Sporto psichologija dažnai suvokiama kaip sritis, skirta tik profesionaliems sportininkams, tačiau iš tiesų ji gali būti naudinga ir vaikams, pradedantiesiems sportininkams bei jų tėvams. Baimė pralaimėti varžybose, įsitikinimas, kad varžybose dalyvauja tik tie, kurie turi šansų laimėti, nenoras lankyti treniruotes dėl nesėkmių - tai tik keletas situacijų, kurias gali padėti spręsti sporto psichologija. Straipsnyje aptarsime, kas yra sporto psichologija, kokiais atvejais reikalinga sporto psichologo konsultacija vaikams, kaip motyvuoti vaikus sportuoti ir kaip padėti jiems įveikti baimes, susijusias su sportine veikla.
Kas Yra Sporto Psichologija?
Sporto psichologija - tai sritis, padedanti sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, motyvacija ir nemotyvacija. Kitaip tariant, tai disciplina, kuri rūpinasi žmogaus savijauta, emocijomis, mintimis ir dėmesiu, siekiant, kad sportinėje veikloje pasiekti rezultatai atitiktų sportininko lūkesčius. Treniruotės padeda valdyti kūną, nukreipti jį tam tikra linkme, kad jis atliktų veiksmus kuo tiksliau ir efektyviau, nepriklausomai nuo sporto šakos. Sporto psichologija moko pastebėti, kas su žmogumi vyksta, kai jam nesiseka, ir nenueiti paskui kilusias emocijas ar impulsus. Pavyzdžiui, likti treniruotėje ne tik kūnu, bet ir mintimis, susikaupti į tai, ką darai, ir tęsti veiklą. Turime labai daug dirbti su savo dėmesiu, ar jis nukreiptas į tai, kaip aš jaučiuosi, ar į tai, ką aš šiuo metu darau. Sporto psichologija moko sustoti ir susikoncentruoti ne į emocijas, o į savo užduotį, kurią šiuo metu žmogus atlieka. Iš kitos pusės galima pasitelkti ir vaizduotę. Nesigauna atlikti tam tikros technikos, galima, pavyzdžiui, prieš miegą vaizduotėje ją atlikti. Ir, tiesa sakant, labai daug sportininkų tai daro intuityviai. Sporto psichologas šiuo atveju pasižiūri, kad vaizdinys, kurį kuria sportininkas būtų kuo gyvesnis, įtraukiantis kuo daugiau pojūčių, mat būtent tokia yra efektyviausia vaizduotės panaudojimo forma. Dar geriau, kai mes save įsivaizduojame atliekančius kažkokį veiksmą kuo artimesnėje aplinkoje tai, kurioje visa tai realiai vyksta, pavyzdžiui, su treniruočių apranga, treniruočių salėje.
Sporto Psichologija: Ne Tik Profesionalams
Sporto psichologija nėra skirta tik profesionaliems sportininkams. Bet kuris žmogus, bet kurioje situacijoje, visą laiką yra su savimi, patiria įvairiausias emocijas, turi įvairiausių minčių, o mintys ir emocijos gali tiek padėti, tiek sutrukdyti. Todėl sporto psichologija bus naudinga bet kam - tiek mėgėjui, tiek profesionaliai sportuojančiam žmogui. Mėgėjiškai sportuojantys žmonės dažnai nedrįsta kreiptis į sporto psichologą, nes „aš gi nerimtai sportuoju, čia gal ne man, o labiau profesionalams“. Gal ir tokios tradicijos nėra. Treniruojant vaikus riba tarp „ai, tai tik būrelis“ ir būsimo profesionalaus sportininko kelionės pradžios yra labai plona.
Kada Vaikui Reikalinga Sporto Psichologo Konsultacija?
