Šis straipsnis skirtas nušviesti Mažeikių futbolo komandų istoriją, pradedant nuo ištakų ir baigiant klubais, kurie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbolo padangėje. Dėmesys bus skiriamas komandoms, gyvavusioms įvairiais laikotarpiais ir pasiekusioms skirtingų aukštumų.
Futbolo Pradžia Mažeikiuose
Mažeikių futbolo istorija siekia XX a. pradžią. Futbolo žaidimą pirmieji pastebėjo mokyklinio amžiaus vaikai, kai vokiečių kariai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo užėmę Mažeikius. Maždaug po penkerių metų Mažeikiuose apsigyveno futbolo mėgėjas Giniotis, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą Liepojoje jau žaidė futbolą ir buvo vartininkas. Prie jo prisijungė pirmieji futbolininkai Dimavičius, Jonas Skardis, Biela, Venslavičius. Giniotis supažindino visus žaidėjus su tuo metu esančiomis taisyklėmis ir technika.
Nuo 1924 m. vasario 1 d. Mažeikiuose apsigyveno iš Sedos atvykęs futbolininkas Antanas Jauga, kuris futbolą žaisti išmoko tarnaudamas 1921-1923 m. kariuomenėje. Grįždamas iš kariuomenės jis atsivežė futbolo taisykles ir aikščių išmatavimus ir pradėjo organizuoti Sedoje futbolo komandą „Šarūnas". Šios komandos kapitonu buvo Stasys Skeivys. Pastarasis 1925 m. persikėlė gyventi į Mažeikius ir buvo pakviestas į vietos futbolo komandą. Po poros metų tapo komandos kapitonu. Tais pačiais metais į Mažeikius atvyko Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos atstovas, kuris užverbavo Mažeikių futbolo komandą žaisti jų sąjungoje. Šį pavadinimą Mažeikių pirmieji futbolininkai gavo 1925 m.
Mažeikių futbolo komanda iš pradžių neturėjo aikštelės, todėl treniravosi nereguliariai, kiekvienoje didesnėje žemės gabaliuko aikštelėje, bet tai nepatiko žemės savininkams. Buvo susitarta su valstiečiu Stasiu Milieška ir išsinuomotas žemės sklypas dabartiniame pirmajame miesto kolektyviniame sode už 150 litų metinės nuomos. Čia buvo įrengta pirmoji futbolo aikštė, tačiau po poros metų aptikta geresnė aikštė Skurvydo pušynėlyje, Paventyje. Čia mokėdavo nuomos tik 100 litų, ir buvo geras susisiekimas. Šita aikšte naudojosi iki 1933 m.
Trečiai futbolo aikštei 1930 m. miesto savivaldybė paskyrė miško žemės sklypą (dabar čia karių kapinės). Aikštės įrengimas užsitęsė tris metus, nes reikėjo iškirsti pušis, išrauti likusius kelmus. Lygiagrečiai tuo pačiu metu pradėjo futbolą vystyti ir žydai „Makabi" vardu. 1932 m. balandžio mėn. Tel Avivo mieste vyko pirmoji žydų olimpiada, vad. makabiada. Šioje olimpiadoje su Lietuvos delegacija dalyvavo ir vienas žydų tautybės atstovas iš Mažeikių. Futbolo komandos viena po kitos organizavosi Viekšniuose, Akmenėje, Sedoje, Tirkšliuose.
