Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius sporto žaidimus, kuriuose naudojamos lazdos, pradedant tradiciniu lietuvišku ritiniu, žolės rieduliu, šiaurietišku ėjimu, populiarėjančiu floorball (grindų rieduliu), kriketu bei airišku hurlingu. Nagrinėsime jų istoriją, taisykles, žaidimo specifiką ir paplitimą Lietuvoje bei pasaulyje.
Ritinys: Tradicinis Lietuviškas Žaidimas
Ritinys - senas lietuviškas komandinis žaidimas, minimas jau XVII a. rašytiniuose šaltiniuose kaip karių pramoga. XIX a. ritinis paplito Lietuvos kaimuose, kur jį žaidė įvairaus amžiaus žmonės - vaikai, jaunimas ir suaugę vyrai. Geriausi ritinio žaidėjai buvo gerbiami visoje apylinkėje.
Nuo 1961 m. kasmet vyksta šalies ritinio pirmenybės. Dabartinėse varžybose ritinį žaidžia septynių žaidėjų komandos stadionuose pagal Lietuvos ritinio sporto federacijos 2004 m. patvirtintas taisykles. Šiuo metu ritinys, kaip nuolat praktikuojamas komandinis žaidimas, yra paplitęs Plungės, Kupiškio, Kauno ir Vilkaviškio savivaldybėse. Žaidimas atlieka svarbią socialinę funkciją - įvairaus amžiaus žaidėjai kartu treniruojasi, dalyvauja sporto klubų veikloje ir bendrauja.
Žolės Riedulys: Istorija, Taisyklės ir Specifika
Žolės riedulys yra dinamiškas ir senas komandinis sportas, kurio istorija siekia tūkstantmečius. Panašūs žaidimai egzistavo jau senovės Egipte (2000 m. pr. Kr.) ir Etiopijoje (1000 m. pr. Kr.). Vėliau šį žaidimą pamėgo senovės graikai, romėnai ir actekai.
Šiuolaikinio žolės riedulio ištakos siekia XVIII a. vidurį, kai jis pradėtas žaisti Anglijos mokyklose. Oficialia šios sporto šakos įteisinimo data laikomi 1861 metai, kai Londone buvo įkurtas pirmasis vyrų žolės riedulio klubas pasaulyje - „Blackheath“. Netrukus kitas Londono klubas, „Teddington“, parengė pirmąsias žaidimo taisykles, kuriose buvo uždrausta liesti kamuoliuką rankomis, kelti lazdas aukščiau pečių ir įvesta smūgio zonos taisyklė. 1886 m. šios naujovės buvo įtrauktos į Didžiosios Britanijos žolės riedulio asociacijos taisykles.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Žolės riedulys pirmą kartą įtrauktas į olimpinių žaidynių programą 1908 m. Londone, o moterys prisijungė 1980 m. Maskvoje. Tarptautiniu mastu žolės riedulį koordinuoja Tarptautinė žolės riedulio federacija (FIH), įkurta 1924 m.
Žaidimo Taisyklės ir Specifika
Žolės riedulį žaidžia dvi komandos po 11 žaidėjų (įskaitant vartininką). Žaidimo tikslas - lazdomis (riedmušomis) varyti kamuoliuką ir įmušti jį į varžovų vartus. Tradiciškai jis yra žaidžiamas ant žolės, tačiau pastaruoju metu, ypač aukščiausiame lygyje ir kai kuriose šalyse, žolės riedulininkai rungtyniauja ant sintetinės dangos. Žolės riedulys žaidžiamas 91,4 metrų ilgio ir 55 metrų pločio aikštėje, rungtynės trunka 2 kėlinius po 35 minutes, juos skiria 10 minučių pertrauka.
Visų pirma, kiekviena komanda turi vartininką. Kiti 10 žmonių yra vadinami aikštės žaidėjais, kurie skirstomi pagal pozicijas: puolėjai, saugai ir gynėjai. Žolės riedulio žaidėjams yra būtinas išskirtinis sugebėjimas varytis, perduoti, stabdyti ir smūgiuoti kamuoliuką, naudojantis būdingiausiu šio sporto ženklu - riesta lazda. Svarbu žinoti, kad riestoji lazda turi 2 skirtingus paviršius. Iš vienos pusės (dešinės) ji - apvalaus pjūvio, iš kitos (kairės) - plokščia. Žolės riedulininkai gali liesti kamuoliuką tik lazdomis. Prie jo negalima prisiliesti nei koja, nei jokia kita kūno vieta.