Nėra vienareikšmio atsakymo, nuo kada vaikams reikalinga sporto psichologo konsultacija. Psichologiniai įgūdžiai svarbūs vaikams nuo pat mažumės ir jie jų mokosi treniruotėse savaime bei padedami trenerių. Taigi nors tai ir neįvardinama kaip „sporto psichologija“, bet vaikai mokosi planuoti, kelti sau tikslus, svajoti, susikaupti, nusiteikti, laikytis treniruočių tvarkos ir t.t. Kita vertus, nuo kokių 12-13 metų, kai imamas dar labiau akcentuoti meistriškumas, pasirodymas varžybose, o tuo pačiu jaunuoliai ima labiau įsisąmoninti save, lygintis su kitais ir „ieškoti savo vietos“, kažkuria prasme, jiems atsiveria naujas pasaulis, natūralu, kad jaučia didesnį spaudimą nei įprastai ir jiems gali prireikti papildomų įgūdžių su „nauja realybe“ susitvarkyti.
Taip pat pastebima, kad „šių laikų“ vaikai (vadinamosios Z ir alfa kartos) yra labai orientuoti į pasiekimus ir išorinį pripažinimą, t.y. turi stiprią išorinę motyvaciją, o vidinė motyvacija (lankyti treniruotes, nes smagu, nes mokaisi naujų dalykų ir įgauni patirčių) - žymiai mažesnė. Ir tai reiškia, kad šie vaikai ir jaunuoliai, susidurdami su neišvengiamomis klaidomis, nesėkmėmis ar pralaimėjimais, priima pastaruosius labai asmeniškai, labai giliai. Jei treneris sako „tavo smūgis buvo per silpnas“, jie gali išgirsti „aš prastas sportininkas“. Kitaip sakant, labai apibendrinama: jei aš pralaimėjau, esu pats blogiausias ir iš manęs nieko gero nebus. Turbūt tuomet, kai pastebime šias tendencijas, ir tikslingiausia įtraukti į pasirengimą sporto psichologą. Kokia forma ir kokios pagalbos galima tikėtis labai priklauso nuo to, ar tai grupės treniruotės, ar individualus darbas su psichologu. Individualaus darbo metu orientuojamasi į tuos iššūkius, su kuriais susiduria konkretus sportininkas.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Motyvacijos Svarba Ir Jos Skatinimas
Labiausiai motyvaciją įtakoja treniruočių aplinka. Dažnai sportininkai jau yra orientuoti į gerą pasirodymą ir pergales. Jiems reikia balso iš šalies, kuris primintų, kaip svarbu stengtis, kartais klysti ir iš tų klaidų kažko pasimokyti. Jei treneris, o kartais dar ir tėvai labai akcentuoja pergales ir pasirodymą (pvz., apsidžiaugia ir siūlo atšvęsti, kai vaikas laimi medalį, ir tik gūžteli pečiais, jei vaikas neužima prizinės vietos), tuomet tai gali paskatinti jaunąjį sportininką jausti spaudimą, dėl kurio didėja nerimas.
Būna ir kitų priežasčių, dėl kurių mažėja noras treniruotis. Gali būti, jog vaikas būrelyje neturi draugų arba nori daugiau laiko leisti su draugais iš mokyklos. Kai kalbama apie motyvaciją, prieš kreipiantis į sporto psichologą, siūloma susėsti ir atvirai pasikalbėti. Ne kartą yra buvę, kad tėvai, o kartais ir treneriai atsiunčia savo vaikus, nes jie „nebeturi motyvacijos“ ir tikisi, kad kažkaip pavyks juos „sutaisyti“ ir užnorinti sportuoti. Bet kalbantis su sportininkais aiškėja, kad arba tėvai / treneriai su jais visai nesikalbėjo, apie tai, kas vyksta, arba turėjo savo išankstinius nusistatymus ir neįsiklausė, neišgirdo, kas vyksta jų vaiko gyvenime, dėl ko motyvacija sportuoti mažėja.