Taip pat skaitykite: Žaidėjų gyvenimas po NBA
Mažeikių komanda skynė laurus su kiekviena miestelio komanda. 1926 m. 11 komandos narių dviračiais išvyko į Telšius, kur susitiko su Telšių „Džiugo" komanda ir rungtynes laimėjo 4-3. Šios rungtynės dar labiau padidino norą žaisti su stipresnėmis komandomis. Be to, už kiekvieną laimėtą susitikimą gydytojas Dakinavičius skirdavo po 25 litus, o dešrų savininkas Ilteris duodavo valgykloje vakarienę. Kadangi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą Mažeikių futbolo komados nerėmė, o žarstėsi vien pažadais, 1926 m. ją ėmėsi remti Lietuvos socialdemokratų partijos Mažeikių skyrius (vadovas Špukas), pakviesdama partijos nariais tapti futbolistus A. Jaugą, Stasį Skeivį ir kitus. Todėl 1926 m. rugpjūtį futbolo komanda jau vadinosi Lietuvos socialdemokratų partijos Mažeikių „Žiežirbos" skyriaus sporto sekcijos futbolo komanda.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo futbolo komandai teko grįžti prie savo buvusios sąjungos. Tuo metu Mažeikių komandą sudarė: Juozas Remis, Pranas Stonkus, Kostas Bernotas, Juozas Čijunskas, Alfonsas Molis, Adolfas Molis, Giniotis ir Kacas, vartininkai Jonas Morkūnas, Viktoras Skeivys, Stasys Skeivys, Vytautas Rutkauskas, Jonas Gurskis ir Antanas Jonas. Po šių įvykių prasidėjo sporto krizė, beveik išnyko miestelių futbolo komandos, nebeliko rėmėjų, tarp sportininkų vyko neapykanta, kiršinimas. 1929 m. įtampai atslūgus vyko komandos susitikimai su Skuodo ir Šiaulių komandomis. 1929 m. Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos skyriui pradėjo vadovauti Mažeikių geležinkelio stoties budėtojas Felgendregeris, kuris buvo žaidęs Eitkūnų futbolo komandoje. Taip pat svarbesnėms rungtynėms paimdavo į savo komandą „Makabi" vartininką Mijer Kacą. 1929 m. sporto lygos suvažiavime patvirtintas Mažeikių futbolo komandos šūkis „Sveikas, valio!". Šiuo šūkiu reikėjo pasisveikinti sušunkant, kai pradedamos arba užbaigiamos savo varžybos.
1940 m. Mažeikių sportininkai atsikratė visais Šaulys Mažeikiai ir JSO Mažeikiai komandų sportininkais ir susiorganizavo savo klubą, kurį pavadino „Spartako" vardu. „Spartako" futbolo komandos kapitonu tapo Algirdas Lupeika. Komandą sudarė vartininkas Albinas Giniotis, Juozas Morkūnas, Petras Rupeika, Alfonsas Petrauskas, Juozas Gailius, Alfonsas Čiapas, Stasys Ignotas, Aleksandras Lemežis, Sergiejus Mirončikas, Vincas Liseckas ir Danielius Turila. Ši komanda savo pirmąsias draugiškas varžybas žaidė su Telšių pulko rinktinės tarybiniais kariais ir laimėjo 8-1. Nuo 1940 m. Mažeikių sportininkams ėmė vadovauti Lietuvos darbininkų sporto komitetas. 1941 m. vyko draugiškos futbolo varžybos su Kuršėnų sportininkais, kurias 5-0 laimėjo mažeikiškiai.
1944 m. lapkričio 25 d. Mažeikiuose sporto pirmininko pareigos patikėtos Boleslovui Končiui. Tarybiniai kariai žuvusiems kariams laidoti panaudojo futbolo aikštę - įrengė kapines. Netrukus buvo įrengta kita futbolo aikštė, prie buvusios aštuonmetės mokyklos (dabar - senamiesčio parko stadionas). Nuo 1945 m. gegužės 1 d. sporto pirmininku paskirtas Vytautas Puzinas, kuris ėmėsi iniciatyvos organizuoti pirmąją futbolo komandą. Šios komandos nariai: Anupras Skabeikis (vartininkas), Stasys Ignotas, Edvardas Raudonis, Alfonsas Petrauskas, Aleksas Lemežis, Aloyzas Šveikauskas, Stasys Jonkus, Alfonsas Vitkus, treneris Alfonsas Kiudulas. Ši pirmoji futbolo komanda pirmąjį draugišką susitikimą žaidė naujojoje aikštėje su vietos dalinio tarybiniais kariais, kurie tvarkė aikštę. Antras draugiškas susitikimas įvyko taip pat toje pačioje aikštėje su Vainiaudos tarybiniais kariais.
