Automobilių sportas - tai techninė sporto šaka, kurioje varžomasi lenktyniniais, sportiniais ir serijinės gamybos automobiliais. Ši sporto šaka apima įvairias lenktynių rūšis, pradedant žiedinėmis lenktynėmis uždarose trasose ir baigiant ralio varžybomis, vykstančiomis bendro naudojimo keliais. Vos sukūrus benzinu varomus automobilius, prasidėjo ir automobilių sporto istorija.
Pirmieji Žingsniai Automobilių Sporte
Automobilių sportas užgimė beveik kartu su pačiais automobiliais. Pirmosios lenktynės įvyko Prancūzijoje 1887 m. balandžio 28 d., kur vienintelis dalyvis Georges Bouton įveikė 2 km trasą. Tikrosios automobilių lenktynės įvyko 1894 m. liepos 22 d. maršrutu Paryžius-Rouenas. Šias lenktynes surengė automobilių žurnalas „Le Petit Journal“.
1895 m. įsteigtas automobilininkų klubas Prancūzijoje. Tais pačiais metais maršrutu Paryžius-Bordo-Paryžius įvyko pirmosios lenktynės, kai visi dalyviai startavo vienu metu, 1897 m. Nicoje - pirmosios reguliarios lenktynės, 1900 m. Paryžiuje - pirmosios tarptautinės lenktynės (Gordono Benetto taurei laimėti).
1904 m. įsteigta Tarptautinė valstybės pripažintų automobilių klubų asociacija (AIACR), kuri 1946 m. perorganizuota į Tarptautinę automobilių federaciją (FIA). FIA organizuoja ir prižiūri automobilių sporto renginius, nustato taisykles ir vysto eismo saugumo veiklą. 1953 m. FIA suorganizavo pirmąjį pasaulio automobilių lenktynių čempionatą, kuriame pirmą kartą sportinių automobilių rezultatai skaičiuoti taškais, o 1973 m. - pasaulio ralio čempionatą (WRC), kuris vyko Monte Carle (42-asis Monte Carlo ralis). 2013 m. FIA oficialiai pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Nuo 1923 m. rengiami Europos, nuo 1950 m. - pasaulio žiedinių lenktynių lenktyniniais automobiliais čempionatai (Formulė-1), nuo 2014 m. - pasaulio žiedinių lenktynių elektriniais lenktyniniais automobiliais čempionatai (Formulė-E).
Automobilių Sporto Užgimimas Lietuvoje
Praėjusio šimtmečio pradžioje pirmaisiais Lietuvos automobilininkais tapo kariškiai, kurių energijos ir iniciatyvos dėka į Kauną atkeliavo pirmieji automobiliai ir motociklai iš Vokietijos. Nors pačios pirmosios automobilių sporto varžybos Lietuvoje - 1 km distancijos sprinto rungtis kelyje Kaunas-Garliava - įvyko dar 1926 m., tačiau oficialia Lietuvos automobilių sporto gimimo data laikoma 1931 m. liepos 24-oji. Tądien startavo pirmasis ralis „Aplink Lietuvą“, globojamas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos. Šiose varžybose gimė ir iki šių dienų išlikusi tradicija ralio „Aplink Lietuvą“ nugalėtojus apdovanoti LR Prezidento taure.
Taip pat skaitykite: Patarimai pradedantiesiems vairuotojams su automatine pavara
1926 m. kovo 20 d. Kaune įsteigtas Lietuvos automobilių klubas (LAK). Pagrindiniai steigėjai - J. Vileišis, K. Petrauskas, Liudas Daukša, Jonas Ramonas (Romanas), Anatolijus Reško, J. Kraucevičius, S. Žukauskas, Artūras Langė, J. Vailokaitis. Lietuvos automobilių klubas 1927 m. priimtas sąlyginiam laikotarpiui, o 1929 m. - visateisiu nariu į Tarptautinę automobilių klubų asociaciją. Kauno burmistro Juozo Vileišio vadovaujamas LAK ne tik aktyviai bendradarbiavo su kitų šalių automobilių klubais, bet ir išdavinėjo tarptautinius kelionių liudijimus, leidžiančius kirsti sienas be muitų, bei leido specialius žemėlapius automobilininkams.
1926 m. Garliavoje startavo automobilių lenktynės, o 1931-32 ir 1937-38 m. surengtas ralis Aplink Lietuvą. Kaunas tapo tarpiniu tarptautinio Monte Karlo ralio miestu, keli automobilių ekipažai iš Lietuvos 1931, 1934-35, 1937 m. dalyvavo Monte Karlo ralyje.
1931 m. pirmą kartą startavę tarptautiniame Monte Karlo ralyje Lietuvos atstovai K. Martinkus ir J. Pyragis 1 100 cm3 automobiliu įveikę 2 644 km trasą užėmė 30 vietą iš 149. Žymiausiu tarpukario lenktynininku Lietuvoje galima laikyti Praną Hiksą, garsų to meto aviatorių. Laimėjęs du iš trijų 1931-1937 m. ralių „Aplink Lietuvą“.
Iki karo lenktynėse dalyvavo išskirtinai standartiniai arba beveik standartiniai automobiliai, kuriuose buvo modernizuojamas tik valdymas, stabdymo sistema ir važiuoklė. Lietuvoje vyravo amerikietiški automobiliai: „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“ ir kt.
Pokario Laikotarpis ir Automobilių Sporto Atgimimas
Antrasis pasaulinis karas ilgam nuslopino lenktynininkų aistras, nutrūko ir Lietuvos automobilių klubo veikla. Automobilių varžybos Lietuvoje vėl surengtos tik 1950 m., kuomet penki automobilių sporto entuziastai važiuodami „Pobeda“ automobiliais įveikė 1 240 km trasą aplink Lietuvą. Šeštajame dešimtmetyje populiariausi automobiliai Lietuvoje buvo „Pobeda“ ir „Gaz“, o po dar beveik dešimties metų pertraukos (1958 m.) Vilniuje įvykusiose 1 km greičio lenktynėse ir ralyje varžėsi ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkvežimiai bei savivarčiai.
Taip pat skaitykite: Esminiai komponentai
1960 m. prie sukarintos SDAALR (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) įkurta LSSR automobilių ir motociklų sporto federacija, kurioje 1961 m. pradėjo veikti Automobilių sporto komitetas. Jo pirmininko Vikio Petro Olekos iniciatyva įkurta savarankiška, tiesiogiai nuo SDAALR nepriklausoma Lietuvos (tuo metu - Lietuvos SSR) automobilių sporto federacija, nuo 1990 m. Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF).
1960 m. šalyje įvyksta pirmasis automobilių ralio čempionatas, po metų startuoja „Vilniaus ralis“. Sėkmingais startais mėgėjų lenktynėse prasideda Stasio Brundzos, Kastyčio Girdausko, kiek vėliau - Vyliaus Rožuko ir Arvydo Girdausko kelias ralio čempionų vardų link.
1960 m. prie Kačerginės įrengta pirmoji Lietuvoje žiedinių lenktynių trasa „Nemuno žiedas“. Pirmieji SSRS automobilių ralio čempionais individualioje įskaitoje tapo Povilas Šatas ir Vytautas Laužeckas (1961 m.).
1967 m. į savo biografiją jau įrašęs Pabaltijo ralio čempiono titulą Kastytis Girdauskas tapo pirmuoju savo kartos Lietuvos lenktynininku, iškovojusiu TSRS automobilių ralio lenktynių čempionato auksą. „Zaporožiečiu“ iškovota pergalė pelnė Kastyčiui ne tik TSRS sporto meistro vardą, bet ir kvietimą į Sąjungos rinktinę. Kastyčio pergalių kolekcijoje - aštuonis kartus laimėtas TSRS čempionatas ir begalė prizinių vietų „Tour d’Europe“ autoraliuose, tarptautinėse lenktynėse Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Anglijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 3-ioji vieta klasėje bei 17-oji vieta absoliučioje 1970 m.
