Sporto varžybų žiūrovai - neatsiejama sporto dalis, galinti tiek įkvėpti, tiek ir sukelti kontroversijų. Nuo santūraus stebėjimo iki aistringo palaikymo - žiūrovų elgesys bėgant metams keitėsi, atspindėdamas visuomenės normas ir sporto kultūros transformacijas. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip aistringas sporto varžybų žiūrovas buvo suvokiamas ir apibrėžiamas Lietuvoje, pradedant XX a. 3-iuoju dešimtmečiu ir baigiant euforišku krepšinio triumfu 1939 m.
Santūrumo idealas: XX a. 3-iasis dešimtmetis
Šiandieniams aistruoliams, apsiginklavusiems būgnais ar vuvuzelomis, būtų sunku įsivaizduoti XX a. 3-iojo dešimtmečio Lietuvą. Tuo metu vyravo santūrumo idealas. Karolis Dineika ir Juozas Eretas 1922 m. išleistame "Lengvosios atletikos vadovėlyje" rašė: "Publika privalo ramiai sekti rungtynes, neturi jokios teisės reikšti savo nepasitenkinimo ar pasitenkinimo, juoktis iš atletų ir t. t." Toks požiūris atspindėjo to meto visuomenės normas, kur pagarba ir susivaldymas buvo aukštinami.
Pasyvumo kritika: XX a. 4-asis dešimtmetis
Tačiau tradicijos netruko pasikeisti. Jau XX a. 4-ajame dešimtmetyje sporto varžybų žiūrovai spaudoje buvo barami už savo pasyvų elgesį. Po 1935 m. Kaune vykusių Lietuvos ir Latvijos futbolo rungtynių žiūrovams skriejo ne viena kritikos strėlė: "Nesuprantamai santūrūs ir šalti mūsų futbolomanai, rungtynių žiūrovai". Sporto pasaulio apžvalgininkas Locatteli, kritikuodamas Lietuvos futbolo aistruolius, pasirėmė ir užsienio šalių pavyzdžiais. Anot jo, sirgaliai emocingai palaiko savo mylimus sportininkus visame pasaulyje. Mūsų kaimynai latviai per nacionalinės rinktinės futbolininkų varžybas sukuria "triukšmingą koncertą", į rungtynes atsinešdami ne tik gerkles, bet ir automobilių sirenas, skardines, varpelius, dūdas, net keptuves. Toks palyginimas atskleidė, kad lietuvių žiūrovų pasyvumas buvo suvokiamas kaip trūkumas, kontrastuojantis su aistringu užsienio šalių sirgalių palaikymu.
Aistrų proveržiai: muštynės ir konfliktai
Vis dėlto, pasirodo, ir pasyvumu kaltintiems Lietuvos aistruoliams kartais užvirdavo kraujas. 1939 m. gegužę dienraštis "Lietuvos žinios" publikavo žinutę "Draugiškos muštynės". Joje buvo rašoma: "Jonavos gatvės futbolo aikštėje žaidžiant draugiškas rungtynes įvyko smarkios muštynės tarp "Litekso" ir "Makabi" futbolo komandų. Muštynėse dalyvavo ir publika. Keli žaidėjai sužeisti. Vienas "Makabi" valdybos narys, norėdamas muštynėms duoti didesnį efektą, išsitraukė brauningą ir su juo pradėjo švaistytis tarp publikos". Šis incidentas rodo, kad aistros kartais peržengdavo ribas ir virsdavo agresija.
Atrodo, tai nebuvo vienintelės muštynės, įsiplieskusios sporto aikštelėje per visą nepriklausomos Lietuvos sporto istoriją. Nenuraminamų aistrų įtemptų varžybų metu būta ir dažniau. Kartais neišlaikydavo žaidėjai, kartais į kivirčą įsitraukdavo ir publika. 1931 m. aršios aistros žaidžiant LFLS ir Šančių "Kovo" futbolo komandoms sulaukė ir karikatūrininkų dėmesio. Karikatūroje vaizduoti žaibo turnyro metu po lygiosiomis pasibaigusių rungtynių į muštynes įsivėlę žaidėjai, teisėjai ir publika.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Kartais daug didesnius, net tarpvalstybinius konfliktus sukeldavo tiesiog per daug aistringos žodinės sporto aistruolių emocijos. Emocingas lietuvių sporto sirgalių elgesys palaikant savo mylimą komandą ne visada patikdavo varžovams. Negana to, dėl sirgalių 1939 m. buvo kilęs netgi tarptautinis konfliktas. Protesto rašte buvo teigiama, kad čempionato Kaune metu žiūrovų elgesys buvo labai nedraugiškas latvių atžvilgiu. Pirma, sirgaliai "apdovanojo latvių žaidėjus nepelnytu švilpimu ir baudų mėtymo metu trukdė triukšmaudami, švilpdami, staugdami ir trypdami kojomis". Antra, po Lietuvos ir Latvijos susitikimo krepšinio aikštelėje latvių krepšininkai buvo "įžeisti veiksmu". Trečia, lietuviai kaltinti neteisingų gandų paskleidimu, esą po anksčiau vykusių rungtynių Rygoje Lietuvos rinktinė buvo apmėtyta akmenimis. Šis konfliktas iliustruoja, kaip aistringas palaikymas gali peraugti į priešiškumą ir sukelti rimtų nesutarimų.
