Baltarusijos futbolo čempionatas - tai aukščiausias futbolo lygmuo Baltarusijoje. Šiame straipsnyje aptariama čempionato istorija, Lietuvos ir Baltarusijos futbolo ryšiai, politiniai aspektai ir įdomūs faktai.
Prieštaringi sprendimai ir politiniai aspektai
Pastaruoju metu Lietuvos futbolo federacija (LFF) sulaukė kritikos dėl prieštaringų sprendimų, susijusių su Baltarusijos simbolika. Spalio 11 dieną vykusiose UEFA Tautų lygos rungtynėse tarp Lietuvos ir Baltarusijos rinktinių, sirgaliams nebuvo leista įsinešti istorinės Baltarusijos vėliavos, kuri laikoma vienu iš politinių palaikymo simbolių.
Nors UEFA konkrečiai nedraudžia įsinešti istorinių Baltarusijos vėliavų į stadioną, LFF nusprendė sirgalių su jomis neįleisti. Toks sprendimas buvo pagrįstas UEFA delegato pozicija, kuris rekomendavo vengti politinių žinučių ir nesklandumų stadione. UEFA ne kartą pabrėžė, kad futbole nėra vietos politikai, todėl stadionuose stengiamasi išvengti įvairių politinių žinučių.
Vienas didžiausių skandalų UEFA stadionuose, susijusių su politinėmis žinutėmis, kilo 2014 metais Belgrade, kai Serbijos rinktinė žaidė su Albanija. Rungtynių metu serbai tribūnose skandavo „Žudyk albanus“, degino NATO vėliavą, o į svečių žaidėjus skriejo įvairūs daiktai. Tokie incidentai rodo, kaip politika gali neigiamai paveikti futbolą.
Lietuvių indėlis į Baltarusijos futbolą
Panevėžio „Ekrane“ karjerą pradėjęs S. Skinderis nuo 2004 metų save susiejo su Baltarusija. Jis žaidė Minsko, Navapolacko, Bobruisko, Mozyriaus, Gorodėjos klubuose ir iškovojo Baltarusijos čempionato bronzą. Baigęs aktyvią karjerą, lietuvis liko Minske ir treniruoja vaikus vienoje privačioje futbolo mokykloje.
Taip pat skaitykite: Baltarusijos rinktinės istorija
S. Skinderis nevengia socialiniuose tinkluose palaikyti šalies vadovą A. Lukašenką ir smerkia permainų šalininkus. Jis tiki, kad pasaulio ledo ritulio čempionatas Baltarusijos sostinėje įvyks. Futbolininkas aiškina, kad jam patinka, kaip į situaciją Baltarusijoje reaguoja A. Lukašenka: pozityviai, su humoro jausmu.
S. Skinderis teigia, kad gyvena su šeima komfortiškai, jam labai gerai ir viskas tinka. Jam patinka, kad Minske tvarka, saugu. Jis stebisi, kaip su juo elgėsi, kai susirgo COVID-19. Lietuvoje nieko panašaus gyvenime nebūtų.
S. Skinderis mano, kad protestuotojai patys provokuoja prievartinius valdžios veiksmus. Nereikia niekur eiti, tuomet nebus ir jokios prievartos. Pas mus juk demokratija. Kodėl futbolininkai ir ledo ritulininkai smaugiami pasisakyti, nebūti bailiai? Jie nekalba, vadinasi, juos viskas tenkina. Kodėl aš palaikau valdžią? Todėl, kad mane viskas tenkina. Kodėl gyvenu Baltarusijoje, o ne Lietuvoje? Todėl, kad man čia geriau. Mano šeimai čia geriau ir saugiau.
S. Skinderis teigia, kad kritikuodami A. Lukašenką ir šalies valdžią, kai kurie Baltarusijos sportininkai elgiasi neadekvačiai. Reikia galvoti, ką sakai. Yra valstybė, yra taisyklės. Jei slankioji gatvėmis ir kritikuoji, tai būk pasirengęs gauti pagal nuopelnus. Viskas paprasta.
S. Skinderis mano, kad normalu, kad Baltarusijoje nėra visiškos žodžio laisvės. Su baltarusišku mentalitetu, truputį kolūkietišku, žmones reikia griežčiau valdyti, kitaip bus betvarkė. Esu tokios nuomonės nuo 2006 metų, kai pradėjau čia gyventi.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulio ateitis Lietuvoje
S. Skinderis palygino baltarusišką ir lietuvišką mentalitetą: Lietuva yra arčiau Europos, tad lietuviškas mentalitetas arčiau europietiškojo, tačiau jis labai panašus į baltarusišką. Lietuvoje trūksta normalaus vadovo. Buvo vienas - Algirdas Brazauskas, bet jis mirė. Vėliau prezidentavo Valdas Adamkus, tačiau dabar šių žmonių nėra. O kai pradėjo vadovauti šaliai moteris, su visu tuo mažumų požiūriu, prasidėjo katastrofa. Palaidos Lietuvą. Pažiūrėkite, kokios ten kainos, kas ten dedasi.
S. Skinderis teigia, kad baltarusius reikia ne viską leisti, kad būtų tvarka šalyje, kad neprasidėtų ten visokie gėjų paradai ir panašiai. Nesakau, kad reikia žmonės mušti, bet per 15 metų man pasirodė, kad baltarusius reikia truputį prilaikyti. Jei yra įstatymas, vadinasi, reikia gyventi pagal įstatymą. Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad čia nutiktų taip, kaip Ukrainoje. Jiems ten Europa smegenis praplovė ir jie pradėjo kariauti, šalis prarado Krymą. Dabar ten žmonės sėdi be darbo, nieko neturi.
S. Skinderis teigia, kad neturi nuomonės apie Baltarusijos prezidento rinkimus ir galimą balsų klastojimą. Jis niekada gyvenime nebalsavo ir neketina, taip pat ir Lietuvoje.
S. Skinderio visiškai nenustebino faktas, kad Baltarusijos valdžia prieš protestuotojus panaudojo brutalią jėgą. Aš žinojau, kad taip bus. Laukiau. Čia nuolat gyvenu nuo 2006-ųjų, žinau, kokie įstatymai Baltarusijoje ir kas čia vyksta.
S. Skinderis mano, kad tokie dalykai galėtų atsitikti Lietuvoje. Visur įmanoma. Pasižiūrėkite, kaip muša žmones Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Pasižiūrėkite, ką ten valdžia daro. Nė viena valdžia niekada neleis daryti to, ko negalima.
Taip pat skaitykite: „Energija“: istorinis klubas
S. Skinderis teigia, kad vienas iš jo draugų, Borisovo BATE futbolininkas Antonas Saroka, taip pat buvo areštuotas, tačiau lietuvis leidžia suprasti, kad dėl tokios įvykių eigos kaltas pats baltarusis. Jis neatsitiktinai buvo areštuotas, įkliuvo dėl savo paties klaidos. Sekmadienį 10 vakaro jis atsidūrė gatvėje prie Komarovskio turgaus, kur nuolat renkasi protestuotojai, neva užsimanė kebabo. Juk nereikia vakare ten važiuoti! Sėdėk namie ir niekur neik! Nors mitingas buvo neseniai pasibaigęs, prie kebabų laukė eilė, visus ir susėmė. Galvojo, kad mitinguoja. Aš pats sekmadieniais į centrą nevaikštau, atsitiktinai ten patekti negaliu.
S. Skinderis rėžia, kad jei Baltarusijoje žmonės dažnai sulaikomi vien dėl to, kad savo balkonuose pasikabina raudonai baltą vėliavą, tai dėl to kalti jie patys. Tai jeigu negalima, jeigu tai uždrausta? Tokios taisyklės. Pasikabink namie ant sienos ir žiūrėk sau. Arba pasisiūk šitų spalvų antklodę. Kam kabinti vėliavą balkone? Svastiką juk irgi draudžiama kabinti.
