Visi žino, kad važinėtis dviračiu yra ne tik smagu, bet ir naudinga psichinei bei fizinei sveikatai. Važiavimas dviračiu yra šimtmečius skaičiuojanti veikla, kurią mėgsta žmonės visame pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime dviračių istoriją, naudą sveikatai ir saugumo aspektus.
Dviračių istorija ir įdomūs faktai
Dviračių istorija yra turtinga ir kupina įdomių faktų. Pirmieji komerciniai dviračiai buvo sukurti Prancūzijoje 1860 m. Pirmasis komerciškai sėkmingas dviratis buvo pramintas „Boneshaker“ (kaulų purtytojas), nes dėl standaus rėmo ir spyruoklių nebuvimo važiavimas buvo įsimintinas.
Štai keletas kitų įdomių faktų:
- 5% visų kelionių Jungtinėje Karalystėje vyksta dviračiais.
- Didžiausias užfiksuotas dviračiu važiuojančio žmogaus greitis yra 183,9 mylios per valandą (296 km/h).
- Dviračiai yra naudingi planetai.
- Ilgiausias tandeminis dviratis istorijoje talpino 35 žmones ir buvo 20 metrų ilgio!
- Anglijoje atliktas tyrimas parodė, kad važinėdami dviračiu galite jaustis 10 metų jaunesni!
- Vidutinis važiavimas dviračiu Niujorke trunka apie 35 minutes.
- Vienoje automobilių parkavimo vietoje telpa apie 15 dviračių.
- Daugiausiai dviračių entuziastų turinti šalis yra Danija. 2016 metais dviračių skaičius Kopenhagoje pirmą kartą viršijo automobilių skaičių.
- Nuo 2020 iki 2021 metų pinigų suma, išleista dviračiams ir aksesuarams, išaugo nuo 6 milijardų iki 8,2 milijardų dolerių.
- JAV atliktas tyrimas parodė, kad vien tik padidinus dviračių takų ilgį 1 proc., dviračiu į darbą važiuojančių žmonių skaičius gali padidėti 0,31 proc.
- Garsiausios dviračių lenktynės pasaulyje yra „Tour de France“, įkurtos 1903 m.
- Jungtinėje Karalystėje kasmet pavagiama 400 000 dviračių.
- 25 % JAV dviratininkų važinėja kalnų dviračiais, todėl tai yra populiariausias dviračių tipas šalyje.
Važiavimo dviračiu nauda sveikatai
Tyrimai įrodė, kad važiavimas dviračiu yra naudingas jūsų sveikatai. Tai viena iš geriausių pramogų, kuria siekiama sumažinti širdies ligų ir insulto riziką.
Vos užsėdę ant dviračio, priversite dirbti viso kūno raumenis, užkursite kraujotakos siurblį ir leisite pailsėti nervų sistemai. Minant dviratį, įvairiais režimais dirba kūno raumenys. Tai leidžia optimaliai funkcionuoti kraujotakos ir kvėpavimo sistemoms. Judesių cikliškumas minant pedalus įjungia veninį siurblį, tad gerėja kraujo cirkuliacija venomis, suaktyvėja limfos tekėjimas, organizmas valosi. Atsakydama į fizinį krūvį, optimaliu režimu dirba ir širdis.
Taip pat skaitykite: Sporto komandos: irklavimas ir IT
Pasak LSU lektoriaus, klaidinga manyti, jog važiuojant dviračiu dirba tik kojų raumenys. Nelygu, kokiu būdu (sėdint ar stovint ant pedalų), kokiu reljefu (kalnuotu ar lyguma) važiuojama, prieš vėją ar pavėjui, kokia pavara naudojama (sunki ar lengva), tačiau važiuojant dviračiu skirtingu režimu dirba visi raumenys. Pavyzdžiui, kojos - dinaminiu, nugara - statiniu, rankos - pusiau statiniu ir pan. Vos tik atsisėdus ant dviračio ima dirbti ir vidiniai raumenys, atsakingi už pusiausvyros laikymą.
