Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto šventė, bet ir svarbus politinis bei socialinis įvykis, atspindintis šalies, kurioje jos vyksta, istoriją ir vertybes. Vokietija, kaip viena iš sporto galiūnių, ne kartą buvo pasirinkta priimti olimpines žaidynes, o jos istorija šiame kontekste yra itin įdomi ir kontroversiška. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vokietijos žiemos olimpinių žaidynių istoriją, pradedant nuo Garmišo-Partenkircheno iki Berlyno.
Garmišas-Partenkirchenas: 1936 m. Žiemos Žaidynės
Bavarijos kalnų mieste Garmiše-Partenkirchene vyko 1936 m. žiemos žaidynės, kuriose dalyvavo 646 sportininkai iš 28 rinktinių. Daugiausia medalių iškovojo Norvegija - 15 (7 aukso, 5 sidabro, 3 bronzos). Vokietija užėmė antrą vietą su 6 medaliais (3 aukso, 3 sidabro, 0 bronzos).
Šiose žaidynėse pirmą kartą olimpinių žaidynių programoje buvo kalnų slidinėjimas. Tačiau TOK paskelbė, kad žaidynėse negali dalyvauti slidinėjimo instruktoriai, nes jie yra šio sporto profesionalai. Dėl šios priežasties Austrijos ir Šveicarijos kalnų slidininkai boikotavo žaidynes.
1940 ir 1944 m. Žiemos Žaidynės: Neįvykusios Viltys
1940 m. žiemos olimpine sostine buvo paskelbtas japonų Saporas, tačiau dėl per didelių kaštų Japonija atsisakė rengti žaidynes. TOK pasiūlė šią teisę Garmišui-Pattenkirchenui. Šis Vokietijos kalnų kurortas būtų tapęs pirmuoju miestu, rengusiu dvejas žaidynes iš eilės. Bet 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, vokiečiai atsisakė galimybes priimti viso pasaulio sportininkus. Surengti žiemos žaidynes panoro suomiai, bet sovietų invazija į Suomiją sudaužė visas viltis, kad 1940 m. žiemos olimpinės žaidynės iš viso įvyks.
1939 m. nutarta, kad 1944 m. žaidynių sostine bus Italijos Kortina d‘Ampecas. Bet karas tęsėsi ir olimpinės žaidynės vėl neįvyko.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Sankt Moricas: 1948 m. Žiemos Žaidynės po Karo
Po Antrojo pasaulinio karo, praėjus 12 metų nuo ankstesnių žaidynių, pirmą kartą surengtose olimpinėse žaidynėse Sankt Morice dalyvavo 669 sportininkai iš 28 šalių. Daugiausia medalių iškovojo Norvegija ir Švedija - po 10 (4 aukso, 3 sidabro, 3 bronzos).
Pirmą istorijoje olimpinį žiemos aukso medalį iškovojo Italijos sportininkas - Nino Bibbia laimėjo vyrų skeletono varžybas, sugrįžusias į olimpinę programą po ilgos pertraukos. Šios sporto šakos varžybos anksčiau žiemos žaidynėse vyko vienintelį kartą - 1928 m. tame pačiame Sankt Morice. Po 1948 m. į olimpinio sporto gretas skeletonas sugrįžo po 54 metų.
Berlynas: 1936 m. Vasaros Žaidynės ir Politinis Kontekstas
Nors straipsnio tema yra žiemos olimpinės žaidynės, būtina paminėti ir 1936 m. Berlyno vasaros žaidynes, nes jos yra neatsiejama Vokietijos olimpinės istorijos dalis. Teisė surengti pasaulinio masto sporto renginį Berlynui suteikta kaip savotiška kompensacija už prarastą galimybę organizuoti žaidynes dėl įsiplieskusio Pirmojo pasaulinio karo. Tokį sprendimą Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) priėmė 1931 m.
Po dvejų metų prie šalies vairo stojęs Adolfas Hitleris nesirengė atsisakyti puikios progos išreklamuoti savo režimą pasaulio bendruomenės akivaizdoje. Tiesa, kai kurių šalių sporto federacijos, baksnodamos į fiurerio antisemitizmą ir karingą retoriką, kėlė protesto bangas bei ragino perkelti žaidynes į kitą valstybę. Visgi nacionalsocialistai sugebėjo įtikinti TOK, kad po didžiulio ekonominio nuosmukio atsigaunančią Vokietiją piktavaliai šmeižia visiškai be reikalo.
Rengdami žaidynes naciai negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje. Visi pamiršo faktą, kad likus vos keliems mėnesiams iki olimpiados Vokietijos sportininkams-žydams galutinai uždraustas dalyvavimas pirmenybėse bei šalies atstovavimas tarptautiniu mastu.
Taip pat skaitykite: Istorija ir Vokietija ledo ritulyje
Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris. Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų - tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji - Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui. Beje, vienas olimpinių žaidynių atidarymo epizodas šiais laikais prisimenamas nenoriai.
Olimpinės žaidynės praėjo gana sklandžiai. Per keturiolika dienų išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių. Lietuva Berlyno žaidynėse nedalyvavo, nors mūsų krepšinio rinktinė tuomet buvo viena galingiausių pasaulyje ir galėjo pretenduoti į prizines vietas. Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Būtent dėl to 1936 m. Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu.
1936 m. Berlyno vasaros žaidynės, kaip tai jau įprasta, pasibaigė santarvės ir amžinos taikos visiems dalyviams palinkėjimais. Netrukus po olimpiados vokiečių bombonešiai skris į Ispaniją triuškinti generolo Francisko Franko priešų.
Politiniai Konfliktai ir Boikotai Olimpinėse Žaidynėse
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, dažnai tampa politinių konfliktų ir ideologinių kovų arena. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo legendos
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Dopingas ir XXI amžiaus Iššūkiai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos.
Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko.