Futbolas - tai sportinis žaidimas, kurio dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus. Futbolą žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų. Žaidžiama stačiakampėje 90-120 m ilgio, 45-90 m pločio aikštėje, kurios abiejuose galuose yra vartai. Suaugusieji vyrai žaidžia 2 kėlinius po 45 min su 10-15 min pertrauka. Žaidimui vadovauja aikštės teisėjas ir du jo padėjėjai. Žaidėjai avi trumpaauliais (su kapliukais paduose) futbolo batais. Kamuolys varomas kojomis (vartininkas baudos aikštelėje gali jį gaudyti arba atmušti rankomis). Draudžiama liesti kamuolį ranka, kišti varžovui koją, laikyti jį, stumti rankomis.
Belgijos futbolo istorija Europos čempionatuose - tai pasakojimas apie pakilimus ir nuosmukius, apie auksinę kartą ir nuolatinius iššūkius siekiant aukščiausių tikslų. Šiame straipsnyje panagrinėsime Belgijos dalyvavimą Europos futbolo čempionatuose, pradedant nuo svarbiausių momentų ir baigiant ateities perspektyvomis.
Belgijos futbolo ištakos ir raida
Futbolo ištakų ieškoma antikinėje Graikijoje ir Romoje, renesansinėje Italijoje. Ten išties buvo mėgstami komandiniai žaidimai su kamuoliu, daug kuo primenantys futbolą. Tačiau tikroji šio žaidimo tėvynė - Didžioji Britanija. Čia žaidimai su kamuoliu itin išpopuliarėjo XIX a. Didėjant šalies urbanizacijai, augant miestų gyventojų skaičiui, atsirado gausybė komandų, bet nebuvo aiškių žaidimo taisyklių. Tai tapo ypač aktualu įvairių universitetų, koledžų, mokyklų atstovams, kurie norėjo varžytis tarpusavyje, tačiau nesutarė, kaip reikia tai daryti. 1846 m. Kembridžo universitete įvyko įvairių komandų atstovų susitikimas, jame po audringų diskusijų buvo priimtos pirmosios futbolo taisyklės, žinomos kaip Kembridžo taisyklės. 1857-aisiais Šefilde buvo įkurtas seniausias iki šiol gyvuojantis futbolo klubas - „Sheffield Football Club“. Jis daug prisidėjo prie tolesnio futbolo taisyklių tobulinimo. Pavyzdžiui, nusistovėjo vienu metu žaidžiančių komandos futbolininkų skaičius - 11. Anksčiau buvo galima pamatyti žaidžiant, tarkime, po 14 futbolininkų. 1863 m. buvo įsteigta Anglijos futbolo asociacija, po dešimtmečio - Škotijos futbolo asociacija. Ne kartą buvo peržiūrėtos taisyklės, atsisakyta kai kurių tuomet naudotų regbio elementų.
Ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, žmonių mobilumas sparčiai augo. Britiškos futbolo taisyklės ėmė plisti po pasaulį. Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės vyko taip pat Didžiojoje Britanijoje. 1872 m. Glazge (Škotijoje) pirmąsias oficialias rungtynes žaidė Anglijos ir Škotijos komandos. Abi šios šalys yra Jungtinės Karalystės dalis, bet nuo pat XIX a. turi atskiras nacionalines rinktines, kaip ir Šiaurės Airija (tuomet - dar visa Airija) bei Velsas.
Belgijos futbolo reforma padaryta keičiant visą požiūrį iš pamatų, pasitelkiant geriausias tuometines Prancūzijos ir Olandijos futbolo mokyklų savybes. Pridėkime tai, kad Belgijos populiaciją sudaro apie 25% svetimtaučių - šalies futbolas yra smarkiai įtakotas jaunuolių iš Kongo ar Maroko.
Taip pat skaitykite: Kur įsigyti bilietus?
Auksinė karta ir lūkesčiai
Pastaraisiais metais Belgijos futbolo rinktinė sulaukė didelio pripažinimo dėl savo talentingos sudėties, vadinamos „auksine karta“. Auksinio jaunimo atstovai, kurių tarpe R. Lukaku, E. Hazard, K. de Bruyne, A. Witsel, T. Courtois, kartu su daugiau patirties turinčiais R. Nainggolan, J. Vertonghen, M. Fellaini, bei V. Kompany. Plečiasi akys ir kyla pavydas matant, kiek talentų pavyko „priderėti” sąlyginai mažytei Belgijai. Šie talentingi žaidėjai, rungtyniaujantys stipriausiuose Europos klubuose, suformavo komandą, kuri kėlė didelius lūkesčius Europos futbolo čempionatuose.
Smogiamasis trio. Eden Hazard, Kevin de Bruyne ir Romelu Lukaku - šių trijų raudonųjų velnių rinkos vertė sumoje apie 185 mln. Eurų. JEI jie nepatirs traumų ir laiku parodys, ką moka - gaudykite vėją laukuose.
Iššūkiai ir traumos
Nepaisant didelio talento, Belgijos rinktinė susidūrė su įvairiais iššūkiais, kurie trukdė jiems pilnai išnaudoti savo potencialą. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo traumos, kurios nuolat persekiojo svarbius komandos žaidėjus.
Žodis trauma jau drąsiai gali būti antrasis V. Kompany vardas. Tikrai niekas nenustebo, kad dėl sveikatos problemų jis praleis Euro 2016. Tokių bėdų Belgijos rinktinėje ne viena ir ne dvi. Dėl įvairių negalavimų, vienas iš pasirengimo čempionatui rungtynių, praleido De Bruyne, Hazard, Vertonghen, Benteke, Alderweireld ir, žinoma, Kompany.
Gynyba. Rinktinės ir Manchester City kapitonas Vincent Kompany, kaip ir buvo galima tikėtis, praleis turnyrą. Ši netektis, turint geriausią Premier lygos gynėjų duetą - Spurs sieną - Alderweireld ir Vertonghen, neturėtų būti labai juntama.
Taip pat skaitykite: Europos čempionato atrankos apžvalga
Svarbiausi abiejų aikštės galų žaidėjai - Hazard ir Courtois turėjo tikrai prastą sezoną Chelsea gretose. T. Vermaelen, sėdėdamas ant Barcelona atsarginių suolelio turbūt jau pamiršo kas yra futbolas.
Trenerio vaidmuo
Belgų „freestyle“ (red. pastaba - laisvasis stilius), pavienėse rungtynėse, gali tapti varžovams neįveikiama užduotimi, tačiau didžiuosiuose turnyruose daug didesnę svarbą turi treneriai. Ilgametė filosofija, rungtynių planas, turnyro strategija, varžovų analizė - čia belgai pranašumo šiame čempionate neturės.
Europos čempionatų istorija: svarbiausi momentai
Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmasis UEFA Europos futbolo čempionatas vyko 1960 metais. Jame kovėsi septyniolika komandų. 1927 metais pirmą kartą Europos futbolo čempionato idėją pasiūlė Prancūzijos futbolo federacijos generalinis sekretorius Henri Delaunay. Tačiau, čempionato idėja pavirto realybe tik po daugiau nei dvidešimties metų, prabėgus trims metams po jo mirties. Iki šios dienos jau yra įvykę net penkiolika UEFA Europos futbolo čempionatai. Per visą šį laiką čempionais tapo dešimt skirtingų šalių futbolo komandų. Tam, kad komandos patektų į Europos futbolo čempionatą, jos turi praeiti atrankos procesą. Atrankos varžybose gali dalyvauti tos šalys, kurių futbolo federacijos yra UEFA dalis. Kiekvienais metais čempionatas vyksta skirtingoje šalyje.
Pirmasis turnyras kurį laiką nesikeitė. rungtynės namuose ir išvykoje iki tol, kol vieną komanda iškris. rungtynės jau vykdavo vienoje šalyje. organizuoti buvo patikėta Prancūzijai. Pirmajame finale susitiko SSRS ir Jugoslavijos rinktinės. atkaklios, ir tik per papildomą laiką pergalę išplėšė sovietų rinktinė. politinės įtampos. pasikeitė ir turnyro struktūra. rato principu tarpusavyje žaidė po 2 rungtynes. dvikovos. Pusfinaliai ir finalas žaisti Italijoje. 1972 m. Belgijoje. nugalėjo SSRS. Du įvarčius įmušė legendinis Gerdas Mulleris. čempionatas startavo Jugoslavijoje. 2 įvarčių pranašumą ir buvo priversti bandyti laimę 11 metrų baudinių serija. Čekoslovakijos naudai. Seppą Maierą į skirtingus vartų kampus. būta du kartus daugiau. į dvi grupes, o jų nugalėtojai susitiko finale. Hrubescho dėka įveikė belgus ir vėl užsidėjo Europos čempionų karūną. 1984 m. 1980-aisiais. kartą į tolesnį etapą pateko ne dvi, o keturios komandos. 1988 m. Europos čempionato modelis buvo tapatus vykusiam prieš tai. SSRS. Dar po ketverių metų finalinį etapą priėmė Švedija. Danai sensacingai ir tapo Europos čempionais. Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m. turnyre dalyvavo 48 komandos - tarp jų ir Lietuvos rinktinė. padalytos į keturias grupes. geriausias kiekvieno ketvertuko komandas. Finale susitiko vokiečiai ir čekai. Pirmą kartą Henri Delaunay taurės likimą lėmė “auksinis” įvartis. 2000-aisiais turnyrą rengė dvi šalys - Belgija ir Olandija. 2004 m. nacionalinės rinktinės rungėsi Portugalijoje.
1958 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios Europos čempionato atrankinio etapo rungtynės. Jose Sovietų Sąjungos (SSRS) rinktinė 3:1 įveikė Vengrijos ekipą. 1960 m. Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. 1964 m. Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. 1968 m. Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija. Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus. Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos. 1972 m. Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. 1976 m. Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka. 1980 m. Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai. 1984 m. Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju. 1988 m. Oranžine spalva pasidabinęs 8-asis Europos futbolo čempionatas turėjo ir lietuvišką potekstę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai. 1992 m. 9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus. 1996 m. Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė. 2000 m. Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min. 2004 m. Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą. 2008 m. 44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai.
Taip pat skaitykite: Europos čempionato iššūkiai
Belgijos dalyvavimas Europos čempionatuose
Belgija dalyvavo keliuose Europos futbolo čempionatuose, tačiau didelių laimėjimų kol kas nepasiekė. Nepaisant to, Belgijos rinktinė visada buvo konkurencinga ir kėlė iššūkius stipriausioms Europos komandoms. Geriausias pasirodymas buvo pasiektas 1980 m., kai Belgija užėmė antrąją vietą, finale nusileidusi Vokietijai.
