Raumenų atrofija - tai progresuojanti raumenų liga, pasireiškianti raumenų silpnėjimu ir plonėjimu. Ši liga, dar vadinama raumenų distrofija, pažeidžia raumenis taip, kad ilgainiui jų nebeįmanoma valdyti. Raumenų atrofija pasireiškia nykimu, silpnumu ir plonumu. Liga yra genetiškai paveldima, todėl jokie veiksniai negali sukelti raumenų retėjimo.
Raumenų atrofijos tipai
Liga gali pažeisti skirtingas raumenų dalis, todėl skiriasi ir ligos tipai bei jų intensyvumas. Skirtingiems asmenims pasireiškia skirtingi simptomai, todėl svarbu nuodugniai bendradarbiauti su gydytoju, kuris tiksliai nurodys diagnozę ir padės ieškoti tinkamiausios terapijos.
Duchenne ir Becker tipas
Diušeno raumenų atrofija nustatoma pirmaisiais vaiko gimimo metais, dažniausiai nuo 2 iki 6 metų amžiaus. Greta nusilpusių raumenų juntamas viso kūno silpnumas. Diušeno raumenų atrofija pasireiškia šlaunų, pečių raumenyse, taip pat blauzdų. Ilgainiui liga progresuoja ir apima visus raumenis, įskaitant širdies, todėl žmogus dažniausiai gyvena iki 30 metų amžiaus. Bekerio tipas yra kiek lengvesnis, todėl pacientui pavyksta išgyventi ilgiau.
Emery-Dreifuss tipas
Emerio-Dreifus raumenų distrofija pasireiškia vaikams apie 10 metų amžių. Jaučiamas silpnumas, pečių, žastų, blauzdos atrofija, taip pat plaštakos raumenų atrofija. Dažniausiai ši ligos forma progresuoja lėtai, todėl žmogus pragyvena gana pilnavertišką gyvenimą. Ilgainiui gali prireikti širdies aparato, nes silpnėja širdies raumuo.
Limb Girdle tipas
Pirmiausia susilpnėja pečių ir klubų raumenys, dažniausiai nuo vaikystės iki paauglystės. Ilgainiui pasireiškia ir nugaros raumenų atrofija. Šis ligos tipas yra gana lėtas, liga progresuoja lėtai, o didžiausios su sveikata susijusios problemos pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose.
Taip pat skaitykite: Viskas apie futbolo raumenis
Facioscapulo-umeral tipas
Ši raumenų atrofija paprastai diagnozuojama asmenims iki 20 metų. Pirmiausia simptomai jaučiami aplink burną ir akis, o paskui pereina į visą kūną. Dažniausiai liga progresuoja lėtai, tačiau pastebėjus tam tikrus organizmo pablogėjimus reikia skubiai ieškoti terapijos, kuri gali padėti sulėtinti ligą.
Oculopharyngeal tipas
Šio tipo raumenų distrofija nepasireiškia anksčiau nei asmeniui sueina 40, o kartais ir 50 metų. Raumenų atrofijos požymiai net ir tokiame brandžiame amžiuje pasireiškia lygiai taip pat. Pirmiausia juntamas silpnumas, o paskui keliaujama pas gydytojus, kur jie dažniausiai patvirtina, kad jus kankina ši liga. Ši neuralinė raumenų atrofija pirmiausia išsiskiria tuo, jog nusilpsta veido raumenys, o tik paskui viso kūno.
Raumenų atrofijos simptomai
Raumenų atrofijos simptomai pasireiškia jau pirmaisiais vaiko gimimo metais. Jeigu kuris nors tėvelių serga šia liga arba anksčiau giminėje pasitaikė atvejis, kad ši liga buvo, vaiko nešiojimo metu jam skiriama daugiau dėmesio, stengiamasi kuo anksčiau pradėti terapiją, kad vaikas galėtų kuo ilgiau savarankiškai judėti. Dažniausi simptomai:
- Dažniausiai juntamas nemalonus dusulys.
- Raumenų silpnumas.
- Raumenų skausmas.
- Greitas nuovargis.
- Šlaunų suplonėjimas, kurį galima pastebėti per trumpą laiko tarpą.
- Atsikišęs pilvas.
- Laikysenos sutrikimai.
Ligą diagnozuoja gydytojas specialistas, kuris papildomai atlikęs tam tikrus tyrimus diagnozuoja raumenų atrofiją. Raumenų atrofijos požymiai, kaip supratote iš ligos tipų, gali pasireikšti labai skirtingo amžiaus ir tuo pačiu apimti labai skirtingas kūno dalis. Kuo anksčiau įvertinsite grėsmę - tuo greičiau bus galima tikėtis terapinių priemonių, kurios padės sumažinti progresą.
Spinalinė raumenų atrofija
Spinalinė raumenų atrofija (SRA) yra reta genetinė liga, kurią sukelia genų žaismas, kai mama ir tėtis yra pakitusių genų nešiotojai. Vaikas jau gimsta turėdamas tą genų nulemtą ligą. Ši liga pažeidžia motorinius neuronus, t. y. ląsteles, kurios atsakingos už impulsų perdavimą į raumenų ląsteles. Kūdikis, gimęs atrodantis sveikas, ilgainiui negali vystytis normaliai kaip jo bendraamžiai. Tai labiausiai susiję su sutrikusia judesių raida.
Taip pat skaitykite: Kaip greitai auginti raumenis
Sunkiausias - I ligos tipas - pasireiškia per pirmuosius 6 mėnesius. Kūdikiai netenka didelės dalies ląstelių, tų neuronų, todėl nekelia galvos, neatsisėda. Esant lengvesnei ligos formai, vaikai nepradeda savarankiškai vaikščioti. Liga gali pasireikšti ir vėliau, pavyzdžiui, paauglystėje.
Liga gali progresuoti labai greitai. I tipo spinaline raumenų atrofija sergantys vaikai mirdavo per pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus, jei jiems nebūdavo suteikiama reikalinga pagalba. Nuo 2023 m. sausio 1 dienos kiekvienas Lietuvoje gimęs naujagimis gali būti tiriamas dėl 12 retų genetinių ligų, įskaitant spinalinę raumenų atrofiją.
Gydymo būdai
Šiuo metu pasaulyje yra žinomi trys spinalinės raumenų atrofijos gydymo būdai:
- Genų terapija: Vienkartinė injekcija, kai pacientui suleidžiamas trūkstamas genas.
- Vaistai, leidžiami į stuburo kanalą: Leidžiami pagal tam tikrą schemą visą gyvenimą.
- Geriamieji vaistai: Vartojami kiekvieną dieną.
Laikas yra labai svarbus. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo vaistų efektyvumas didesnis. Jeigu liga diagnozuojama naujagimiui ir gydymas pradedamas per pirmąjį mėnesį, yra didelis šansas, kad vaikas augs sveikas. Jeigu gydymas pradedamas, kai ligos simptomai pasireiškė, joks vaistas nebeatkurs prarastų neuronų - galima tik sustabdyti ligos progresavimą.
Ligos priežastys
Kaip jau minėta, ši liga yra paveldima, tad priežastys susijusios su asmens DNR. Atsiradęs genetinis defektas sąlygoja raumeninių ląstelių membranos nepilnavertiškumą arba kitaip - silpnumą. Kadangi pačiose ląstelėse yra trūkstamas tam tikrų baltymų kiekis - ląstelė nebėra tvirta, joje sutrinka vykdoma veikla. Būtent šios priežastys ir sukelia raumenų plonėjimą bei irimą.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo traumos ir jų prevencija: kaklo stiprinimas
Gydymas
Raumenų atrofijos priežastys yra genetinės, tačiau šiuo atveju kol kas nėra išrasta labai efektyvių priemonių, kurios galėtų padėti kovoje su šia liga. Svarbiausias gydytojo ir terapiauto tikslas yra padėti pacientui kuo ilgiau išlikti savarankišku ir judinti raumenis. Dažniausiai skiriama mankšta, vitaminai, gydomos komplikacijos, kurias gali sukelti šia liga.
Svarbiausia suprasti, kad tiek vitaminai, tiek gydomoji mankšta nėra pajėgios, kad galėtų visiškai panaikinti šią ligą. Juolab, tiek pacientas, tiek artimieji turi skirti labai daug savo laiko, kad pavyktų pamatyti akivaizdžius rezultatus. Visgi, jeigu tai dovanos pacientui bent kelis papildomus vaikščiojimo metus - verta.
