Šiame straipsnyje panagrinėsime sporto šakas, kuriose patiriama daugiausiai sužalojimų, atsižvelgiant į jų istoriją, pobūdį ir galimus pavojus. Aptarsime skirtingus sporto šakų tipus, nuo kontaktinių iki individualių, ir įvertinsime rizikos faktorius, susijusius su kiekviena iš jų.
Fechtavimas: istorija ir evoliucija
Fechtavimas - tai ne tik sporto šaka, bet ir turtinga istorija, siekianti tūkstantmečius. Nuo gladiatorių kautynių iki šiuolaikinių olimpinių žaidynių, fechtavimas išliko populiarus ir elegantiškas sportas. Lietuvoje ši sporto šaka taip pat turi savas tradicijas ir pasiekimus, kuriuos verta prisiminti ir puoselėti. Fechtavimas olimpinėse žaidynėse įtrauktas nuo pat pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnuose surengtų olimpinių žaidynių. Fechtavimas - viena iš penkių sporto šakų, kurios atstovai dalyvavo visose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse.
Fechtavimo ištakos ir raida pasaulyje
Dabartinio fechtavimo ištakų reikėtų ieškoti tūkstantmečių glūdumoje, kai atsirado pirmieji duriamieji, kertamieji, smogiamieji ginklai. Fechtuotis mokėsi Romos gladiatoriai ir legionieriai, viduramžių riteriai ir vėlesnių laikų aukštuomenės atstovai. Treniruotėse dažnai naudotos medinės lazdos, buki ginklai ar ant geležčių užmaunamos apsaugos. Beje, su medinėmis lazdomis - kolbenais (vok. kolben) rankose kartais kautasi riterių turnyruose, ypač tuomet, kai iš nuožmių teisminių ar garbės dvikovų išsirutulioję turnyrai virto spalvingu šou. Švelninti turnyrų taisykles skatino didelis mirčių bei rimtų sužalojimų skaičius, todėl ilgainiui sukurta taškų ir baudų sistema, o XIII a. kruvini ginkluoti susirėmimai tapo panašesni į tai, ką šiandien vadiname sportu.
Šiandienos sportiniame fechtavime naudojamos špagos kilo iš klasikinės siaurageležtės špagos, o toji savo ruožtu evoliucionavo iš palengvinto, siauraašmenio kalavijo, skirto daugiau durti, nei kirsti. XV a. plokštiniai riterių šarvai pradėjo dengti beveik visą kūną, juos perkirsti buvo praktiškai neįmanoma, todėl efektyvesni pasirodė siauri, kur kas lengvesni už tradicinius kalavijai, kurių smaigaliu buvo stengiamasi pataikyti į plyšius tarp šarvinių plokščių. Taip Pietų Europoje atsirado pirmosios špagos (isp. espada, it. spada).
Laikai ir ginkluotė pasikeitė, tačiau dvikovų tradicija liko. Iš pradžių fechtuojantis špagomis dažnai naudotas ir mažas skydelis, vėliau kairėje rankoje laikytas nedidelis pagalbinis durklas, o maždaug nuo XVII a. špaga tapo išties masiniu ginklu: visoje Europoje kūrėsi fechtavimo mokyklos ir brolijos, atsirado pripažinti fechtavimo meistrai, leista atitinkama literatūra. Nepaisant to, kad įvairiose šalyse fechtavimo technikos skyrėsi, mokėjimas valdyti ginklą laikytas kilmingų manierų ir gero išsilavinimo dalimi.
Taip pat skaitykite: Įsimintini krepšinio čempionato pasiekimai
Fechtavimas Lietuvoje: nuo ištakų iki šių dienų
LIETUVOJE po I pasaulinio karo atsirado pramoginis fechtavimas, jokių varžybų nevyko. 1924 fechtavimas įtrauktas į karių rengimo programą. Karo mokykloje buvo rengiami dvikovininkai kardais (espadronais); išleista J. Jungmeisterio knyga Fechtavimas espadronais (1926), kariuomenės leidinys Durtynių taisyklės (1935). 1937 Briuselyje baigęs karo mokslus ir tapęs Belgijos čempionu espadronininkas kapitonas J. Vabalas pradėjo vadovauti Kūno kultūros rūmuose vykusiems karininkų ir fizinio lavinimo instruktorių fectavimo kursams; 1939 kursus baigė 24 karininkai. Iki II pasaulinio karo fechtavosi tik karininkai ir studentų korporacijų nariai.
1945 fechtavimo įgūdžių Maskvos kūno kultūros institute įgijo Č. Stakionis ir J. Udras. Č. Stakionis Vilniuje (prie Žalgirio draugijos) 1946 įkūrė fechtavimo sekciją (įvyko Vilniaus fechtavimo čempionatas), vėliau Kaune Lietuvos kūno kultūros institute subūrė dvi fechtuotojų grupes. Fechtavimo katedros vedėjo A. Jaržombeko iniciatyva 1947 Kaune surengtos pirmosios oficialios fechtavimo varžybos (17 dalyvių); nugalėtojais tapo D. Lupeikaitė ir Č. Stakionis (rapyra), V. Cmugovas (kardu). Fechtavimo treneriu 1947 Vilniuje pradėjo dirbti S. Timonovas, 1948 Kaune - I. Kalašaitis, Klaipėdoje - A. Monstavičiūtė; jaunius Vilniuje pradėjo treniruoti J. Udras. 1947 Kūno kultūros institute fechtavimas tapo privaloma disciplina.
1949 Kaune surengtas pirmasis Lietuvos fechtavimo čempionatas; čempionais tapo: I. Kalašaitis (rapyra, špaga), V. Macijauskas (kardu ir karabinu su elastiniu durtuvu), L. Tatarenko-Kogut (rapyra). 1950 įsteigta Lietuvos fechtavimo sekcija (prezidiumo pirmininkas J. Udras, 1954-1955 A. Icikavičius). 1950 Kaune įvyko SSRS fechtavimo pirmenybės. 1951 surengtas pirmasis Lietuvos jaunių čempionatas. 1956 Vilniuje - Lietuvos spartakiada, 1958 - Lietuvos taurės varžybos.
Sportininkai sėkmingai dalyvavo sąjunginėse varžybose. SSRS jaunių čempionais tapo: 1951 - V. Aleknavičius (rapyra, treneris I. Kalašaitis), 1953 - G. Vaitkūnas (špaga, treneris J. Udras), 1954 - V. Abeltinis. 1952 Pabaltijo spartakiadoje Taline Lietuvos komanda užėmė 2 vietą, V. Macijauskas (rapyra) ir J. Udras (špaga) - 1 vietą, 1954 Minske Lietuva - 3 vietą, J. Subačius, S. Narauskas ir V. Skripkauskas (visi fechtavosi kardu) - 1 vietą. 1952 SSRS čempionate J. Udras laimėjo bronzos medalį, 1953-1955 - aukso, 1953 su I. Kalašaičiu ir V. Macijausku (visi - špaga) nugalėjo SSRS čempionato komandinėse varžybose. J. Udras su SSRS rinktine dalyvavo XV olimpinėse žaidynėse (1952 Helsinkis) ir XVI olimpinėse žaidynėse (1956 Melburnas). 1955 V. Abeltinis ir A. Sidaravičius ir E. Nuo 1961 kasmet rengiamas I. Kalašaičio taurės (špaga) turnyras. 1969 SSRS profsąjungų pirmenybėse J. Petrauskaitė laimėjo sidabro medalį (pirmąjį Lietuvos moterų fechtuotojų SSRS medalį). 1965 LSSR nusipelniusio trenerio vardas suteiktas B. Rusteikai (1967 - A. Vainoriui, J. Subačiui, 1972 - Z. Motiekaičiui). R. Kajokaitė 1973 SSRS čempionate užėmė 8 vietą, 1974 SSRS tautų spartakiadoje - 7 vietą, 1975 SSRS profsąjungų pirmenybėse - 3 vietą ir buvo įtraukta į SSRS rinktinės kandidatų sąrašą.
Kasmet rengiami Lietuvos fechtavimo čempionatai (1949-1989). Daugiausia - 20 trenerių - dirbo 1976, buvo 356 fechtuotojai (iš jų 11 SSRS sporto meistrai). Olimpinėse žaidynėse Maskvoje (1980) teisėjavo V. Kalmantas ir A.
Taip pat skaitykite: Istorija ir įdomybės apie futbolo čempionatą
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę toliau rengiami Lietuvos čempionatai, fechtuotojai pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautinėse varžybose. 1991 IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse nugalėjo R. Ažukienė (rapyra) ir D. Barkauskas (špaga). 1992 pasaulio jaunių čempionate Bonoje (Vokietija) dalyvavo A. Intaitė ir K. Pankaitė, 1993 pasaulio čempionate - A. Intaitė ir R. Ažukienė, 1994 - R. Ažukienė ir D. Strazdas.
1997 Baltijos jūros šalių sporto žaidynėse merginų komanda (A. Igarienė, R. Ažukienė, I. Rimgailaitė ir Ž. Blauzdytė) užėmė 3 vietą, R. Ažukienė (trenerė R. Rimgailienė) tapo čempione. Ji t. p. dalyvavo Europos čempionate Gdanske (Lenkija) ir buvo aštunta. Ž. Blauzdytė (trenerė R. Varneckienė) Šiaurės šalių jaunių čempionate užėmė 3 vietą, 1998 Pasaulio jaunių žaidynėse Maskvoje - 6 vietą, I. Rimgailaitė (trenerė R. Rimgailienė) 1999 Europos jaunimo čempionate - 27 vietą, Pasaulio jaunimo taurės etape Varšuvoje - 18 vietą, 2000 Šiaurės šalių jaunimo čempionate - 3 vietą, 2001 pasaulio jaunimo čempionate Gdanske - 22 vietą, T. Krasikovas (treneris J. Staškūnas) 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje - 7 vietą, pasaulio jaunimo čempionate Italijoje - 18 vietą, 2004 Europos jaunimo čempionate - 8 vietą. 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje dalyvavo ir S. Rimgaila (trenerė R. Rimgailienė; 11 vieta) bei V. Petraitis (treneris J. Staškūnas; 13 vieta). 2004 pasaulio jaunių čempionate A. Ažukaitė (trenerė R. Ažukienė) užėmė 7 vietą, 2005 dviejuose Pasaulio jaunimo taurės etapuose - 3 vietą, 2006 pasaulio čempionate - 25 vietą, 2007 ir 2008 Pasaulio jaunimo taurės etape - 3 vietą, 2009 Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionate - 17 vietą, N. Puikytė (trenerė R. Ažukienė) 2004 pasaulio jaunimo čempionate - 27 vietą, A. Blažytė (trenerė R. Ažukienė) 2007 Europos jaunių čempionate - 17 vietą, 2009 Pasaulio jaunimo taurės etape - 9 vietą, P. Matlauskaitė (trenerė R. Rimgailienė) 2009 Europos jaunių čempionate - 8 vietą, R. Rimgailienė 2008 pasaulio veteranų čempionate - 1 vietą, 2009 - 9 vietą, M. Mironovas 2009 Europos veteranų čempionate - 6 vietą.
Kasmetinio Šiaurės šalių fechtavimo čempionato jaunimo amžiaus grupėje 3 vietą 2000 užėmė I. Rimgailaitė, 2019 - Anastasija Pylinova ir Liepa Zaronskytė (U15), 2021 Karina Prokopovič tapo čempione (U17, špaga). Komandinėse merginų varžybose (U20, špaga) bronzos medalius pelnė: 2019 - Ema Jaruševičiūtė, Aistė Seniutaitė, Patricija Ščetko ir Ivona Stavickaja, 2021 - Lurdė Grabovskytė, Elzbieta Adomaitytė, Aušrinė Šimkutė ir Anastasija Pylinova. Suaugusiųjų grupėje vicečempionėmis tapo 2021 Giedrė Razgutė (kardas), 2024 Paulina Bajorūnaitė-Stauskė (špaga). Viktė Ažukaitė, Olivija Mašalo ir Paulina Bajorūnaitė-Stauskė moterų komadinėse varžybose špaga 2023 t. p. iškovojo sidabro medalius.
Fechtavimo infrastruktūra ir organizacijos
Lietuvoje (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) veikia 4 klubai, dirba 4 treneriai ir viena trenerė visuomenininkė, fechtavimą kultivuoja apie 150 sportininkų (2009). 2021 fechtavimą kultivavo 203 sportininkai. Lietuvos fechtavimo federacija įkurta 1959, 1992 priimta į FIE, 1995 - į Šiaurės šalių fechtavimo sąjungą.
Lietuvos čempionatai: svarbiausi įvykiai ir nugalėtojai
Lietuvos čempionato prizininkai:
Taip pat skaitykite: Rezultatyviausi NBA žaidėjai
- Moterų grupės Lietuvos čempione tapo Viktė Ažukaitė.
- Lietuvos vicečempione tapo Olivija Mašalo.
- Bronzos medalius laimėjo Karina Prokopovič ir Živilė Žilionė.