1972 m. Europos čempionatas
Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 32 šalys (1968 m. - 31). Iš UEFA narių atrankoje nepanoro dalyvauti vienintelė Islandija. Atrankos varžybų formatas buvo labai paprastas - 32 rinktinės suskirstytos į 8 grupes, kurių nugalėtojai vėliau ketvirtfinalyje kovojo dėl keturių kelialapių į finalinį turnyrą. Netikėtai atrankos varžybos baigėsi čekoslovakams, kurie į priekį praleido Rumunijos rinktinę. Prancūzai savo ruožtu nesugebėjo įveikti Vengrijos, namuose lemiamas varžybas dėl patekimo į ketvirtfinalį pralaimėję jiems 0-2. Į vieną atrankos grupę burtai suvedė SSRS ir Ispaniją. Savotišku čempionato atradimu tapo jauna ir perspektyvi Belgijos rinktinė. Grupės varžybose belgai aplenkė portugalus, o ketvirtfinalyje sugebėjo eliminuoti Europos čempionų titulą gynusią, 1970 m. pasaulio vicečempionę Italiją. Milane rungtynės baigėsi 0-0, o Briuselyje būsimi finalinio ketverto šeimininkai triumfavo 2-1, sukurdami nemažą sensaciją. Ketvirtfinalio burtai jau šiame etape "suporavo" 1966 m. pasaulio čempionato finalininkus Vakarų Vokietiją bei Angliją. Pirmoji dvikovą Londone baigėsi vokiečių pergale 3-1, o pergalę jiems atnešė vėlyvi Gunterio Netzerio ir Gerdo Mullerio įvarčiai (84 ir 88 min.). Atsakomosiose rungtynėse vokiečiams beliko išlaikyti persvarą. Labai atkakliai tarpusavyje kovėsi vengrai ir rumunai. Tiek Budapešte, tiek Bukarešte rungtynės nugalėtojų neišaiškino (1-1 ir 2-2), tad pagal tuo metu galiojusį reglamentą, buvo žaidžiamos dar vienos rungtynės neutralioje aikštėje. Tuo tarpu SSRS rinktinė 0-0 ir 3-0 pranoko Jugoslaviją, bei pateko jau į ketvirtąjį Europos čempionato finalo turnyrą iš eilės.
Finalinio ketverto turnyras 1972 m. Šeimininkams pusfinalyje teko rimtas varžovas - tuo metu Gerdo Mullerio vedina Vakarų Vokietija. Už savo varžovus visa galva pranašesni vokiečiai nuo rungtynių Antverpene pradžios ėmė atakuoti. Belgai tuo tarpu atsitraukė į gynybą. Erwinas Kremersas apėjo du belgų gynėjus, tačiau jo smūgį atrėmė Christianas Piotas. Belgų vartų sargas vėl gelbėjo savo komandą po Gunterio Netzerio bandymo galvą, tačiau buvo bejėgis po Gerdo Mullerio smūgio 24 min. Pažymima, kad vienu geriausių šių rungtynių žaidėjų buvo Franzas Beckenbaueris. Jis laikė visas žaidimo gijas savo rankose ir skirstė kamuolius komandos draugams. 74 min. G.Mulleris gavo tolimą "Kaizerio" perdavimą į baudos aikštelę, susitvarkė su kamuoliu ir pelnė antrąjį įvartį. 83 min. šeimininkams pavyko sušvelninti skirtumą, kai iš aikštės krašto tiksliai mušė Odilonas Polleunis. Tačiau tai buvo viskas, ką galėjo padaryti belgai. Tuo tarpu vokiečiai rungtynes baigė Josefo Heyncke smūgiu į skersinį. Tuo pačiu metu Briuselyje kovojo Vengrija ir SSRS. Į šias rungtynes susirinko vos 3 tūkst. žiūrovų, kadangi rungtynių laikas sutapo su šeimininkų varžybomis. Sovietų futbolininkai nuo rungtynių pradžios atsitraukė į gynybą ir žaidė labai atsargų futbolą. Vengrai tuo tarpu sukūrė kelias progas, tačiau dažni jų bandymai atsimušdavo į masyvią varžovų gynybos sieną. SSRS rinktinei kartą šyptelėjo sėkmė - 53 min. po Anatolijaus Konkovo smūgio kamuolys atšoko rikošetu ir įskriejo į Istvano Geczi ginamus vartus. Vengrų spaudimas pagaliau davė vaisių 85 min., kai savo baudos aikštelėje prasižengė SSRS gynėjas Revazas Dzodzuašvilis. Tačiau Sandoras Zambo nesugebėjo realizuoti 11 metrų baudinio - jo smūgį atrėmė Jevgenijus Rudakovas. Ši nesėkmė matyt paveikė vengrus ir jie rungtynėse dėl trečios vietos Lieže jau po pirmo pusvalandžio 0-2 atsiliko prieš belgus. Iš pradžių Raoulas Lambertas suklaidino du gynėjus ir pasiuntė kamuolį į apatinį vartų kampą, o netrukus, vengrų vartininkui I.Geczi nesusikalbėjus su savais gynėjais, kamuolį perėmė ir antrą įvartį pelnė Paulis van Himstas. Lajosas Ku antrojo kėlinio pradžioje sušvelnino rezultatą. Nepaisant to, iki pat mačo pabaigos aikštėje dominavo Belgija, kuri ir pelnė Europos čempionato bronzą.