Psichoterapija
Dažniausiai šia liga sergantys asmenys susiduria su psichologinėmis problemomis. Nepaisant to, kad pirmieji jos požymiai yra matomi jau labai ankstyvame amžiuje ir atrodo, kad vaikas turėtų susitaikyti su kiek kitokiu kūnu, psichoterapija dažniausiai yra būtina. Tiesa, ne tik pačiam pacientui, tačiau ir artimiesiems, kurie dažnai nebeturi laiko sau, kadangi stengiasi kuo daugiau laiko skirti ligoniui, padėti jam pasiekti geresnių rezultatų.
Psichoterapijos tikslas padėti tiek pacientui, tiek jo artimiesiems priimti ligą ir ieškoti būdų, kurie galėtų padėti pakeisti gyvenimą ir tuo pačiu prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tyrimai rodo, kad pokalbiai su psichologais labai padeda, kadangi daugelis žmonių, artimųjų, kurie labai daug laiko skiria pacientui, paprasčiausiai neturi laiko susitvarkyti su savo emocijomis.
Profilaktika: fizioterapija
Namuose galima sulėtinti bet kurios formos ligos progresą. Kuo daugiau pacientas skirs dėmesio ligai - tuo geresnių rezultatų kovoje su ja pavyks pasiekti. Spinalinė raumenų atrofija sulėtinama nuolatos užsiimant reguliariomis mankštomis. Dažniausiai jas rekomenduoja gydytojas ir kiekvienas savo namuose jas turėtų atlikti reguliariai, kad paprasčiausiai būtų kuo labiau stiprinami raumenys. Tiek rankos raumenų atrofija, tiek kojų raumenų atrofija gali būti kiek sulėtinama naudojant elektrostimuliaciją.
Elektrostimuliacija namuose atliekama naudojant specialius įrenginius, kurie aktyvina nervų stimuliaciją, kuri tuo pačiu padeda panaikinti nemalonius vangumo simptomus. Tai puiki terapinė priemonė ne tik nervų stimuliacijai, t.y. skausmo malšinimui, tačiau taip pat ir raumenų stimuliacijai. Spinalinė raumenų atrofija paprasčiausiai taip greitai nesigeneruos, kadangi įranga prisidės prie nuolatinio raumenų aktyvinimo. Patogiai gulint lovoje galima stiprinti savo raumenis šio įrenginio pagalba.
Sporto profilaktika yra geriausias būdas užsitikrinti, kad jūsų raumenys kuo ilgesnį laiko tarpą išliks aktyvūs ir gebėsite juos kontroliuoti. Net ir progresuojanti raumenų atrofija (miodistrofija) gali būti kiek sulėtinama reguliariai sportuojant ir naudojant elektrostimuliatorius.
Speciali dieta
Tinkama mityba gali užtikrinti, kad raumenys ilgesnį laiką išliks aktyvesni. Kadangi silpnėja raumenys, natūralu, kad į mitybą reikia įtraukti kuo daugiau baltymų. Taigi, valgykite kuo daugiau ankštinių kilmės maisto, taip pat žuvies gaminių, žinoma, nevenkite ir pieno produktų. Tačiau tuo pačiu maitinantis reikia užsitikrinti, kad pacientas neužsiaugins per daug svorio, kadangi viršvoris jam gali trukdyti sportuoti bei tinkamai atlikti pratimus, kurie yra gyvybiškai svarbūs ir gali padėti ilgesnį laiko tarpą džiaugtis judančiu veiksniu kūnu.
Raumenų atrofijos gydymas taip pat apima ir reikalingų vitaminų gėrimą. Ne tik baltyminių papildų, tačiau taip pat ir kitų vitaminų, kurie gali padėti užtikrinti visapusišką organizmo imuninės sistemos apsaugą. Lietuviams labai dažnai trūksta vitamino D, kuris yra gaunamas tik iš saulės. Kadangi pas mus labai dažnai niūru - būtina ir gerti vitaminus D, kurie padeda užsitikrinti, kad organizmas tinkamai funkcionuos. Tai pat, žinoma, reikalingas ir kalcis, kuris padeda stiprinti kaulus. Tvirti kaulai padės kur kas tinkamiau atlikti įprastus mankštos pratimus.
