Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto šventė, bet ir svarbus politinis bei socialinis įvykis, atspindintis šalies, kurioje jos vyksta, istoriją ir vertybes. Vokietija, kaip viena iš sporto galiūnių, ne kartą buvo pasirinkta priimti olimpines žaidynes, o jos istorija šiame kontekste yra itin įdomi ir kontroversiška.
Berlyno Olimpinio Stadiono Ištakos ir Pirmasis Pasaulinis Karas
Berlyne vasaros olimpinės žaidynės turėjo vykti dar 1916 metais, tačiau joms koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas. Vokietijos imperija siekdama surengti šias olimpines žaidynes Berlyne laimėjo konkursą prieš Aleksandriją, Amsterdamą, Briuselį, Budapeštą ir Klivlandą. Ruošiantis renginiui 1913 metais buvo pastatytas naujas 30 tūkst. žmonių talpinęs olimpinis stadionas. Jam pasibaigus, Vokietijai žaidynės rūpėjo mažiausiai: šalis pralaimėjo karą, smaugė sankcijos, teko mokėti milijonines kontribucijas. Izoliacijos gniaužtuose atsidūręs Berlynas buvo nušalintas nuo visų svarbiausių tarptautinių renginių, įskaitant ir sportą: šalis turėjo praleisti 1920 ir 1924 metų žaidynes, rašo lenta.ru. Tačiau jau po metų olimpiada buvo atšaukta dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo.
1936 m. Berlyno Olimpiada: Propagandos Įrankis
Po ilgai trukusios izoliacijos Vokietija pagaliau su trenksmu grįžo į pasaulio sporto elitą. 1933 metais Vokietijoje į valdžią pateko Nacionalsocialistinė partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris. Naujasis šalies valdžios lyderis rengti olimpines žaidynes nematė prasmės ir jas smerkė kaip „žydų ir masonų pramaną“. Prie A. Hitlerio prisijungė ir Nacionalsocialistinė studentų sąjunga. Anot akademinio jaunimo, arijų sportininkams visai nebūtina varžytis su esą nepilnaverčių tautų atstovais. Taigi A. Hitleris rimtai susimąstė, ar gerai pasielgė atsisakęs rengti žaidynes. Tik štai nacių propagandos vadas Josifas Gebbelsas ryžtingai pasisakė prieš tokį A. Hitlerio nenorą. Ministras jam išaiškino, kad olimpinės žaidynės gali labai pasitarnauti nacistinės propagandos sklaidai. Didelio masto renginiai visada atkreipia dėmesį ir padeda konkrečiai valstybei pagerinti savo reputaciją. Anot J. Gebbelso, olimpinės žaidynės visam pasauliui pristatys naują Vokietiją: atvirą pasauliui, nedraskomą vidinių politinių konfliktų, šalį, turinčią stiprų lyderį ir vieningą visuomenę. Palankus šalies įvaizdis - galas politinei izoliacijai, nauji ekonominiai ryšiai ir galiausiai užsienio kapitalas, kurio Vokietijai tada taip trūko. A. Hitleris negalėjo nesutikti su propagandos ministru ir galiausiai davė leidimą pradėti ruoštis žaidynėms. Norėdamas, kad Vokietijos olimpinės žaidynės į istoriją patektų kaip pačios geriausios per visą istoriją, A. Hitleris jų biudžetą padidino iki 20 mln. reichsmarkių (maždaug 8 mln. dolerių), nors iš pradžių ketino išleisti ne daugiau 3 mln. Galiausiai vokiečiams pavyko susigrąžinti vos 6 proc. žaidynėms sunaudotų išlaidų.
Vietoj seno stadiono rekonstrukcijos nuspręsta statyti naują sporto objektą. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Berlyne neįtikėtinai greitai - per trejus metus - pastatytas naujas sporto kompleksas: 86 tūkst. vietų stadionas, atvira arena, plaukiojimo baseinas, atviras teatras, maniežas, atskiras stadionas ledo rituliui ir olimpinis miestelis „Wustermark“. Olimpinis miestelis pastatytas maždaug už 10 kilometrų nuo Berlyno. Statybas vykdė išskirtai arijų kilmės vokiečių statybininkai: naciams šis faktas buvo net svarbesnis nei pačios statybos. 540 tūkstančių kvadratinių metrų aikštėje išdygo 150 statinių. Miestelio teritorijoje buvo iškastas ežeras, įrengtas suomiškų pirčių kompleksas ir daug kavinių su terasomis. Antrojo pasaulinio karo metais šis olimpinis miestelis bus naudojamas Vermachto sužeistųjų gydymui, o po Berlyno perėmimo čia buvo laikomi karo belaisviai ir vykdomos karinės kontržvalgybos apklausos. Specialiai Berlyno olimpinėms žaidynėms sukurta ženkliukų, medalių, apdovanojimų ir suvenyrų eskizų su svastikomis ir vokišku ereliu. Vienuoliktosios olimpiados simboliu pasirinktas keturių metrų aukšto 10 tonų sveriantis varpas, ant kurio metalinėmis raidėms parašyta: „Kviečiu jaunimą iš viso pasaulio“. Numatyto biudžeto A. Hitlerio užgaidoms nepakako: vien stadiono statyboms Vokietija galiausiai buvo priversta skirti net 77 mln. reichsmarkių. A. Hitleris norėjo, kad Berlynas taptų panašus į senovės Romą, todėl stadionas buvo statomas iš natūralaus akmens, turėjusio suteikti norimą antikinį efektą. Treniruočių aikštelės buvo daromas būtent tokio dydžio, kokios buvo ir olimpiniame stadione. Svarbiausia viso sportinio komplekso naujove tapo baseinas su 25 metrų ilgio takeliais ir langais, kurie buvo valdomi elektra.
Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje. Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris. Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų - tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji - Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui. Beje, vienas olimpinių žaidynių atidarymo epizodas šiais laikais prisimenamas nenoriai.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės nacistinėje Vokietijoje
Olimpinės žaidynės praėjo gana sklandžiai. Per keturiolika dienų išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių. Lietuva Berlyno žaidynėse nedalyvavo, nors mūsų krepšinio rinktinė tuomet buvo viena galingiausių pasaulyje ir galėjo pretenduoti į prizines vietas. Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Būtent dėl to 1936 m. Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu.
Boikotas ir Pasiruošimas Žaidynėms
Kol Vokietija rengėsi žaidynėms, pasaulio bendruomenė taip pat netylėjo. Nacistinių žaidynių priešininkams kilo idėja surengti alternatyvias olimpines žaidynes Barselonoje. Kai sportininkai jau pradėjo rinktis į sporto šventę, planus teko skubiai keisti - Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas. Raginimų atšaukti olimpines žaidynes reiškė ir Jungtinės Valstijos. Prie jų prisijungė delegacija iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos, Švedijos ir Nyderlandų. Jie visi reiškė nepasitenkinimą arijų rasės viršenybės politikai ir žydų bei romų tautybės žmonių eliminavimui iš Vokietijos visuomenės. Nuo 1933 metų žydams Vokietijoje visur ir visada imta sakyti ne: Vokietijos bokso asociacija dėl žydiškos kilmės išgynė čempioną Eriką Seeligą, netrukus dėl tos pačios priežasties nutrauktas susitarimas su teniso žaidėju Danieliu Prennu, šuolininkę į aukštį Gretel Bergmann iš viso išbraukė iš olimpinės kovos. Žydai po truputį neteko teisės dalyvauti valstybės gyvenime, o tai tiesiog negalėjo nekelti pasaulio bendruomenės pasipiktinimo.
Tik štai Jungtinių Valstijų olimpinio komiteto pirmininkas Avery‘is Brundage‘as pasisakė prieš boikotą, pareiškęs, jog sporte politikai vietos nėra: „Pati šiuolaikinio olimpinio judėjimo dvasia būtų sutrypta, jei leistume atskiroms šalims riboti dalyvavimą olimpinėse žaidynėse vien dėl klasinės priklausomybės, religinių įsitikinimų ar rasės“, - sakė jis. JAV olimpinio komiteto vadovas pareiškė, kad su žydų tautybės sportininkais elgiamasi sąžiningai, o amerikiečiai neprivalo dalyvauti „žydų ir nacių konflikte“. 1935 metais nesitarimai dėl olimpinių žaidynių pasiekė kulminaciją, ir A. Brundage‘as prakalbo apie „žydų ir komunistų susitarimą“, kurio pagrindinis tikslas - priversti Jungtines Valstijas boikotuoti žaidynes. A. Brundage‘ui bandyta prieštarauti, tačiau gana greitai nuleistos rankos. Tarptautinio olimpinio komiteto narys Ernstas Li Janke buvo pašalintas iš komiteto, nes išdrįso pasisakyti prieš Berlyno olimpines žaidynes. E. Li Janke galiausiai tapo vieninteliu Tarptautinio olimpinio komiteto nariu, kuris buvo pašalintas iš organizacijos.
A. Hitlerio Vokietijai pasitarnavo ir šalies vidaus politika. Prieš olimpines žaidynes buvo sustabdyti įstatymai prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Vokietijos valdžia pritildė antisemitinę retoriką. Kai į Vokietiją atvyko Tarptautinio komiteto pirmininkas, jis išreiškė nepasitenkinimą antisemitiniais lozungais ir plakatais. A. Hitleris nenorėjo nusileisti: „Pone prezidente, atėjęs į svečius juk nesiimsite mokyti šeimininkų, kaip tvarkytis namuose, tiesa?“. A. Brundage‘as rado, ką atsakyti nacių lyderiui: „Labai atsiprašau, kancleri, bet kai stadione suplazda vėliava su penkiais žiedais, tai jau ne Vokietija, tai Olimpija, o jos šeimininkai - mes“. Iš Berlyno gatvių dingo prieš žydus nukreipta reklama ir knygos. Vokietijos masinio informavimo priemonėms uždrausta skelbti antisemitines medžiagas. Sostinės gyventojams rekomenduota olimpinių žaidynių metu susilaikyti nuo kritiškų pasisakymų apie žydus. Norėdami sudaryti bent šiokio tokio liberalizmo įspūdį, naciai netgi leido žydų kilmės fechtuotojai Helenai Mayer atstovauti Vokietijai olimpinėse žaidynėse. Sportininkė iškovojo sidabro medalį ir, kaip ir kiti medalių laimėtojai iš Vokietijos, ant pakylos pademonstravo nacių pasveikinimą. Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, H. Mayer dėdė nužudytas koncentracijos stovykloje, o pati sportininkė galiausiai emigravo į Jungtines Valstijas. Be minėtosios fechtuotojos Vokietijos valdžia į Berlyno olimpines žaidynes delegavo dar devynis žydų kilmės sportininkus. Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir didžiulės nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinių Valstijų mėgėjiško sporto sąjunga 1935 metų gruodį visgi balsavo už šalies dalyvavimą žaidynėse. Amerikiečių pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Berlyno olimpinėms žaidynėms uždegta žalia šviesa.
Atidarymo Ceremonija ir Simbolika
1936 metų rugpjūčio 1 dieną A. Hitleris paskelbė XI olimpinių žaidynių pradžią. Miestas buvo sutvarkytas iki blizgesio, stadionas „Športpalast“ pilnutėlis džiugiai nusiteikusių vokiečių, o A. Hitlerio atvykimą lydėjo orkestras, kuriam dirigavo pats kompozitorius Richardas Straussas. A. Hitlerio pasirodymą režisavo J. Gebbelso komanda: A. Hitleris, saugomas 40 tūkst. karių, pakilo laiptais, kurių dizainą įkvėpė Romos Koliziejus, stadione paleido 20 tūkst. pašto balandžių, kol virš stadiono ratus suko maždaug 304 metrų ilgio dirižablis su olimpine vėliava, ir pasakė išraiškingą kalbą, skirtą olimpinių žaidynių atidarymui. Jam už nugaros stovėjo Bulgarijos caras, Švedijos, Graikijos, Italijos sostų atstovai, fašistų diktatoriaus Benito Mussolini sūnūs. Visur plevėsavo vėliavos su svastikomis. Žiūrovai stojosi ir kėlė į viršų dešinę ranką. Pasibaigus atidarymo ceremonijai, olimpiniame stadione pražygiavo 49 valstybių delegacijos - daugiau nei per visas ankstesnes žaidynes. Sporto pasaulio garsenybės, eidamos pro A. Hitlerį, privalėjo priešais nacių lyderį palenkti vėliavą. Nepaisant tokio reikalavimo, vienas sportininkas iš Jungtinių Valstijų tokį reikalavimą ignoravo, ir pro A. Hitlerį pradėjo tarsi jo nematydamas. Jungtinių Valstijų delegacija demonstratyviai nusisuko nuo fiurerio. Stadione nepražygiavo ir Sovietų Sąjungos olimpinė delegacija. Sovietų sportininkai olimpinėse žaidynėse nedalyvavo, nes iki 1951 metų šalyje nebuvo olimpinio komiteto, o santykiai su Veimaro respublika buvo įšaldyti. Žaidynėse protestuodami nedalyvavo ir keli garsūs žydų kilmės sportininkai: dviratininkas Miltonas Greenas iš Jungtinių Valstijų, Prancūzijos, Austrijos ir Kanados atletai. Nepaisant to, bendras dalyvių skaičius tiems laikams buvo labai didelis - iš viso 4066 sportininkai (3738 vyrai ir 328 moterys).