Krepšinio karštinė: euforija ir nacionalinis pasididžiavimas
Iš visų sporto šakų būtent krepšinis 1937 m. ir 1939 m. tapo didžiausiu sirgalių aistrų objektu. Lietuvos rinktinės krepšininkams 1937 m. Rygoje laimėjus "Europos meisterio" titulą, mūsų šalį apėmė visuotinis pamišimas. Kadangi nebuvo tiesioginės rungtynių transliacijos per radiją, žinias gerbėjai gaudavo telegramomis ar telefonu. Pergales Rygoje savaip šventė visi: nuo gimnazisto iki gatvės kiemsargio. Spaudoje buvo rašoma: "Senyvo veido kiemsargis šildosi kieme prieš gegužio šiltąją saulutę. Nuo lūpų nukaręs papirosas, ne "bankrutkė", kaip būdavo įprastai. Iš kur tad tokia permaina? Atsakymas: - Švenčiu lietuvių laimėjimą. Baruose ir restoranuose buvo tikra rugiapjūtė." Pergalingos naujienos priversdavo ne tik iš laimės šokinėti gatvėse ar baruose diskutuojančius krepšinio mėgėjus, bet net ir sustabdydavo universiteto profesorių posėdžius. Rungtynių prieš Lenkijos krepšinio rinktinę "laimėjimas suardė labai rimtą universiteto profesorių posėdį. Universitetui vadovaujantieji asmenys, pagyvenę, pražilę, svarstė rimtus vieno pastato statybos reikalus. Tik štai kažkas pranešė, kad mūsiškiai Rygoje supylė lenkus. Profesoriai pašoko, ėmė plot, šaukti valio, Entuziazmui ataušus, toliau posėdžiauti nebuvo nuotaikos". Tam, kad būtų pranešta, jog Lietuva - Europos čempionė, buvo net nutrauktas spektaklis Valstybės teatre.
Per visą Lietuvą traukiniu grįžtantiems čempionams buvo rengti sutikimai, kuriuose dalyvavo ne tik aukšti pareigūnai, bet ir emocijų negalintys sulaikyti sirgaliai. O kur dar organizuotas krepšininkų sutikimas didesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose! Šiauliuose sirgaliai mūsų sportininkus mėtė į orą. Įdomu, kad į euforijos sūkurį papuolė ir kartu traukiniu keliavę Egipto krepšininkai, taip pat atsidūrę ant lietuvių aistruolių rankų. Prie krepšininkų būriavosi eilės, norėdamos gauti savo herojų parašą. Vienas šiaulietis, nespėjęs gauti autografo, net įšoko į traukinį ir kartu nuvažiavo iki pat Kauno. O Kaune laukė dar didesnės marios žmonių, nekantraujančių išvysti Europos čempionus. Šie įvykiai rodo, kad krepšinio pergalės tapo ne tik sportiniu pasiekimu, bet ir nacionalinio pasididžiavimo simboliu, suvienijusiu visą tautą.
Krepšinio karštinė sukilo dar kartą 1939 m. Kaune, naujintelėje sporto halėje surengtame III Europos vyrų krepšinio čempionate. Vos pradėjus bilietų prekybą, prasidėjo jų medžioklė. Eilės prie halės kasų, anot amžininkų, nusitęsdavo net iki Zoologijos sodo: "Bilietų kasos buvo apgultos, akyse - siaubas, viltis ir pyktis." Daugiau nei 3 tūkst. žiūrovų pritaikyta halė per Lietuvos rinktinės rungtynes priglausdavo daugiau nei 10 tūkst. krepšinio gerbėjų. Tarp jų buvo visokių žmonių. Nuo salėn be bilieto prasmukusių gimnazistų, dūsaujančių dėl gražių krepšininkų damų iki valstybės prezidento. Žurnalistai greitai suskirstė krepšinio rungtynių stebėtojus: "Žiūrovai, kurių kasdien būna daugiau, negu halė nori, kad būtų, dalyvius įvertina iš dviejų taškų: 1) kurios komandos dalyviai gražiausi, gražiausiai žaidžia ir 2) kuri komanda žaidžia praktingiausiai, našiausiai, nors savo sudėty ir neturi gracijų. Pirmai kategorijai priklauso švelnioji lytis, kuri nesusigaudo ir nenori susigaudyti taškuose, ūgio ribose ir kituose krepšinio atributuose. O tokių "įvertintojų" netrūksta. Jie jau turi išsirinkę pirmenybių gražuolį, tai prancūzas Lesmaju." Pertraukų metu įvairių šalių krepšininkus atakuodavo autografų medžiotojai. Karštas savo komandos palaikymas padėdavo susirasti draugų, priversdavo susibičiuliauti su šalia sėdinčiu kaimynu. Puošni ir elegantiška sporto sirgalių apranga buvo turbūt didžiausias skirtumas, lyginant su šių dienų aistruoliais. Šis čempionatas ne tik įtvirtino Lietuvos krepšinio dominavimą Europoje, bet ir parodė, kokią svarbą sportas gali turėti tautos vienybei ir identitetui.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
tags: #aistringas #sporto #varzybu #ziurovas