Antanas Juknevičius - Dakaro ralio legenda, gerai žinoma automobilių sporto pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo karjerą, požiūrį į pagalbą varžovams ir kitus įdomius faktus.
Įžanga
Dakarui įsibėgėjant, kyla daug klausimų. Antanas Juknevičius, atvykęs į sunkiausias pasaulio maratonines lenktynes, dalijasi ekspertine informacija, atsakydamas į tai, kuo dažniausiai domisi Dakaro fanai.
Apie Antaną Juknevičių
Antanas Juknevičius - lenktynininkas, Dakaro legenda. Jis - kamerinių kompanijų žmogus ir niekada nesiekė, kad apie jo pasiekimus rašytų jautrias istorijas ar kad jį pamatęs kiekvienas tarpuvartės ciucikas imtų vizginti uodegą. Vis dėlto, stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad jis tapo geriau žinomas užsienio šalių automobilių sporto pasaulyje negu Lietuvoje.
Karjeros kelias
Su vieninteliu ketvertu atestate baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Antanas įstojo į Dailės akademiją ir stačia galva nėrė į visuomeninę veiklą. Bekelės lenktynėmis jis užsikrėtė atsitiktinai gatvėje pamatęs Vaidoto Marozo „Nissan Patrol“. Vaikiškai užsimanęs tokio pat didelio „žaislo“, jau po poros metų tebebūdamas studentas įsigijo dar geresnį.
2000-aisiais prasidėjus oficialioms visureigių varžyboms, rodos, trejus metus laimėdavau beveik viską. Tas pat nutikdavo startuojant Latvijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje. Su Aurelijumi Petraičiu važiuodami po vienos tokios ekspedicijos pradėjom nekaltai svarstyti: jei jau esam tokie kieti - kodėl nepabandžius įkopti į visureigių sporto Everestą? Tą pokalbį buvau gerokai primiršęs, bet vidurvasarį gimtadienio proga iš Aurelijaus gavau dovaną - kvitą, liudijantį apie sumokėtą startinį Dakaro lenktynių mokestį.
Taip pat skaitykite: Sporto enciklopedijos straipsnis apie A. Jakimavičių
Dakaro ralio iššūkiai
Antanas Juknevičius šiame kontekste atrodo kaip namų darbų neparuošęs mokinukas: turėdamas bene šešiskart mažiau resursų, jis startavo savadarbiu automobiliu, šis kone kasdien lūždavo, todėl tik katorgiškai dirbdamas trasoje pasiekdavo finišą. Mašinos remontui lauko sąlygomis mechanikai kartais turėdavo vos po dvi tris valandas.
Per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo pagarsėti tarp visų Dakaro senbuvių. Jam nieko iš jų nereikia. Jis jau daugiau kaip dešimtmetį malasi su jais po tas pačias varžybas. Per tiek laiko nori nenori susibičiuliauji taip, kad kartais drauge „uždarai“ naktinius barus.
Dakaro ralio ypatybės
Dakaro ralio maratono ypatybės - neįtikėtinai didelis dulkių kiekis, užklijuojantis akis, nosį, ausis ir burną, bei deguonies trūkumas. Po tokios dienos atgauti jėgas Dakaro organizatoriai siūlo vadinamajame bivake - dažniausiai plyname lauke įrengtoje stovykloje, kurią per visą perimetrą juosia aukšta vielos tvora.
Bivako tualetai ir dušai: krepšinio aikštelės dydžio teritorijoje išrikiuotose kilnojamose būdelėse užsibūti galima nebent už bausmę: kepinant saulei viduje karšta kaip saunoje, o kvapai niekuo neprimena žydinčios pievos, nors uolūs tvarkdariai stengiasi palaikyti švarą.
Žiauriausia bivako ypatybė, kuri bent jau pirmuosiuose Dakaro etapuose gerokai komplikuoja galimybes pamiegoti, - triukšmas. Čia iki paryčių absoliučioje daugumoje improvizuotų dirbtuvių veikia elektros generatoriai, urzgia kompresoriai, spraga suvirinimo aparatai, kaukia diskiniai pjūklai ir sunkiai suskaičiuojama gausybė kitokių įrankių.
