Šokis Lietuvoje yra ne tik meno forma, bet ir sportas, reikalaujantis atsidavimo, fizinės ištvermės ir partnerystės. Nuo mažų miestelių iki didžiųjų arenų, šokėjai demonstruoja savo talentą ir atkaklumą, garsindami Lietuvos vardą. Šiame straipsnyje apžvelgsime sportinių šokių raidą Lietuvoje, atkreipiant dėmesį į jaunus talentus ir jų pasiekimus, taip pat prisiminsime asmenis, kurie savo darbu ir atsidavimu prisidėjo prie Lietuvos sporto istorijos.
Sportinių šokių varžybos ir pasiekimai
Lietuvoje nuolat vyksta įvairaus lygio sportinių šokių varžybos, pritraukiančios šokėjus iš visos šalies ir užsienio. Šiauliuose vykusiose Lietuvos sportinių šokių pirmenybėse Gediminas Stonys ir Eglė Ligeikytė tapo nugalėtojais Lotynų Amerikos trijų šokių programoje. Palangoje surengtos „Baltic Open Championships“ varžybos taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. R. Rusys ir I. Daujotaitė Lotynų Amerikos šokių C klasėje užėmė šeštąją vietą. Lotynų Amerikos šokių D klasėje pirmąją vietą pelnė J. Adomkus ir Ū. Kiršytė, o G. Stonys ir E. Pirmoji vieta atiteko Emai Liaudanskytei, Dilanai Liaudanskytei, Dominykai Gedmintaitėi, Kamilei Lukošiūtei. Sėkmingai pasirodė ir pirmąsias vietas užėmė Jonas Videika ir Gustė Kazlauskaitė, Domas Kumetaitis ir Rimantė Dargytė, Gabrielius Mikalauskas ir Goda Norvidaitė. Šie rezultatai rodo aukštą Lietuvos šokėjų meistriškumą ir konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
Justinas Adomkus ir Ūla Vėžūnė Kiršytė: Jaunieji talentai iš Telšių
Telšių kultūros centro sportinių šokių klubo „Vėlunga“ šokėjai Ūla Vėžūnė Kiršytė ir Justinas Adomkus - dažni įvairių šokių konkursų nugalėtojai, savo šokiais papuošiantys ne vieną Telšiuose vyksiantį renginį. Septyniolikmetis Justinas Adomkus - Telšių „Džiugo“ gimnazijos mokinys. Šokti Justinas pradėjo nuo trejų metų. Mama pastebėjo, jog užgrojus muzikai sūnus nenustygsta vietoje, tad nusprendė jį nuvesti į šokių klubą „Spindulys“. Justinas ir Ūla Vėžūnė poroje šoka apie trejus metus. Viskas sekasi labai gerai, šokėjai sutaria puikiai. „Man apskritai patinka sportiniai pramoginiai šokiai, o iš jų labiausiai - standartiniai, bet dėl mūsų poros ūgių skirtumo teko pasirinkti Lotynų Amerikos šokius, kurie pastaruoju metu man pradėjo taip pat patikti“, - kalbėjo Justinas ir pridūrė, jog šokdamas jau nudėvėjo per 30 batų. Vaikino šokių rūbais rūpinasi mama siuvėja, tik paskutinieji buvo siūti „Ainos“ studijoje Klaipėdoje. Pasak Justino, kiekvienas šokėjas turi siūdintis rūbus atskirai, kad jie gerai atrodytų, kad suteiktų gerą įvaizdį aikštelėje. Justinas atviravo, kad scenoje nuo mažumės jausdavo jaudulį ir jį tebejaučia iki šiol. Tik dabar pavyksta jį šiek tiek suvaldyti: „Kieno bepaklaustumėte apie jaudulį, visi atsakytų jį jaučiantys. Manau, kad jei žmogus jo nejaučia, yra negeras ženklas, nes per laiką tai suteikia pasitikėjimo savimi. Šokėjas sakė, jog šokant poroje sunkiausia yra pati pradžia. Mat reikia laiko, kol pripranti prie antrosios pusės. „Poroj svarbiausia komandinis darbas, kad pavyktų pasiekti gerus rezultatus kartu. Su amžiumi