S. Skinderis gūžčioja pečiais, paklaustas, iš kur gavo informaciją, kad ši vėliava yra uždrausta. Aš šitų subtilybių neišmanau. Tačiau jeigu silovikai ateina į namus, nuima šitas vėliavas, žmones sulaiko, peršasi loginė išvada, kad kabinti šių vėliavų neleidžiama.
S. Skinderis mano, kad negali būti jokių kalbų, kad dėl įtemptos situacijos Baltarusijoje ir valdžios represijų iš šios šalies būtų atimta teisė rengti pasaulio ledo ritulio čempionatą. 100 procentų užtikrintas, kad čempionatas turi vykti Minske, aš jo laukiu. Yra vaikų, kurie treniruojasi, gali užaugti geri ledo ritulininkai. Jeigu atvažiuos į Minską žvaigždžių, žmonės pamatys, supras, į ką reikia lygiuotis, ko siekti. Taip pat atvažiuos daugybė turistų, kurie gyvens viešbučiuose, eis į restoranus, pirks suvenyrus. To reikia šaliai. Baltarusija - neturtinga šalis, tačiau galės užsidirbti didelių pinigų. Esu įsitikinęs, kad čempionatas įvyks. Kodėl jis turėtų neįvykti? Gal kelios komandos ir neatvyks - nieko baisaus. Kas nenori, tegul nevažiuoja, tada mes turėsime daugiau šansų pasirodyti sėkmingai. Aš nesu ledo ritulio gerbėjas, galbūt pats neisiu į rungtynes, bet šiuo atveju labiau galvoju apie jaunus ledo ritulininkus ir apskritai apie sportą. Galvoju apie tai, ką prarastų Baltarusija, jei turnyras neįvyktų. Mano nuomone, nereikia maišyti sporto ir politikos. Čempionato metu reikia užmiršti visas problemas, gerai suorganizuoti renginį, priimti svečius, uždirbti pinigų, vaikams parodyti. O jau vėliau nepatenkintieji lai toliau protestuoja, tegul išsako savo nuomonę.
S. Skinderis teigia, kad reikia galvoti, kokias nuotraukas kelti į internetą, ką kalbėti. Reikia mąstyti prieš keliant vėliavą, kuri yra uždrausta. Kodėl į mano namus niekas neateina? Aš neprotestuoju, aš laikausi šios valdžios, noriu, kad Baltarusijoje niekas nesikeistų.
Baltarusijos futbolo rinktinė
Lietuvos rinktinės futbolininkai sekmadienį Vilniuje maču su Baltarusijos nacionaline komanda atidarė antrąjį Tautų lygos varžybų „langą". Nors baltarusiai yra mūsų kaimynai, susitikti su jų rinktine oficialiose rungtynėse lietuviams iki šiol neteko. Net ir kontroliniuose mačuose keliai nesusikirto jau seniai - nuo 2012-ųjų. Dauguma Baltarusijos rinktinės narių žaidžia savo šalies klubuose, nacionalinė komanda negali pasigirti dideliais pasiekimais, tačiau ji gavo realų šansą patekti į kitais metais vyksiantį Europos čempionatą. Lietuvos ir Baltarusijos rinktinės varžėsi C diviziono 4-oje grupėje.