Jei minsite pusvalandį ir ilgiau, pradėsite sparčiai deginti kalorijas - maždaug po 300-500 per valandą. Anot dr. G. Volungevičiaus, kilogramai tirpsta ir važiuojant dviračiu. Užsiimant įvairaus intensyvumo fizine veikla, organizmas aprūpinamas energija naudojant skirtingus energinius substratus. Pavyzdžiui, riebalai medžiagų ir energijos apykaitoje naudojami tada, kai darbas vyksta naudojant deguonį aerobiniu būdu, t. y. kai dirbama II-III intensyvumo zonoje, arba naudojant 60-70 proc. maksimalaus pajėgumo.
Norint, kad degtų riebalai, fizinis krūvis aerobiniu režimu turi tęstis ne mažiau 30 min. - po tokio laiko tarpo pradeda degti kūno riebalai. Kuo ilgiau važiuosite, tuo daugiau riebalų atsikratysite.
Važiavimas dviračiu, jei kalbėsime ne apie profesionalų sportą, - atpalaiduojantis užsiėmimas. Minant dviratį dėmesys sutelkiamas į kelią, tad nurimsta mintys, pailsi nervų sistema. „Minant dviratį, įvairiais režimais dirba kūno raumenys. Tai leidžia optimaliai funkcionuoti kraujotakos ir kvėpavimo sistemoms. Judesių cikliškumas minant pedalus įjungia veninį siurblį, tad gerėja kraujo cirkuliacija venomis, suaktyvėja limfos tekėjimas, organizmas valosi. Atsakydama į fizinį krūvį, optimaliu režimu dirba ir širdis. Beje, vaikščiojimas ar bėgimas neužtikrina judesių cikliškumo ir vienodų amplitudžių išlaikymo - priešingai nei važiuojant dviračiu, nebūna tokių pačių dviejų vienas po kito pasikartojančių žingsnių. Taigi, ir sąnarių, ir raumenų, ir fiziologinių sistemų cikliškumas važiuojant dviračiu suformuoja dinaminį stereotipą, atpalaiduojantį sudėtingus nervinius ryšius, kartu leisdamas pailsėti centrinei nervų sistemai“, - portalui LRT.lt kalba dr. G.
Tiems, kas neužsiima dviračių sportu, nederėtų perlenkti lazdos ir užsibrėžti numinti itin ilgų ar sudėtingų distancijų - pasak dr. G. Volungevičiaus, signalu turėtų tapti žodis „mėgėjas“. Jis primena ir dar vieną taisyklę: daugiau nereiškia geriau. „Organizmas treniruojasi ne tik per treniruotes - jis padarytam darbui suformuoja „mikroschemą“ poilsio metu. Todėl būtent poilsis, jam skiriamas laikas tarp treniruočių ar važiavimų duoda didžiausią efektą adaptuojantis prie konkrečios fizinės veiklos“, - aiškina dr. G. Persitempimas didelės naudos neatneš: ims kankinti nemiga, kojų mėšlungis, apetito stoka, aukštas rytinis pulsas. „Per savaitę ar 10 dienų tik pabudę pasimatuokite pulsą ir išveskite vidurkį - sužinosite savo įprastą pulsą (pavyzdžiui, 66). Staigūs nukrypimai nuo šio pulso per 5-10 tvinksnių į vieną ar kitą pusę gali byloti apie prasidėjusį nuovargį ar ligą“, - nurodo dr. G.
Taip pat skaitykite: Žodžiai apie futbolą
Dviratis turi dar vieną privalumą - šiam sportui nereikalingas joks fizinis pasirengimas, sako LSU lektorius. „Reikia tik noro, pasiryžimo, pozityvaus nusiteikimo. Apšilsite važiuodami - juk dviračiai įprastai turi įvairaus sunkumo pavaras. O jeigu vairuojate dviratį tik su viena pavara, tada pradėkite važiuoti lėčiau. Kai jausite, kad pakankamai prasivažiavote, galite pradėti minti intensyviau“, - sako dr. G. Beje, jis atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai dviračiai itin pažangūs, todėl minant lengva stebėti savo organizmo reakciją ir neviršyti galimybių.
Tiesa, vos pradėjus važinėti dviračiu ar ant jo atsisėdus po ilgesnio laiko, kai kada tenka susidurti su nepatogumu - sėdmenų maudimu, pasireiškiančiu jau kitą dieną po ilgesnio pasivažinėjimo. „Skausmas praeis, jo nereikia išsigąsti. Kaip gitaristo pirštai pripranta prie stygų, taip ir sėdimieji gumburai pripras prie balnelio. Tinkamas sėdėsenos ir važiavimo technikos pagrindų suvokimas ir įsisavinimas leis jums džiaugtis dviračio teikiamais malonumais. Internete apstu informacijos, jos gali suteikti ir specializuotų dviračių parduotuvių darbuotojai“, - sako dr. G.
Saugumas važiuojant dviračiu
Kaip ir bet kuri fizinė veikla, važiavimas dviračiu, jei bus pamirštas saugumas, gali turėti nemalonių pasekmių. Dr. G. teigimu, „Pirmiausia saugumo priemonė yra pats dviratis. Jis turi būti techniškai tvarkingas, todėl svarbu jį prižiūrėti. Antra - reikia pasirūpinti savo sveikata. Apsauginis šalmas yra būtinas atributas. Tolimesnėms kelionėms pravartu įsigyti specialią dviratininko aprangą, avalynę. Prieš pradedant mokyti dviračiu važiuoti vaikus, pravartu jiems parūpinti alkūnių ir kelių apsaugas, nes net vienas, kad ir menkas, incidentas gali vaiką išgąsdinti ir nutraukti dar neprasidėjusią draugystę su dviračiu. Trečia - kelių eismo taisyklės ir reikalavimai. Jų paisymas išriedėjus į kelią taip pat labai svarbus“.
Dviračiai Lietuvoje tarpukariu
Prieškario nepriklausomoje Lietuvos valstybėje dviračiai buvo dar tik technologinė naujovė. Laikinoji sostinė labai greitai „užsikrėtė“ šia idėja ir jau 1925 m. 3000 įvairiausių markių dviračių kursavo miesto gatvėmis.
Dviratis netruko tapti viena svarbiausių susisiekimo priemonių tradiciškai prastų kelių krašte, tad neturėtų stebinti gausa prekinių ženklų ir įmonių, besivertusių jų pardavimu, remontu, reguliavimu ir priežiūra. Spauda mirguliavo nuo reklaminių pranešimų, skatinančių pirkti vokiškus Brennabor, Durkopp, Dixi, Korona, Vanderer, angliškus Humber, Triumph, Royal Cycle, Premier, prancūziškus Peugeot, rusiškus Omega, Latvello ir t. t., o nuo 1928 m. - ir lietuviškus Amlit dviračius.
Taip pat skaitykite: Sporto priesaikos istorija ir reikšmė
Piliečiai neretai užsakomaisiais straipsniais skatinti palaikyti bei remti savąją pramonę: „Turiu pripažinti, kad per kelerius metus važinėjęs duobėtomis Kauno gatvėmis pirmą kartą pajutau tikrą malonumą. Pačiu blogiausiu keliu trankymas beveik visiškai buvo nejuntamas ir dviratis minkštai ėjo, nežiūrint smarkiai pripūstų padangų. […] Patinka man ir jūsų dviračio pailginti rėmai, „Amlit“ - geras dviratis ir jis tinka mūsų keliams“, - teigė Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Jurgis Šulginas.
Preliminariais duomenimis iki 1940 m. į Lietuvą įvežta apie 40 000 dviračių, Amlit 1928-1930 m. parduodavo apie 1500, vėliau - apytikriai 2000 vienetų kasmet. Taigi darytina prielaida, kad nepriklausomoje Lietuvoje per 22 metus nupirkta apie 65 tūkst. dviračių, daugiausia didžiuosiuose miestuose.
Kadangi Lietuvos būta agrarinio krašto, tai dviračio kainą vertėtų išreikšti „ūkišku“ matu: už naują dviratį, apytikriai teigiant, reikėdavo pakloti maždaug 2-3 karvių kainą.
Dviračių registracija ir važiavimo taisyklės tarpukario Lietuvoje
Įsivaizduokime, kaip kito Lietuvos eismo sąlygos bei bendras gatvių ir kelių kraštovaizdis randantis vis daugiau dviračių - nuo kelių šimtų XX a. pradžioje, kelių tūkstančių nepriklausomybės pradžioje iki keliasdešimties tūkstančių Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Visa tai akino mąstyti apie saugų eismą, tinkamą dviračių įsiliejimą į jį bei registraciją. Kiekvienais metais procedūra turėjo būti kartojama iš naujo. Jei dviratis būdavo parduodamas ar jo savininkas pakeisdavo gyvenamąją vietą į kitą apskritį, jis turėdavo ten pereiti analogišką procesą.
Jau 1919 m. kovo 3 d. „Omnibusų, automobilių, motociklų ir dviračių“ įstatymu nustatyta Lietuvos dviračių registracijos sistema: įsigytą dviratį privalėta užregistruoti apskrities valdyboje arba pas valsčiaus viršininką, kur interesantas gaudavo leidimą juo važinėti už nustatytos vertės mokestį, kiekvienoje apskrityje skirtingą.
1935-1936 m. suintensyvėjo rūpestis saugiu eismu: spaudoje pagausėjo straipsnių, išleistos kelios metodinės knygelės, nurodančios, kaip tinkamai dviratininkams elgtis kelyje. 1935 m. priimtas „Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas“, kuriame pačių dviratininkų judėjimas gatvėmis ir laikymo sąlygos jau įtvirtintos atskiru straipsniu.
Dviračiu - darbe, tarnyboje ir laisvalaikiu tarpukario Lietuvoje
Dėl finansinių išteklių stokos Lietuvos valstybinių tarnybų motorizacija vyko lėtai, todėl jų dėmesio centre atsidūrė neabejotinai pigesnė transporto priemonė - dviratis.
Oficialiai policijos tarnyboje dviračiai atsirado 1925 m., nors neabejotinai naudoti ir anksčiau. Iškart pastebėta jų praktinė ir ekonominė nauda, todėl 1927 m. policija turėjo jau 79 dviračius.
Pirmojo pasaulinio karo patirtis ir tuometė technikos būklė būsimus Lietuvos karininkus skatino mąstyti ir apie šios transporto rūšies pritaikymą kariuomenės reikmėms.
Ketvirtą dešimtmetį, valstybei sustiprėjus finansiškai ir technologiškai, pradėta įsigyti specializuotų kariuomenės dviračių. Prie jų įprastinės komplektacijos būdavo kabliai karabinui arba lengvajam kulkosvaidžiui, kabliai dėžutėms su šoviniais susidėti ir kt.
Gerėjant šalies ekonominei situacijai, Lietuvos žmonės įgijo daugiau laisvo laiko, kurio viena praleidimo formų tapo iškylos ir ekskursijos po gimtąjį kraštą. Šiai laisvalaikio pramogai neretai būdavo pasitelkiamas dviratis.
Moters vaidmuo dviračių judėjime tarpukario Lietuvoje
Tarpukario visuomenė buvo palyginti konservatyvi. Lietuvoje už tokio simbolinio akstino moterų sąjūdis „neužsikabino“ - jų mažuma tiesiog važinėjosi dviračiais, bet dėl to susilaukdavo prieštaringų vertinimų spaudoje ar metodiniuose leidiniuose.
Nepaneigiamas faktas, kad didžioji dauguma dviračių valdytojų buvo vyrai. Jie sudarė per 90 procentų LDS narių. Dviračio sporto pradininkai ir propaguotojai - vyrai.
Dviračių reklama orientuota į vyrus - per visą tarpukarį spaudoje pavyko aptikti tik vieną reklamą, kurioje šalia dviračio pavaizduota moteris. Rinkoje dominavo vyriški dviračiai, moteriškų nuleistais rėmais veikiausiai būta ne kiekvienoje prekybos įmonėje, tik Amlit pirmieji savo išleistame 1928 m. reklaminiame leidinyje pristatė dviračius, skirtus moterims.
Dviračių vagystės tarpukario Lietuvoje
Neišvengiama ano meto kasdienybės dalis - nusikaltimai, tarp kurių dominuojančias pozicijas išlaikė vagystės. Nuo vagių nebuvo apsaugoti ir dviračių turėtojai.
1935 m. Policijoje kelis kartus prieita prie išvados, kad dažniausiai pasitaikanti vasaros meto vagystė - dviračio.