šokis reikalauja vis daugiau jausmo, nes esame jaunimo grupėje, turime labiau išjausti tai, ką šokame, todėl taip pat yra svarbus tarpusavio ryšys poroje. Labai džiugina geras bendravimas, geras požiūris vienas į kitą. Dėl šitų esminių dalykų galime pasiekti didelius išsikeltus tikslus. Justino šokių partnerė - penkiolikmetė Ūla Vėžūnė Kiršytė, Telšių Žemaitės gimnazijos mokinė. Ūlos Vėžūnės gyvenime šokis atsirado dar darželyje, kur ji pradėjo lankyti šokių pamokėles, ir tai jai labai patiko. Šokdavo ir darželyje, ir namuose, todėl tėvai nusprendė, kad reikėtų pradėti šokti ir kolektyve. Šokėja gerų žodžių negaili vadovams D. Butkienei ir R. Rusiui, džiaugiasi kolektyvo nariais - įdomiais, linksmais žmonėms, su kuriais kiekvieną dieną susitinka šokių salėje. „Šokių bateliai dėvisi labai greitai, tad turiu vienus varžyboms, kitus repeticijoms. Per visus vienuolika šokimo metų batelių esu nudėvėjusi tikrai daugiau nei 30 porų. Rūbus išsirinkti yra labai sunku, nes suknelė turi gražiai atrodyti scenoje ir, aišku, turi man patikti. Turiu dvi labai gražias sukneles, su kuriomis šoku tiek konkursuose, tie pasirodymuose“, - pasakojo Ū. V. Kiršytė. Nors ateities Ūla Vėžūnė nežada sieti su šokiais, bet visada džiaugiasi savo apsisprendimu šokti sportinius šokius: „Čia įgijau daug patirties, stiprybės, atkaklumo, užsispyrimo, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių.
Šių jaunųjų šokėjų pavyzdys įkvepia kitus siekti savo svajonių ir įrodyti, kad atkaklus darbas ir aistra gali atvesti į sėkmę.
Kiti sporto įvykiai Lietuvoje
Be sportinių šokių, Lietuvoje vyksta ir kitos sporto varžybos. Pavyzdžiui, Gargždų apygardos Nr. 31 rinkimų komisijai pirmininkaus Zigmas Bitinas. Beje, tai jau dvidešimtieji rinkimai, kurių vedlys Klaipėdos rajone jis bus. Z.Bitinas portalui mano-gargzdai.lt teigė, kad buvo suformuota darbinga komisija. Ją sudaro: Alina Kampienė (deleguota Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų), Irena Kudrevičienė (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga), Julius Adomkus (partija „Tvarka ir teisingumas"), Justas Ruškys (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis), Raimondas Simonavičius (Lietuvos teisininkų draugija), Romanas Kasnauskas (Darbo partija), Skaidrė Stasiuvienė (deleguota Teisingumo ministro), Vaidotas Jasas (deleguotas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus) ir pirmininkas Z.Bitinas (Lietuvos socialdemokratų partija).
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Taip pat Gargždų muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Klevelis“, Dainų švenčių, festivalių, įvairių konkursų dalyvis, harmoningais balsais ir pasirinktu repertuaru džiugina ir išrankiausių klausytojų širdis. Nors karantinas ribojo choristų galimybes dainuoti gyvai, tačiau per šį laikotarpį parengta nauja koncertinė programa jau pristatyta miesto visuomenei. „Klevelis“ neseniai koncertavo Gargždų Šv. Instrumentų įvairovėGargždų muzikos mokyklos mokytojas metodininkas, berniukų ir jaunuolių choro „Klevelis“ vadovas G. Krušinskis pasakojo, kad berniukus jau