Taip pat skaitykite: Viskas apie Tokijo olimpines žaidynes
Atidarymo ceremonijos kulminacija tapo olimpinio deglo atvykimas - olimpinė ugnis atkeliavo iš Graikijos Olimpijos miesto. C. Dimas ir J. Gebbelsas sugalvojo estafetę, remdamiesi Atėnuose 80 metais prieš Kristų gyvavusia, ir ši tradicija kaip reikiant prigijo. Ritualai su fakelais nacistinei propagandai buvo itin svarbūs. Jie turėjo skatinti vokiečius pajusti ryšį su valdžia. Pirmosios estafetės maršrutas buvo labai gerai apgalvotas - jis prasidėjo Olimpijoje, driekėsi per Atėnus, Delfus, Salonikus, o tada - Sofiją, Belgradą, Budapeštą, Vieną, Prahą, Drezdeną ir galiausiai Berlyną. Ugnis septyniose valstybėse įveikė 3 tūkst. kilometrų. Estafetėje iš viso dalyvavo 3075 sportininkai, kiekvienas fakelą nešė maždaug kilometrą. Berlyne fakelo nešėjas prisijungė prie „Hitlerio jaunimo“ surengto mitingo, o tada galiausiai ugnis įsiliepsnojo olimpiniame stadione.
Žaidynių Eiga ir Jesse Owens Fenomenas
Pasibaigus atidarymo ceremonijai, sportininkai išvyko į olimpinį kaimelį. Žaidynių dalyviams buvo užtikrintos gana komfortiškos sąlygos. Kelis kartus per dieną pasirodymus rengė ir kovinę dvasią kurstė karinis orkestras. Olimpinis kaimelis buvo aptarnaujamas 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Sportininkai buvo maitinami „38 nacijų virtuvėje“, kur pildyti pavienių sportininkų įnoriai. Dauguma sportininkų neįsivaizduoja savo mitybos be kiaušinių, tad šio maisto produkto vartojimams Berlyno žmonėms laikinai buvo nutrauktas, siekiant užsitikrinti, kad svečiams jų tikrai nepristigs. Be to, sostinės gyventojams buvo uždrausta žaidynių metu balkonuose džiaustyti skalbinius, tam kad nesugadintų miesto įvaizdžio. A. Hitlerio padėjėjai vienas per kitą nėrėsi iš kailio, organizuodami priėmimus užsienio delegacijoms: užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas savo viloje svečiams pilstė šampaną, aviacijos ministras Germanas Geringas surengė vakarėlį su atrakcionais, o J. Gebbelsas užsieniečius nugabeno į salą su lemputėmis apkabinėtais medžiais ir gyva muzika. Dar viena šių olimpinių žaidynių naujove tapo televizijos transliacijos iš olimpinės arenos. Specialiai olimpinėms žaidynėms Berlyne buvo pastatyti 33 vadinamieji televizijos teatrai, kur rodytos net 48 programos iš olimpinių žaidynių. Publika labai greitai suprato, kad per televizorių galima geriau įžiūrėti detales. Nieko keisto, jog gauti bilietą į televizijos teatrą buvo sunkiau nei į pačias žaidynes.
Tikrosios žaidynės prasidėjo kitą dieną po oficialaus atidarymo. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo vokietis Hansas Velke, jam pavyko iškovoti auksą rutulio stūmimo rungtyje. Tribūnos ėjo iš proto. A. Hitleris olimpinį čempioną pasikvietė į savo ložę ir vokiečiams prognozavo daugiau medalių. Fiureris taip pat pasveikino tris 10 kilometrų bėgimo distancijos nugalėtojus suomius ir vokietes, užėmusias pirmą ir antrą vietas ieties metimo rungtyje. Deja, atsirado ne vienas ir ne du sportininkai, kurie A. Hitleriui kaip reikiant apkartino žaidynes. Valstybės galva buvo įpareigotas sveikinti visus nugalėtojus, nepriklausomai nuo jų odos spalvos ir tautybės. Daryti to pasirinktinai jis negalėjo. Būtent dėl šios priežasties pirmąją žaidynių dieną nacių lyderis paliko olimpinį stadioną - toks buvo jo artimiausios aplinkos patarimas: arba sveikinti visus, arba nė vieno. A. Hitleris pasidavė ir pasirinko antrąjį variantą.
Didžiausia šių vasaros olimpinių žaidynių žvaigžde tapo juodaodis amerikietis Jesse Owensas. Lengvaatletis buvo vienas iš dešimties skurdžiai gyvenusios šeimos atžalų. Dar besimokydamas mokykloje, J. Owensas atkreipė kūno kultūros mokytojo dėmesį, kuris jam pasiūlė profesionaliai užsiimti sportu. Vaikinui sporto varžybose buvo nelengva: komandoje jis visada buvęs vienintelis juodaodis…
Politiniai Konfliktai ir Boikotai Po Antrojo Pasaulinio Karo
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, dažnai tampa politinių konfliktų ir ideologinių kovų arena. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos olimpinių baseinų atlyginimų kontekstas
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. 1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Dopingas ir XXI amžiaus Iššūkiai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai.