Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto šventė, bet ir svarbus politinis bei socialinis įvykis, atspindintis šalies, kurioje jos vyksta, istoriją ir vertybes. 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės, vykusios nacistinės Vokietijos sostinėje, tapo vienu prieštaringiausių ir politiškai įkraučiausių sporto renginių istorijoje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Šiame straipsnyje panagrinėsime 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių faktus, politinį kontekstą ir įžymybes.
Žaidynių organizavimas ir boikoto grėsmė
Daugeliui tarptautinių organizacijų bei politikų raginant žaidynes boikotuoti ar perkelti jas į kitą vietą, kilo didelis susirūpinimas dėl to, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Rengdami žaidynes naciai negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje.
Žaidynių atidarymas ir naujovės
Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris. Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų - tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji - Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui.
Žaidynių rezultatai ir įžymybės
Olimpinės žaidynės praėjo gana sklandžiai. Per keturiolika dienų išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių. Lietuva Berlyno žaidynėse nedalyvavo dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius, nors mūsų krepšinio rinktinė tuomet buvo viena galingiausių pasaulyje ir galėjo pretenduoti į prizines vietas.
Taip pat skaitykite: Nuo didybės iki kontroversijų
Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Olimpinio medalio savo noru atsisakė tituluotas JAV lengvaatletis Šonas Krofordas (Shawn Crawford). Būtent dėl to 1936 m. Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu.
1936 m. Berlyno olimpiadoje dalyvavo 3963 sportininkai iš 49 valstybių. Daugiausia medalių iškovojo (iš viso medalius laimėjo 32 rinktinių nariai): 1. Vokietija - 89 (33, 26, 30), 2. JAV - 56 (24, 20, 12).
Krepšinio debiutas ir lietuviškas akcentas
Krepšinis pirmą kartą buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Berlyno žaidynės įsiminė dėl Adolfo Hitlerio nesėkmingo bandymo jas panaudoti norint įrodyti vadinamosios arijų rasės pranašumo teorijas.
Lietuvos sportininkai nedalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse, bet JAV krepšinio rinktinės gretose olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas (Frank Lubin), vėliau atstovavęs Lietuvos nacionalinei komandai ir su ja iškovojęs 1939 m. Europos čempiono titulą. Būtent jo metimas lėmė lietuvių pergalę lemiamose Kaune vykusių pirmenybių rungtynėse su latviais. Pagal trenerio nurodymą, žaidėjai buvo padalinti į dvi komandas, kurios žaidė pakaitomis, žaidė su Estija (pelnė 13 taškų) ir Meksika (9 taškai), o finale nedalyvavo.
Meno konkursai olimpinėse žaidynėse
Prancūzų baronas Pierre de Coubertin, kuris yra modernių Olimpinių žaidynių įkūrėjas, pradžioje nusprendė į Olimpiadą įtraukti daugiau meno ir kultūros. Todėl 1912 m. Stokholmo Olimpiadoje dėl aukso, sidabro ir bronzos medalių varžėsi ne tik sportininkai, tačiau ir menininkai, tokie kaip tapytojai, skulptoriai, architektai, rašytojai ir muzikantai.
Taip pat skaitykite: Komandinių sporto šakų istorija olimpiadoje
Politiniai konfliktai ir boikotai olimpinėse žaidynėse
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, dažnai tampa politinių konfliktų ir ideologinių kovų arena. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. 1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Dopingas ir XXI amžiaus iššūkiai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos.
Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
Taip pat skaitykite: Sporto šlovė Lietuvoje: olimpinės žaidynės
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Antikos laikų taisyklė laikytis taikos pažeidžiama kone per kiekvienas olimpines žaidynes, o modernių žaidynių idėja viena didele sporto švente suvienyti visas tautas taip pat nėra įgyvendinama.
Nesavanaudiškumas ir kilnus elgesys sporte
Profesionaliame sporte, kur viskas matuojama sekundėmis, centimetrais ir taškais, galų gale virstančiais medaliais ir solidžiu atlygiu, atletui gali kilti pagunda vadovautis nuostata, kad tikslas pateisina priemones. Tačiau yra ir kitokio elgesio pavyzdžių, kai sportininkai padeda konkurentui, net jei pačiam tenka paaukoti aukštesnę vietą. Didžiausias Vokietijos šuolininko į aukštį Luco Longo pasiekimas yra 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse iškovotas sidabro medalis. Auksą į JAV išsivežė legendinis Džesis Ovensas, tačiau viskas galėjo susiklostyti ir kitaip. Daug vėliau Dž.Ovensas pasakojo L.Longo sūnui, kad prieš trečią atrankos šuolį vokietis jam patarė atsispirti iš toliau, su atsarga. Amerikietis taip ir padarė, pateko į finalą, pasiekė pasaulio rekordą ir tapo olimpiniu čempionu. Tiesa, Dž.Ovenso pasakojimuose buvo prieštaravimų. Kitoje versijoje jis teigė, kad su L.Longu bendravo tik po varžybų. Faktas, kad po varžybų bendravimas buvo šiltas. Jeigu vokietis ir amerikietis taip bendrautų dabar, niekas labai nesistebėtų. Tačiau Dž.Ovensas buvo juodaodis, o žaidynės vyko Berlyne, Adolfas Hitleris siekė jomis pademonstruoti arijų pranašumą. „Jam reikėjo daug drąsos, kad būtų toks draugiškas su manimi A.Hitlerio akivaizdoje", - sakė Dž.Ovensas. Beje, L.Longas nebuvo režimo priešas, bent jau atviras. Po žaidynių Dž.Ovensas ir L.Longas susirašinėjo, bet negavo progos dar kartą susitikti gyvai. Antrojo pasaulinio karo metu vokietis tarnavo kariuomenėje. 1943 m.
tags: #berlyno #olimpinese #zaidynese #1936m