Pagrindinės žaidimo taisyklės:
- Kamuoliukas (156-163 g) aikštėje varomas riestomis lazdomis, liečiant tik kairiąja plokščia lazdos dalimi.
- Nuošalės taisyklės nėra.
- Laimi komanda, pelniusi daugiau įvarčių.
Įvarčių Mušimo Būdai
Įvarčiai žolės riedulyje gali būti įmušti keturiais būdais:
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
- Iš žaidimo: įvartis įmušamas žaidimo metu, smūgiuojant kamuoliuką į vartus iš smūgio zonos (pusapskritimio prieš vartus). Įvarčiai iš žaidimo gali būti įmušti tik iš "smūgiavimo apskritimo" - pusės apskritimo ploto prieš varžovų vartus.
- Iš mažojo kampinio: skiriamas, kai besiginančios komandos žaidėjai pažeidžia taisykles savo smūgio zonoje (pvz., paliečia kamuoliuką kūnu, kojomis arba ne pagal taisykles atakuoja varžovą). Besiginančiai komandai pažeidus taisykles, puolančioji ekipa gali būti apdovanota mažuoju kampiniu. Kai teisėjas paskiria mažąjį kampinį, žaidimas sustabdomas ir abiejų komandų žaidėjai užima savo vietas: vienas puolėjas su kamuoliuku atsistoja prie galinės aikštės linijos, kiti laukia prie "smūgiavimo apskritimo" (visi privalo būti už jo ribų). Iki 5 gynėjų (įskaitant vartininką) laukia mažojo kampinio pradžios už galinės linijos. Jie gali būti ir pačiuose vartuose, ir šalia jų. Kiti besiginančios komandos žaidėjai mažojo kampinio pradžios privalo laukti už aikštės centro linijos. Pirmą kartą puolėjai prie kamuoliuko privalo prisiliesti už "smūgiavimo zonos" ir gali smūgiuoti į vartus tik į ją įžengę.
- Iš 6,4 m baudinio metimo: skiriamas už grubų žaidimą smūgio zonoje. Baudiniu yra vadinamas vieno žaidėjo smūgis iš 6,40 metrų atstumo į tik vartininko ginamus vartus. Visi kiti komandų nariai privalo pasitraukti už 23 metrų apskritimo ribos. Tokie smūgiai dažniausiai yra skiriami už grubų gynėjų žaidimą "smūgiavimo zonoje" prie savo vartų.
- Iš baudinio nuo 23 m linijos: žaidėjas per 8 sekundes turi įvaryti kamuolį į vartus.
Žaidžiama du kėlinius po 35 minutes, tarp kurių daroma 10 minučių pertrauka. Sužaidus 70 minučių, daugiausiai įvarčių įmušusi komanda yra skelbiama nugalėtoja.
Esant lygiam rezultatui atkrintamosiose varžybose, skiriamas pratęsimas (pirmas įvartis laimi rungtynes). Jei pratęsimo metu įvarčių neįmušama, mušami baudiniai. Vis dėlto būna atvejų, kai būtinai reikia išaiškinti nugalėtoją (atkrintamosiose varžybose). Tuomet žaidžiamas pratęsimas (pirmą įvartį įmušusi ekipa laimi rungtynes) ir mušami baudiniai, jei per papildomą laiką niekam nepavyko pasižymėti.
Žolės riedulininkų smūgiai skirstomi į 2 kategorijas, angliškai vadinamas "hit" ir "flick" arba "scoop". Po mažojo kampinio smūgiuoti įvartus galima tik 460 milimetrų aukštyje. Ar vskas buvo pagal taisykles, galima nesunkiai nustatyti pagal garsą, nes būtent tokio aukščio lenta yra įrengta už vartų. Kai puolančios komandos žaidėjas nuo galinės linijos pasiunčia kamuoliuką savo partneriams, į "smūgiavimo zoną" gali įbėgti gynėjai ir daryti viską, kad apgintų savo vartus.
Žaidėjams svarbu mokėti varytis kamuoliuką, tiksliai perduoti, stabdyti ir smūgiuoti.
Žolės Riedulys Lietuvoje
Lietuvoje žolės riedulys pradėtas žaisti 1930 m. Klaipėdos krašte. Tačiau po 1934 m. vokiški klubai sunyko, ir šios sporto šakos varžybos nutrūko.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
1955 m. Lietuvos kūno kultūros instituto studentus su žolės rieduliu supažindino V. Griešnovas. Jo iniciatyva Kaune suburta vyrų žolės riedulio miesto rinktinė dalyvavo sąjunginiuose turnyruose.
1977 m. F. Paškevičius subūrė Šiaulių „Tauro“ moterų žolės riedulio komandą, kuri vėliau tapo viena stipriausių komandų Lietuvoje. 1978 m. įkurta Lietuvos žolės riedulio federacija (LŽRF).
Lietuvos žolės riedulininkai yra pasiekę nemažai laimėjimų:
- Moterų komanda „Tauras“ 1985 m. laimėjo SSRS čempionato bronzos medalius ir taurę, o 1987 m. - SSRS taurę.
- O. Šimkutė-Kanaporienė ir V. Povilonytė-Čaikauskienė su SSRS moterų rinktine pelnė Europos bronzos medalius.
- Lietuvos merginų rinktinė 1988 ir 1989 m. tapo SSRS jaunių čempione.
- 1993 m. Šiaulių komanda „Tauras-Eurovil“ Europos čempionų taurės turnyro B divizione pelnė kelialapį į A divizioną, o 1995 m. (Šiaulių pavadinimu) tarp stipriausių Europos klubų užėmė 3 vietą.
- Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) rinktinė 2001 ir 2009 m.
Šiaurietiškas ėjimas
Šiaurietiškas ėjimas (Nordic Pole Walking) - yra vidutinio intensyvumo mankšta, naudojanti specialiai šiam ėjimui sukurtas lazdas. Vaikščiojimo su lazdomis technika yra lengvai išmokstama, o taisyklingai atliekant judesius, mankštinasi net 90 procentų viso kūno raumenų. Šiaurietiško ėjimo ir įprasto greito ėjimo judesiai yra vienodi: priešinga ranka ir koja ritmiškai juda pirmyn ir atgal, bet judesiai su lazdomis yra žymiai intensyvesni.
Lazdos yra reikalingos tam, kad mankštintųsi ne tik apatinės kūno dalys, kaip įprasta vaikščiojant, bet ir viršutinės. Šiaurietiškas ėjimas gali būti net 40 proc. veiksmingesnis nei greitas ėjimas ar bėgimas, priklausomai nuo jo intensyvumo. Kadangi ėjimui su lazdomis naudojama ne tik apatiniai, bet ir viršutiniai kūno raumenys, kurie įprasto ėjimo metu nėra stimuliuojami (krūtinė, tricepsas, bicepsas, pečių ir kaklo raumenys). Apatinė kūno dalis gauna tradicinio ėjimo ar greito ėjimo naudą, o stulpai dirba viršutinę kūno dalį.
Taip pat, šiaurietiškas ėjimas gerina širdies ir kvėpavimo darbą, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Reguliarus vaikščiojimas su lazdomis, gali padėti sustiprinti stuburą, pagerinti pusiausvyrą ir sumažinti kaklo skausmus. Dirba apie 90 proc. sudegina daugiau nei 400 kcal per valandą, 40 proc.
Prieš pradedant mankštą, visų svarbiausia yra tinkamai pasirinkti lazdas ir nustatyti jų aukštį. Renkantis šiaurietiško ėjimo lazdas, aukštį galima apskaičiuoti paprasta formule: ūgį centimetrais padauginti iš 0,68. Gautas skaičius bus tinkamas lazdos aukštis. Lazdų ilgiai yra suskirstyti kas 5 centimetrus, todėl gautą rezultatą reikia apvalinti. Taip pat, nepamiršti nustatyti lazdų ilgio pagal rekomenduojamą nykščio taisyklę - laikant lazdą, alkūnė turi būti sulenkta beveik 90°.
Lazdas laikykite lengvai (nespauskite jų per stipriai). Einant rankos turi būti tiesios, bet neįtemptos per alkūnes. Atkreipkite dėmesį, kūno padėtis turėtų būti beveik vertikali, neženkliai pasvirusi pirmyn. Kojas lengvai sulenkite per kelius ir žingsnį dėkite priešinga lazdos pusei. Pečiai juda priešinga kryptimi negu kojos.
