Įvadas
Kūno kultūra ir sportas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, prisidedant prie fizinės, psichinės ir dvasinės darnos. Šiame straipsnyje aptariami Vilniaus universiteto (VU) žurnaluose nagrinėjami kūno kultūros ir sporto aspektai, remiantis prof. habil. dr. duomenimis ir kitais šaltiniais. Straipsnyje analizuojama kūno kultūros svarba bendrojo lavinimo mokyklose, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymas, kūno kultūros mokytojų vaidmuo ir kompetencijos, taip pat aptariamos fizinio aktyvumo skatinimo iniciatyvos darbo vietose.
Kūno Kultūros Svarba Bendrojo Lavinimo Mokyklose
Kūno kultūra, kaip disciplina, yra svarbi bendrojo lavinimo mokyklose. Tai viena iš nedaugelio disciplinų, įtrauktų į mokymo programas nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kūno kultūros pamokos bendrojo lavinimo mokyklose turi būti orientuojamos į moksleivių fizinio aktyvumo poreikio suformavimą visam gyvenimui. Ugdymo filosofai iškelia fizinį aktyvumą kaip sąlygą asmens sveikatai. Šiuolaikinis gyvenimas pilnas psichoemocinės įtampos, o jaunimo protinė mokymosi apkrova, sunkumai neretai sukelia stresus ir depresijas, kenkia sveikatai.
Kūno kultūros ugdymas mokykloje glaudžiai siejasi su kitomis bendrojo ugdymo sritimis. Kūno kultūra padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, atveria galimybę pažinti save, patirti judėjimo keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas saviraiškai. Tuo siekiama pagarbos moksleiviui kaip asmenybei, jo požiūriui į pasaulį, įsitikinimams. Be to, pozityviai vertinamas kiekvieno vaiko individualumas, skirtinga psichofizinė jo prigimtis, nevienoda gyvenimiška patirtis; galimybė laisvai rinktis veiklos rūšį, jos trukmę ir intensyvumą, žaidimo partnerius.
Kūno kultūrą galima apibrėžti kaip žmonių sensomotorinių gebėjimų lavinimo procesą ir per tą procesą pasiekiamą individualų ir grupinį lygį. Labai svarbu suvokti, kad kūno kultūra negali būti aiškinama kaip kūno judesių technika, kaip didelių laimėjimų rezultatas. Tai įprasminta veikla, suteikianti turinį visuminei žmogaus egzistencijai. Kūno kultūra ir sportas turi potencialiai prisidėti prie esminio vaikų vystymosi judėjimo įgūdžių ir fizinės kompetencijos, kurie yra reikalingi tolesniam gyvenimui ir sportiniam fiziniam aktyvumui. Kūno kultūros ugdymas pagrindinėje mokykloje tampa tikslingu, reikšmingu mokiniui procesu, glaudžiai siejamu su bendrąja kultūra.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Turinčių Mokinių Ugdymas
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ugdomi ir specializuotose, ir bendrojo tipo ugdymo įstaigose. Pagal ugdymo aplinkas, šiek tiek kinta ir edukacinės sąveikos tarp ugdytojo ir ugdytinio sąlygos, bet principai yra tokie patys: atsižvelgimas į mokinio galias, gebėjimus, ypatingumus. Juos reikia pažinti ir kuo veiksmingiau kompensuoti, pasitelkiant stipriąsias ugdytinio savybes. Todėl vis aktualesnės tampa kūno kultūros formos, kurios spartina organizmo fizines ir funkcines galias atstatymą, užtikrina optimalų protinį bei fizinį darbingumą, šio jaunuolio psichikos sveikatą ir vidinę darną.