1945 m. birželio 1 d. Mažeikiuose įsteigta laisvoji sporto draugija „Žalgiris“, kurios pirmininkas buvo Vytautas Motiejūnas. Kartu jis ėjo Kūno kultūros ir sporto komiteto inspektoriaus pareigas. Per šiuos metu Mažeikių apskrityje suburtos septynios futbolo komandos. 1946 m. Mažeikių sporto klubo „Žalgiris“ komanda pirmą kartą dalyvavo Žemaitijos zonos pirmenybėse Lietuvos TSR futbolo meistro vardui gauti. Šlautas (vartininkas), Skabeikis, Lungys, Čižauskas, Puzinas, Raudonis, Petrauskas, Račkauskas, Kiudulas (komandos kapitonas), Korbonas, Ignotas, Vitkus, Motiejūnas, Raginis. 1947 m. Laisvoji sporto draugija „Žalgiris" subūrė antrąją futbolo komandą, kuri 1948-05-30 sužaidė pirmąsias oficialias rungtynes su Spartakas Plungė komanda ir laimėjo rezultatu 1-0. Šią komandą taip pat globojo linų fabrikas ir ji pavadinta futbolo komanda „Linas". Visose vėlesnėse rungtynėse geriausiai pasirodė šios komandos vartininkas Juknevičius.
Taip pat skaitykite: „Olimpas“: kelias į Žemaitijos viršūnę
„Atmosfera“ - Aukso Amžius
1972 m. suburta komanda „Atmosfera“, kurią rėmė Mažeikių kompresorių gamykla. 1973 m. ji vėl pateko į aukščiausiąją lygą, kur sugebėjo laimėti auksą 1976 ir 1979 m. Prieš 40 metų - 1976 metais - Mažeikių futbolo komanda „Atmosfera“ iškovojo aukso medalius Lietuvos futbolo čempionate. „Futbolo klubas „Atmosfera“ savo pergales aukso raidėmis įrašė į Mažeikių ir Lietuvos sporto istoriją. Tai ypatingas kolektyvas, kuriame išaugo ne viena atsakingų, sąmoningų, pilietiškų, sportiškų mažeikiškių karta. Jūsų sukaupta patirtis, išlavinti gebėjimai, žinios yra ne vien Jūsų ar šeimos narių, bet ir bendruomenės turtas. Sveikinu Jus auksinės pergalės Lietuvos čempionate 40-mečio proga. „Atmosferos“ treneris J. Sveikinimo žodį tarė ir mero pavaduotoja S. Bernotienė.
Komanda 1976 m. žaidė TSRS „Auksinės varpos“ taurės finaliniame turnyre Aboviane (Armėnija), kur tarp 8 komandų užėmė 4-ąją vietą. Panašiai komanda pasirodė 1979 m.
„Romar“ - Trumpalaikė Šlovė
Atgavus Nepriklausomybę klubas vadinosi „Jovaru“, vėliau trumpam FK Mažeikiai, kol 1992 m. rudenį buvo pavadintas pagrindinio rėmėjo, verslininko Romo Marcinkevičiaus garbei ROMAR. Klubas ėmė pirkti aukšto lygio žaidėjus iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių klubų ir ėmė kilti - 1993 m. užėmė 6-ąją, o 1994 m. daug kam netikėtai tapo šalies čempionu, jo „auksines“ rungtynes Mažeikiuose stebėjo apie 5000 žiūrovų.
1995 m. vasarą prasidėjus naujam sezonui vasarą žaidėjai jau nebegaudavo algų, kadangi finansiniais nusikaltimais kaltintas klubo savininkas R. Marcinkevičius išvyko į JAV, dėl to klubą ištiko finansinė krizė. Rugpjūčio 29 d. ryte į LFF atvyko „Romar“ vyr. treneris S. Vertelis ir pasakė, kad komanda nežais rungtynių su „Žalgiriu“, kadangi jis nesurenka 11 žaidėjų. Komandos savininkas R. Marcinkevičius su LFF žinia į užsienio klubus pardavė D. Magdišauską, T. Žiuką, R. Vaineikį, V. Dančenką, S. Mikalajūną ir R. Žutautą, o pats išvyko į JAV. ROMAR nepasirodė ir rungtynėse rugsėjo 10 d. ROMAR pašalintas iš aukščiausiosios lygos, tačiau gana greitai buvo įkurti „FK Mažeikiai“, gavę teisę žaisti III lygoje. Tačiau vėliau klubas tokių aukštumų kaip ROMAR nebepasiekė.