Sovietmetis ir Automobilių Sportas
Sovietmečiu automobilių sportas Lietuvoje vis dar priklausė ne nuo pačių sportininkų, o nuo DOSAF norų ir pageidavimų. Atskirų respublikų čempionatuose varžydavosi tik tų šalių lenktynininkai. Kaip ir šiandien, Lietuvos ralio čempionatą sudarė 5-6 etapai, kurių paskutinis - ralis „Lietuva“ - būdavo lemiamas: ralio nugalėtojas tapdavo ir šalies čempionu.
Taip pat skaitykite: „Krasta Auto“ naudotų automobilių pirkimas: patarimai
Neturėdavę laisvės rinktis, lenktynininkai varžybose važiuodavo tais automobiliais, kuriuos jiems skirdavo sporto klubai, išlaikomi šalies įmonių ar institutų. Startinį numerį lenktynininkas gaudavo visam sezonui: pirmieji numeriai buvo suteikiami TSRS rinktinės nariams, o startinis numeris puikiai atspindėjo sportininko lygį ir vietą reitingų lentelėje. Atskyrių sistema griežtai rikiavo sportininkus į atitinkamas lentynas: norintys patekti į Lietuvos ralio čempionatą lenktynininkai privalėjo užsitarnauti ne mažesnį kaip I atskyrį, t. y. sudalyvauti ne vienose žemesnio lygio varžybose (pvz., dabartinėse LASF Taurės varžybose).
Prie TSRS rinktinei jau atstovavusių Lietuvos ralio žvaigždžių S. Brundzos, K. ir A. Girdauskų, V. Rožuko ir kitų prisijungęs talentingas ir atkaklus Eugenijus Tumalevičius netruko užkopti į viršūnes. Daugkartinis Lietuvos ralio čempionas pasiekė unikalų rekordą 1981-1988 m. net devynis kartus iškovojęs TSRS čempiono vardą.
Geriausių rezultatų ralyje pasiekė: broliai K. V. Girdauskas ir A. Girdauskas, S. Brundza, Leontijus Potapčikas, Eugenijus Tumalevičius, Pranas Videika ir D. M. Gocentas (Australijos lietuvis, nuo 2000 atstovavęs Lietuvai).
Nepriklausomybės Laikotarpis ir Nauji Iššūkiai
Atgauta Lietuvos nepriklausomybė ir Maskvos paskelbta blokada tapo dar vieno Lietuvos automobilių sporto atgimimo priežastimi. Trūkstant degalams, 1990 m. Kylančios žvaigždės. Jaunosios kartos lenktynininkai netekę galimybės patekti į TSRS rinktinę ir neturėdami galimybės lenktyniauti Lietuvoje nesustojo: gausus būrys lenktynininkų startavo Lenkijos ralio čempionate. Tiesa, su lenkiškomis licencijomis atstovaudami vietiniams klubams. Po poros metų praktikos Lenkijoje prisijungę prie atgaivinto Lietuvos ralio čempionato šie lenktynininkai grįžo gerokai patobulėję ir „visa galva aukščiau“ varžovų.
Kylant šalies ekonomikai, prasiplėtė ir lenktynininkų autoparkas. Įprastinius „Lada Samara“ keitė vakarietiški automobiliai: „Ford“, „Nissan“, „Lancia“. Atsirado terminas „rėmėjas“, ralio čempionate daugėjo dalyvių. A. Simaška, 1995 m.
Didėjant lenktynininkų skaičiui, kova dėl Lietuvos ralio čempiono vardo tapo vis įnirtingesnė. Penkiskart absoliutaus LRČ čempiono titulą iškovojusį Saulių Girdauską pergalių skaičiumi pasivijo Rokas Lipeikis (šešiskart Lietuvos ralio čempionas). Beje, Sauliui galima priskirti ir dar vieną „pirmūno“ titulą: 1998 m.
