Belgijos futbolo istorija: nuo ištakų iki šiuolaikinės sėkmės

Įvadas

Belgija, nors ir nedidelė valstybė, turi turtingą ir įvairialypę futbolo istoriją, nusipelniusią išsamios analizės. Šiame straipsnyje nagrinėjami svarbiausi Belgijos futbolo įvykiai, pradedant ankstyvaisiais etapais ir baigiant šių dienų pasiekimais. Aptariami nacionalinės rinktinės pasiekimai, klubų istorijos bei svarbiausi turnyrai, vykę Belgijoje.

Belgijos futbolo ištakos ir ankstyvieji metai

Futbolas Belgijoje pradėjo populiarėti XIX a. pabaigoje. Pirmieji klubai buvo įkurti dar prieš oficialios lygos sukūrimą. Šis laikotarpis žymėjo mėgėjiško futbolo erą, kurioje entuziastai ir sporto mėgėjai kūrė klubus ir organizavo rungtynes.

UEFA ir Europos futbolo valdymo organai

UEFA (Europos futbolo asociacijų sąjunga) tapo svarbiausiu Europos futbolo valdymo organu, reguliuojančiu žemyno šalių klubų čempionatus. UEFA organizuoja Čempionų lygą, kurioje kaunasi geriausi Europos klubai, bei Europos lygą (anksčiau vadintą UEFA taure). Be to, nuo 1956 m. UEFA organizuoja Europos čempionatą, anksčiau vadintą Europos tautų taure (nuo 1968 m. - Europos čempionatas).

Europos čempionatų istorija

Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmasis UEFA Europos futbolo čempionatas vyko 1960 metais. Jame kovėsi septyniolika komandų. Laimėtojais buvo išrinkta Sovietų Sąjunga, kuri įveikė priešininkę Jugoslaviją 2 - 1 rezultatu. Ispanija atsisakė žaisti su Sovietų Sąjunga dar ketvirtfinalyje dėl tuo metu vyravusių dviejų politinių protestų. 1927 metais pirmą kartą Europos futbolo čempionato idėją pasiūlė Prancūzijos futbolo federacijos generalinis sekretorius Henri Delaunay. Tačiau, čempionato idėja pavirto realybe tik po daugiau nei dvidešimties metų, prabėgus trims metams po jo mirties. Iki šios dienos jau yra įvykę net penkiolika UEFA Europos futbolo čempionatai. Per visą šį laiką čempionais tapo dešimt skirtingų šalių futbolo komandų. Sovietų Sąjunga, Italija, Čekoslovakija, Nyderlandai, Danija, Graikija ir Portugalija yra tapę čempionais po vieną kartą. Tačiau, yra ir tokių šalių, kurios šiuo titulu mėgavosi net po kelis kartus. Tam, kad komandos patektų į Europos futbolo čempionatą, jos turi praeiti atrankos procesą. Atrankos varžybose gali dalyvauti tos šalys, kurių futbolo federacijos yra UEFA dalis. Kiekvienais metais čempionatas vyksta skirtingoje šalyje. 2020 metais birželio 12 - liepos 12 dienomis vyks renginys, kurio nepraleidžia nei vienas futbolo sirgalius. Formatas šį kartą gali nustebinti ne vieną, tačiau ši naujovė leis pamatyti aukščiausio lygio futbolą įvairiuose Europos kampeliuose. Futbolo rungtynės, nuo grupės iki finalinių etapų vyks net dvylikoje skirtingų šalių, o pusfinaliai bei finalas vyks legendiniame Wembley stadione, Londone. Stadione telpa net 90 tūkst. Naujas čempionato formatas susilaukė neigiamų komentarų, tačiau tam yra labai aiškus paaiškinimas. Kuo toliau, tuo labiau šalys vengia tokių didelių renginių, kadangi istorija rodo, jog jie dažnai neatsiperka. Ypač tose šalyse, kurios neturi pilnai įrengtos infrastruktūros, po čempionatų ji būna nebeišnaudojama ir apleista. 19 šalių dalyvavo procese ir išreiškė norą prisidėti prie čempionato rengimo, vis tik galimybė buvo suteikta ne visoms. Didžiausias stadionas, kuris buvo atmestas yra Velse - Cardiff stadione telpa net 75 tūkst. žmonių. Atsisakyta buvo ir Makedonijos, Švedijos, Izraelio, Bulgarijos ir Baltarusijos. 2012 metais UEFA pranešė, kad 2020 metų Europos čempionato dalyvių skaičius bus padidintas iki 24 komandų, o viso bus sužaistos 51 rungtynės čempionate. Kaip žinome, anksčiau čempionato šeimininkė gaudavo vietą čempionate. Tačiau, šį kartą visoms joms reikės išsikovoti vietą per atrankos etapus, kadangi vienos šeimininkės čempionate nėra. 1958 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios Europos čempionato atrankinio etapo rungtynės. Jose Sovietų Sąjungos (SSRS) rinktinė 3:1 įveikė Vengrijos ekipą. 1960 m. Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. 1964 m. Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. 1968 m. Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija. Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus. Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos. 1972 m. Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. 1976 m. Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka. 1980 m. Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai. 1984 m. Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju. 1988 m. Oranžine spalva pasidabinęs 8-asis Europos futbolo čempionatas turėjo ir lietuvišką potekstę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai. 1992 m. 9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus. 1996 m. Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė. 2000 m. Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min. 2004 m. Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą. 2008 m. 44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai.

Europos futbolo čempionatų nugalėtojai

• 1960 m. - SSRS
• 1964 m. - Ispanija
• 1968 m. - Italija
• 1972 m. - Vokietija
• 1976 m. - Čekoslovakija
• 1980 m. - Vokietija
• 1984 m. - Prancūzija
• 1988 m. - Olandija
• 1992 m. - Danija
• 1996 m. - Vokietija
• 2000 m. - Prancūzija
• 2004 m.

Europos čempionatų rezultatyviausi žaidėjai

• 1960 m. Valentin Ivanov (Rusija) - 2 įv.
• 1964 m. Ruiz Pereda (Ispanija) - 2 įv.
• 1968 m.
• 1972 m.
• 1988 m.
• 1992 m.
• 2000 m. Patrick Kluivert (Olandija) - 6 įv.

Belgijos dalyvavimas Europos čempionatuose

Belgijos nacionalinė rinktinė ne visada buvo nuolatinė Europos čempionatų dalyvė, tačiau pasiekė įsimintinų rezultatų. Vienas tokių - 1980 m. čempionatas Italijoje, kur Belgija užėmė antrą vietą, finale nusileidusi Vokietijai. Šis pasiekimas iki šiol yra vienas geriausių Belgijos futbolo istorijoje.

Taip pat skaitykite: Istorinės Belgijos akimirkos Europos futbolo čempionatuose

Belgijos indėlis organizuojant Europos čempionatus

Belgija kartu su Olandija surengė 2000 m. Europos čempionatą. Šis turnyras buvo reikšmingas ne tik Belgijos futbolui, bet ir visai šaliai. Tai buvo puiki galimybė parodyti šalies infrastruktūrą ir organizacinius gebėjimus.

Belgijos klubų pasiekimai Europos turnyruose

Belgijos klubai taip pat yra pasiekę svarių pergalių Europos turnyruose. "Anderlecht" yra vienas sėkmingiausių Belgijos klubų, laimėjęs Taurių laimėtojų taurę ir UEFA taurę. Kiti klubai, tokie kaip "Club Brugge", taip pat yra dalyvavę svarbiuose Europos turnyruose ir pasiekę reikšmingų rezultatų.

1972 metų Europos čempionatas Belgijoje

1972 metais Europos čempionatas vyko Belgijoje. Sąlygas diktavo Vokietijos rinktinė. Ji įtikinamai laimėjo abejas rungtynes ir pirmą kartą tapo žemyno čempione. Metų atradimu tapo bronzos medalius iškovojusi Belgijos komanda, o baigiamasis turnyras vėl vyko be praėjusio čempionato nugalėtojų - geriausia 1968 metų Europos komanda Italija suklupo ketvirtfinalyje.

Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 32 šalys (1968 m. - 31). Iš UEFA narių atrankoje nepanoro dalyvauti vienintelė Islandija. Atrankos varžybų formatas buvo labai paprastas - 32 rinktinės suskirstytos į 8 grupes, kurių nugalėtojai vėliau ketvirtfinalyje kovojo dėl keturių kelialapių į finalinį turnyrą. Netikėtai atrankos varžybos baigėsi čekoslovakams, kurie į priekį praleido Rumunijos rinktinę. Prancūzai savo ruožtu nesugebėjo įveikti Vengrijos, namuose lemiamas varžybas dėl patekimo į ketvirtfinalį pralaimėję jiems 0-2. Į vieną atrankos grupę burtai suvedė SSRS ir Ispaniją. Savotišku čempionato atradimu tapo jauna ir perspektyvi Belgijos rinktinė. Grupės varžybose belgai aplenkė portugalus, o ketvirtfinalyje sugebėjo eliminuoti Europos čempionų titulą gynusią, 1970 m. pasaulio vicečempionę Italiją. Milane rungtynės baigėsi 0-0, o Briuselyje būsimi finalinio ketverto šeimininkai triumfavo 2-1, sukurdami nemažą sensaciją. Ketvirtfinalio burtai jau šiame etape "suporavo" 1966 m. pasaulio čempionato finalininkus Vakarų Vokietiją bei Angliją. Pirmoji dvikovą Londone baigėsi vokiečių pergale 3-1, o pergalę jiems atnešė vėlyvi Gunterio Netzerio ir Gerdo Mullerio įvarčiai (84 ir 88 min.). Atsakomosiose rungtynėse vokiečiams beliko išlaikyti persvarą. Labai atkakliai tarpusavyje kovėsi vengrai ir rumunai. Tiek Budapešte, tiek Bukarešte rungtynės nugalėtojų neišaiškino (1-1 ir 2-2), tad pagal tuo metu galiojusį reglamentą, buvo žaidžiamos dar vienos rungtynės neutralioje aikštėje. Tuo tarpu SSRS rinktinė 0-0 ir 3-0 pranoko Jugoslaviją, bei pateko jau į ketvirtąjį Europos čempionato finalo turnyrą iš eilės.

Finalinio ketverto turnyras 1972 m. Šeimininkams pusfinalyje teko rimtas varžovas - tuo metu Gerdo Mullerio vedina Vakarų Vokietija. Už savo varžovus visa galva pranašesni vokiečiai nuo rungtynių Antverpene pradžios ėmė atakuoti. Belgai tuo tarpu atsitraukė į gynybą. Erwinas Kremersas apėjo du belgų gynėjus, tačiau jo smūgį atrėmė Christianas Piotas. Belgų vartų sargas vėl gelbėjo savo komandą po Gunterio Netzerio bandymo galvą, tačiau buvo bejėgis po Gerdo Mullerio smūgio 24 min. Pažymima, kad vienu geriausių šių rungtynių žaidėjų buvo Franzas Beckenbaueris. Jis laikė visas žaidimo gijas savo rankose ir skirstė kamuolius komandos draugams. 74 min. G.Mulleris gavo tolimą "Kaizerio" perdavimą į baudos aikštelę, susitvarkė su kamuoliu ir pelnė antrąjį įvartį. 83 min. šeimininkams pavyko sušvelninti skirtumą, kai iš aikštės krašto tiksliai mušė Odilonas Polleunis. Tačiau tai buvo viskas, ką galėjo padaryti belgai. Tuo tarpu vokiečiai rungtynes baigė Josefo Heyncke smūgiu į skersinį.

Taip pat skaitykite: Kur įsigyti bilietus?