"Romar" į Lietuvos futbolo padangę įskriejo kaip meteoritas. Taip pat greitai ir sudegė, palikdamas slogų nostalgijos šleifą, iki šiol virpinantį mažeikiškių širdis. Trumpa klubo "Romar" istorija tapatinama su kitais trumpalaikiais Lietuvos futbolo "projektais" - panašus likimas ištiko Vilniaus "Panerį", Šiaulių "Karedą", Kauno "Inkarą Grifą", sostinės "Vilnių", Vilniaus "Vėtrą". Jų istorija paprasta, bet labai skaudi.
Taip pat skaitykite: Komandų pavadinimų evoliucija LKL
1992 m. Mažeikių verslininkas Romas Marcinkevičius savo gimtajame mieste nusprendė įkurti futbolo klubą, kuris galėtų mesti iššūkį pripažintoms Lietuvos komandoms. Verslininkas iškart ėmė kurti napoleoniškus planus. Klubas per trumpą laiką lyg meteoras nušvietė visą Lietuvos futbolo padangę. R. Marcinkevičius ne tik subūrė stiprią komandą, bet ir pavertė ROMAR tikru europietišku klubu, kuris turėjo gausų būrį sirgalių, infrastruktūrą ir t. t. 1993-1994 m. Kitą sezoną ROMAR Lietuvoje buvo trečias, o vėliau klubo nebeliko. Laukinio kapitalizmo paveiktas dėl asmeninių priežasčių į JAV išvyko gyventi R. Marcinkevičius. Mažeikiečiai sužaidė tris stipriausios Lietuvos futbolo lygos sezonus ir dalį 1995-1996 m. sezono.
Pirmosiomis rugpjūčio dienomis Mažeikių futbolo gerbėjai minėjo nelinksmą sukaktį - prieš 15 metų žlugo išskirtinis šio miesto futbolo klubas "Romar". Staiga iškilęs žaibiškai nuskynė čempionų laurus ir taip pat greitai nugrimzdo į užmarštį. "Romar" futbolo klubo aukso amžius buvo 1993-1995 metais. Iki tol ilgai Mažeikių futbolo vėliavą nešė komanda "Atmosfera", vėliau tapusi "Jovaru". Šios ekipos nepasižymėjo įspūdingais laimėjimais, šalies čempionate nuolat būdavo tarp vidutiniokų. 1992-aisiais reprezentacinę miesto komandą ėmė remti tuo metu garsus Mažeikių verslininkas Romas Marcinkevičius. Jis automatiškai tapo klubo prezidentu ir pavadino jį skambiu savo vardo ir pavardės trumpiniu - "Romar". 1993 metais "Romar" šalies čempionate tenkinosi 6-ąja vieta, tačiau jau kitą sezoną klubas subūrė įspūdingą komandą, kuri sudrebino Lietuvos futbolą.
Dabartinių klubų vadovai trina rankomis, jei į savo komandos rungtynes pavyksta pritraukti bent porą tūkstančių žiūrovų. Jie su pavydu klausosi istorijų apie tai, kaip eilinėse "Romar" rungtynėse Mažeikių stadione šurmuliuodavo bent penki tūkstančiai sirgalių. O 1994-aisiais per "Romar" rungtynes su Vilniaus "Žalgiriu" užfiksuota rekordinė Lietuvos čempionatų auditorija - 10 tūkst. futbolo gerbėjų. Šio rekordo iki šiol nesumušė joks mūsų šalies futbolo klubas ir vargu ar artimiausiu metu pajėgs tai padaryti.
1992-1993 metų sezono viduryje Mažeikių klube tuomet darbavęsis treneris Saulius Vertelis ryžosi aplankyti R. Marcinkevičių ir paprašyti paramos komandai. Jo vizitas pas verslininką pranoko visus lūkesčius. "Su Romu kartu baigėme mokyklą, buvome geri pažįstami. Jis Mažeikiuose tuo metu sėkmingai pradėjo verslą, todėl nutarėme prašyti jo paramos komandai, - prisimena S.Vertelis. - R.Marcinkevičius buvo maksimalistas, jei ko nors imdavosi, siekdavo tik aukščiausių tikslų. Iš karto pasakė: jei remsiu komandą, ji taps čempione. Arba neduosiu nė skatiko. Taip ir pasinėrė į šį reikalą." Taip Mažeikių komanda tapo Romo "Romar".
1993 metus ekipa šalies pirmenybes baigė būdama šeštojoje vietoje. O jau rengdamasi kitam sezonui ėmė burti savo svajonių komandą, kurioje atsidūrė ir Lietuvos rinktinės nariai - Raimondas ir Vaidas Žutautai, Rolandas Vaineikis, Vidas Dančenka, Remigijus Pocius, Nerijus Gudaitis, Saulius Mikalajūnas, Arūnas Šuika. "Pinigų netrūko, todėl ir nebuvo kreipiama dėmesio į vieno ar kito žaidėjo kainą", - sakė S.Vertelis. Dauguma komandos žaidėjų buvo iš Žemaitijos regiono, tai - R.Marcinkevičiaus užgaida. Tokios stiprios sudėties "Romar" greitai tapo šalies futbolo lyderiu ir jau 1993-1994-ųjų sezoną iškovojo Lietuvos čempionato aukso medalius.
Futbolo populiarumas Mažeikiuose tuomet augo lyg ant mielių, o "Romar" namų rungtynės tapdavo visuotine miesto švente. Žiūrovai apie stadioną imdavo šurmuliuoti iki rungtynių pradžios likus dar penkioms valandoms. Pramogų jiems nestigo - vaišinosi gėrimais ir užkandžiais, stebėdavo, kaip virš stadiono skraido komandos atributika papuošti lėktuvai ir kaip į aikštę leidžiasi parašiutininkai. Dažnai "Romar" savininkas žiūrovams rengdavo loteriją, kurios laimėtojui atitekdavo automobilis. "Prieš rungtynes mūsų komandos autobusui buvo sunku pro žiūrovų minią prasiskinti kelią iki stadiono", - sakė S.Vertelis. R.Marcinkevičius gerbė savo žiūrovus - jis samdė autobusus ir jais vežė aistruolius į "Romar" rungtynes kituose miestuose. 1994-ųjų gegužės 29-ąją lemiamas paskutines čempionato rungtynes mažeikiškiai žaidė Klaipėdoje su vietos "Sirijumi". "Romar" laimėjo 1:0 ir iškovojo auksą, o nugalėtojų triumfą stebėjo net 4 tūkst. žiūrovų iš Mažeikių.
"Romar" futbolininkai visuomet jautė išskirtinę pagarbą, mieste jiems buvo atviri visi keliai. "Visiems žaidėjams mieste buvo nuomojami butai, o maitindavomės miesto kavinėse, - teigė nuo 1994 metų Mažeikiuose rungtyniavęs Paulius Malžinskas. - Rytą komandos autobusas važiuodavo per miestą, surinkdavo visus žaidėjus ir atveždavo į treniruotę. Po jos visus veždavo pietauti. Vakare prieš antrąją treniruotę autobusas vėl sukdavo ratus mieste. Buvę "Romar" nariai šį laikotarpį vadina pasakišku ir teigia tokių sąlygų neturėję nė viename kitame Lietuvos klube. Nei atlyginimai, nei premijos anuomet niekada nevėlavo. "Romar" nariai gaudavo nuo 500 iki 1000 JAV dolerių per mėnesį, be premijų. Vidutinis Lietuvos gyventojas prieš 16 metų uždirbdavo apie 100 JAV dolerių (lito ir dolerio kursas tuomet buvo 1 su 4).
"Romar" turėjo tokias sąlygas, apie kurias kiti Lietuvos klubai galėjo tik pasvajoti. Prieš rungtynes komanda buvo uždaroma į karantiną netoli Mažeikių esančiame Plinkšių profilaktoriume. Tačiau ten nenuobodžiavo. "Plinkšiuose maudydavomės ežere, žaisdavome biliardą, stalo ir lauko tenisą, krepšinį. Buvo ką veikti", - teigė S.Vertelis. Mažeikių futbolo mohikanu laikomas N.Gudaitis, ėjęs "Romar" kapitono pareigas, įsitikinęs, kad jo komanda anuomet gyveno tokiomis sąlygomis, kokias turėjo tik garsiausi Vakarų Europos klubai. Be visų patogumų, R.Marcinkevičius savo futbolininkus nusprendė pamaloninti naujausios klasės "Mercedes" autobusu, kuris priversdavo iš nuostabos aikčioti kitų miestų futbolo aistruolius. "Tokių autobusų Europoje tuo metu buvo vienetai. Tai tarsi namas su ratais. Jame buvo staliukai, kėdės, televizoriai, šaldytuvai, tualetai, kondicionieriai.