Į sporto psichologą verta kreiptis pasikalbėjus ir įsivardinus, kad motyvaciją mažina kažkokios vidinės priežastys, pavyzdžiui, nerimas, kuris skatina trauktis iš nerimą skatinančių situacijų. Jei vaikas nebenori sportuoti, nes jam nepatinka sporto šaka, jei sportuoja tik tam, kad tėvai būtų laimingi, pirmiausia reikia pagalvoti, ar tikrai verta toliau sportuoti būtent tą sporto šaką, o gal tėvai gali šiek tiek pakoreguoti savo lūkesčius. Sporto treniruotės turėtų teikti malonumą ir stiprinti vaikų sveikatą.
Kaip Kalbėti Su Vaiku, Kad Jo Motyvacija Judėti, Sportuoti Didėtų?
Svarbiausia motyvuojant vaikus sportuoti yra leidimas jiems rinktis, kas jiems patinka. Labai svarbu tartis, kokį būrelį lankys, kokiu dažnumu ir kas bus, kai nebenorės lankyti. Antras svarbus dalykas - nelyginti su kitais, o skatinti vertinti savo pažangą. Labai svarbu palaikyti, kai sekasi, ir užjausti, kai nesiseka ar ką skauda. Labiau vertinkite ir girkite patį sportavimo procesą, kad išmoksta naujų dalykų, stiprėja kūnas, gerėja emocinė savijauta.
- Tu tampi stipresnis/greitesnis visada, kai treniruojiesi.
- Padarei didelę pažangą sporte.
- Nuplauk/įmeti.
- Pasižiūrėk, kaip tavo sesė/brolis/draugas varo.
- Man patinka žiūrėti, kai tu sportuoji.
Ko reikėtų vengti:
- Negaliu žiūrėti, kaip tu vis klysti (pameti kamuolį/negirdi ką treneris sako/pamiršti judesį, ką jau mokėjai).
- Kiek kartų galiu tau kartoti, pasiimk aprangą/batus.
- Man vienai tik rūpi tavo sveikata.
- Taip, po sporto gali skaudėti raumenis. Padeda šiltas dušas.
- Kur skauda? Tikri vyrai nesiskundžia.
- Ko tik 3 vieta.
Vaikų Baimės Sporte Ir Jų Įveikimas
Sporto treniruotės turėtų teikti malonumą ir stiprinti vaikų sveikatą, tačiau ne visiems mažiesiems tai asocijuojasi su džiaugsmu. Dažnai tėvams tenka susidurti su netikėta situacija - vaikas, kurį užrašė į pamėgtos sporto šakos treniruotes, staiga atsisako eiti, verkia ar net skundžiasi pilvo skausmais prieš užsiėmimą. Vaiko nenoras sportuoti dažnai slepia gilesnes priežastis, kurias suprasti - pirmas žingsnis sprendimo link.
Taip pat skaitykite: Krepšinio jaunimo ugdymas
Baimės priežastys dažniausiai būna susijusios su nežinomybe - nauja aplinka, nepažįstami vaikai ir treneriai kelia nerimą. Psichologai pastebi, kad vaikams, ypač jaunesniems (4-7 metų), būdingas prisirišimas prie saugios aplinkos, todėl bet koks naujas kontekstas gali sukelti diskomfortą.
Prof. Rasa Bieliauskaitė, vaikų psichologė, pastebi: „Daugelis vaikų bijo ne pačios veiklos, o reakcijos į jų klaidas. Ankstesnės neigiamos patirtys ypač stipriai veikia mažuosius. Jei vaikas patyrė nesėkmę, buvo išjuoktas ar nepripažintas sportinėje veikloje, tikėtina, kad jis vengti panašių situacijų. Perfekcionizmas - dar viena dažna priežastis. Mažieji, kurie bijo klysti ar neatitikti (dažnai įsivaizduojamų) standartų, gali vengti situacijų, kuriose, jų manymu, nesugebės būti tobuli. Tėvų lūkesčiai ar spaudimas taip pat gali tapti vaiko nerimo šaltiniu. Fizinio nepatogumo baimė ypač aktuali sportiniame kontekste.
Skirtingi vaikai skirtingai išreiškia savo nerimą, todėl svarbu atpažinti įvairius baimės požymius. Psichosomatiniai simptomai dažnai išduoda stiprų nerimą - pilvo skausmas, galvos skausmas, pykinimas ar net temperatūros pakilimas prieš treniruotę. Šie simptomai realūs, nors jų kilmė - psichologinė. Elgesio pokyčiai taip pat išduoda drovų vaiką, kuris vengia sporto. Jis gali tapti irzlus, užsisklęsti, pradėti verkti ar net pykti, kai artėja laikas ruoštis treniruotei.
Vaiko emocinė raida lemia, kad jaunesni vaikai dažnai negali tiksliai įvardyti savo jausmų, todėl tėvams tenka atidžiai stebėti mažųjų elgesį ir reakcijas. Svarbu atskirti laikinį adaptacijos periodą nuo ilgalaikės problemos.
Kaip Padėti Vaikui Įveikti Baimę Sporte?
Augančiam sportininkui įveikti nerimą padeda du svarbiausi suaugusieji - tėvai ir treneris. Tėvų vaidmuo prasideda dar namuose - jų požiūris į sportą, klaidas ir tobulumą formuoja vaiko suvokimą. Psichologai pabrėžia, kad suaugusiųjų elgesys yra galingesnis už žodžius - jei tėvai patys vengia fizinės veiklos ar bijo rizikuoti, vaikas perima šį modelį.
Taip pat skaitykite: Vaikų gimnastikos įrangos pasirinkimas
Vaiko savivertė stipriai priklauso nuo to, kaip jis jaučiasi vertinamas namuose. Tėvai, kurie akcentuoja pastangas, o ne rezultatus, ugdo atsparesnę asmenybę. Trenerio pagalba vaikui, išgyvenančiam nerimą, neįkainojama. Patyręs specialistas geba sukurti tokią atmosferą, kurioje mažasis sportininkas jaučiasi saugus klysti ir mokytis.
Vaiko adaptacija naujame kolektyve sėkmingesnė, kai tėvai ir treneris bendradarbiauja. Prieš užrašant į treniruotes verta susitikti su treneriu, papasakoti apie vaiko individualius bruožus, baimes ir poreikius. Pasirengimas sporto užsiėmimui prasideda ne persirengimo kambaryje, o namuose. Pokalbiai prieš treniruotę turėtų būti pozityvūs, bet ne spaudžiantys. Vietoj „Tikiuosi, šiandien padarysi viską gerai” veiksmingiau sakyti „Bus smagu pamatyti, ką šiandien išmoksi”. Svarbu pripažinti vaiko jausmus: „Suprantu, kad jaudinamės eiti, tai normalu. Psichologai rekomenduoja vengti pažadų apie apdovanojimus už dalyvavimą treniruotėje - taip skatinama išorinė motyvacija, kuri nėra ilgalaikė.
Patyrę vaikų treneriai žino, kad baime nedingsta per vieną treniruotę, tačiau tinkamos strategijos gali žymiai pagreitinti adaptaciją. Treneris Tomas Balčiūnas, dirbantis su įvairaus amžiaus vaikais, dalijasi: „Dėmesys kiekvieno vaiko detalėms kuria pasitikėjimą. Įveikti sporto baimę - procesas, reikalaujantis kantrybės, nuoseklumo ir įvairių metodų derinimo.
Baimės įveikimas prasideda nuo jos normalizavimo - vaikai turi žinoti, kad bijoti naujos aplinkos ar veiklos yra natūralu. Vaikų psichologai rekomenduoja atvirai kalbėti apie jausmus, nenuvertinant jų: „Visai normalu jaudintis prieš naują veiklą. Visi kartais bijome. Laipsniškas pripratinimas - vienas efektyviausių metodų. Sprendimai ir patarimai tėvams apima ir namų praktiką. Kai kurie elementai gali būti repetuojami šeimos aplinkoje, kur vaikas jaučiasi saugus - taip didinamas pasitikėjimas savimi. Vaizdingos vizualizacijos padeda mažiesiems sportininkams įveikti baimę. Galite paskatinti įsivaizduoti save atliekantį pratimus sėkmingai, aptarti, kaip jie jausis po treniruotės, koks bus pasididžiavimas savimi. Istorijos apie herojus, įveikusius baimes - galingas įrankis vaikų motyvacijai ugdyti.
Dialogas apie jausmus turėtų vykti ne tik prieš ar po treniruotės, bet ir neutraliomis akimirkomis, kai vaikas nėra įsitempęs. Pirmoji treniruotė kelia daugiausiai nerimo, tad jai reikia ypatingo dėmesio. Svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas bus smagu, bet ir apie galimus iššūkius: „Gali būti, kad iš karto nepavyks visi pratimai, ir tai normalu.
Jei nerimas nesilpnėja po 3-4 treniruočių, verta peržiūrėti strategiją. Psichologai perspėja - nereikia apkaltinti vaiko dėl jautrumo ar versti jį „užaugti”. Baimės įveikimo pratimai turėtų būti kūrybingi ir žaismingi, o ne traumuojantys.
Nors dauguma vaikų baimių yra normalios ir įveikiamos, kartais nerimas perauga į rimtesnes problemas, kurioms išspręsti reikia profesionalios pagalbos. Kreipimasis į specialistus nėra tėvų nesėkmės ženklas - priešingai, tai rodo atsakingą požiūrį į vaiko emocinę sveikatą. Vaikų emocinė raida reikalauja profesionalaus požiūrio ir intervencijos, jei kliūtys tampa per didelės.
Vaiko baimė sporto treniruočių - natūralus reiškinys, kurį galima suprasti ir įveikti taikant tinkamas strategijas. Svarbiausias žingsnis - atpažinti, kad vaiko jausmai yra realūs ir svarbūs, net jei suaugusiojo akimis atrodo nepagrįsti. Tėvų, trenerių ir specialistų bendradarbiavimas sukuria saugų tinklą, kuriame vaikas gali palaipsniui tyrinėti savo galimybes ir įveikti baimes. Nuoseklumas, kantrybė ir besąlygiškas palaikymas padeda vaikams atrasti džiaugsmą judesyje ir kolektyvinėje veikloje. Priklauso nuo vaiko temperamento ir patirties: kai kuriems užtenka kelių užsiėmimų, kitiems - reikia daugiau laiko ir nuoseklaus palaikymo. Prievarta didina baimę; rekomenduojama skatinti palaikyti, bet nenuteikti prieš sportą. Pasikalbėkite apie jausmus, išsiaiškinkite priežastis, pasiūlykite laikiną pertrauką ir ieškokite alternatyvių veiklų. Rinkitės individualius ar mažesnių grupių užsiėmimus, atsižvelkite į vaiko asmenybę ir pageidavimus.
Kaip Vyksta Konsultacija Su Sporto Psichologu?
Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos, ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis susitikimas paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves, kurios ir iki šiol buvo plačiai naudojamos sporto psichologų, mat tiek sportininkams, tiek sporto psichologams tenka daug keliauti dėl treniruočių stovyklų ar tarptautinių varžybų, todėl jie ne visuomet būna viename mieste, kad galėtų susitikti gyvai.
Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai pirmasis susitikimas trunka nuo 45 min. iki 1 val. Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Aišku, „užsakymas“ visų pirma priklauso nuo to, kas kreipiasi - sportininkas, treneris ar tėvai. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
- Psichologinis įvertinimas. Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus - aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu). Toks įvertinimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai treneris nori daugiau sužinoti apie savo naują auklėtinį, kai pats sportininkas nori sužinoti savo stipriąsias / silpnąsias savybes arba kai ši informacija svarbi psichologui. Dirbant su komandomis, psichologui gali tekti įvertinti komandos klimatą, kultūrą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, ir t.