Tuo pačiu metu Briuselyje kovojo Vengrija ir SSRS. Į šias rungtynes susirinko vos 3 tūkst. žiūrovų, kadangi rungtynių laikas sutapo su šeimininkų varžybomis. Sovietų futbolininkai nuo rungtynių pradžios atsitraukė į gynybą ir žaidė labai atsargų futbolą. Vengrai tuo tarpu sukūrė kelias progas, tačiau dažni jų bandymai atsimušdavo į masyvią varžovų gynybos sieną. SSRS rinktinei kartą šyptelėjo sėkmė - 53 min. po Anatolijaus Konkovo smūgio kamuolys atšoko rikošetu ir įskriejo į Istvano Geczi ginamus vartus. Vengrų spaudimas pagaliau davė vaisių 85 min., kai savo baudos aikštelėje prasižengė SSRS gynėjas Revazas Dzodzuašvilis. Tačiau Sandoras Zambo nesugebėjo realizuoti 11 metrų baudinio - jo smūgį atrėmė Jevgenijus Rudakovas. Ši nesėkmė matyt paveikė vengrus ir jie rungtynėse dėl trečios vietos Lieže jau po pirmo pusvalandžio 0-2 atsiliko prieš belgus. Iš pradžių Raoulas Lambertas suklaidino du gynėjus ir pasiuntė kamuolį į apatinį vartų kampą, o netrukus, vengrų vartininkui I.Geczi nesusikalbėjus su savais gynėjais, kamuolį perėmė ir antrą įvartį pelnė Paulis van Himstas. Lajosas Ku antrojo kėlinio pradžioje sušvelnino rezultatą. Nepaisant to, iki pat mačo pabaigos aikštėje dominavo Belgija, kuri ir pelnė Europos čempionato bronzą.

Birželio 18 dienos pavakare finale į Briuselio "Roi Baudouin" stadiono veją žengė Vakarų Vokietijos ir SSRS rinktinės. Šis snaiperis tapo ir finalo didvyriu. Totalinį futbolą žaidę vokiečiai į priekį įsiveržė jau 24 min. Franzas Beckenbaueris spurtavo su kamuoliu per pusę aikštės, atliko perdavimą Gunteriui Netzeriui, šis iš toli pataikė į skersinį, Jevgenijus Rudakovas atrėmė pakartotinį Josefo Heyncke smūgį, tačiau pirmas prie kamuolio suskubo ir iš arti įvartį pelnė G.Mulleris. 52 min. po J.Heyncke perdavimo kairiuoju kraštu pabėgo Herbertas Wimmeris, ir netrukus pasiuntė kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Nespėjus SSRS futbolininkams nė atsitokėti, krito trečiasis įvartis. Gražią G.Mullerio - Hanso Schwarzenbecko - J.Heyncke kombinaciją tiksliu smūgiu iš kelių metrų užbaigė G.Mulleris. Toliau vyko "katės žaidimas su pele". Vakarų Vokietijos futbolininkai smaginosi totaliai kontroliuodami kamuolį ir dominuodami aikštėje, tuo tarpu sovietai bergždžiai bandydavę perimti kamuolį ir kažką pakeisti, rungtynės einant į pabaigą, nuleido rankas. Yra paskaičiuota, kad šiame finale buvo momentų, kai tikslių vokiečių perdavimų serija siekdavo 30 ir daugiau vienos atakos metu. Rungtynių pabaigoje vokiečių sirgaliai gyva grandine apjuosė aikštę ir nuaidėjus finaliniam Ferdinando Marschallo iš Austrijos švilpukui, pasipylė į aikštę švęsti pergalės kartu su savo numylėtiniais. Buvome juos nugalėjo anksčiau ir žinojome, kaip reikia žaisti. Turėjome labai gerą komandą ir visi dirbo šauniai. Dauguma mūsų buvo iš "Bayern" ir Menchengladbacho "Borussia" komandų, tad buvome gerai susižaidę",- vėliau sakė G.Mulleris.

Dėl 1972 m. Europos čempionų vardo varžėsi 32 rinktinės. Finaliniame etape kovojo 4 komandos. Jame buvo sužaistos 4 rungtynės, įmušta 10 įvarčių. Vid. - 2,5 per rungtynes.

Galutinė 1972 m.