Vis dėlto šalia tviskančios "Romar" prabangos nestigo ir akį rėžiančių paradoksų. Mažeikių miesto stadione nebuvo nei dušų, nei persirengimo kambarių, o pusė žiūrovų netilpdavo į daugiau nei 4 tūkst. vietų tribūnas, tad rungtynes stebėdavo įsitaisę tiesiog už aikštės ribų. "Romar" futbolininkai į rungtynes atvykdavo jau vilkėdami sportinę aprangą. Po rungtynių jie keliaudavo į miesto pirtį, ten prausdavosi ir persirengdavo. "Romar" varžovai persirengti ir nusiprausti vykdavo į kurį nors viešbutį.
Kartą su "Žalgirio" komanda į Mažeikius atvyko tuo metu Lietuvoje viešėjęs ir reportažą apie legendinį sostinės klubą rengęs Olandijos futbolo žurnalistas. "Kai svečias pamatė, kad nėra kur persirengti ir nusiprausti, pasibaisėjo - ir tai yra jūsų aukščiausios lygos čempionatas? - juokdamasis prisiminė tuometis "Žalgirio" žaidėjas Ričardas Zdančius. - Tačiau ir olandas liko sužavėtas, išvydęs tūkstančius žiūrovų."
"Klubas neturėjo jokios bazės. Tuo metu buvo daug pinigų, ir jie mesti vien tam, kad komanda greitai iškovotų pergales. Nebuvo jokios ateities strategijos ar klubo vadybos. Niekas nepasiūlė R.Marcinkevičiui ilgalaikės vizijos, nepaaiškino, kad verta investuoti į Mažeikių futbolo ateitį. Klubas gyveno ta diena", - tvirtino buvęs "Romar" gynėjas Gediminas Kontautas. Stadionas buvo prastos būklės, bet jo veja atitiko aukščiausius reikalavimus, nors ir neturėjo laistymo įrangos. "Mažeikių ugniagesiai kasdien važiuodavo laistyti vejos, aikštė buvo nuolat voluojama, pjaunama žolė", - dalijosi prisiminimais "Romar" kapitonas N.Gudaitis. Vis dėlto R.Marcinkevičius puoselėjo ambicingus planus statyti naują futbolo areną Mažeikių mieste. "Iki šiol prieš akis matau naujo stadiono maketus Romo darbo kabinete. Jis kviesdavo žaidėjus, klausdavo, kuris maketas priimtinesnis. Tie projektai atrodė įspūdingai, priminė vakarietiškus stadionus.
1994-1995-ųjų sezoną "Romar" nepavyko apginti čempionų titulo - jį paveržė staiga į elitą įsiveržęs Kauno "Inkaras-Grifas". Mažeikiškiai tenkinosi bronzos medaliais. Jau tuomet Mažeikių futbolo pasaka buvo baigta. 1995-1996 metų sezono pradžioje "Romar" tesužaidė ketverias rungtynes ir… išnyko iš futbolo žemėlapio. Futbolo aistruoliams ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Versle su didžiuliais sunkumais susidūręs R.Marcinkevičius išvykdamas į JAV davė nurodymą išformuoti komandą. "Naujo čempionato išvakarėse ėmė sklisti kalbos apie niūrią "Romar" ateitį. Iš pradžių komandą paliko treneris Fiodoras Finkelis, vėliau - saugas S.Mikalajūnas. Gandai pasitvirtino", - sakė G.Kontautas. Nors išvykęs už Atlanto R.Marcinkevičius ėmėsi verslo JAV, su visais savo komandos nariais jis atsiskaitė. Verslininką futbolininkai iki šiol mini tik geru žodžiu. "Jis buvo žodžio žmogus. Jei ką pažadėdavo, visada ištesėdavo", - tvirtino N.Gudaitis. "Jei kildavo asmeninių problemų, pakakdavo bet kada paskambinti klubo prezidentui, ir visi sunkumai akimirksniu buvo išsprendžiami. R.Marcinkevičius ir dabartinių futbolo klubų vadovai savo požiūriu į komandą ir į futbolą skiriasi kaip diena ir naktis", - tvirtino G.Kontautas. "Komandos šeimininkas su mumis bendravo labai šiltai, kartu švęsdavome pergales. R.Marcinkevičius praturtėjo greitai, bet neišpuiko. Jis buvo paprastas ir nuoširdus žmogus, nė iš tolo nepriminė solidaus pasipūtusio verslininko.