- Psichologinių įgūdžių mokymas. Psichologiniai įgūdžiai - tai relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose. Pavyzdžiui, sportininkas išmoksta naudoti vaizduotę savo fizinių įgūdžių, technikos tobulinimui, skausmo įveikimui, taip pat savo emocijų, priešvaržybinio jaudulio valdymui. Darbo pradžioje įvertinus sportininko psichologinius įgūdžius bei nustačius, kuriems aspektams reiktų skirti daugiau dėmesio, bei atsižvelgiant į sportininko pageidavimus, sudaromos individualios programos, padedančios lavinti reikiamus psichologinius įgūdžius. Supaprastintai šios programos atrodo taip: 1) supažindinimas su psichologiniu įgūdžiu (teorinis pagrindas); 2) psichologinio įgūdžio mokymas ir lavinimas; 3) psichologinio įgūdžio taikymas realiose situacijose (iš pradžių treniruotėse, o vėliau ir varžybose) bei jo palaikymas. Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tampa mokytoju - jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ („visa žinančiojo“) poziciją.
- Į problemą orientuotas darbas. Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., „labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu…“). Tuomet ieškomi „sprendimai“ - strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus. Tikima, kad pats sportininkas turi sugebėjimus ir įgūdžius, kuriuos išmokęs išnaudoti galėtų pasiekti norimą pasirodymo / atlikimo lygį (pvz., išliktų ramus įtemptose situacijose, negalvotų apie rezultatą žaidžiant, darydamas pratimus negalvotų apie nesėkmes ir pan.).
- Konsultavimas. Labai supaprastintai psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalija patarimus. Tai nėra pokalbis, kai psichologas pasako sportininkui slaptažodį, galintį sukelti stebuklingus pokyčius. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo. Nuo psichologinių įgūdžių lavinimo ir į problemą orientuoto darbo konsultavimas skiriasi tuo, kad ši darbo forma yra mažiausiai apibrėžta, mažiausiai struktūruota. Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tampa mokytoju - jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ („visa žinančiojo“) poziciją.
Kam Skirta Psichologinė Parama?
Trumpai tariant, sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėveliai. Bene dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais (individualiai). Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus - nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija tai, kad jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla.
Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, toks darbas ypač svarbus, kai dirbama su komandomis - tuomet orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Gali būti ir taip, kad psichologas dirba su grupe kartu sportuojančių sportininkų, dažniausiai tai būna praktiniai arba teoriniai seminarai ir toks darbas kiek mažiau veiksmingas gerinant kiekvieno individualaus sportininko pasirodymą, bet vėlgi naudingas grupės mikroklimatui.
Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį - psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Netiesiogiai psichologo klientai čia vis tiek yra sportininkai, nes visas darbas orientuotas į jų psichologinio pasiruošimo gerinimą. Retais atvejais treneriai kreipiasi į sporto psichologus norėdami pagerinti savo pačių įgūdžius susitvarkyti su įtemptomis situacijomis, kylančiomis treniruotėse ar varžybinėse situacijose.
Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais. Paprastai šie sportininkai būna vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Kartais tėvai mato, kad jų vaikui sportuojant prasčiau sekasi susikaupti, kad jis labai nerimauja prieš varžybas ir tuomet kreipiasi į psichologą, kad šis padėtų. Tačiau šiuo atveju pagrindiniu psichologo klientu tampa sportuojantis vaikas.
Norėtųsi priminti vieną svarbų dalyką - sporto psichologai pirmiausia dirba su sveikais, t.y. psichinių sutrikimų neturinčiais, sportininkais. Jie ne gydo, o padeda ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo sportinį potencialą. Todėl ši parama skirta visiems sportininkams ir treneriams.
Kaip Kreiptis?
Į sporto psichologą paprastai kreipiasi pats sportininkas, treneris arba jaunųjų sportininkų tėveliai. Informaciją apie psichologus tenka susirasti patiems - čia pagelbėja pažįstami (pvz., sportininkai anksčiau dirbę su sporto psichologais), klubas ar sporto mokykla, kuriose treniruojasi sportininkas (kai kurios iš jų turi savo psichologus), ar paieška internete.
tags: #vaiku #sporto #psichologas