavinimą išraiška. Buvo pastebėtas ryškiausias sporto bruožas - varžymasis.
Pirmasis sporto klubas 1885 m. įkurtas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdoje - irklavimo klubas Neptūnas. 1906 m. Vilniuje įkurtas klubas Sakalas, kultivavęs gimnastiką, imtynes, fechtavimąsi, boksą, dviračių sportą, 1906 m. Kaune - gimnastikos klubas Sakalas, nuo 1912 kultivavęs ir irklavimą, 1907 m. Kaune įsteigta Atletikos sąjunga, kultivavusi imtynes.
Moterų Padėtis Sporte XIX Amžiuje
Aktyvesnį moterų dalyvavimą sporte galima pastebėti tik XIX a. Moterys XIX a. ir daug ankščiau aktyviu sportu užsiimti negalėjo, nes to meto visuomenininkai (beje dauguma jų vyrai) nusprendė, kad sportinė veikla kenkia moters vaisingumui. XIX a. buvo įprasta manyti, kad net per didelis mokymasis ar važinėjimas dviračiu moteris nulytins. Ši visuomenė buvo įtikinta, kad moteris negali užsiimti aktyvia sportine veikla, negali mokytis, nes tai kenkia jos vaisingumui, tai reiškia visi šie veiksniai moterį padarys mažiau moterimi, o to meto moters pagrindinė funkcija - gimdyti vaikus. Tačiau tuo pačiu, dirbti moteriai fabrikuose nelimituotas valandas ir dar už tai mokėti visiškus grašius, buvo legalu.
Net jei ir moteris galėjo žengti į sporto aikštelę, tai tik kukliai. Baltoji moteris, XIX a. Amerikoje ir, žinoma, Senajame žemyne buvo vertinama už kuklumą bei neišsišokimą. XIX a. pab. atsiranda sporto šakų labiau priimtinų moterims aristokratėms ir tik baltosioms. Kokios tos sporto šakos? Tenisas, šaudymas iš lanko, plaukiojimas. Moterys sporte, XIX a., siūdavosi tokius sportinius kostiumus, kurie pabrėžtų moteriškumą, tokį koks buvo būdingas tam metui. Per sportinį kostiumą taip pat galėjo pademonstruoti padėtį visuomenėje bei turimus turtus.
Laisvalaikis ir Sportas XIX Amžiaus Pabaigoje - XX Amžiaus Pradžioje
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje modernėjimo laikotarpis palietė ir laisvalaikio praleidimo būdus. Laisvalaikis vienijo visus - visi norėjo jo turėti arba turėjo. Tačiau laisvalaikio galimybės priklausė nuo socialinės padėties. Darbininkai Vilniuje gyveno labai ankštose patalpose, todėl laisvalaikį leisdavo kažkur gatvėse, skveruose, priemiesčiuose ir pan. Kitaip tiems, kurie gyvendavo aštuonių kambarių butuose, turėjo atskirą kabinetą, valgomąjį, vaikų kambarius, tarnaičių kambarius. Jiems namai atstojo visą pasaulį, nereikėdavo eiti į miestą.
XIX a. pabaigoje Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje, sprogo kapitalizmo bumas. Buvo statomi fabrikai, plėtėsi miestai, jie tapo traukos centrais. Kalbant apie šį laikotarpį galima svarstyti apie vidurinės klasės užuomazgas. Vidurinės klasės buvo nedaug, bet keitėsi suvokimas, kaip reikia planuoti ir kurti savo gyvenimo būdą. Buvo išstumtos anksčiau vyravusios bajorijos sampratos, darbininkai ėmė svarstyti, kaip leisti savo laiką, kaip jį panaudoti. Dėl besikeičiančių ekonominių aplinkybių šis laikas buvo labai intensyvus, bet trumpas. Jį nutraukė prasidėjęs karas. Vis tiek galima kalbėti apie modernią laisvalaikio sampratą, kai žmonės suvokia, kad jų darbo valandos turi būti normuojamos, o po jų turi pats apsispręsti, kur eisi - ar į aludę, ar knygą skaityti, ar į mišką padainuoti su draugais.
Kurortai atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pagrindiniai iš jų buvo Druskininkai, Birštonas, Palanga. Nuo XIX a. pr. tai buvo bajorijos ir elito traukos centras. Tačiau artėjant Pirmajam pasauliniam karui ėmė keistis ir kurortų lankytojų sudėtis. Pradėjo dominuoti vidurinis sluoksnis, kurortuose ilsėdavosi miestiečiai. Vėliau tuo pačiu piktinosi ir miestiečių klasė, nes į kurortus galiausiai ėmė važiuoti darbininkai. Taigi kurortai tapo prieinami, labai išsiplėtė jų lankytojų ratas.