Boksas - tai ne tik jėga ir ištvermė, bet ir strategija, disciplina bei atsidavimas. Intensyvios ir sistemingos treniruotės - aukštų rezultatų garantas. Tai žino kiekvienas sportininkas, todėl jų grafikas yra labai įtemptas ir gerai apgalvotas. Profesionalams efektyviai treniruotis padeda jų treneriai, nuolat sekantys sportininkų rezultatus, mėgėjai pasiekimus fiksuoja savaip. Vieta, kur galėtų vykti treniruotės, o dar tiksliau - kur būtų reikalingas tam inventorius, būtina visiems. Kalbant apie boksą, treniruotė gali būti dvejopa - su treneriu / kolega arba individuali. Pirmuoju atveju reikalingos apsaugos, padedančios išvengti asistento traumų. Antruoju - bokso maišai. Treniruojantis naudojant bokso maišus antras žmogus sportininkui nėra reikalingas, ir tai yra vienas didžiausių šio treniruočių būdo privalumų. O taip pat - sportininkas pats pasirenka treniruotės ritmą, jos intensyvumą. Netenka taikyti prie kolegos ar trenerio tempo. Šiame straipsnyje apžvelgsime didžiausius bokso apdovanojimus pasaulyje, atskleisdami jų svarbą ir reikšmę sportininkų karjerose.
Bokso Apdovanojimų Svarba
Bokso apdovanojimai yra neatsiejama šio sporto dalis, simbolizuojanti sportininkų sunkaus darbo, atsidavimo ir talento įvertinimą. Šie apdovanojimai ne tik suteikia prestižą ir pripažinimą, bet ir atveria naujas galimybes boksininkams, padedant jiems kilti karjeros laiptais ir pasiekti aukščiausią lygį. Apdovanojimai motyvuoja sportininkus siekti geresnių rezultatų, tobulinti savo įgūdžius ir nuolat tobulėti.
Pagrindiniai Bokso Apdovanojimų Tipai
Bokso apdovanojimai gali būti skirstomi į kelias pagrindines kategorijas:
- Čempiono titulai: Šie apdovanojimai yra patys svarbiausi ir prestižiškiausi bokse. Juos suteikia pagrindinės bokso organizacijos, tokios kaip Pasaulio bokso asociacija (WBA), Pasaulio bokso taryba (WBC), Tarptautinė bokso federacija (IBF) ir Pasaulio bokso organizacija (WBO). Čempiono titulas suteikiamas boksininkui, kuris nugalėjo esamą čempioną arba laimėjo kovą dėl vakansinio titulo.
- Metų boksininko apdovanojimai: Šiuos apdovanojimus suteikia įvairios sporto žiniasklaidos priemonės ir bokso organizacijos. Jie skiriami geriausiai pasirodžiusiam boksininkui per metus, atsižvelgiant į jo pasiekimus, kovos stilių ir įtaką sportui.
- Apdovanojimai už atskiras kovas: Kai kurios kovos yra tokios reikšmingos ir įspūdingos, kad už jas skiriami specialūs apdovanojimai. Tai gali būti apdovanojimai už metų kovą, metų nokautą ar kitus įsimintinus pasiekimus.
- Apdovanojimai už viso gyvenimo nuopelnus: Šie apdovanojimai skiriami boksininkams, kurie per savo karjerą pasiekė išskirtinių rezultatų ir paliko didelį įspūdį bokso sportui.
Pasaulio Bokso Asociacija (WBA)
Pasaulio bokso asociacija (WBA) yra viena seniausių ir prestižiškiausių bokso organizacijų pasaulyje. Ji buvo įkurta 1921 metais ir prižiūri profesionalaus bokso kovas visame pasaulyje. WBA suteikia čempiono titulus įvairiose svorio kategorijose ir yra žinoma dėl savo griežtų taisyklių ir aukštų standartų. WBA čempiono titulas yra laikomas vienu svarbiausių bokse, o jį iškovoję sportininkai patenka į bokso istoriją.
Pasaulio Bokso Taryba (WBC)
Pasaulio bokso taryba (WBC) yra dar viena įtakinga bokso organizacija, įkurta 1963 metais. WBC taip pat prižiūri profesionalaus bokso kovas ir suteikia čempiono titulus. WBC yra žinoma dėl savo novatoriškų taisyklių ir pastangų gerinti bokso sporto saugumą. WBC čempiono diržas yra vienas labiausiai atpažįstamų bokso simbolių, o jį turėję sportininkai yra laikomi tikromis bokso legendomis.