Floorball (Grindų Riedulys)
Floorball yra sporto šaka, kuri yra populiarėjanti visame pasaulyje. Šis sportas yra labai panašus į ledo ritulį, tačiau žaidžiamas ant grindų ir su kitokiomis lazdomis bei plastikiniais kamuoliukais.
Istorija
Floorball kaip sporto šaka atsirado Švedijoje 1960-aisiais metais, kaip žaidimas vaikams, kuris galėtų būti žaidžiamas uždarose patalpose. Šio sporto pavadinimas kilo iš dviejų žodžių - „floor” ir „ball”, nes žaidimas yra žaidžiamas ant grindų ir su kamuolio. Pirmasis oficialus floorball turnyras buvo surengtas Švedijoje 1979 metais, o pirmasis oficialus Pasaulio floorball čempionatas vyko 1996 metais.
Taisyklės ir Specifika
Floorball yra žaidžiamas ant grindų, naudojant plastikines lazdas ir iš plastiko pagamintu kamuoliuku. Žaidėjų skaičius komandoje priklauso nuo to, koks yra turnyro taisyklių nustatymas, tačiau dažniausiai komandose yra 5-6 žaidėjai. Žaidimo tikslas yra įmušti kamuoluką į varžovo vartus, daugiau kartų nei jie sumuša kamuolį į jūsų vartus.
Floorball lazdos yra pagamintos iš plastiko arba kompozito, o jų ilgis priklauso nuo žaidėjo ūgio. Kamuoliai su skirtingomis spalvomis, o dydžiai priklauso nuo žaidimo lygio. Fizinis kontaktas yra ribojamas, ir visi tiesioginiai fiziniai kontaktai yra uždrausti, kad būtų išvengta pavojingų situacijų. Baudos taikomos, kai žaidėjas pažeidžia taisykles arba vykdo kitus veiksmus, kurie trukdo normaliam žaidimui.
Floorball Privalumai
Floorball yra greitas ir intensyvus sportas, kuris yra žaidžiamas ant grindų, naudojant plastikines lazdas ir lagaminėmis kamuolius. Nuo tada floorball tapo populiarus visame pasaulyje, ypač Švedijoje, Suomijoje, Šveicarijoje ir Čekijoje. Floorball yra reguliuojamas specialiomis taisyklėmis, kurių pagrindas yra panašus į hokejo taisykles, tačiau yra ir kai kurių skirtumų. Šis sportas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir greito sprendimų priėmimo ir strateginio mąstymo.
Floorball yra vienas iš greičiausiai augančių sportų pasaulyje. Šis sportas yra ypač populiarus tarp jaunimo, nes jis yra lengvai prieinamas ir nereikalauja specialių įgūdžių. Floorball yra vienas iš saugiausių sportų, nes jis mažiau pavojingas nei kiti sportai, tokie kaip futbolas ar krepšinis. Šis sportas yra puikus būdas išvengti sėdimos gyvensenos, nes jis reikalauja nuolatinio judėjimo ir fizinės veiklos. Floorball yra greitas, intensyvus ir saugus sportas, kuris yra lengvai prieinamas ir gali būti žaidžiamas visame pasaulyje.
Kriketas
Krikètas (angl. cricket) - sportinis žaidimas su kamuoliu ir irklo pavidalo lazda. Žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų 80 × 60-70 m dydžio vejoje, kurios viduryje įtaisyti dveji varteliai per 20,12 m vieni nuo kitų. Vartelių aukštis 71,1 centimetro. Juos sudaro 3 įsmeigtos į žemę lazdos, ant jų galų (į išpjovas) dedami du 11,1 cm ilgio skersiniai. Varteliai statomi viduryje 2,02 m ilgio linijos, kuri yra metiko aikštelės riba. Lygiagrečiai su metiko linija, per 1,22 m nuo jos, yra atmušimo linija. Kamuolys 156-163 g, kietos medžiagos, aptrauktas dvigubu odos apvalkalu, jo apskritimo ilgis 22,4-22,9 centimetro.
Žaidėjų tikslas metant kamuolį sugriauti varžovų komandos ginamus vartelius. Teisėjauja 2 teisėjai. Puolanti komanda vadinama gaudytoja, besiginanti - atmušėja. Komandą gaudytoją sudaro vartelių saugas, metikas ir 9 aikštės žaidėjai; jie visi stengiasi kamuoliu nugriauti vartelius. Atmušėjai stengiasi lazda kuo toliau numušti į aikštę vartelių kryptimi metamą kamuolį ir pasikeisti vietomis, t. y. nubėgti prie priešingų vartelių ir, jei galima, grįžti atgal. Bėgiojama tol, kol vienas iš atmušėjų praranda teisę žaisti, t. y. kai varteliai nuverčiami. Kamuolio metikas stovi prie vienų vartelių, saugas - prie kitų. Metikas taiko kamuolį į priešingus vartelius, norėdamas juos nugriauti. Po 6 metimų žaidėjai keičiasi vietomis. Kamuolį meta kitas komandos gaudytojos žaidėjas. Už vartelių esantis saugas gaudo neatmuštus kamuolius ir stengiasi ranka su kamuoliu nugriauti vartelius, kol gynėjas bėga nuo vienų vartelių prie kitų. Gynėją, praradusį teisę žaisti, pakeičia kitas žaidėjas. Kai visi 11 komandos atmušėjos žaidėjų išeina iš žaidimo, laikoma, kad įvyko vienas gynimas, po kurio komandos keičiasi pareigomis. Per rungtynes kiekviena komanda turi sužaisti 2 gynimus.
Žaidimas, panašus į kriketą, Anglijoje buvo žaidžiamas 13 a. pradžioje. 1719 Didžiojoje Britanijoje įvyko kriketo rungtynės, 1727 nustatytos pirmosios taisyklės, 1744 įkurtas pirmasis kriketo klubas. Kriketas buvo 1900 olimpinių žaidynių programoje.
Hurlingas
Airijos istorijoje ir mitologijoje hurlingas (airių k. iománaíocht arba iomáint) užima garbingą vietą. Mitologiniame cikle pasakojama, kad 1272 m. pr. Kr. Mėjo grafystėje įvyko mūšis - Cath Maige Tuired, kuriame susikovė vietinė gentis Fir Bolg ir atėjūnai Tuatha De Danann. Prieš prasidedant mūšiui abi kariuomenės nutarė surengti hurlingo varžybas, kuriose dalyvavo po 27 geriausius žaidėjus. V a. Bene plačiausiai žinomas rašytinis hurlingo paminėjimas datuojamas XII a. viduramžių manuskripte pasakojama apie garsųjį airių mitologinį didvyrį Cu Chulainn.
Didelė tikimybė, kad hurlingo varžybos buvo kasmetinių Tailteann žaidynių pagrindinis akcentas. Šios pusiau legendinės žaidynės yra bene seniausias ir gausiausiai aprašytas reguliarus sporto renginys pasaulyje. Jos rengtos kasmet nuo 1800 m. pr. Kr. Bėgant laikui anglosaksų ir normanų valdovai ryžtingai stengėsi išnaikinti hurlingą, kaip ir daugelį kitų Airijos kultūros formų. 1884 m. buvo įkurta Gėlų atletikos asociacija, kuri užsiėmė airiškų sporto šakų ir tradicijų propagavimu bei rėmimu.
Hurlingas - tai ne šiaip žaidimas, o airių nacionalinio pasididžiavimo objektas. Amžiams bėgant šis sportas nevirto komerciniu. Nepaisant mėgėjiškumo aspekto, tai labai pavojingas sportas. Hurlingas žaidžiamas ant žolės 130-145 m ilgio ir 70-80 m pločio stačiakampėje aikštėje. Dvi komandos po 15 žaidėjų turi uosines lazdas plokščiais galais (anglų k. hurley, airių k. camán), kuriomis mušinėja sliotar - iš kamščiamedžio žievės pagamintą mažą kamuoliuką. Žaidimo trukmė - du kėliniai po 35 min. Kamuoliuką galima sugauti ranka ir nešti per aikštę, bet perduoti komandos draugui leidžiama tik smūgiuojant lazda, paspiriant arba mušant ranka. Jei norima nešti kamuoliuką daugiau negu keturis žingsnius, jį privalu uždėti ant lazdos galo ir balansuojant bėgti arba varytis lazda. Jei sliotar nukrenta ant žemės, jį galima tik numušti lazda arba spirti, imti rankomis draudžiama. Žaidimo tikslas - pelnyti įvartį įmušant kamuoliuką į vartus, kurie tokio pat dydžio, kaip futbole. Įvartis atneša komandai tris taškus, o praskriejęs virš vartų skersinio kamuoliukas papildo sąskaitą vienu tašku. Pagrindinė taktika - rinkti tašką po taško, o įvarčių siekti tik esant idealiai situacijai.
Hurlingo inventorius - beveik metro ilgio lazda ir kamuoliukas, kuris yra gana minkštas. Žaidėjai įprastai dėvi šalmus, bet dauguma pradėjo juos nešioti tik XX a. pabaigoje. Visgi hurlinge kraujo balos nesilieja labai dažnai, visų pirma todėl, kad įprasta žaisti sąžiningai. Vyrai užsiima hurlingu ne dėl pinigų, bet dėl garbės. Žaidimas kietas ir agresyvus, o arbitrai griežti ir gerbiami. Mėgėjiška hurlingo pusė lemia tai, kad žemas pajamas gaunantys visuomenės sluoksniai sudaro didžiąją sirgalių dalį. Kiekvienas miestelis ar miestas turi nuosavą hurlingo klubą, o pajėgiausios komandos rungiasi grafysčių lygų varžybose. Jų nugalėtojai susitinka tarpusavyje Airijos hurlingo čempionate. 2015 m. Modernėjant visuomenei hurlingas išlaikė savo autentiškumą - žaidimo inventorius vis dar gaminamas rankiniu būdu pagal senąsias technologijas. Port Lách mieste veikia hurlingo kamuoliukų gamykla, kuri užima mažą senos mokyklos patalpą. Gamybos procesą sudaro keturios operacijos, nėra surinkimo linijos.
Airiai - karinga tauta, tad hurlingą žaidžia ir merginos. Tiesa, jis vadinamas camogie, o nuo vyriškojo hurlingo jį skiria tik inventoriaus dydis. Pavadinimą sugalvojo airių rašytojas Tadhg Ó Donnchadha 1903 m. Pirmą ir vienintelį kartą hurlingo žaidėjai susirungė 1904 m.
Judrieji Žaidimai ir Lazda
Judrieji žaidimai - tai sąmoninga žmogaus veikla, kurioje vyrauja pagal nustatytas arba laisvai pasirinktas taisykles ir tikslus atliekami įvairūs judėjimo veiksmai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, daiktų nešimas. Dėl vaikų, paauglių įgimtos būtinybės žaisti, dėl paprastumo, judesių įvairumo ir gausumo, nuolatinio žaidimo situacijų keitimosi, varžybinio veiklos pobūdžio, galėjimo savarankiškai veikti, dėl geros nuotaikos ir draugiškos aplinkos, galimybės matyti ir puoselėti gražius tarpusavio santykius yra svarbi jaunosios kartos fizinio ir dorovinio auklėjimo priemonė.
Iš pirmykščio lietuvių gyvenimo liko apeiginių žaidimų, turinčių aiškių totemizmo liekanų: žaidimai Kergė ir Krenglis, aprašyti 16 a., buvo žaidžiami dar ir 19 a. pabaigoje. Pirmosios rašytinės žinios apie baltų genčių žaidimus ir šokius siekia pirmąjį tūkstantmetį (anglų keliautojas Vulfstanas, apie 887-901). Lietuvių žaidimai gyvenimo aprašymuose minimi 12-13 amžiuje. Vyraujanti žaidimų forma buvo ratelis, paskui atsirado dvi viena prieš kitą išsirikiavusios žaidėjų eilės (Čigonėlė, Audėjėlė). Vėlesni žaidimai - Kiaulikė, Rekežis, Ripka - laikomi varžybiniais, nes turi lietuvių karių kovos būdų elementų. Viena gražiausių senovės lietuvių tradicijų - priėmimo į vyrus šventės svarbiausias žaidimas Kirvis: merginos išmestą aukštyn kirvį vaikinas turėjo pagauti. Pagrindinis senovės lietuvių žaidimų įrankis - lazda.
tags: #sporto #zaidimas #lazdomis #stengiamasi #nuversti #priesininku