- Vyrų grupės Lietuvos čempiono titulą laimėjo Leonardas Kalininas.
- Vicečempionu tapo Mindaugas Tamošiūnas.
- Bronzos medalius laimėjo Mindaugas Sipavičius ir Makaras Lozenko.
Komandinės varžybos:
- Moterų komandinių varžybų čempionėmis tapo SM Gaja-1 komanda (Viktė Ažukaitė, Paulina Bajorūnaitė-Stauskė, Monika Narbutaitė, Milda Kikaitė).
- Vyrų komandinių varžybų čempionais tapo Gaja - Floretė 1 komanda (Arnas Salokas, Rokas Jukna, Dalius Strazdas, Adomas Bielskis).
Dabartinė situacija ir iššūkiai
Lietuva turėjo vienintelį fechtavimo sporto olimpietį ir tai buvo gerokai seniau nei prieš pusę amžiaus. „Jau laikas vėl turėti olimpietį“, - sako Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas.
Dėl pasaulinės pandemijos sustojus sportiniam gyvenimui, neįvyko ir balandžio mėnesį planuotas olimpinės atrankos turnyras, kuriame rengėsi dalyvauti du Lietuvos fechtuotojai - Viktė Ažukaitė ir Tomas Makarovas. Kaip ir olimpinės žaidynės, šis fechtuotojų olimpinės atrankos etapas nukeltas metams.
Zoniniai žemynų turnyrai - paskutinis šansas fechtuotojams prasibrauti į žaidynes. Norint keliauti į Tokiją, juose būtina užimti pirmą vietą.
„Sporte viskas realu, - vilčių iki paskutinio atrankos momento turi federacijos prezidentas. - Žiūrint į dabartinį pasirengimą, jie nebūtų favoritai. Bet sporte gali būti tavo arba ne tavo diena. Todėl visą laiką tikimės, kad tai įvyks. Juolab kad kalbant apie mūsų sportininkų pasirengimą ir galimybes, karantinas gali išeiti mums į naudą - buvo daugiau laiko fiziniam pasirengimui. Aišku, fechtavimo praktikos mažiau, bet ir kitų šalių sportininkai rengiasi tokiomis pat sąlygomis“, - svarsto V.Polujanskas.
V.Ažukaitė - jauna sportininkė, dar pernai startavusi jaunimo iki 23 m. varžybose, o šiemet jau perėjusi į suaugusiųjų kategoriją. T.Makarovas - buvęs penkiakovininkas, su suaugusiaisiais besivaržantis jau seniai. Beje, abu jie jau dirba treneriais: Viktė ėmė ugdyti jaunuosius fechtuotojus, Tomas dirba su penkiakovininkais.
Itin nudžiugino jauno sportininko Leonardo Kalinino pasirodymas šių metų kovą Europos čempionate, kur jis užėmė 12 vietą.
Ir ištaria dar vieną pavardę, kurią taip pat vertėtų įsidėmėti, - Arno Saloko, kuris pernai Europos jaunimo iki 23 m. čempionate liko šešioliktas.
„Su jais siekiame perspektyvos“, - viltis į jaunuosius sportininkus deda federacijos vadovas.
Fechtavimas - gražus sportas, o baltais kostiumais vilkintys sportininkai su špagomis rankose ne vieną bent trumpam nukelia į romantiškus muškietininkų laikus. Lietuvos fechtavimo federacijos vadovas neslėpdamas pasididžiavimo ištaria, kad ši sporto šaka - viena iš penkių, kuri buvo įtraukta į šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą pradedant 1896-aisiais. Ir tai, pasak jo, dar viena priežastis, kodėl fechtavimas turi populiarėti Lietuvoje.
„Reikalas tas, kad šis sportas, palyginti su kitais, santykinai nėra brangus. Jis gali užgimti ir komercinėmis sąlygomis, kas dabar ir vyksta.
Kitos sporto šakos
Be fechtavimo, yra ir kitų sporto šakų, kuriose sportininkai patiria daug sužalojimų. Tai kontaktinės sporto šakos, tokios kaip futbolas, krepšinis, ledo ritulys, taip pat individualios sporto šakos, pavyzdžiui, gimnastika, slidinėjimas, alpinizmas. Kiekvienoje iš šių sporto šakų yra specifinių rizikos faktorių, susijusių su dideliu fiziniu krūviu, greičiu, aukščiu ar tiesioginiu kontaktu su kitais sportininkais.
tags: #daugiausiai #suzalojimu #turintis #sportas