Lietuvos rinktinė visam laikui įrašyta į Baltarusijos futbolo istoriją, nes po SSRS subyrėjimo baltarusiai pirmąsias rungtynes sužaidė būtent su mūsiškiais. Tai įvyko 1992 m. liepą Vilniuje, draugiškas mačas baigėsi 1:1. Keista, bet per beveik tris dešimtmečius kaimyninių valstybių rinktinės taip ir nesusidūrė oficialiose rungtynėse. Anksčiau daug kartų susidurta kontroliniuose mačuose. Keturis iš jų laimėjo baltarusiai, keturi baigėsi lygiosiomis, o lietuviai buvo stipresni tik kartą - 2005 m., kai įveikė kaimynus 1:0. Nuo 2012 m. mūsiškiai su baltarusiais nesusitiko net ir draugiškose rungtynėse.
Vyresnės kartos Lietuvos sirgaliams Baltarusijos futbolas asocijuojasi su Minsko „Dinamo" pasiekimais. Jie buvo didesni nei Vilniaus „Žalgirio" - 1982 m. „Dinamo" netgi tapo SSRS čempionu. Klubo treneriu tuo metu buvo garsus futbolo specialistas Eduardas Malofejevas, jame žaidė SSRS rinktinės nariai Sergejus Borovskis, Sergejus Aleinikovas, Andrejus Zygmantovičius.
Po SSRS subyrėjimo Baltarusijoje taip pat užaugo ne vienas garsus futbolininkas. Aliaksandras Hlebas atstovavo Londono „Arsenal" ir „Barcelona", Vitalijus Kutuzovas - „Milan", Lisabonos „Sporting", Genujos „Sampdoria", „Parma", Siargejus Gurenka - „Roma", „Zaragoza", „Parma" klubams. Aliaksandras Chackevičius ir Valentinas Bialkevičius su Kijevo „Dinamo" 1999 m.
Visgi Baltarusijos rinktinei, nepaisant garsių pavardžių, sekėsi ne ką geriau nei mūsiškei - ji taip pat nėkart nepateko į pasaulio ar Europos čempionatus. Arčiausiai tikslo kaimynai atsidūrė 2002 m. pasaulio čempionato atrankoje. E.Malofejevo treniruota komanda grupėje liko trečia po Lenkijos ir Ukrainos, jai trūko poros taškelių, kad pakiltų į antrąją poziciją ir patektų į atkrintamąsias varžybas. Paskutiniuose atrankos cikluose Baltarusijos futbolininkai buvo toli nuo lyderių. 2018 m. pasaulio čempionato atrankoje jie pasiekė tik 1 pergalę per 10 rungtynių ir grupėje liko paskutiniai - šešti. Net Liuksemburgo rinktinė atsidūrė anksčiau.
Paprašytas apibūdinti Baltarusijos nacionalinę komandą, Lietuvos rinktinės treneris Valdas Urbonas nedaugžodžiavo: „Dauguma jų futbolininkų žaidžia Baltarusijos lygoje, kurioje nebuvo pertraukos net per karantiną. Tarptautinės futbolo federacijos reitinge Baltarusija užima87-ąją, o Lietuva - 131-ąją vietą. Skirtumas nemažas, tačiau pozicijos reitinge ne visada atspindi komandos pajėgumą.
Pirmajame Tautų lygos „lange" lietuviai namie 0:2 pralaimėjo Kazachstanui ir išvykoje 1:0 įveikė grupės favoritę Albaniją. Visa tai lyg ir rodo, kad V.Urbonas buvo teisus, pavadindamas baltarusius įkandamu riešutėliu.
Tą šansą baltarusiai gavo 2018 m. Tautų lygos varžybose, kai žaidė silpniausiame D divizione. Aplenkę Liuksemburgą, Moldovą ir San Mariną, kaimynai grupėje užėmė pirmąją vietą. Jei ne pandemija, atkrintamosios varžybos jau seniai būtų įvykusios. Koronavirusui sumaišius kortas, jos nukeltos iki šio mėnesio.
