Tikroji kelionė prasideda ne tada, kai atplėši švartavimo lynus, o tada, kai pradedi domėtis, kas slypi už horizonto. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip buriavimas ir jūrinė istorija susipina, pradedant nuo nuotykių Adrijos jūroje ir baigiant Lietuvos jūrinės kultūros raida, sujungiant istorinius faktus, asmenines patirtis ir ateities vizijas.
Nuotykiai Adrijos jūroje: Kelionės Pradžia
Kelionė prasideda vakaro prieblandoje, kai žvaigždės atspindi jauno mėnulio šviesą. Iš Splito pajudėjus 23 valandą, maršrutas driekiasi 106 jūrmylėmis link Dubrovniko. Budėjimas kokpite tampa išbandymu, kurį atlaiko tik patyrę jūreiviai. Vienam iš jų tenka pirmą kartą naktį prasilenkti su kitu laivu.
Plaukiant iš Splito į Dubrovniką, apie 3 valandą nakties priplaukia keistai manevruojantis laivas, kuris suko ratus, neatsakinėjo per radiją, švietė galingu prožektoriumi į visas puses. Tenka keisti kursą. Tik grįžęs į Lietuvą, sužinoma, kad kroatai turi povandenines fermas, greičiausiai moliuskų. Jos nepažymėtos jokiame jūrlapyje ir naktį neapšviečiamos jokiais žiburiais. Gal tokią fermą praplaukėme pakeliui į Dubrovniką? Kas žino.
Rytinis vėjas ir plazdančios burės pažadina. Greitis - 7 mazgai. Tepdamasis sūrį ant prancūziško batono riekutės, turiu alkūnėmis ir keliais prilaikyti kavos puodelį, kad nenusiristų. Pratinkis, žemės kurmi, gyventi jūroje! Tiesa, dabar vartydamas laivo žurnalą matau, kad dažniau plaukėme su grotu ir įjungtu varikliu, buriuotojų populiariai vadinamu dyzelgrotu. Taigi Kroatijos vėjai visos savo galybės nerodė. Tačiau skubėti nebuvo ko: Splite su laivo agentu sutvarkėme dokumentus, o pirmasis susitikimas Dubrovnike - tik 18:30 val.
Įgula: Veidai Jūroje
Pirmoji jūrinė kelionė, pirmoji įgula. Daugelis jūreivių savo pirmąsias įgulas prisimena su švelnia nostalgija. Dvylika narių (tryliktasis - Daivos sūnus, mažasis Kristupas, mūsų talismanas), visi be galo skirtingi ir be galo įdomūs. Bankininkas Vytautas, įsikniaubęs į prancūzišką detektyvą, jaunas, bet sėkmės palytėtas verslininkas Mantas su drauge Ingrida, jaunąja verslininke. Motiniška Dovilė, Donato žmona, jai ši kelionė - atostogos po pirmojo gimdymo. Niekad žodžio kišenėje neieškantis Ričardas, jo verslo partneris Deivis ir šviesiaplaukė Ieva - romantikė, naktimis skaičiuojanti žvaigždes.
Taip pat skaitykite: Ekstremalus buriavimas Rode
Buriuotojai švelniai pašiepia tuos, kurie kelionę jachta lygina su nerūpestingomis atostogomis viešbutyje. Pirmoji jūrinė kelionė privertė iš naujo apmąstyti santykius su šalia esančiais žmonėmis, pajusti atsakomybę už kiekvieną iš jų. Gali mėgti įgulos narį dėl humoro, pykti, jei netvarkingas, žvelgti abejingai, tačiau ištikus pavojui turėsi pirmasis ištiesti pagalbos ranką.
Smalsumas yra svarbiausia buriuotojo savybė. Pavyzdžiui, aš pamatau horizonte tašką ir pradedu jį stebėti. Galiu paprašyti Kristupo, kad atneštų man binoklį, ir patyrinėti atidžiau, nes esu smalsus.