Kur pergalės - ten ir apkalbos. "Romar" aukso amžiuje netrūko įtarimų ir versijų, kad šiai komandai dažnai padėdavo aukštesnės jėgos - rungtynių arbitrai. Neva Mažeikių ekipa buvo daugiausia 11 m baudinių mušanti Lietuvos čempionato komanda, o "Romar" žaidėjai nuolat jautė teisėjų palankumą. Ar galėjo Mažeikių klubo vadovai daryti spaudimą teisėjams? Istorinės komandos nariai to negali nei patvirtinti, nei paneigti. "Nenoriu sakyti, kad teisėjai mums padėdavo. Galbūt netrukdydavo žaisti. O kai laimi stipresni, visuomet atsiranda sąmokslo teorijų", - samprotavo S.Vertelis. "Vieša paslaptis, kad tuo metu Lietuvos futbole buvo daug purvo. Kalbų būta įvairių, tačiau tų faktų ištirti ir patvirtini negali niekas", - įsitikinęs G.Kontautas.
"Romar" nariai penkiolikos metų senumo įvykius iki šiol prisimena su nostalgija. "Kai tik važiuoju į Mažeikius, mane iš karto aplanko sentimentalūs prisiminimai", - prisipažino G.Kontautas. 1994-ųjų Lietuvos čempionai rengė susitikimus savo pergalės paminėjimo penkmečio ir dešimtmečio progomis, šiltai bendrauja iki šiol. "Komandinė dvasia buvo stipri. Pasakykite, kurio kito Lietuvos futbolo klubo žaidėjai po tiek metų noriai bendrauja šeimomis?" - retoriškai klausė N.Gudaitis, šiuo metu treniruojantis A lygoje rungtyniaujančią gimtojo miesto "Mažeikių" komandą. "Ir dabar pasižiūriu "Romar" rungtynių vaizdajuostes. Mane domina ne žaidimas. Negaliu atsistebėti, kiek žmonių tada ateidavo į rungtynes", - prisipažino S.Vertelis. Jis teigė, kad nesenai bendravo su R.Marcinkevičiumi, sėkmingai plėtojančiu verslą JAV: "Pakalbėjome, prisiminėme senus gerus laikus. Romas puse lūpų prasitarė, kad reikia gaivinti futbolą Mažeikiuose. Ką gali žinoti, galbūt vieną diena jis sugrįš ir vėl suburs puikią komandą…"
Kiti Mažeikių Futbolo Klubai
1954 m. įkurta „Apavo“ komanda, žaidusi Šiaulių zonoje. Vienas didžiausių iniciatorių suburti pajėgesnę komandą buvo Stasys Skeivys, o jo pradėtą darbą vėliau tęsė žinomi futbolininkai, jo sūnus Romanas Skeivys ir Kornelijus Skeivys. Komanda buvo suburta prie Mažeikių elektrotechnikos (elektros tinklų) gamyklos, kuri buvo įkurta 1959 m., priklausė Vilniaus „Elfos“ gamybiniam susivienijimui ir „Nemuno“ sporto draugijai. 1961 m. ji pateko į A klasę, bet tik vienam sezonui, kadangi jos žaidėjai buvo pagarsėję sportinio režimo nesilaikymu. Vėliau ji vėl pateko aukščiausiojon lygon, bet pasitraukus broliams Skeiviams, 1966 m.
1998 m. 2001 m. komanda pasivadino „Nafta“. Tais metais ji laimėjo Lietuvos salės futbolo taurę. 2003 m. įkurtas FK Mažeikiai klubas, žaisdavęs II ir I lygoje. 2009 m. į kiekvienas FK Mažeikiai rungtynes namuose susirinkdavo apie 1000 komandos sirgalių. 2010 m. sausio 25 d. klubas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos vaikų salės futbolo čempionais - Plungės vaikų futbolo klubu „Žiogelis“. 2010 m. FK Mažeikiai įvykdė LFF A lygos licencijavimo reikalavimus ir nuo tų metų žaidė stipriausioje Lietuvos futbolo lygoje, nors buvo tarp autsaiderių. Tačiau pabaigusi 2011 m. sezoną komanda iširo.