prieš 25 metus pradėjo burti į chorą buvęs Muzikos mokyklos direktorius Vidutis Normantas. „Tada jis vadovavo chorui, pasikvietė mane padėti ir taip prasidėjo mūsų darbas kartu. O po to šią veiklą perėmiau aš“, ‒ šypsodamasis kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, jog kitais metais žada surengti 25 metų jubiliejinį koncertą. Paklaustas, kodėl chorui parinko „Klevelio“ pavadinimą, G. Krušinskis paaiškino, kad tai buvo spontaniškas pasirinkimas, nes yra „Ąžuoliuko“, „Dagilėlio“ chorai, tad jie nusprendė pasivadinti „Kleveliu“. Iš viso chore yra 43 jaunuoliai. Repeticijos vyksta 2 kartus per savaitę po maždaug 3 valandas. Atkakliai siekė savo tiksloPasak „Klevelio“ nario Jokūbo Adomkaus, dainavimą jis pasirinko dėl bendraamžių įtakos: „Labai daug mano bendraklasių lankė Muzikos mokyklą. Tuo metu aš labai pavydėjau, tačiau pats bijojau ten išbandyti save. O vėliau, kai buvau antroje ar trečioje klasėje, surizikavau, nes noras būti čia niekur nedingo.“ Martynas Bigelis dėstė, jog visa jo giminė muzikuoja, todėl ir jis norėjo eiti tuo pačiu keliu. O Julius Tamošauskas pridūrė, jog jam patinka ši veikla, nes lavina balsą ir išmoko lengvai atpažinti natas.Deja, anot mokytojo G. Krušinskio, pasitaiko, kad berniukai kartais nusprendžia nebelankyti choro: „Pirmaisiais metais pasitaiko ypač dažnai, bet tai natūralus dalykas, nes pavargsta, visko atrodo per daug.“ Choro vadovas atkreipė dėmesį, kad karantino metu konkrečių tikslų užsibrėžę nebuvo, tačiau siekis visada yra dalyvauti įvairiose šventėse, konkursuose, festivaliuose ir kuo daugiau koncertuoti. „Daug koncertų mes neturėjome, paskutinis buvo praeitą sekmadienį Gargždų bažnyčioje. O gegužės 21 d. žadame važiuoti į jaunimo chorų festivalį „Balsų mozaika“ Vilniuje“, ‒ informavo G. Krušinskis.Kipras Venckus paminėjo du įsimintiniausius koncertus. Vienas buvo Plungėje, festivalyje „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, o kitas Gargždų kultūros centre. Stiprus ryšys su tėvaisChorvedys dėstė, kad daugelis berniukų dainavo jau darželyje, o „Klevelį“ pradėjo lankyti nuo 8 metų. „Gaila, kad tėvai kartais net nežino, jog vaikas geba puikiai dainuoti, ir neatveda į Muzikos mokyklą“, ‒ pridūrė jis. Anot Jokūbo Adomkaus, visi, lankantys šį būrelį, sutaria gerai, o jeigu pasitaiko pykčių, jie per kelias minutes išsisprendžia savaime. G. Krušinskis, norėdamas palaikyti balansą, sakė, kad vaikams dažnai nuolaidžiauja, nes mato jų nuovargį po mokyklos: „Jeigu aš pradėčiau stipriai visko reikalauti, tai čia visi išbėgiotų. O kad jie nejaustų didelės prievartos, kartais netgi anksčiau paleidžiu.“ Pasak jo, muzikuojančių paauglių pasaulėžiūra yra kitokia, todėl vadovas nuolat palaiko glaudų ryšį su tėvais ir stengiasi, kad vaikai nenuklystų nuo tinkamo kelio ir nesiliautų lankę Muzikos mokyklos. Pašnekovas pasidžiaugė, jog kartais sulaukia šiltų vizitų tų, kurie jau seniai yra baigę Muzikos mokyklą. „Einant gatve malonu išgirsti „Labas, mokytojau!“, net neatpažįstu kartais savo buvusių mokinių, kurie jau su barzdomis ir turi vaikų“, ‒ šypsojosi G. Krušinskis.