Radvilos Našlaitėlio Kelionė: Istorijos Dvelksmas
Iš smalsumo ėmiausi tyrinėti Radvilų šeimos portretų ir mane nustebino vienas dalykas: M. K. Radvila Našlaitėlis visai nepanašus į savo motiną Elžbietą Šidlavietę. Kunigaikščio aukšta kakta, tiesios plonos lūpos, gilios įkritusios akys. Jo motina, turbūt tapyta į savo trumpo gyvenimo pabaigą, - guvi apvalaus veido moteriškaitė riestu smakru, pūstomis lūpomis ir linksmomis akimis, įrėmintomis lenktų antakių. Daugelį fizinių savybių Našlaitėlis paveldėjo iš savo tėvo, Mikalojaus Radvilos Juodojo, tik negalėjo pasigirti tokia juoda ir vešlia barzda. Aiškesnį jaunojo keliauninko vaizdą padeda susidaryti iš XVII amžiaus atkeliavęs aprašymas, kurį paliko nuncijus Klaudijus Rangonis. „Nedidelio ūgio, lieso veido, o akys labai gyvos. Su maža žila barzdele, pasuktais ūsais. Jo sveikata tokia silpna, kad kasdien tenka stiprinti organizmą, dažnai siekia vaistų.
Stebiu bangas, prieš akis - unikalus filmas apie jūrą. Stebiu, kaip korektiškai režisierius dėlioja kadrus: praskrenda kiras, netrukus horizonte pasirodo žvejybinis kateris. Kairėje Dalmatijos kalnynai, dešinėje - Adrijos begalybė. Priešais bendrakeleivė Daiva, kiek pamenu, ji dirba farmacijos įmonėje, o į šią kelionę leidosi su sūnumi, vienuolikmečiu Kristupu. Simboliška, ar ne? Daivos rankose - knyga „Pinigų srauto kvadrantas“.
Ko gero, Daiva teisi. Turėčiau labiau domėtis žmonėmis, kurie kitokie negu aš, pažinti mokančius svajoti ir žinančius, kas įkvepia svajones.
Taip pat skaitykite: Patarimai pradedantiesiems buriuotojams
Bocmano Krikštynos: Jūrinės Tradicijos
Laive sujudimas, įgula skubiai ieško kibiro, virvės, kobinio - net susigūžiu, įsivaizduodamas sūrią Adrijos vėsą! Deivis meta kibirą už borto, srovė jį pasičiumpa ir tiesiog išrauna iš rankų!
- Ką gi, reikia pažymėti laivo žurnale, kad kibiro nebeturime, - po sekundės pareiškia kapitonas. - Kas atsakingas?- Maža bėda, susimesim, - numoja Deivis.- Ne tokia ir maža, - atkerta kapitonas, jis nemėgsta, kai su juo ginčijasi, - mes neturime kibiro.- O jeigu būtumėte turėję bocmaną, jis būtų perspėjęs jus, kad vandenį judančiame laive būtina semti ne per bortus, o iš laivagalio, ir laikyti reikia tvirtai!
Krikštynos apvainikuojamos vasarošilčiu alumi. Bocmanas privalo pažinti įgulą ne blogiau nei kapitonas. Jis įguloje ne tam, kad būtų visų draugas, o tam, kad laive būtų tvarka, - tuo įsitikinau savu kailiu. Kokių savybių reikia bocmanui? Matyt, tų pačių, kurių ieškome vertindami bet kurį kitą žmogų: sąžiningumo, sumanumo ir energijos.
Dubrovnikas: Uosto Vartai
42° 40’ šiaurės platumos, 18° 07’ rytų ilgumos. Dubrovnike yra du jachtų uostai: pirmasis - vadinamasis miesto uostas, seklesnis, jame turistinės jachtos nepageidaujamos, nors čia patekti maga visiems, ir „ACI Marina Dubrovnik“. Pirmojo uosto vartai - rytų krypties, raudonas žiburys kairėje. Naktį geriau neplaukti, tikrai nebus vietų, nebent norėtumėte išmesti inkarą gretimoje įlankėlėje. Nakvynei verčiau rinktis „ACI Marina Dubrovnik“, jį pasieksite nuo senamiesčio plaukdami į vakarus apie tris jūrmyles, po to - šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis. Dešinėje praplauksite komercinį uostą, kirsite farvaterį ir įlanką pasieksite panašiomis į upę žiotimis. Spėkite, kurį uostą mes renkamės? Žinoma, pirmąjį! Tą, kur viskas sudėtingiau.
„Jei norite pamatyti Rojų žemėje, atvykite į Dubrovniką“, - kažkada rašė rašytojas Džordžas Bernardas Šo (George Bernard Shaw). Galbūt šiandien tai skamba kaip klišė, tačiau horizonte išvydus visu grožiu spingsintį Adrijos deimantą, atvipo žiaunos. Nuo X amžiaus viena iš svarbiausių Adrijos prekybinių vietų. Išsivadavusi iš gudraus Bizantijos jungo, ištisus 600 metų kūrei savo pirklių respubliką, vedžiojai už nosies Turkiją, Vengriją ir Veneciją ir vis likai nepriklausoma. Šiandien čia - „Ąžuolų miestas“, kroatų kalba „dub“ tą ir reiškia - „ąžuolą“. Paskutinis vardas oficialiai pripažintas tik 1918 metais, po Austrijos-Vengrijos žlugimo. Dabar tai populiarus kurortas, stulbinantis architektūrine simetrija, neįtikėtina gamta ir pasakišku grožiu.
Taip pat skaitykite: Aukščiausi Lietuvos pasiekimai Rio buriavimo istorijoje
Švartavimosi suirutė, ačiūdie, nepavirsta panika. Pramoginiame uostelyje pilna žmonių, kažkas numeta virvę. Pasirodo, mes - žymūs svečiai. Donatas puola skambinti į savivaldybę, mat priėmimą Vilnius jau suderinęs. Netrukus išsiaiškinam: Dubrovniko savivaldybė - ranka paduoti. O, štai mus ir pasitinka!
Diplomatijai prezentacijų nereikia. Piligrimystės dvasia dega žmogaus akyse, jei jis vyksta patirti nuotykių ir pažinti pasaulį. Lietuvių sveikinimus šiltai priėmęs Andro Vlahušicas apgailestavo, kad su „Gold of Lithuania“ negalėjo atplaukti ir Vilniaus meras. Jo teigimu, ryšius tarp Dubrovniko ir Vilniaus neabejotinai reikia stprinti ir skatinti įvairiapusį - kultūrinį ir ekonominį - bendradarbiavimą. Palyginkime: penkiolika kartų didesniame Vilniuje turistų skaičius triskart mažesnis. Tiesa, Vilnius dukart jaunesnis.
Kroatijai kovojant dėl nepriklausomybės, maždaug 1991-aisiais, serbai apsupo ir apšaudė Dubrovniką artilerijos sviediniais. Po šių įvykių miestas tapo kroatų pasipriešinimo ir kovos už nepriklausomybę simboliu. Kažkur girdėta, tiesa? Pirmąją Dubrovniko apsupties dieną žuvo 13 civilių, tai buvo gruodžio 6-oji, šv. Nikolo diena. Jungtinių Tautų ataskaitoje teigiama, kad dėl apsupties miestą paliko apie 15 tūkstančių pabėgėlių. Ištisus du mėnesius Dubrovnikas buvo paliktas be elektros, vandens ir kanalizacijos. Žinia, šv. Nikolas - tai Kalėdų senelio atitikmuo Viduržemio kraštų mitologijoje.
Pabuvome savos šalies šaukliai svetimoje žemėje. Viena kita fotografija prieš atsisveikinant su Dubrovniko senamiesčiu, šventinė įgulos vakarienė brangiame uosto restorane ir - pirmyn į kelią.
Jūra Keičia Žmones: Tikėjimo Paieškos
Pirmasis diplomatinis susitikimas pavyko! Daugelis iš mūsų dar netiki, kad čia, dabar, gimsta istorija. Žinią apie Lietuvą pasiuntėme į Adrijos jūros gelmes. Mes saugūs ir laimingi, nes „Gold of Lithuania“ projektas įsivažiuoja. Euforija atpalaiduoja…
Diskusijos nejučia grįžta prie Našlaitėlio, piligrimystės, Dievo ir žmogaus prigimties. Ką? Taip, jūs išgirdote teisingai. Kaip suvokiate Dievo prigimtį? Kas yra tikėjimas? Anot Donato, tikėjimas yra fizinis potyris, kylantis iš pasąmonės. Rimo manymu, tikėjimas atsiranda iš liudijimo - nesuskaičiuojami liudijimai tarsi stebuklų įrodymai virto tikėjimo pagrindu. Pasak Ričardo, tikėjimas prasideda tada, kai baigiasi protas. Taip jau sutvarkyta, kad žmogaus protas ieško priežasčių ir paaiškinimų net tada, kai jų rasti neįmanoma. Mistinių išgyvenimų patiriame kiekvienas. Kvailesnis juos niekina, išmintingesnis - pasimoko. Vis dėlto žmogui kaip ir laivui reikia mažiausiai trijų taškų, trijų švartavimosi virvių: meilės, vilties ir tikėjimo. Piligrimystė, atotrūkis nuo gimtųjų vietų ir artimų žmonių maitina meilę, sunkūs išbandymai dovanoja viltį, o tikėjimą - sielos patirtis. Dėl to neprieštaravo niekas.