Nebelikus apribojimų startuoti užsienyje, lenktynininkų akys ir vėl ėmė krypti į Pasaulio ralio čempionatą (WRC). Kiekybiškai niekas iki šiol taip ir neaplenkė Sauliaus Girdausko, 11 kartų startavusio WRC ir PWRC etapuose. Tarp šturmanų čia nepavejamas Audrius Šošas, 13 kartų WRC varžybose startavęs ne tik su S. Girdausku, bet ir Viliumi Rožuku - iki šiol vieninteliu Lietuvos lenktynininku, dalyvavusiu visuose 2007 m. WRC čempionato etapuose. S. Girdausko ir A. Šošo pasiekimą 2003 m. WRC Turkijos ralyje, kuomet buvo iškovota pergalė N klasėje ir 17-ta absoliučios įskaitos vieta, tik 2009 m.
Karolis Raišys 2020 m. Monte Carlo ralyje laimėjo 1 vietą savo klasėje ir 4 vietą absoliučioje įskaitoje (su šturmanu iš Latvijos Ilya Zakmanu).
Autokrosas Lietuvoje
Kaip tik tada automobilių krosas sušvinta naujomis spalvomis: startuoti nacionalinio čempionato varžybose su tarkim „D-Super 1600“ diviziono techninius reikalavimus atitinkančiu ratuočiu kainuoja tiek, kad užkopti ant garbės pakylos įmanoma neturint nuosavo naftos gręžinio.
Pavarčius mūsiškių lenktynių kronikas tampa akivaizdu, kad iki pat 1959-ųjų be keleto primityvokų slalomo varžybėlių Lietuvoje realiai nevyko absoliučiai nieko. Padėtis sparčiai keistis pradėjo po metų, kai prie Kačerginės, 5450 metrų ilgio kelio Kaunas-Šakiai atkarpa, buvo paversta vienu SSRS ralio čempionato greičio ruožu. Amžininkų teigimu, šis renginys sulaukė neregėto susidomėjimo, o netrukus po to jauno architekto Vikio Oleko (beje, gegužę švęsiančio 85-ąjį gimtadienį) iniciatyva buvo įkurta Lietuvos automobilių sporto federacija bei pradėtos organizuoti nacionalinės ralio bei žiedo pirmenybės.
1962-aisiais kilo susidomėjimo automobilių sportu banga, ant kurios iškilo tokie lenktynininkai kaip S. Brundza, K. ir A. Girdauskai, L. Potapčikas, J. Šiaudkulis, V. Tarailė, E. Tumalevičius bei didelis būrys kitų vyrų, SSRS čempionatuose dominavusių kone tris dešimtmečius.
V. Oleka prisimena, kad ankstyvieji ralio čempionatai išsiskyrė tuo, jog lenktynėse dalyvaujantys ekipažai trasos iš anksto nežinodavo - legendos būdavo įteikiamos starto išvakarėse. Po keletą tūkstančių kilometrų tekdavo įveikti sprendžiant vidutinio judėjimo greičio apskaičiavimo rebusus ir dalyvaujant specialiose vairavimo rungtyse. Dėl to gerai vairuoti privalėjo abu ekipažo nariai, nes nuolat keisdavosi vairuotojo ir šturmano pareigomis. Vėliau ralio trasos tapo atviromis prieš dvi savaites. Norint pasiekti teisingų rezultatų realiai reikėjo visą tą laiką treniruotis bei skirti dėmesio automobilio tobulinimui. Pastarosios aplinkybės tapo viena pirmųjų autosporto kryžkelių bei davė impulsą kitų - pigesnių ir mažiau sudėtingų lenktynių disciplinų proveržiui. Šiuo požiūriu automobilių krosas buvo viena patraukliausių alternatyvų tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
„Visų pirma tai buvo sąlyginai pigus būdas lenktyniauti, nes „kovinė“ technika dažniausiai būdavo konstruojamos iš nurašytų mašinų, naujam gyvenimui prikeliant metalo laužui skirtas detales. Kadangi varžybų metu tarp treniruočių, kvalifikacinių važiavimų, pusfinalių ir finalo būna tam tikros pertraukėlės, o trasoje vienu kartu reikia įveikti sąlyginai neilgą distanciją, automobiliai atlaikydavo tokį krūvį arba būdavo suremontuojami lauko sąlygomis. Automobilio registracija taip pat buvo paprastesnė (pakakdavo „sportinių“ numerių), startiniai mokesčiai mažesni, reikalavimai lenktynininkų aprangai gerokai kuklesni, - pasakoja vienas automobilių kroso patriarchų Kazimieras Gudžiūnas. - Trasoms paruošti taip pat nereikėdavo didelių investicijų. Krosui puikiai tikdavo baigti eksploatuoti karjerai ar tiesiog raižyto reljefo žemės lopiniai, nepatrauklūs žemdirbiams. Antai Vilkyčiuose kroso trasa buvo įrengta buvusio tarybinio ūkio sąvartyno vietoje. Šiek tiek pasidarbavus buldozeriais būdavo suformuojamas keletą posūkių ir tramplinų turintis žiedas, kuriame beveik visas vykstantis veiksmas būdavo kaip ant delno žiūrovams. Kadangi krose tradiciškai daug įtemptos kovos dėl pozicijų ir nemažai kontaktinių grumtynių, stebėti net rajoninio lygio varžybų susirinkdavo minios žmonių“.
Įdomu, kad pirmiausia kroso trasose pradėta lenktyniauti sunkvežimiais. Sovietų sąjungoje lengvasis automobilis labai ilgai laikytas prabangos dalyku, kurį laužyti ir murkdyti purvyne atrodė šventvagiška. Tuo metu GAZ ar ZIL markės sunkvežimiai buvo kasdienės rutinos dalis, todėl su jais lenktyniauti nieko pernelyg nešokiravo. Neatsitiktinai pirmasis SSRS sunkvežimių kroso čempionatas įvyko 7 metais anksčiau nei sąjunginės ralio pirmenybės. Kurį laiką sunkvežimiai į varžybų startą būdavo atvairuojami be jokių rimtesnių patobulinimų - tokie, kokie nuriedėdavo nuo gamyklos konvejerio.
1980-aisiais, kai brežnevinė stagnacija pasiekė savo apogėjų, ši lenktynių atmaina buvo uždrausta. Tačiau po trejeto metų debiutavo naujos sunkiasvorės kroso mašinos - bagių klasė B12. Šie monstrai paprastai gimdavo panaudojant „GAZ-51“ ar „GAZ-51“ rėmą ir nurašytas detales. Vizualiai B12 aparatai atrodė baisiai, kaip Rusijos revoliucija, todėl vos pasirodę trasose imti pravardžiuoti „krokodilais“. Kita vertus, B12 techninis reglamentas suteikė galimybes pasireikšti konstruktorių talentui, todėl nerangūs „krokodilai“ pamažu greitėjo, tapo geriau valdomais, o jų kovos virto neprastais spektakliais.
Apie 1985-uosius pagrindiniais herojais kroso trasose tapo lengvieji automobiliai - „Volgos“, „Moskvičiai“, „Žiguliai“, rusiški visureigiai UAZ ir savos konstrukcijos bagiai. Vienu metu LASF buvo nusprendusi iš čempionato eliminuoti rusišką techniką, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusių ekonominių transformacijų laikotarpiu persėsti į europietiškų markių mašinas ilgokai buvo pernelyg brangu.
Kaip ir visose gyvenimo srityse, krose taip pat buvo pakilimų bei krizių: periodų, kai į varžybų startą atvažiuodavo daugiau nei po 100 sportininkų (1987-aisiais Sungailiškių trasoje, į čia surengtą SSRS čempionato etapą susirinko 187 dalyviai), ir tokių, kai kildavo abejonių ar apskritai susirinks atskiros klasės. Bet kokiu atveju aštuntajame - devintajame XX amžiaus dešimtmetyje su kuo „valgomas“ autokrosas sužinojo ir savo akimis pamatė ko gero visų Lietuvos rajonų žmonės. Didžiausi jo entuziastai gyveno Šakiuose, Tauragėje, Marijampolėje, Plungėje, Telšiuose, Pakruojyje, Kaune, Ukmergėje, Šilutėje, Gargžduose, Anykščiuose. LASF vadovai yra pripažinę, kad po SSRS griūties Europoje Lietuvą ir jos sportininkus labiausiai išgarsino būtent automobilių krosas ir ralis krosas.