Juozas Eretas: Asmenybė, nusipelniusi Lietuvai
Šveicaru, daugiausia nusipelniusiu Lietuvai, turėtume laikyti profesorių Juozą Eretą. Pradėjęs 1918 m. reikšmingą darbą Lietuvos informaciniame biure Lozanoje, 1919 m. atvyko į Lietuvą. Sunkiais Nepriklausomybės kovų metais pirmas iš inteligentų stojo į Lietuvos kariuomenę eiliniu savanoriu, priėmė Lietuvos pilietybę, profesoriavo Kauno universitete, su užsidegimu ugdė visuomenės dvasinę ir fizinę kultūrą. Po rytietiškos carinės nakties Lietuvoje vakarietiškoji dvasia sklido per S. Šalkauskį, K. Pakštą, P. Dovydaitį, P. Kuraitį, tačiau neužteko S. Šalkauskio idėjų, P. Dovydaičio apaštalavimo, K. Pakšto žaibiškų šūkių. Kaip po žiemos miego laukams reikalinga pavasario perkūnija želmenims pabudinti, visuomenei reikėjo dinamiškos, imponuojančios ir veržlios asmenybės. Tokį vaidmenį puikiai atliko J. Kai 1941 m. buvo priverstas išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos, grįžo į kilmės tėvynę, dirbo Lietuvai iki akis užmerkė. Profesoriaus misija visuomenės dvasinei kultūrai kelti tautoje paliko tokį užtaisą, kokio užteko Lietuvos Bažnyčios rezistencijai, partizaniniam karui, Dainuojančiai revoliucijai, o kreipimasis „Užmirštaisiais baltais“ į pasaulio valstybių bendrijos sąžinę, be abejonės, paskatino Antrosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure lietų. Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio stotyje mane kažko paklausė ponia, kalbėjusi neblogai lietuviškai, tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje prof. Juozas Eretas. Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudos bei tos kartos ateitininkų. Jei mums vaikams, Šarkalieknio piemenėliams Ereto pavardė jau buvo žinoma, tai vyresnioji karta iš jauno profesoriaus, Lietuvos kariuomenės savanorio jau stiprybę sėmė. Stoties perone. Iš kairės į dešinę: Vaclovas Markevičius, Doris Oberviller, Žaneta Markevičienė, Algimantas Zolubas, 1984 m. | A. Prof. J.Eretas ją ne tik lietuvių kalbos mokęs, bet supažindinęs ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir kartais randanti galimybę atvykti į Lietuvą kaip turistų grupės vadovė ar norėdama pagilinti lietuvių kalbos žinias čia organizuojamuose kursuose užsieniečiams Vilniaus universitete. Nors jinai, turėjo sovietinės valdžios apibrėžtą judėjimo galimybę, kartą su savo „Žiguliu“ ištrūkau su ja iš Vilniaus ir parodžiau Kernavę. Kęstutis Jankauskas (ELTA generalinis direktorius) Juozas Eretas, Boris Koller, Birutė Eretaitė, Aldona Vasiliauskienė, Elmaras Koller, Julija Eretaitė-Koller, Algimantas Zolubas 1996 m. | A. Kitais metais, atvykusi su turistų grupe, ji atvežė ir slapčia man perdavė J.Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą jo 75 metų sukakties proga knygą „Didysis jo nuotykis“ (Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas iš JAV atvežta lietuviška trispalve), asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį kaupiau žinias apie profesorių, D. Oberviller dėka susipažinau su Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje jo vaikais Laisve, Julija, Birute ir Juozu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą „Katalikų pasaulis“ (1990 m. gruodžio 19 d). Tai buvo pirmas rašinys jau nepriklausomos Lietuvos spaudoje apie priverstinai užmirštą Eretą, jo nuopelnai Lietuvai tapo iškelti į viešumą, tačiau jo žmona, penkis vaikus krikščioniška dvasia išauginusi motina, pirmoji profesoriaus pagalbininkė visuomeninėje veikloje, iškili užsienio kalbų mokytoja, savotiška tremtinė, tarsi buvo neįvertinta, pamiršta. Prie koplytstulpio Aldona Vasiliauskienė su anūkais | A. „…Atvykus į Šveicariją mūsų gyvenimas pasikeitė: tėvelis, įsipareigojęs kaip istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas, dėstė savo pagrindines šakas vienoje Bazelio prekybos mokykloje, visi vaikai, įstoję į Šveicarijos mokymo įstaigas, stengėsi kaip geriau išsilavinti savo srityse. Tik viena mamelė, mūsų mamelė, pasiliko namuose. Diena iš dienos kruopščiai darbuodamasi kaip šeimininkė, mokydama savo vaikus svetimų kalbų, visuomet pilna švelnios paguodos ir sielos raminimo nusivylusiems vaikams, be paliovos blaškytiems tarp Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų reikalavimų. Atsidūręs Šveicarijoje, mūsų tėvelis buvo sugrįžęs į savo pirmąją tėvynę, atvykusi į Šveicariją, mūsų mamelė jautėsi kažkaip ištremta į svetimą šalį, praradęs savo antrąją tėvynę Lietuvą, mūsų tėvelis atrado savo gimtąją žemę, savo gimtinę, mūsų mamelė prarado viską. Taigi šiandien, iškilmingai minėdami laisvoj Lietuvoj mūsų tėvelio 100-ąsias metines, negalime neprisiminti mūsų motinos kartaus likimo arba netgi užmiršti jos tremties metus laisvoj Šveicarijoj. Savo drąsiais užmojais mūsų tėvelis išgarsino Lietuvos vardą Europoje ir užjūryje, mūsų mamelė sunkiais laikais su ilgesiu ir širdgėla turėjo guosti neramias vaikų širdis. Jums - audringas šveicaras, mūsų tėvas, mums vaikams - kukli Lietuvos moteris, kuriai nebuvo lemta sugrįžti į jos tėvų žemę. Minint profesoriaus J.Ereto 105-ąsias gimimo metines prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete rūmų, fakulteto dekanas mons. Koplytstulpį projektavome ir drauge kūrėme su tautodailininku medžio drožėju Ipolitu Užkurniu, jis ąžuolo kamieną apsiautė iš to paties ąžuolo išdrožta lietuviška Trispalve, viršutinėje dalyje apgyvendino Rūpintojėlį. Vilniaus kombinatas „Dailė“ pagal mano užsakymą pagamino Vytį ir Šveicarijos herbą-kryžių, metalinę plokštę su įrašu: Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbūdžių Onai Jakaitytei-Eretienei 1898-1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui-Jakaičiui 1896-1984,juos įtvirtinau koplytstulpyje. Algis Liepinaitis | A. Čikagoje gyvenusį inžinierių Algį Liepinaitį pasiekė mano rašinys apie Eretą „Katalikų pasaulyje“, o jis, pasirodo, glaudžiai bendravo, susirašinėjo su profesoriumi. Tarp mūsų užsimezgė glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas. Iš A. Liepinaičio gavus studiją „Užmirštieji baltai“ (Die vergessenen Balten) vokiečių bei kitomis kalbomis man teko rūpintis jos vertimu į lietuvių kalbą ir 2001 m. išleidimu 5000 egz. tiražu. Tauraus Amerikos lietuvio A. Liepinaičio, suvokusio studijos reikšmę Lietuvai, rūpesčiu ji buvo išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas, platinta tarp ambasadorių, diplomatų, žurnalistų, pasiekė 1975 m. Helsinkyje įsteigtą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Jei iki tol nacių ir sovietų slaptas 1939 m. susitarimas nebuvo žinomas, po studijos paskelbimo jis buvo plačiai išviešintas. Tarsi priekaištą pasaulio valstybių bendrijai studijos pradžioje autorius pacitavo smerkusį Rusijos imperinę politiką Markizą de Kiustinė (Marquis de Custine): Neteisybė užsimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Lietuvoje atsilankę Ereto dukros Laisvė ir Julija man užsiminė, kad tėvelio atminimui Lietuvos paštas galėtų išleisti pašto ženklą. Studijos „Užmirštieji baltai“ viršelis | A. J. Ereto rūpesčiu 1973 m. išleistas ir išplatintas atvirukas su užrašu: SERCURITY CONFERENCE! THE BALTIC NACIONS DEMAND: WITHDRAWAL OF OCCUPATION ARM FREEDOM SELF-DETERMINATION (Saugumo konferencija! Baltijos tautos reikalauja: išvesti okupacinę kariuomenę, laisvei apsispręsti) | A. Tačiau, turėdamas pašto reikmenų leidybos „monopolį“, Lietuvos paštas jo nepriėmė, o į daugkartinius raginimus išleist savąjį neatsižvelgė. Tuomet, kai mūsų Seimo rūmuose 2000 m. rugpjūčio 19 d. posėdžiavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės X Seimas, pirmininkaujančius paprašiau siūlyti ir priimti rezoliuciją su raginimu Lietuvos paštui išleisti pašto ženklą prof. J. Eretui atminti. Tokia rezoliucija buvo priimta. Galiausiai Lietuvos paštas raginimą išgirdo, 2003 m. sausio pabaigoje pasirodė pašto ženklas skirtas J. Pašto ženklo projektas | A. A. R. Šakalio suvenyrinis pašto vokas | A. Kauno savivaldybės rūpesčiu 2006-10-12 pažymint J.Ereto 110-ąsias gimimo metines ant namo Rotušės a. 23/2 Kaune, dalyvaujant atvykusiems iš Šveicarijos sūnui ir jauniausiajai dukrai, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932-1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“. Jos kūrėjas dail. Memorialinė lenta ant namo, kuriame vaikystėje bei sugrįžęs iš Lietuvos gyveno J.Eretas, Bazelyje atidengė (sukūrė ir pagamino tauragiškis skulptorius Algirdas Bosas) Lietuvos visuomenininkai ir Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės atstovai 2010 m. spalio 15 d. su įrašu dviem kalbomis: In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896-1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens; Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Atminimo lenta Bazelyje | A. Kas penkeri metai JAV A. Liepinaičio ir kitų išeivių rūpesčiu vyko J. Ereto paminėjimai. Lietuvoje J. Ereto vardas pradėtas garsinti atgavus nepriklausomybę ir atkūrus LKMA. Gera žinoti, kad apie jį kalbėta konferencijose, skirtose J. Eretui ar kitoms asmenybėms, kurias rengė Lietuvių katalikų mokslo akademija, Baltoskandijos akademija ar VDU (1994, 1996, 1998, 2001, 2003 ir 2004 metais), susitikimuose bei kitokiuose renginiuose, vykusiuose Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Kupiškyje bei mažesniuose miesteliuose. Jų veikli rengėja ir dalyvė buvo dr. Tačiau visi paminėti akcentai tėra tik kuklios pagarbos ir padėkos ženklai profesoriui Eretui. Artėjant profesoriaus 120 metų gimimo sukakčiai (g.1889-10-18), Vytauto Didžiojo universiteto, kurio profesoriumi J. Eretas buvo, kuriam perduotas jo archyvas ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kurios metraštį profesorius daugelį metų redagavo, garbės reikalas būtų pasirūpinti Juozo Ereto-Jakaičio raštų išleidimo programos sudarymu, o Lietuvos valstybės - esmingas padėkos ir pagarbos ženklas netolimoje ateityje - jo raštų išleidimas.
Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių komanda „Danė“
Sekmadienį, kovo 16 d. Kauno sporto halė virto aistringų emocijų epicentru, kai Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių komanda „Danė“ iškovojo pergalę, kuri drebino sienas! Pasirodymo paslaptis - naujai atgimusi „James Bond“ kompozicija, kuri pritaikyta solo šokėjų choreografijos žanrui. Tai inovatyvi legendinės komandos „Žuvėdra“ 2008 m. pristatytos programos „James Bond“ versija, kurią šokėjai šoka jau ne poromis, o individualiai. Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių komandos „Danė“ šokėjai, dalydamiesi įspūdžiais, tryško džiaugsmu ir pasididžiavimu, galėdami atstovauti Klaipėdos universitetą su šia kompozicija, kuri įkvepia kiekvieną šokėją siekti viršūnių! Pasak Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių komandos „Danė“ vadovo Tado Romeikos: „Tai buvo milžiniškas iššūkis, bet mes jį įveikėme! Antrindama vadovui, komandos kapitonė Roberta Drungilė dalijosi įspūdžiais, o jos akys žibėjo: „Šokti pagal kompozitoriaus Audriaus Balsio muziką - tai tikras iššūkis! Ji tokia charizmatiška, uždeganti, tempas - kvapą gniaužiantis! Komandos nariai atidavė visą save, paskutinėmis savaitėmis repetuodami dukart per dieną. Tai ne kiekvienam įveikiama! Išlieka tik stipriausi, tie, kurie dega aistra šokiui! Šioje kompozicijoje pagrindinį vaidmenį - James Bond - įkūnijo Klaipėdos universiteto studentas Justinas Adomkus, kuriam teko dar didesnis iššūkis - išpildyti lūkesčius ir tinkamai įkūnyti šį ikoninį vaidmenį! Pasak Justino: „Tai didžiulė garbė ir atsakomybė!
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Taip pat skaitykite: Danties pašalinimas ir sportas