1. Vakarų Vokietija
2. SSRS
3. Belgija

Seppas Maieris, Horstas Dieteris Hottgesas, Paulis Breitneris, Hansas Georgas Schwarzenbeckas, Franzas Beckenbaueris, Herbertas Wimmeris, Josefas Heyncke, Uli Hoenessas, Gerdas Mulleris, Gunteris Netzeris, Erwinas Kremersas, Wolfgangas Kleffas, Raineris Bonhofas, Michaelis Bella, Jurgenas Grabowskis, Johannesas Lohras. Treneris - Helmutas Schonas.

Taip pat skaitykite: Europos čempionato atrankos apžvalga

Vartininkas - Jevgenijus Rudakovas (SSRS); Gynėjai: Revazas Dzodzuashvilli (SSRS), Franzas Beckenbaueris (Vakarų Vokietija), Murtazas Khurtsilava (SSRS), Paulis Breitneris (Vakarų Vokietija); Saugai: Uli Hoenessas (Vakarų Vokietija), Gunteris Netzeris (Vakarų Vokietija), Herbertas Wimmeris (Vakarų Vokietija); Puolėjai: Raoulas Lambertas (Belgija), Josefas Heyncke (Vakarų Vokietija), Gerdas Mulleris (Vakarų Vokietija).

Gerdas Mulleris laikomas geriausiu to meto puolėju ir varžovų vartininkų siaubu. gimęs futbolininkas karjerą pradėjo kukliame klube "Nordlingen", o 1964 m. persikėlė į Miuncheno "Bayern", kuriam atstovavo net 15 sezonų. Su šiuo klubu G.Mulleris keturis kartus laimėjo Vokietijos čempionatą ir taurę, tris kartus - UEFA Čempionų lygą. Nemažiau įspūdingi pasiekimai ir nacionalinėje Vakarų Vokietijos rinktinėje, kuriai G.Mulleris per 62 rungtynes sugebėjo įmušti net 68 įvarčius. Šį pasiekimą žinomas Vokietijos futbolininkas ir treneris Rudi Volleris vėliau pavadino "amžinu". 1970 m. planetos pirmenybėse Meksikoje varžovų vartininkus jis nuginklavo net 10 kartų. Su rinktine 1972 m. tapęs Europos čempionu, po dviejų metų G.Mulleris triumfavo ir pasaulio čempionate. "Bomberis" nebuvo ypatingai greitas ir vikrus. Tačiau jis turėjo nuostabią "įvarčių uoslę" ir sugebėjimą atsidurti reikiamoje vietoje. Vokietis sugebėdavo įspūdingai spurtuoti trumpose distancijose bei klastingais smūgiais pasižymėti iš neįtikėtinų situacijų. Šios savybės leido jam tapti vienu geriausių puolėjų pasaulyje.

• Islandija buvo vienintelė UEFA narė, nepareiškusi noro dalyvauti 1972 m.
• Per visą 1972 m.
• Gerdas Mulleris finaliniame turnyre pelnė 4 įvarčius. Dar 7 tikslius smūgius jis atliko atrankos varžybose.
• Pergalė 1972 m. Europos čempionate pradėjo Vokietijos futbolininkų dominavimą - iki 1996 m. jie žaidė net 9 iš 13 Europos ir pasaulio čempionatų finalų. Vokiečių rinktinė tapo pirmąja, kuri laimėjo Europos, o po dviejų metų - ir pasaulio čempionatą bei vienu metu galėjo vadintis ir pasaulio ir Europos čempione.
• Į geriausią metų Europos futbolininką pretenduoja trys futbolininkai. 1972 m. visi trys nominantai buvo iš žemyno čempionų komandos - F.Beckenbaueris, G.Netzeris ir G.Mulleris.

Belgijos futbolo ateitis

Belgijos futbolo ateitis atrodo perspektyvi. Šalies futbolo federacija nuolat investuoja į jaunimo ugdymą ir infrastruktūrą, siekdama užtikrinti nuolatinį talentų srautą. Tai leidžia tikėtis, kad Belgijos futbolas ir toliau sėkmingai konkuruos tarptautinėje arenoje.

tags: #belgija #europos #futbolo