Birželio 18 dienos pavakare finale į Briuselio "Roi Baudouin" stadiono veją žengė Vakarų Vokietijos ir SSRS rinktinės. Šis snaiperis tapo ir finalo didvyriu. Totalinį futbolą žaidę vokiečiai į priekį įsiveržė jau 24 min. Franzas Beckenbaueris spurtavo su kamuoliu per pusę aikštės, atliko perdavimą Gunteriui Netzeriui, šis iš toli pataikė į skersinį, Jevgenijus Rudakovas atrėmė pakartotinį Josefo Heyncke smūgį, tačiau pirmas prie kamuolio suskubo ir iš arti įvartį pelnė G.Mulleris. 52 min. po J.Heyncke perdavimo kairiuoju kraštu pabėgo Herbertas Wimmeris, ir netrukus pasiuntė kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Nespėjus SSRS futbolininkams nė atsitokėti, krito trečiasis įvartis. Gražią G.Mullerio - Hanso Schwarzenbecko - J.Heyncke kombinaciją tiksliu smūgiu iš kelių metrų užbaigė G.Mulleris. Toliau vyko "katės žaidimas su pele". Vakarų Vokietijos futbolininkai smaginosi totaliai kontroliuodami kamuolį ir dominuodami aikštėje, tuo tarpu sovietai bergždžiai bandydavę perimti kamuolį ir kažką pakeisti, rungtynės einant į pabaigą, nuleido rankas. Yra paskaičiuota, kad šiame finale buvo momentų, kai tikslių vokiečių perdavimų serija siekdavo 30 ir daugiau vienos atakos metu. Rungtynių pabaigoje vokiečių sirgaliai gyva grandine apjuosė aikštę ir nuaidėjus finaliniam Ferdinando Marschallo iš Austrijos švilpukui, pasipylė į aikštę švęsti pergalės kartu su savo numylėtiniais.
"Buvome juos nugalėjo anksčiau ir žinojome, kaip reikia žaisti. Turėjome labai gerą komandą ir visi dirbo šauniai. Dauguma mūsų buvo iš "Bayern" ir Menchengladbacho "Borussia" komandų, tad buvome gerai susižaidę",- vėliau sakė G.Mulleris. Dėl 1972 m. Europos čempionų vardo varžėsi 32 rinktinės. Finaliniame etape kovojo 4 komandos. Jame buvo sužaistos 4 rungtynės, įmušta 10 įvarčių. Vid. - 2,5 per rungtynes.
Rezultatyviausi žaidėjai
- 1960 m.: Valentinas Ivanovas (Rusija) 2 įv.
- 1964 m.: Ruiz Pereda (Ispanija) 2 įv.
- 1988 m.: Marco van Bastenas (Olandija, 5).
- 2000 m.: Patrick Kluivert (Olandija) - 6 įv.
Ateities perspektyvos
Nepaisant praeities iššūkių, Belgijos futbolo rinktinė turi didelį potencialą ateityje. Su talentingais žaidėjais ir patyrusiu treneriu, Belgija gali tapti viena stipriausių Europos komandų ir siekti aukščiausių tikslų Europos futbolo čempionatuose. Svarbu, kad komanda išvengtų traumų ir sugebėtų išnaudoti visą savo potencialą.