Prieš kelionę į Sakartvelą Baltarusijos rinktinės treneris Michailas Marchelis sulaukė klausimo, ar susitikimai su Lietuva bei Kazachstanu nenublanksta prieš mačą Tbilisyje. Treneris neslėpė, kad rungtynių reikšmė išties skiriasi. „Ne taip dažnai žaidžiame tokius mačus. Tiesą sakant, tokių svarbių rungtynių Baltarusijos rinktinė apskritai nėra turėjusi. Istoriniu šansu baltarusiai nepasinaudojo.
Išvykai į Sakartvelą ir Tautų lygos rungtynėms baltarusių treneris pakvietė 28 kandidatus. Dauguma jų, kaip ir minėjo V.Urbonas, žaidžia savo šalies klubuose - ilgamečiame Baltarusijos futbolo flagmane Borisovo BATE, Bresto „Dinamo", Minsko „Dinamo", Soligorsko „Šachtior". Dabartinėje rinktinėje nėra tokių žvaigždžių kaip A.Hlebas ar V.Kutuzovas. Keli legionieriai atstovauja ne Vakarų Europos, o Rusijos ir Kazachstano klubams. Patirtimi tarp jų išsiskiria 33-ejų Aliaksandras Martynovičius, nacionalinėje komandoje sužaidęs jau 73 rungtynes. Gynėjas nuo 2010 m. yra „Krasnodar" klubo narys, o šiuo metu - ir jo kapitonas. „Krasnodar" - viena stipriausių Rusijos komandų. Į elitinį Rusijos klubą pateko ir jaunasis Baltarusijos talentas - 22-ejų puolėjas Vitalijus Lisakovičius.
2012 m. paskutiniame Lietuvos ir Baltarusijos rinktinių susitikime įvartį į mūsiškių vartus įmušė Stanislavas Drahunas. BATE saugas nacionalinėje komandoje yra sužaidęs 68 rungtynes ir pelnęs 11 įvarčių. Be abejo, S.Drahunas vėl keltų didelę grėsmę lietuvių vartams, jei apskritai žaistų. Visgi Vilniuje 32-ejų futbolininko neišvysime. Labai norint, čia būtų galima ieškoti politinės potekstės. Mat S.Drahunas viešai išreiškė paramą krepšininkei Alenai Leučankai, sulaikytai Aliaksandro Lukašenkos represinio režimo. Tokie dalykai Baltarusijoje gali baigtis liūdnai. Pavyzdžiui, Minsko rankinio klubas „Vitiaz-Leon" atsisakė žaisti artimiausias rungtynes, kad atkreiptų dėmesį į A.Leučankos suėmimą.
Tačiau S.Drahuno neiškvietimo priežastys turbūt nėra politinės. Arba bent jau yra kitų priežasčių, kuriomis galima pridengti politines. Paskutinėse Tautų lygos runtgynėse su kazachais saugas žaidė visas 90 min., bet rugsėjo viduryje jam diagnozuotas koronavirusas. Koronavirusas tuo pačiu metu diagnozuotas ir kitam BATE saugui Igoriui Stasevičiui, kuris yra pašauktas į rinktinę. „Pakartotinis S.Drahuno testas taip pat buvo teigiamas. Stanislavas mums buvo labai reikalingas, tačiau turėjome įsiklausyti į medikų nuomonę. Sveikatos apsaugos specialistai sako, kad jis gali būti infekcijos nešiotojas. Nutarėme apsidrausti ir į stovyklą S.Drahuno nepakvietėme.
Futbolo istorija Lietuvoje
Iš Sovietų sąjungos priespaudos ištrūkusi Lietuva dar tik mokėsi savarankiškumo, daug dalykų buvo nauji, daug ką teko statyti nuo nulio. Tie pirmieji žingsniai buvo apskričių čempionatai, bet jais viskas ir baigdavosi, o tikrojo čempiono niekas taip ir nesužinodavo. Minėti 1998-ieji buvo kertiniai, kai tuometinio LFF prezidento Vytauto Dirmeikio komanda nusprendė surengti pirmąjį neoficialų Lietuvos čempionatą. Taip prasidėjo „Inkaro“ era.
„Mūsų klubo tradicija buvo kiekvieną žiemą žaisti salėje arba lauke su ledo ritulio vartais. Mes visada žinojome, kad žaidimas mažoje erdvėje suteikia daugiau mąstymo, judesio ir panašiai. Kai startavo Lietuvos čempionatas, mes į jį patekome kaip Kauno apskrities nugalėtojai. Pradžia buvo sunki, bet labai įdomi. Itin plati dalyvių geografija, įdomūs varžovai… Įdomūs tada buvo laikai. Taip, mes laimėjome penkis čempionatus iš eilės, tačiau mums niekada nebuvo lengva. Pavyzdžiui, pirmajame čempionate mums į atlapus kibo Panevėžio komanda, kurios kolektyvas buvo labai darnus. Daugiau mažiau mūsų visų pajėgumas buvo panašus, tik skyrėmės tuo, kad mes iš visų rinkdavomės stabiliausiai.
Apetitas kauniečiams kilo bevalgant. Lietuvos čempiono vardo nebeužteko, vis labiau norėjosi savo jėgas išbandyti ir tarptautiniame fronte, UEFA futsal Čempionų lygoje. Be to, patiems žaidėjams tai buvo galimybė sugrįžti į didįjį futbolą. Pavyzdžiui, A.
„Lietuvoje tuomet dar niekas nenaudojo „stulpo“ sąvokos. Palikdavome jį vieną prie varžovų vartų ir ten Audriui nebuvo lygių. Jis mušė kiek norėjo ir kada norėjo. Be abejo, pradėjome svajoti apie Čempionų lygą. 2001 metų lapkritį ta svajonė išsipildė. Išvykome į Kroatiją ir keturių komandų („Split 1700“ (Kroatija), Minsko „Simurg“ (Baltarusija), „Doukas School“ (Graikija) ir Kauno „Inkaras“) turnyre užėmėme antrą vietą.
Po penkerių čempioniškų metų „Inkaras“ nusileido kitai Kauno komandai „Nautarai“, o dar po metų išnyko iš salės futbolo žemėlapio. Po „Nautaros“ triumfo, kitąmet stipriausia Lietuvos salės futbolo komanda buvo Mažeikių „Nafta“, o dar po metų prasidėjo „Nautaros“ era. „Tuo metu buvome geriausi surinkti salės futbolo žaidėjai. Antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetis buvo kitoks. Vieno ryškaus flagmano Lietuva neturėjo, o apginti titulo iki 2018 metų nesugebėjo niekas. Nepaisant to, kad ji tęsiasi jau penkerius metus, pati komanda jau sugebėjo pasikeisti iš esmės.
„Mūsų sėkmė atėjo su pirmaisiais iš Brazilijos atvykusiais legionieriais, kurie mums parodė visiškai kitokį salės futbolą. Tikrą salės futbolą, kokio lietuviai iki tol nebuvo matę. Išbandę šį metodą, pakeitėme strategiją. Iš kiekvieno sezono pasiimame know how, kuris leidžia nesustoti ir toliau tobulėti. Aš tikrai neatmetu galimybės, kad kitąmet ar po dvejų metų „Vytį“ pamatysime visai kitokį.
Įspūdingi „Vyčio“ pasiekimai buvo įvertinti ir UEFA - praėjusių metų pabaigoje komanda visų Europos komandų reitinge palypėjo iki rekordinio trylikto laiptelio. Tol, kol „Vytis“ renka pergales nacionalinėse pirmenybėse, FIFA dar 2019-aisiais paskelbė, kad būsimasis pasaulio čempionatas vyks mūsų šalyje. „Tokio aukšto lygio renginys yra svarbus visai valstybei, todėl tik bendrų pastangų dėka galėsime sklandžiai jam pasirengti.
tags: #baltarusijos #futbolo #cempione