Taip pat skaitykite: Iš Butkiškių į olimpines aukštumas
Pagalba varžovams Dakaro ralyje
Dakaro senbuviai vienbalsiu teigia, kad nors maratoną perkėlus iš Afrikos į Pietų Ameriką trasos išliko tokios pat pragariškai sunkios, visgi kasdien sportininkus lydinti rizika akivaizdžiai kitokia. Didžioji dalis trasų driekiasi sąlyginai netoli nuo civilizacijos, todėl apkūlus automobilį ar padarius navigacijos klaidą sulaukti žiūrovų ar netgi savų mechanikų pagalbos yra ne kažką sudėtingiau, nei kelkraštyje Vilnius - Molėtai „susitranzuoti“ pakeleivingą mašiną.
Pirmieji lenktynininkai, išvažiavę su kuklesniu pasirengimu, prisipažįsta, kad metams bėgant jų pačių požiūris į pagalbą varžovams kinta drauge su įgyjama patirtimi. Aurelijus Petraitis, šiais metais puoselėjęs planus Dakare startuoti sunkvežimiu, o 2009-aisiais Argentinoje ir Čilėje vykusiame maratone finišo liniją kirtęs 25-as, prisipažįsta ne kartą likęs smarkiai nusivylęs, kai pagelbėję keliems įstrigusiems varžovams, vėliau patys iš tų pačių ekipažų nesulaukė jokios pagalbos ir buvo priversti iš lenktynių pasitraukti.
Antanas Juknevičius, šiais metais oficialiai pripažintas Dakaro legenda, laikosi panašios pozicijos. Jis stočiau aiškiai matydamas, kad kažkam atsitiko nelaimė - avarijos metu nukentėjo ekipažo nariai, jei automobilis dega, kažkas negali išlipti ar pan.
Dakaro ralio dalyvių ekipiruotė
Kaip ir Afrikoje, taip ir Pietų Amerikoje vykstančių lenktynių dalyviai privalo su savimi turėti specialų būtiniausios pagalbos paketą - vaistinėlę su šūsnim tvarsliavos ir medikamentų, varžčius („žgutus“), signalinių raketų, fakelų, iš foliją primenančios medžiagos pagamintą antklodę, jei tektų nakvoti šaltyje, 10 litrų vandens atsargas, žiebtuvėlį ir t. t. Pats neįprasčiausias dalykas - veidrodėlis, kuriuo būtų galima vaikyti „saulės zuikučius“ ir taip žybsint atkreipti gelbėtojų sraigtasparnio komandos dėmesį.
Antano Juknevičiaus mintys apie Dakaro ralį
„Tai didžiausias įmanomas žmogaus jėgų išbandymas ir vertybių, kuriomis vadovaujiesi gyvenime, inventorizavimas. Čia nori nenori atsiskleidžia tos asmenybės pusės, kurias daug kas greičiausiai net neįtaria egzistuojant. Šie dalykai ypač būdavo juntami, kai lenktynės vykdavo Afrikos žemyne ir kartais tekdavo dvi dienas važiuoti nematant nė gyvos dvasios. Tokiomis sąlygomis atsakyti pagalbos prašančiam yra beveik mirtina nuodėmė. Po teroristų išpuolių prieš lenktynių karavaną perkėlus Dakarą į Pietų Ameriką, labai daug kas pasikeitė iš esmės. Čia trasos driekiasi netoli urbanizuotų vietovių, todėl greičio ruožuose apstu žiūrovų, geranoriškai siūlančių ar parduodančių savo paslaugas. Čia gerokai daugiau komercijos - keliai kur kas agresyvesni technikai, todėl greitai važiuoti įmanoma tik žinant, kad po finišo mechanikai per naktį pakeis daugumą detalių. Tai padaryti galima tik turint milijoninius biudžetus. Viskas persikėlė į kitą dimensiją. Kita vertus, Dakaro populiarumas pasiekęs neregėtas aukštumas. Sausį visas pasaulis kalba tik apie tai."
Taip pat skaitykite: Bokso istorija Lietuvoje
Lietuvių pasiekimai Dakaro ralyje
Pradėkime nuo lietuvių. Čia turime kuo džiaugtis, nes sportininkų rezultatai auga kaip ant mielių. 2017-aisiais Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažas finišą pasiekė 21-as ir tai atrodė nerealus pasiekimas. Iš esmės jis buvo puikus - geriausias Baltijos šalių rezultatas per visą ralio istoriją. Tačiau palyginus su šiemetiniais pasiekimais, jis lieka šešėlyje. 2018-aisiais, jubiliejiniame 40-ame Dakaro ralyje, A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio ekipažas sukeitė skaičius vietomis ir galutinėje rikiuotėje užėmė 12-ą vietą.
Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas tapo Lietuvos numylėtiniais. Ilgą laiką važiavusi greičiausiai tarp tautiečių, antroje Dakaro dalyje jų „Toyota Hilux“ susidūrė su techninėmis problemomis - lūžo vairo traukė, tada pusašis, o galiausiai nutrūko stabdžių žarnelė. Ir viskas - viename greičio ruože, kuriame buvo prarastos bene 3 valandos, ir vietoje galimybės kovoti dėl „Top 10“ lenktynininkai gavo kitą išbandymą - išsilaikyti „Top 20“. Tą jie padarė sėkmingai ir 2018-ųjų Dakare finišavo 18-ti, o paskutiniuose klasikinio ralio greičio ruožuose dar nustebino puikiu pasirodymu - 13-ame etape užėmė net 9-ą vietą.
Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažas patyrė tiek išbandymų, kad jeigu automobilyje nebūtų įmontuotos viską filmuojančios vaizdo kameros, tie nuotykiai atrodytų pramanyti. Tačiau ir šio ekipažo užimta 30-a vieta nėra blogas pasiekimas. Juk Dakaro automobilių įskaitoje startavo 92 ekipažai, tad B. Vanagas pateko tarp trečdalio greičiausiųjų.
Motociklininkas Balys Bardauskas Lietuvoje taip pat susirinko nemažą gerbėjų armiją. Stabiliu bei užtikrintu važiavimu visus stebinęs lietuvis finišą pasiekė būdamas 81-oje vietoje. Tai - geriausias lietuvio motociklininko pasiekimas per Dakaro ralio istoriją, toje pačioje pozicijoje 2012-aisiais finišavo Gintautas Igaris.
2020 m. Dakaro ralis
Sausio 5-ąją, Džedos mieste, prie Dakaro starto linijos stojo net 350 transporto priemonių, kuriose startavo 53 skirtingų tautybių sportininkai. Pirmąją savaitę Dakaro maršrutas driekėsi vaizdingais Raudonosios jūros pakrantės regionais. Trečiosios dienos greičio ruožas prasidėjo ir baigėsi futuristiniame Neomo mieste.
2020 m. Dakaro ralyje triumfavo Dakaro legenda Ignacio Casale’sas.
Automobilių įskaitoje nugalėtojo titulą prasiglemžė Carlosas Sainzas, važiavęs „Mini John Cooper Works“ automobiliu. Antras liko Nasseras Al-attiyah, važiuojantis „Toyota Gazoo Racing“ automobiliu. Trečias bendroje įskaitoje liko misteriu Dakaru vadinamas Stephane’as Peterhanselis.
Lietuvių pasirodymas 2020 m. Dakare
Saudo Arabijos Dakare startavo rekordinis lietuvių skaičius. Net penki automobilių ekipažai ir vienas motociklininkas. Aukščiausiai iš lietuvių bendroje rezultatų lentelėje, 15-oje pozicijoje, Dakarą baigė Benediktas Vanagas su Filipe Palmeiro. Kol kas vienintelė Lietuvos Dakaro legenda - Antanas Juknevičius - bendroje rezultatų lentelėje liko 20-oje pozicijoje. Gintas Petrus ir Tomas Jančys automobilių įskaitoje liko 40-oje pozicijoje.
„Laisvalaikio dovanos“ ir automobilių sportas
„Laisvalaikio dovanos“ taip pat prisideda prie automobilių sporto populiarinimo Lietuvoje. Konkurso „Geriausias Lietuvos vairuotojas 2016“ dalyviams dovanų paruošė ir „Laisvalaikio dovanos“. Ir ne tik finalistai, bet ir aistringiausi sirgaliai turės galimybę išbandyti sparčiai populiarėjančią „Easy Drift“ sistemą. O greičiausiai perpratusių „EasyDrift“ sistemą lauks ir „Laisvalaikio dovanų“ prizai, kurių labiausiai intriguojanti - pasivažinėjimas „Ferrari” automobiliu.
Be to, „Laisvalaikio Dovanos“ į Lietuvą atsivežė KTM X-BOW automobilį, kurį patikėjo į klientų rankas.
Kartodromas Vilniuje
Vilniuje, Plytinės gatvėje, esančiame kartodrome, pagrįstai vadinamame automobilių sporto būsimųjų meistrų kalve, įprastas prieššventinis sujudimas. Šis kartodromas švenčia jau 56-ąjį savo gimtadienį.
tags: #antanas #juknevicius #vaziavimas #dovana