Diskusija Dubrovnike nepraėjo be pasekmių - kitą dieną linksmiausias įgulos narys Rimas staiga tapo „geruoju Rimu“, net kapitonas tai pastebėjo.
Vėjų Valdovas
Kažkur horizonte dar regime Dalmatijos žiburius. Vėjas silpnas - jachta plaukia gal 4,5 mazgo per valandą greičiu.
Stiprėja vėjas. Taip, tai vėjų valdovas, padangių Viešpats, siunčia mus, savo bangų karius, gladiatorius, į kovą. Tai jis kaskart veda argonautus ir odisėjus velti aukso vilnų arba į itakes, pas savo penelopes. Tai jis, kuris valdo vėjus, per juos - bangas. O per jas - jūras ir vandenynus, per juos - laivus: burines škunas ir žvejybinius tralerius, kruizinius keltus ir…
Jūros Šauliai: Tarpukario Lietuva ir Dabartis
Kadangi esu Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šaulys, tekstas yra skirtas paminėti Lietuvos šaulių sąjungos 105-sioms įkūrimo metinėms.
Šaulių Sąjungos Istorija
1919 m. buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri pirmosios Lietuvos Respublikos metais (tarpukariu) išaugo į stiprią visuomeninę organizaciją, plėtojusią karinį rengimą, tautinę propagandą, sportinį lavinimą ir kultūrinę veiklą. Idėjinius šaulių veiklos pamatus klojo Vladas Putvinskis knygutėje „Kas tai yra šauliai”, rašęs, kad „šauliai nori duoti šimtus tūkstančių ginkluotų Tėvynės gynėjų, neatplėšiant jų nuo kasdienio našaus darbo. […] jie nuo savo atsilsio atima porą valandų, kad susirinkus kur nors netoli, vadovaujant žinančiam kaimynui, pramoktų greitu laiku to, kas yra reikalinga žinoti ir mokėti kovoje su priešu. […] Šauliai organizuojasi visai kitokiais pagrindais negu kariuomenė, pas juos nėra tiekimo aparato, nėra kazarmų. Jiems neduodamas užlaikymas ir alga, dagi ginklus jie perkasi savo lėšomis. […] Šaulių svarbiausias uždavinys - gintis vietose.
Šaulių Ideologija ir Veikla
1919 m. liepos 8 d. susirinkime Kaune apibrėžtos kuriamos Šaulių sąjungos ideologinės nuostatos: „šaulių idėja - tais sveikas kūnas, aiški mintis ir tvirta Lietuvos piliečio sąmonė“. 1919 m. rugsėjo 15 d. 1923 m. metų pradžioje po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atimtame Klaipėdos krašte buvo įvykdyta ginkluoto sukilimo inscenizacija. Tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas priėmė slaptą sprendimą su Lietuvos kariuomenės ir šaulių pagalba užimti Klaipėdos kraštą. 1922 m. pabaigoje susiklosčiusi geopolitinė situacija signalizavo, kad Lietuvai nesiruošiama pripažinti suvereniteto teisių krašte, o svarbiausia Klaipėdos uoste. 1923 m. vasario 16 d., praėjus mėnesiui po „sukilimo“ operacijos, Tautų sąjungos Ambasadorių konferencija pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdoje su autonominėmis sąlygomis. Jos buvo nustatytos 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Paryžiaus konvencija.