Raumenų atrofijos mitai
Apie šią nemalonią ligą sklando labai daug ir įvairių mitų, kurie kartais gali trukdyti suprasti jos sudėtingumą bei peripetijas. Daugelis tikina, kad ši liga sukelia labai nemalonius raumenų skausmus, todėl retas per skausmus nori sportuoti ar net mėgautis elektros stimuliacija. Visgi, labai dažnai skausmai kyla todėl, kadangi pacientas per mažai juda tai rodo, kad raumenys paprasčiausiai atsisako tinkamai atlikti funkcijas. Taip pat daugelis teigia, kad šios ligos nutolinimas yra neįmanomas ir ja sergantieji turi susitaikyti su tuo, jog teks gyventi su nevaldomomis kūno dalimis. Visgi, medicina labai ženkliai žengia į priekį ir jeigu anksčiau raumenų atrofijos diagnozę išgirdę asmenys nesulaukdavo senatvės ir didžiąją dalį gyvenimo praleisdavo prikaustyti prie lovos, šiuo metu tai nėra taisyklė. Vien elektrostimuliacija gali padėti pasiekti gana efektyvių ir puikiai matomų rezultatų. Svarbiausia yra kuo anksčiau reaguoti į kūno pokyčius ir pradėti užsiimti raumenų aktyvinimu kuo anksčiau. Daugelis klaidingai galvoja, kad ši diagnozė yra net mirtina. Tai nėra tiesa, kadangi suderinus kompleksiškus gydymo metodus galima pasiekti labai gerų rezultatų.
Dar vienas mitas, kad šios ligos gydymas, tiksliau, terapija yra labai brangi. Elektrostimuliacijos aparatas yra vienkartinė investicija, kuri sėkmingai tarnauja kelis dešimtis metų. Sportas - visiškai nemokamas. Lietuvos klinikose specialistai parodo, kokius pratimus reikia atlikti ir kaip dažnai jie turi būti kartojami, kad raumenys būtų pilnai apkrauti ir tuo pačiu būtų įmanoma išlaikyti jų stangrumą bei kiekį, kad pavyktų juos atnaujinti.
Visi šie mitai trukdo žmonėms įvertinti, kad raumenų atrofija gali būti gydoma ir tinkamai taikomos terapijos padeda pasiekti efektyvių rezultatų.
Sportas ir fizinis aktyvumas sergant raumenų atrofija
Pirmieji raumenų atrofijos požymiai dažniausiai labai išgąsdina tiek pacientus, tiek jų artimuosius. Visgi, pasirinkus kompleksišką gydymą galima pasiekti gana neblogų rezultatų. Svarbiausia, kad viskas būtų derinama kartu ir tuo pačiu sportas bei kita veikla būtų reguliari, be pertraukų. Taip ligą galima nukelti net dešimtimis metų. Sportas vyresniame amžiuje - turbūt viena iš tų temų, apie kurias retai kalbame su savo artimaisiais. Turbūt ne veltui ir visuomenėje vyresnio amžiaus asmenys dažnai tampa ta pamiršta visuomenės dalimi, o vietoj to nuolat pabrėžiama vaikų ir jaunų žmonių fizinio aktyvumo svarba. Tačiau ar tai - teisingas požiūris? Ar tikrai amžius gali tapti pasiteisinimu dar labiau įnikti į sėdimą gyvenimo būdą?
Mūsų ir mokslininkų nuomone - ne. Ypač turint omenyje ilgėjančią gyvenimo trukmę, kuri savo ruožtu turėtų reikalauti ir ilgėjančios kokybiško gyvenimo trukmės. Tad šiuo straipsniu tikimės paskatinti savo jaunus skaitytojus padrąsinti savo tėvus ar senelius keisti gyvenimo būdą. Na o jei esate vyresnio amžiaus skaitytojas, tikimės, kad straipsnis padės suprasti, kad jums fizinė veikla yra ne mažiau svarbi. Priešingai, su amžiumi fizinės veiklos poreikis organizmo sveikatai palaikyti - kyla.
Neišvengiami pokyčiai
Dažnai buitinėje kalboje galima išgirsti, kad su amžiumi žmonės silpsta, todėl jie juda mažiau, o ir judėti jiems darosi vis sunkiau. Tokiame paprastame ir, atrodytų, banaliame pasakyme yra nemažai tiesos. Didžiausią savo fizinį pajėgumą žmogus pasiekia tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų. Vėliau, vykstant natūraliam senėjimo procesui, kiekvienas, net ir geriausių fizinių rezultatų jaunystėje pasiekęs asmuo, po truputį ima silpti. Šis procesas yra natūralus ir neišvengiamas: motorinių vienetų remodeliacija vyresniame amžiuje lemia negrįžtamą procesą - denervacinę raumenų atrofiją (raumeninės masės nykimą dėl raumenims perduodamų nervinių impulsų trūkumo).
Taigi, net ir visą gyvenimą fiziškai aktyvūs asmenys sulaukę aštuoniasdešimties metų būna praradę maždaug 40 - 50% raumenų masės, kurią turėjo būdami dvidešimties.
Vis dėlto, natūralus senėjimo procesas nėra vienintelis faktorius, turintis įtakos vyresnio amžiaus žmonių raumenų masės mažėjimui, o kartu ir silpnėjančiam fiziniam pajėgumui. Teigiama, kad šiuos natūralius pokyčius sustiprina ir sumažėjęs fizinis aktyvumas, kurį vyresniame amžiuje gali lemti ne tik pasirinktas „sėdimas“ gyvenimo būdas, bet ir sumažėjusios mobilumo galimybės (tai gali lemti įvairios gretutinės ligos), bei padidėjusi nelaimingų atsitikimų, tokių kaip nukritimo, rizika (ją gali lemti silpnumas, suprastėjusi pusiausvyra).
Senėjimo procesas neaplenkia ir kitų organų sistemų. Su amžiumi po truputį ima blogėti mechaninė plaučių veikla, taip pat ir kvėpuojamųjų dujų apykaita plaučiuose lėtėja, sumažėja minutinis širdies tūris (kiek kraujo per minutę sugeba „išstumti“ širdies raumuo), kinta arterijų sienelės, ko pasekoje pastarosios tampa vis mažiau lanksčios kintančiam kraujo tūriui kraujagyslių spindyje, po truputį mažėja kaulų masė, vystosi osteoporozė.
Priešingai nei raumenų sistemos, visų šių sistemų pokyčiai nėra negrįžtami. Pritaikius tinkamus fizinius pratimus vyresnio amžiaus žmonės gali pristabdyti senėjimo procesus ar net kai kurių jų išvengti, tokiu būdu gana ryškiai pagerindami savo gyvenimo kokybę.
Tinkamas sportas vyresniame amžiuje
Atsižvelgiant į tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių serga gretutinėmis ligomis, tokiomis kaip išeminė širdies liga (būklė, kuomet dėl sumažėjusio kraujagyslių spindžio širdies raumuo nebegauna pakankamai deguonies ir maistinių medžiagų su krauju), hipertenzija (aukštas kraujo spaudimas), osteoporozė (kaulų tankio mažėjimas) ar artritas, kyla klausimas, kokia fizine veikla ir kaip dažnai turėtų užsiimti vyresnio amžiaus žmonės, nerizikuodami savo sveikata. Atsakymas gali nustebinti.
Europos Sąjungos fizinio aktyvumo gairėse pagyvenusiems, kurie jau sulaukė 65 m. amžiaus, rekomenduojama fizinė veikla atitinka rekomenduojamą veiklą sveikiems suaugusiesiems:
Bent 5 dienas per savaitę, ne mažiau nei 30 min. rekomenduotina užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla arba nors 3 kartus per savaitę po 20 min. didelio intensyvumo fizine veikla. Taip pat patariama nepamiršti ir bent 2-3 kartus per savaitę užsiimti jėgos treniruotėmis (fizine veikla, kuri padėtų didinti raumenų jėgą, bei stiprinti jų ištvermę). Taip pat, vyresnio amžiaus žmonėms, siekiant išvengti traumų pargriuvimo metu, siūloma ypatingą dėmesį atkreipti į pusiausvyros lavinimo ir jėgos didinimo pratimus.
Svarbu suprasti, kad nors pagyvenę asmenys turėtų bandyti vadovautis anksčiau minėtomis fizinio aktyvumo gairėmis, taikomoms ir suaugusiesiems, dėl tikslesnių nuorodų privalu pasitarti su gydytoju ir aukštos kvalifikacijos treneriu, kurie patartų, kaip išlikti pakankamai fiziškai aktyviam, nepakenkiant tuometinei savo sveikatai.
Sportas prailgina gyvenimo trukmę
Fizinis aktyvumas nėra ilgaamžiškumo garantas, tačiau jo nauda, siekiant prailginti gyvenimą bei pagerinti vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, yra nenuginčijama. Vienas iš vėlesnių tyrimų, kurio rezultatai ir dabar traktuojami kaip nenuginčijami, buvo „Harvardo absolventų tyrimas“ („The Harvard alumni study“). Šio tyrimo metu buvo pasirinkta 17 000 tiriamųjų, kurie paskutiniosiose mokyklos klasėse mokėsi 1916 - 1950 metais, o tiriant galimą fizinio aktyvumo ir ilgaamžiškumo ryšį buvo atsižvelgta ne tik į tiriamųjų fizinį aktyvumą gyvenimo eigoje, bet ir į žalingų įpročių buvimą bei į šeimos sveikatos istoriją (anamnezę).
Gauti rezultatai parodė, kad reguliarus mankštinimasis visą gyvenimo laikotarpį prailgina gyvenimo trukmę, ir atskleidė ryšį tarp energijos kiekio, kurį per savaitę individas sunaudoja mankštindamasis, ir gyvenimo trukmės prailgėjimo laiko.
Tiriamieji, kurie per savaitę fiziniams pratimams atlikti „sudegindavo“ nuo 500 kcal iki 3500 kcal, savo gyvenimą prailgino atitinkamai 1 - 2 metais, lyginant su jų bendraamžiais, kurių gyvensenos įpročiai ir šeimos anamnezė buvo panašūs, tačiau per savaitę, mankštos metu „sudegindavo“ mažiau nei 500 kcal, arba išvis nesimankštino.
Asmenys, kurie per savaitę fizinių pratimų metu „sudegindavo” daugiau nei 3500 kcal, „Harvardo absolventų tyrimo“ rezultatais, ilgiau nei dviem metais savo gyvenimo trukmės neprailgino. Minėtame tyrime, be akivaizdaus ryšio tarp fizinio aktyvumo ir ilgaamžiškumo, buvo atrasta dar keletas įdomių, fizinio aktyvumo naudą parodančių rezultatų:
- Sportas mažina tokių ankstesnės mirties rizikos veiksnių kaip rūkymas ir antsvoris įtaką gyvenimo trukmei (pvz., rūkančių ir sportuojančių tiriamųjų gyvenimo trukmė buvo ilgesnė nei rūkančių, bet nesportuojančių).
- Sergančių arterine hipertenzija ir reguliariai sportuojančių asmenų mirtingumas - perpus mažesnis nei fiziškai pasyvių.
- Reguliariai sportuojančių tiriamųjų, kurių vienas ar abu tėvai mirė iki 65 m. amžiaus, mirties nesulaukus 65 m. rizika sumažėjo 25%. Tuo tarpu tiriamųjų, kurių tėvai gyveno ilgiau nei 65m. - 50%. Kitaip tariant, fizinis aktyvumas sumažina ir genetiškai nulemto trumpaamžiškumo riziką.
Įtraukusis ugdymas ir sportas vaikams su negalia
Svarbu, kad vaikai, turintys negalią, būtų įtraukiami į fizinio lavinimo pamokas ir popamokinę veiklą. Dažnai mokytojams trūksta žinių ir metodinės medžiagos, kaip juos įtraukti į pamokas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija akcentuoja, kad įtraukiajame ugdyme nėra išskiriamos disciplinos, tai bendra ugdymo filosofija, akcentuojanti, kad ne ugdytinis turi prisitaikyti prie ugdymo įstaigos, aplinkos, bet pastaroji turi atliepti jo poreikius.
Mokinių poreikių įvairovė yra didžiulė, o kiekvienas atvejis individualus. Mokyklos, mokytojo, švietimo pagalbos specialistų užduotis - rasti individualius sprendimus, kad mokiniai galėtų patirti sėkmę visuose dalykuose atsižvelgiant į jų galimybes. Fizinio ugdymo mokytojai dalijasi, jog jautrūs garsui vaikai šiose pamokose dėvi ausines, jei reikia, mokytojai pamokose nenaudoja švilpuko, skiria vaikui įveikiamas užduotis, parenka kitokį inventorių, naudoja vaizdines priemones, į komandines veiklas įtraukia skirdami juos teisėjais ar paveda pristatyti klasei žaidimo taisykles ir t.t.
Svarbu, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas galėtų dalyvauti ir fizinio ugdymo pamokose. Mokykla, mokytojas, švietimo pagalbos specialistai ir tėvai, kaip komanda, turėtų ieškoti individualių sprendimų, galimybių, metodų, kad mokiniui būtų sudarytos sąlygos dalyvauti fizinio ugdymo pamokoje ir atrasti jam priimtiną fizinio aktyvumo būdą, nes tai labai svarbu bendrai jauno žmogaus gerovei.
Lietuvos paralimpinis komitetas teikia pagalbą mokytojams ir mokykloms, siekiančioms sudaryti galimybes kartu sportuoti visiems vaikams.
Sajaus istorija
Šiauliečiui Sajui 7-eri metai, jis nuolat sportuoja, dalyvauja varžybose, lanko karatė būrelį. To daryti jam netrukdo itin reta liga - spinalinė raumenų atrofija. Dažniausiai vežimėliu judančio berniuko ir jo mamos Oksanos Mejerės ryžtas - puikus pavyzdys, kad kiekvienas vaikas turi turėti galimybę patirti sporto džiaugsmą ir sportuoti kartu su visais.
Sajui diagnozuotas antrasis SRA tipas. Jis standartiškai diagnozuojamas vaikams virš metų, nes iki metų tam tikri jų gebėjimai dar vystosi. Vaikas lyg ir vartosi, sėdi. Jei liga nėra gydoma, vaikui sunku atlikti elementarius judesius: atsisėsti, ropoti. Sajus savarankiškai galėjo sėdėti, jei mes jį pasodindavome. Dar klūpoti keturiomis, bet štai ropoti jėgų trūkdavo. Šiandien Sajus visai kitoks, jis geba gana daug, jei palygintume su tuo, kas būtų, jei nebūtų gydymo. Sūnus dažniausiai juda neįgaliojo vežimėlyje, o darželyje eina su ramentais, jam būtini ir specialūs įtvarai. Namuose jis ropoja, eina keliais. Jei labai paprašau - gali pavaikščioti ir su vaikštyne. Bet jam lengviau ropoti. Vis tik pagrindinis judėjimas - neįgaliojo vežimėlyje, tačiau irgi tam tikrą atstumą, nes ir rankose nėra tiek jėgos, kiek norėtume, kad jos būtų.
Nepaisant to, kad Sajus juda su vežimėliu, ramentais ar ropoja - jis yra įtraukiamas į visas veiklas. Pavyzdžiui, jei vyksta rungtys lauke, auklėtojos yra sugalvojusios, kaip jį įtraukti. Jei negali bėgti - jis yra tas, kuris laiko kamuolį ir paduoda bėgančiam. Per trejus metus, kiek jis lanko darželį, nei iš auklėtojų, nei man pačiai nekilo klausimų, kad sūnus kažkur gali nedalyvauti. Mes nuo pat pradžių jį auginame, auklėjame su ta mintimi, kad jis gali viską - absoliučiai viską, tik kartais jam reikia pagalbos. Skamba gal ir keistai, tačiau šiuo metu Sajus lanko karatė būrelį. Jis yra labai smalsus, domisi Japonija ir kur gyvena nindzės. Iš to atsirado susidomėjimas karatė.
tags: #atrofuojasi #raumenys #ar #galima #sportuoti