Bene pirmas langą į Europos automobilių kroso trasas atvėrė Leonas Vedeikis. Nutrūktgalvišku vairavimo stiliumi pagarsėjęs pilotas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas, sugebėjęs savo meistriškumą įrodyti ir Senojo žemyno trasose. Nuo 1986-ųjų iki 2004-ųjų Leonas dalyvavo daugybėje tarptautinio kalibro varžybų, tapo atskirų etapų nugalėtoju ir prizininku. 1992-aisiais L. Vedeikis užėmė 6 vietą savo klasėje, o po metų - 4-ąją. Estafetę iš L. Vedeikio perėmė žemaitis Arvydas Vaišė, 1997-aisiais Senojo žemyno čempionate iškovojęs ketvirtąją vietą. Ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio šiame lenktynių seriale 1999-aisiais užkopė Aurelijus Simaška (beje, techniką ruošęs ir startavęs už skolintus pinigus), o 2007 ir 2008 metais, laikomais Europos autokroso klestėjimo amžiumi, tą patį padarė šakietis Nerijus Naujokaitis. Klaipėdietis Paulius Pleskovas, šešiolika sezonų medžiojęs Europos čempiono trofėjų, pabuvojo visose turnyrinės lentelės vietose išskyrus pirmąją ir šeštąją (2015-aisiais titulas iš rankų išslydo paskutiniame etape sugedus degalų siurbliui). Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad 2007-aisiais tuomet septyniolikmetis plungiškis Martynas Padgurskis savo debiutiniame Europos ralio kroso čempionate pasipuošė bronzos medaliu bei gavo specialų „FIA Metų atradimo“ prizą. Pernai analogišką dovaną pats sau dvidešimtojo gimtadienio proga įteikė Kasparas Navickas, Europos ralio kroso čempionate „Super 1600“ klasėje iškovojęs trečią vietą.
FIA suteikė teisę vieną Europos pirmenybių etapą surengti netoli Plungės esančiame „Žemaitijos“ auto-moto sporto komplekse. 2006-ųjų vasarą šios varžybos praėjo sklandžiai ir sulaukė gerų atsiliepimų tiek iš užsienio svečių, tiek iš savų žiūrovų, tačiau nesulaukę žadėtos finansinės paramos iš valstybinių institucijų organizatoriai įklimpo į skolas ir trasa pradėjo merdėti.
Praėjusiais metais tarptautinių automobilių kroso ir ralio kroso estafetę perėmė automobilių sporto klubas „Vilkyčiai“ ir jo vadovas K. Gudžiūnas. Kadangi ši automobilių sporto fiesta praėjo sklandžiai, šiais metais trasą apžiūrėję FIA komisarai pateikė tik keletą rekomendacijų dėl kosmetinių patobulinimų ir pirmąjį birželio savaitgalį leido „Vilkyčiuose“ rengti 2017-ųjų Europos automobilių kroso čempionato etapą. T. y. visi Lietuvos benzingalviai vėl turės neeilinę progą savo akimis iš labai arti pamatyti geriausius Senojo žemyno automobilių kroso meistrus. Dėl itin demokratiškos tokio tipo varžybų atmosferos, primenančios roko festivalius, stebėti galima ne tik nuožmias kovas trasoje, bet ir veiksmą serviso zonoje.
Dragas Lietuvoje
Giedrius Jurevičius, drag‘o visuomenėje draugų dar linksmai vadinamas LEMPA - Lietuvos drag‘o čempionas, kuriam priklauso ir ne vienas greičio rekordas. Lenktynininkas automobilių sporte - jau beveik 14 metų. Per šį laiką jis įsitikino, kad drag‘o trasose greitis nėra esminis dalykas, kur kas svarbiau šioje sporto šakoje- susikaupimas ir gebėjimas teisingai valdyti techniką.
Susižavėjęs šia sporto šaka, kaip ir daugelis, pradėjo dalyvauti nelegaliose gatvės lenktynėse. Tai buvo lengviausias ir tuo metu pakankamai populiarus būdas parodyti save. Bėgant laikui, atsirado entuziastų, kurie pradėjo organizuoti renginius uždarose aikštelėse, užgimė ir čempionatų idėja.
Žmonės, besidomintys drag‘o lenktynėmis, nesunkiai atpažįsta 2012 metais į mūsų šalį atvežtą „Altered Fiat Topolino“ bolidą, kurį vairuoja Giedrius. „Altered Fiat Topolino“ - specialiai drag‘o lenktynėms paruoštas bolidas, su kuriuo 2015 metais Giedrius tapo Lietuvos drag‘o čempionu. Su juo jis pasiekė ir ne vieną greičio rekordą, didžiausias iš jų - 402 metrų atstumas, įveiktas 307 km/val. Šis drago automobilis išskirtinis tuo, kad tai - ne kėbulinė mašina.
Nors šiandien pasiekia didelius greičius, tačiau iki to buvo ilgas kelias mašinos tobulinime. Pirmieji ryškesni rezultatai pasirodė tik po kelių metų treniruočių šia mašina. Bolido motoras, greičių dėžė ir daugelis kitų detalių - amerikietiški, todėl viską perprasti nebuvo lengva. Reikėjo susipažinti su tuo, kaip valdyti bolidą, kaip tvarkytis su mechaniniais lūžiais, svarbiausia - kaip greitai ir saugiai jį suvaldyti. Kaip ir visur, čia reikalinga praktika ir ne per vieną sezoną išlavinti vairavimo įgūdžiai. Reikia priprasti, treniruotis, nuolatos bandyti ir važiuoti.
Greičio rekordais pasigirti galintis sportininkas sako, kad svarbiausia savybė drag‘o lenktynininkui - reakcijos laikas. Giedrius Jurevičius dalyvauja įvairiose drag‘o lenktynėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse: Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje.
Giedriaus akimis, Lietuvos sportininkai labai susikoncentravę ties aukščiausio rezultato siekimu. Kuomet jau nebegali priversti automobilio važiuoti greičiau, dėl techninių bei saugumo reikalavimų ateina metas, kada sportininkai gali tiesiog mėgautis tuo, kad atvažiavo į lenktynes ir nustoti per daug sukti galvą dėl aukščiausio rezultato.
Stebėdamas drag‘o situaciją Lietuvoje pastebi, kad mums labai trūksta profesionalių, gerai įrengtų trasų, o tai stabdo jaunų žmonių susidomėjimą legalia autosporto veikla. Lietuvių technika bėgant metams tik gerėja, greičiai didėja, o tai reikalauja ir saugių, profesionalių treniruočių. Jauną žmogų sunku sudominti ir motyvuoti jį važiuoti blogoje trasoje. Turėtų būti pagalvojama apie tai, kad blogos trasos kenkia ne tik automobiliui, tačiau yra nesaugios ir patiems lenktynininkams, ir žmonėms, susirinkusiems stebėti varžybas ir palaikyti mėgstamą sportininką. Iš karto pradėti važiuoti užsienio varžybose - brangu ir reikalauja patirties, todėl reikėtų ieškoti išeičių čia.
Giedrius Jurevičius autosporto pasaulyje sukasi jau 14 metų. „Per tuos metus, kuomet pirmą kartą sėdau prie sportinio automobilio vairo, labiausiai patobulėjo techniniai reikalavimai automobiliams - jie tapo griežtesni. Taip pat didesnis dėmesys Lietuvoje pradėtas skirti žmonių saugumui. Kalbant šia tema, manau, kad Lietuva galėtų imti pavyzdį iš vakarų valstybių - Vokietijos, Anglijos. Šiose šalyse saugumo reikalavimai - be galo aukšti ir nuolat tobulinami.“, - sako G.
Kitais metais, kartu su asociacija „Greitų automobilių ambasada“ bandysime ir kviesime daugiau lietuviškų drag‘o automobilių važiuoti kartu į užsienio trasas.