Šauliai Klaipėdos Krašte
Iš Klaipėdos krašto jaunimo draugijas vienijančios organizacijos „Santara“ narių po 1923 m. sausio „sukilimo“ įvykių buvo suformuotas šaulių skyrius, vadovaujamas Jurgio Brūvelaičio. 1923 m. kovo 18 d. išrinkta XX Klaipėdos rinktinės pirmoji valdyba (pirmininkas Vilius Šaulinskas), gegužės 1 d. oficialiai įsteigta XX Klaipėdos šaulių rinktinė, birželio 7 d. Šaulių sąjungos veikimas Klaipėdos krašte tarpukariu buvo menkas ir ribotas. Šauliai, skleisdami lietuviškumo ideologiją, stengėsi veikti kultūriniais metodais - knygynai, lietuvių kalbos kursai, chorai, vaidinimai ir sporto klubai - kariniame rengime susiduriant su motyvuotų vietos narių trūkumu. Daugumą Klaipėdos krašto šaulių sudarė iš „Kauno Lietuvos“ atsikėlę valstybės tarnautojai. Šauliškos visuomeninės veiklos plėtrai trukdė priešiška vietos vokiečių ir neretai etnokultūrinės lietuvininkų (klaipėdiškių) grupės priešiškumas ar bent nepalankumas. Tokie svetimumo viskam, kas lietuviška, jausmai ypač sustiprėjo po 1933 m.
Jūros Šaulių Būrys
Jūros šaulių būrio įkūrėjas ir pirmasis vadovas jūrų kapitonas Juozas Kaminskas. Tarpukariu pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo užsitikrintas valstybės priėjimas prie jūros, kartu įgaunant galimybę vystyti savo jūrų uostą. Nepaisant to, kad Klaipėdos kraštą integruoti į valstybės gyvenimą sekėsi gana sunkiai, Klaipėdos uosto prisijungimas vertintinas kaip vienas svarbiausiu svarbiausių geopolitinių Lietuvos laimėjimų. Kad ir skamba labai simboliškai, jūrinis uostas Lietuvai yra vartai į Vakarų pasaulį. Galbūt tarpukariu valstybingumo pamatus grįsti ryšiais su Vakarais dar nebuvo savaime suprantama politinė orientacija, visgi prekyba ir ekonomika aiškiai gravitavo į kuo glaudesnį santykį su Vakarais. Užtruko, kol buvo imtasis strateginės jūrinės politikos. Tik kardinaliai pablogėję prekybiniai santykiai su pagrindine partnere Vokietija (po 1933 m.) inspiravo Lietuvos valdžią imtis aktyvesnių veiksmų, plėtojant jūrinę prekybą per Klaipėdos uostą ir kuriant savo jūrų laivyną.
Jūros Diena ir Buriuotojų Sportas
Visuomenėje pradėta vis garsiau komunikuoti apie santykį su jūrą ir jo naudą valstybei. Ne veltui organizuota didžioji Jūros diena, skatintas buriavimo sportas, remtas jūrų skautų ir panašūs visuomeniniai judėjimai. Buriavimo sportas matytas kaip viena iš priemonių sujūrinti šaulius ir visą tautą. Paminėti politiniai ir geopolitiniai kontekstai mums padeda aiškiau įvertinti jūros šaulių veiklos aplinkybes. Ne tik šauliški idėjiniai nuostatai, akcentuojantys „sportinį lavinimą“ ir „sveiką kūną“, bet ir valstybės raidos poreikiai skatino jūros šaulių atsiradimą.
Jūros Šaulių Įkūrimas ir Veikla
1934 m. liepos 30 d. Klaipėdos Dariaus ir Girėno šaulių būrio iniciatyva įvykusiame šaulių „jūrininkų“ (buriuojantys ir dirbantys laivuose) susirinkime nutarta įsteigti jūros šaulių būrį, kurio veikloje „[…] numatyta visų pirma kreipti dėmesio vandens sportui, laivybai ir laiviniams jūrų laivyno pratimams“. Šaulių jūrinio patyrimo ugdymui numatyta įsigyti burinę jachtą „tokio tipo, kaip kad, paprastai, turima karo laivynuose“. Būrio veiklai sudarytas fondas, kuriam lėšas turėjo skirti XX Klaipėdos krašto šaulių rinktinės valdyba ir rėmėjai. Į jūros šaulių būrio vadovybę išrinkti Kristupas Plonaitis, Vladas Bakūnas ir J. Bindokas. Klaipėdos jūros šaulių būrys galiausiai įsteigtas 1934 m. Nuo 1935 m. jūros šaulių veiklai plėtoti aplinkybės formavosi palankesnės siejant tai su Lietuvos šaulių sąjungos reorganizacija ir sukarinimu, politiškai motyvuotu atsigręžimu į jūrą. Įkurtas Lietuvos karinis jūrų laivynas su mokomuoju karo laivo „Prezidentas Smetona“ sutelkė jūrininkus ir visuomeninei šauliškai veiklai.
Jūros Šaulių Idėjos Propagavimas
1935 m. Klaipėdoje pradėto leisti marinistinio žurnalo „Jūra“ puslapiuose V. Bakūnas pristatė jūros šaulių idėją: „Vaikščiodami pajūriu, šautuvą ant paties pasikabinę ir vadindamiesi jūros šauliais - dar nebūsime jūros šauliais. Norėdami tokiais būti, jūrą turime ir pažinti, o ją geriausiai pažinti tai būti joje. Iki 1935 m. vasaros jūros šaulių būriui vadovavo būsimasis prekybinio laivyno kapitonas Juozas Kaminskas, vėliau - karo laivo „Prezidentas Smetona“ artilerijos karininkas Povilas Julius Labanauskas. Jis organizavo 1936 m. pradžioje vykusius jūrininkystės ir jūrų karo dalykų kursus jūros šauliams ir jūrų skautams. 1936 m. vasario 13 d. įvyko iškilmingas kursų, į kuriuos susirinko per 60 jūros skautų ir šaulių, atidarymas.
Jūros Šaulių Kursai ir Praktika
Kursų vedėjas leitenantas P. Labanauskas pristatė kursų programą - karo ir bendroji jūrininkystė, navigacija, buriavimas ir vandens sportas. Praktika numatyta ant jūrų skautų jachtų, uosto tarnybinių valčių ir laivų, prekybinių laivų bei krante. Kursai rengti vieną kartą per savaitę. Pavasarį vyko praktinė pamokos „karinėmis valtimis“ ant vandens ir karo laive. Padidėjus lankytojų skaičiui, persikelta į Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos auditoriją, kur paskaitos vyko dukart per savaitę. Jūros šaulių būrio tarybai be vadovo P. Labanausko priklausė V. Bakūnas, Babiliauskas, H. Galvanauskas ir E. Liaupsinas. 1936 m. pavasarį jūros šaulių praktiniams pratimams vadovavo karo laivo viršila Petras Balkys. Iš viso pravestos 64 teorinės paskaitos ir praktiniai užsiėmimai.
Buriuotojų Sportas Toliau Nuo Jūros
Buriavimo sportas šaulių tarpe buvo nesvetimas ir toliau nuo jūros. 1933 m. Zarasų šaulių būrio nariai pasistatė burinį laivelį „Birutė“. Prie buriavimo sporto prisidėjo Šiaulių ir Alytaus šaulių būriai ir klubai. Organizuotos burinių laivų regatos Zaraso, Rėkyvos ir Daugų ežeruose. Žiemą entuziastai konstruodavo burines ledroges.
Jachta „Šaulys“
1940 m. pradžioje Lietuvos šaulių sąjungai turėjo būti perduota ir Klaipėdos paštininkų sąjungos 1939 m. 1936 m. rudenį R. Liormano rūpesčiu, pritarus Krašto apsaugos ministerijai, iš Latvijos geležinkelių vyr. gydytojo, patyrusio jūrininko dr. Grinupio buvo įsigyta sportinė burinė jachta „Laimdota III“. Jai suteiktas naujas pavadinimas - „Šaulys“. Didžiausios jachtos tarpukario Lietuvoje duomenys: ilgis - 17 m, stiebo aukštis - 23 m, grimzlė - 2,34 m, burių plotas - 130 m2, korpuso medžiaga - raudonmedis, įgula sudarė 12-14 žmonių. Kai kurie techniniai pranašumai: motoras, elektros apšvietimas, radijo aparatas.
Jachtos „Šaulys“ Kelionės ir Regatos
„Šaulys“ į Klaipėdą iš Rygos parplukdytas 1937 m. gegužės 13-17 d. (plaukė P. Labanauskas, H. Galvanauskas, P. Balkys, E. Šaltis). Jachta pakrikštyta oficialioje ceremonijoje birželio 6 d. Klaipėdos jachtklube kartu pažymint 1937 m. buriavimo sezono pradžią. Krikštatėviai - uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys ir Klaipėdos krašto gubernatorius Jurgis Juras Kubilius su žmonomis. Sezono atidarymo plaukime į Juodkrantę jachta „Šaulys“ pasižymėjo kaip greičiausia aplenkdama kitas 12 jachtų. Nuo liepos vadovavimą laivui iš P. Labanausko, išvykusio tęsti jūrų karybos mokslų į Prancūziją, perėmė jūrų leitenantas Stasys Kuizinas, vėliau - H. Galvanauskas. Su laivu plaukiota regatose Kuršių mariose ir jūroje, praktiniuose išplaukimuose.
Šaulių Vandens Sporto Klubas „Bangpūtys“
1938 m. pavasarį R. Liormano pastangomis Klaipėdoje įsteigtas šaulių vandens sporto klubas „Bangpūtys“. Jo komandoru ir jachtos „Šaulys“ vadu paskirtas Kristupas Plonaitis. Jachta „Šaulys“ sezono pradžioje šauliai atliko jūrų kelionę į Dancigą. Tarptautinėje regatoje, kuri vyko birželio 18-20 d. Klaipėdoje ir Nidoje, savo grupėje „Šaulys“ laimėjo pirmąją vietą. Tų metų vasarą dar buvo surengtos kelios kelionės iki Palangos ir dalyvauta vietinėse regatose.
„Šaulys“ Šventojoje
Po Klaipėdos krašto netekimo 1939 m. kovo 22 d. „Šaulys“ į Šventąją atplukdytas tik 1939 m. birželio pabaigoje, išgilinus uostą. Tą vasarą laivas aktyviai naudotas jūrų skautų ir šaulių buriavimo kursų praktiniams išplaukimams - atliktos dvi tolimesnė jūrų kelionės iki Liepojos ir Gotlando salos. Jachta „Šaulys“ lydėjo Jūros savaitės regatos Šventoji-Palanga, vykusios rugpjūčio 15 d., dalyvių jachtas. Prie šaulių buriuotojų veiklos 1939 ir 1940 m. Šventosios uoste prisidėjo karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadovybė ir įgula.
Klaipėdos Rinktinės Likvidavimas
1939 m. pavasarį XX Klaipėdos šaulių rinktinė buvo likviduota, jos turtas perduotas sąjungai, o iš krašto pasitraukę lietuviai papildė kitų rinktinių gretas. „Klaipėdos rinktinė buvo brangiausias perlas Šaulių sąjungos vainike, - 1939 m. rašė istorikas Jonas Matusas - Ji lietuviškai kultūrai duodavo pajūrinį atspalvį“. 1940 m. liepos 11 d.
Vakarų (Jūros) Šaulių 3-ioji Rinktinė
Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjungą sudaro dešimt rinktinių. Vakariniame Lietuvos pakrašty susiformavo Vakarų (jūros) šaulių 3-ioji rinktinė, apimanti Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Neringos, Šilutės ir Tauragės apylinkių savivaldybes. Rinktinės pavadinime atsiradusi jūros šaulių sąvoka lyg ir žymėtų jūrines ambicijas, deja, šiuo metu tai daugiau geografinė nuoroda. Norėtųsi palinkėti, kad Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliai atrastų ir jūrinę veiklą bei suvokimą, kad jūros šauliai galėtų remti ne tik Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgas, bet ir karines jūrų pajėgas. Fiziniam pasirengimui, komandinėms treniruotėms ir valstybės saugumui veikimas jūroje šiandien yra nemažiau svarbus nei buvo tarpukariu.
Klaipėdos Uosto Švyturio Istorijos Blyksniai
Laiškai Iš Jūros
Dar senovės Romoje ir Graikijoje uostų įplaukas naktį žymėdavo aukštai iškelti laužai, pirmykščiai švyturiai - „šviesos namai“ (angl. lighthouse).
#
tags: #buriavimas #uosto #vartai