Taip pat skaitykite: Sporto mokslo žurnalų analizė
Fizinis moksleivių ugdymas, judamosios veiklos koregavimas vykdomas įvairiomis formomis (kultūros pamokos, rytinė mankšta, kūno kultūra laisvalaikiu, savarankiškas mankštinimasis, papildoma veikla sporto būreliuose). Kūno kultūros mokytojų darbo specifika yra unikali ir kardinaliai skiriasi nuo kitų ugdymo proceso dalyvių veiklos. Taigi tinkamas pedagogo pasirengimas darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais laikomas svarbiausiu atvirškos mokyklos veiklos sėkmės garantu. Visi mokytojai turi turėti pozityvų požiūrį į vaikų raidos sutrikimus, suprasti, ko galima pasiekti ugdant negalius vaikus bendrojo ugdymo mokyklose, teikiant papildomą pagalbą. Svarbu mokėti įvertinti specialiuosius poreikius, tinkamai pritaikyti ugdymo turinį prie moksleivių poreikių, mokymo būdus, metodus, tempą naudoti moksleivių gebėjimams atskleisti, gebėti bendradarbiauti su specialistais ir su tėvais.
Tyrimai rodo, kad dauguma tyrime dalyvavusių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių turi teigiamą požiūrį į kūno kultūros pamokas: šios pamokos jiems patinka, jie jose noriai dalyvauja. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, kūno kultūros mokytojų bendravimą vertina teigiamai. Mokytojus jie apibūdina kaip atsidavusius savo darbui specialistus, kurie dažniausiai visais įmanomais būdais palaiko vaikus ir jiems padeda kūno kultūros pamokose. Tačiau mokinių žinios apie specialiuosius ugdymosi poreikius nėra pakankamos, dėl mokymo turinio individualizavimo, žinių trūkumo. Kūno kultūros mokytojai stengiasi išspręsti šiuos sunkumus taikydami individualius ugdymo metodus, nors jiems stokoja informacijos apie ugdymo turinio individualizavimą. Savo bendravimo ir bendradarbiavimo su ugdytiniais įgūdžius jie vertina aukštai.
Kūno Kultūros Mokytojų Vaidmuo ir Kompetencijos
Kūno kultūros mokytojo vaidmuo yra partnerystė, orientacija į ugdytinį. Integruojami įvairūs formalūs ir neformalūs proceso ir rezultato vertinimo kriterijai, taikomas kriterinis ir įdeografinis fizinio ugdymo pasiekimų vertinimas. Kūno kultūra yra ta sritis, kurioje į šią veiklą linkę mokiniai dažniausiai sėkmingai mokosi. Jie pasiekia veiklos rezultatų ir suvokia jo prasmę. Darbas pagal bendrąją kūno kultūros programą didina mokinių pasitikėjimą savimi, skatina fizinio aktyvumo poreikį, nusiteikimą ieškoti, bandyti ir rasti fizinio ugdymosi įvairovę. Tai skatina mokinius būti fiziškai aktyvius ne tik per kūno kultūros pamokas, laisvalaikiu, bet ir baigus mokyklą, visą gyvenimą.
Kūno kultūros ugdymo procese taikomas diagnostinis (nustatyti esamą padėtį), formuojamasis (padėti mokytis), sumavimo (apžvelgti tai, kas išmokta) vertinimas, kuris yra skirtas mokiniui, jo sveikatos stiprinimui ir fizinio pajėgumo didinimui. Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės kūno kultūros uždavinių yra ugdyti mokinių fizinio aktyvumo kasdieniniame gyvenime motyvus bei įgūdžius. Tokios pamokos didina mokinių susidomėjimą, jie patiria teigiamas emocijas. Kūno kultūra skatina fizines ypatybes, kompleksinius gebėjimus, dvasinę ir fizinę darną.
Tačiau kūno kultūros mokytojai susiduria su iššūkiais. Kūno kultūros pamoks veiksmingumas labai priklauso nuo tinkamo mokinių veiklos organizavimo. Mokytojas, atsižvelgdamas į pamokos uždavinius, turinį ir vietą, turi taip organizuoti mokinių veiklą, kad pamokos laikas būtų panaudotas kuo racionaliau. Mokinių veiklos organizavimo būdai kūno kultūros pamokose apima mokinių valdymo metodus, darbo formas (mokinių paskirstymo fiziniams pratimams atlikti būdus) ir darbo tvarkos metodus (fizinių pratimų atlikimo eigą). Mokymosi veikla turėtų būti organizuojama taip, kad mokiniai bendrautų ir bendradarbiautų, geriau suvoktų užduotį aiškindamiesi individualiai su mokytoju, kuo dažniau patirtų sėkmę ir teigiamas emocijas. Užduotys diferencijuojamos ir individualizuojamos atsižvelgiant į individualias mokinio galias, suvokimo galimybes, fizinio parengtumo lygį.
Taip pat skaitykite: Sporto medicinos rekomendacijos
Anot Blauzdžio, kūno kultūra yra svarbus moksleivio gyvenimo kokybinis kriterijus, o sportas - tik viena iš kūno kultūros funkcijų. Mokykla atveria galimybes per kūno kultūros pamokas ugdyti pažinimo gebėjimus, afektinę sferą. Neapsiribojama tik psichomotorine (ką mes fiziškai darome), o plėtojama ir kognityvinė (ką mes žinome: žinios, supratimas, sintezė, įvertinimas ir t.t.) bei afektinė (rūpinimasis, vertybių išraiška, jausmai ir t.t.) sritis.
Miaškinis, analizuodamas kūno kultūros ir sporto specialistų rengimo tobulinimą, pabrėžia, kad šiais dienomis pedagogui nepakanka būti tik geram savo dalyko žinovui - jis privalo gauti gerą, humanistinę edukaciją, paremtą pedagoginiu parengtumu. Tai grindžiama visapusiško rengimo principais, pedagogo asmenybės socialiniu - kultūriniu integralumu. Anot Jankauskienės, taip pat neįspręsta kūno kultūros pamoks kokybės bei mokytojs kompetencijos kontrolės užtikrinimo problema. Labiausiai pastebimas mokyklinės kūno kultūros rezultatas - sportiniai moksleivių laimėjimai. Dažnas kūno kultūros mokytojas nemato ryšio tarp kūno kultūros bendrosios programos ir darbo vertinimo kriterijų, todėl vadovaujasi nuostata, kad kūno kultūra turi būti orientuojama į varžybinį sportą. Fominienės teigimu, kūno kultūros pamokose mokytojai mokiniams daugiausia suteikia informacijos apie fizinius pratimus atlikimą, kalbėdami trumpai ir dažnai vartodami liepiamąją nuosaką, įvairiais draudimais, koreguojant bei nurodant, ką ir kaip atlikti.
Fizinio Aktyvumo Skatinimo Iniciatyvos Darbo Vietose
Lietuvoje vis didėja sveikatos stiprinimo veiklų įvairovė ir kiekis darbo vietose. VU SSC vykdo įvairias sveikatinimo veiklas tiek VU bendruomenei, tiek visiems vilniečiams. Gauti tyrimų rezultatai parodė, kad darbuotojus būti fiziškai aktyvius labiausiai skatina fizinių galių lavinimo ir sveikatos bei rekreacijos, emociniai ir kūno išvaizdos motyvai, o mažiausiai - konkurenciniai motyvai. Sukurtos programos priemonės yra pasiekiamos nuotoliniu būdu, tad šią programą lengva pritaikyti atskirose organizacijose, o darbuotojai gali pasinaudoti priemonėmis jiems patogiu laiku ir pagal asmeninius poreikius.
Programos vykdymo pradžioje ir pabaigoje atliktos dalyvių apklausos parodė, kad pagerėjo dalyvių savijauta ir gerovė, padidėjo vidutinis laikas, praleidžiamas fizinio aktyvumo pertraukoms darbe, ir sumažėjo praleidžiamo sėdimo laiko trukmė. Programoje skatinamas intuityvus judesys, pradedant formuoti fizinio aktyvumo įpročius darbo vietoje. Šalia to sąmoningai stebėti savo kūno funkcionalumo pokyčius programos metu, pavyzdžiui, gerėjantį mobilumą, koordinaciją, ištvermę, taip pat ir kūno pojūčius, pavyzdžiui, mažėjančią emocinę įtampą, susikaupusią tokiose kūno zonose kaip kaklas, pečiai, nugara, klubai. Didelę naudą atsipalaiduojant darbe teikia tokios praktikos kaip kvėpavimo pratimai, įvairios meditacijos, autogeninės treniruotės, progresyvios raumenų relaksacijos. Praktikuojant įvairias metodikas galima atrasti sau tinkamiausius sveikatos stiprinimo būdus.
Taip pat skaitykite: Sporto žurnalų apžvalga: kas naujo?