Taip pat skaitykite: Futbolo istorija Lietuvoje
Tarptautinė Bokso Federacija (IBF)
Tarptautinė bokso federacija (IBF) yra palyginti jauna bokso organizacija, įkurta 1983 metais. Nepaisant to, IBF greitai tapo viena iš pagrindinių bokso organizacijų pasaulyje. IBF taip pat suteikia čempiono titulus įvairiose svorio kategorijose ir yra žinoma dėl savo objektyvių reitingų ir sąžiningo teisėjavimo. IBF čempiono titulas yra laikomas svarbiu boksininko karjeros pasiekimu, o jį iškovoję sportininkai dažnai sulaukia didelio pripažinimo.
Pasaulio Bokso Organizacija (WBO)
Pasaulio bokso organizacija (WBO) yra dar viena svarbi bokso organizacija, įkurta 1988 metais. WBO taip pat prižiūri profesionalaus bokso kovas ir suteikia čempiono titulus. WBO yra žinoma dėl savo progresyvių taisyklių ir pastangų pritraukti naują auditoriją į bokso sportą. WBO čempiono titulas yra laikomas prestižiniu, o jį iškovoję sportininkai dažnai sulaukia didelio dėmesio iš žiniasklaidos ir gerbėjų.
Kiti Svarbūs Bokso Apdovanojimai
Be čempiono titulų, yra ir kitų svarbių bokso apdovanojimų, kurie skiriami už išskirtinius pasiekimus ir indėlį į sportą. Tai apima:
- "The Ring" žurnalo metų boksininko apdovanojimą: Šį apdovanojimą suteikia prestižinis bokso žurnalas "The Ring". Jis skiriamas geriausiai pasirodžiusiam boksininkui per metus, atsižvelgiant į jo pasiekimus, kovos stilių ir įtaką sportui.
- ESPN metų boksininko apdovanojimą: Šį apdovanojimą suteikia populiarus sporto kanalas ESPN. Jis skiriamas geriausiai pasirodžiusiam boksininkui per metus, atsižvelgiant į jo pasiekimus, kovos stilių ir populiarumą.
- BoxRec reitingus: BoxRec yra internetinė bokso duomenų bazė, kuri reitinguoja boksininkus pagal jų pasiekimus. Aukštas reitingas BoxRec yra laikomas svarbiu boksininko karjeros pasiekimu.
Lietuvos Boksininkų Pasiekimai
Lietuva taip pat turi savo bokso istoriją ir pasiekimus. Vienas žymiausių Lietuvos boksininkų yra Danas Pozniakas, kuris 1968 metais Meksikos olimpinėse žaidynėse iškovojo aukso medalį. Apie legendinio D. Pozniako gyvenimą ir karjerą bokso ringe yra kalbėta tikrai ne vieną kartą ir ne du, jo garbei yra netgi sukurtas dokumentinis filmas „Danas Pozniakas. Auksinio ringo istorija“, jo garbei Lietuvoje kasmet yra rengiamas tarptautinis jaunimo turnyras. D. Pozniakas gimė 1939 metais Lenkijoje, Balstogės mieste. Vėliau šeima persikraustė į Baltarusiją, o 1950 metais atvyko gyventi į Vilnių. Būtent čia po keleto metų D. Vaikystėje Danas buvo labai silpnas, turėjo sveikatos problemų. Dano žmona teigė, kad boksą jis pradėjo lankyti slapta nuo tėvų, nes šie nenorėjo, kad Danas boksuotųsi. Bokso karjerą D. Pozniakas pradėjo 50 kg svorio kategorijoje, o 1958 m. Kiek vėliau pasipylė pergalės ir tarptautiniuose ringuose - D. 1968 m. metais vykusios vasaros olimpinės žaidynės Meksikoje buvo išties išskirtinės tiek delegacijai iš Lietuvos, tiek ir visam pasauliui. Tačiau D. Kelionė link olimpinio aukso prasidėjo nuo susitikimo su Kubos boksininku Gregorio Aldama - 1962 m. Centrinės Amerikos ir Karibų žaidynių antros vietos laimėtoju. Kova, nors ir prasidėjo lėtai, vystėsi D. Pozniako naudai. Lietuvis daug dirbo kontratakuodamas priešininką ir vargino jį smūgiais į korpusą. Pirmą olimpinę kovą D. Ketvirtfinalyje D. Pozniako laukė iš Lenkijos kilęs Rytų Vokietijos boksininkas Jurgenas Schlegelis. Tai buvo patyręs boksininkas - sunkiasvoris Europos čempionato trečiosios vietos prizininkas, 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse iškovojęs penktąją vietą. Tačiau ir toks patyręs varžovas absoliučiai nesugebėjo prilygti D. Paskutinis D. Pozniako varžovas kelyje į finalą buvo Georgijus Stankovas, už lietuvį aukštesnis kovotojas iš Bulgarijos. Ūgio pranašumas bulgarui nepadėjo ir D. Finale D. Pozniakas turėjo susitikti su rumunu Ionu Monea, bet šis ringe taip ir nepasirodė - patyrė traumą. Prieš pat D. Kaip teigė pats D. Pozniakas, tai apkartino pergalę, o ir tarptautinėje arenoje sukėlė diskusijas, ar be kovos gautas olimpinis auksas yra tokios pačios vertės. Tačiau daug abejonių neturėjo būti jau tada, o ir vėlesni įvykiai išsklaidė bet kokius priekaištus - lietuvis D. Pozniakas buvo nugalėjęs I. Monea 1967 m., o paskui jį įveikė ir 1969 m. Savo kovose D. Pozniakas demonstravo itin aukštą bokso intelektą: nuolat buvo matoma, kad lietuvis dirba itin konservatyviai, judesių ir smūgių gausa nors dažnai ir nepasižymi, bet kiekvienas smūgis yra apsvarstytas ir atliekamas tada, kai tai duoda daugiausia naudos. Mąstymas ringe atsiskleisdavo ir tuomet, kai D. Taip pat D. D. Atkūrus nepriklausomybę sunkioje padėtyje atsidūrė daugelis sporto šakų, didžiausias dėmesys teko tik krepšiniui. D. D. Be D. Lietuvos bokso rinktinė tapo Baltijos šalių turnyro nugalėtoja, SSRS bokso komandiniame čempionate ji iškovojo trečiąją vietą, nugalėjo daugelį kitų rinktinių dvišaliuose susitikimuose. D. Pozniako aukso medalis yra įkvėpęs daugelį Lietuvos boksininkų siekti aukštų rezultatų.
Kitas žymus Lietuvos boksininkas yra Eimantas Stanionis. „Man patinka tie muštukai, kurie ateina į kovą kaip į karą“, - taip apie savo mėgstamiausią kovojimo stilių kalba E. Tiesa, už ringo ribų E. „Buvau gal ramesnis, nes žinojau, ko siekiu, bet nebuvau gatvės vaikas, kuris darytų nesąmones ar muštų kitus. Būdamas vyresnis, jei matydavau, kad jaunesnius skriaudžia mokykloje koks „šustriakas“, tai pasakydavau, kad „truputį ramiau“. Nenorėdavau patyčių, žinau, ką tai reiškia, žiūrėdamas į kitus, ir pats nenorėdavau tyčiotis iš kitų. Su mokslais buvo gana sudėtinga. Aš nebuvau tas, kuris labai gerai mokėsi, nelabai gerai susikoncentruodavau į mokslus. Žinojau, kad turiu baigti, mama mane labai spausdavo baigti mokyklą, mokiausi, kiek galėdavau. Aišku, būdavo sunku, bet viską perėjau. Kai prasidėjo varžybos ir stovyklos, buvo be galo sunku ir mokslai jau buvo antrame plane, buvau susikoncentravęs į sportą“, - vaikystę šalia ringo prisiminė E. „14-os ar 15-os tapau Europos jaunių čempionato prizininku ir tada jau prasidėjo. Pradėjau gauti pinigų - gaudavau 250 litų. Būdavo labai gerai. Nereikėdavo prašyti iš mamos. Pradžioje daug kas netikėjo. Atėjau iš kudo ir niekas manęs nežinojo. Kai dalyvavau Lietuvos čempionate, sugebėjau laimėti prieš Lietuvos čempioną ir visi galvojo, kad „naujas žmogus atėjo ir visai gerai kovoja“. Aš kudo daugiausia kovodavau rankomis, prisižiūrėdavau Tysono ir eidavau kovoti. Mike`o Tysono, Marvino Haglerio, Miguelio Cotto įkvėptas E. „Aš 17 metų laimėjau Lietuvos suaugusiųjų čempionatą, Algirdo Šociko vardo turnyrą. Buvo tikrai sudėtinga, visi kažkiek mane buvo nurašę. Taip, buvau labai jaunas, būdamas septyniolikos metų kovojau su 30 metų veteranais, kurie turi patirties ir jėgos. 18 metų vėl laimėjau Lietuvos čempionatą, tada vykau į suaugusiųjų Europos ir pasaulio čempionatus“, - apie perėjimą į suaugusiųjų kovas pasakojo E. Beveik kiekvieno kovotojo karjeroje ateina tas momentas, kai jis supranta, kad gali kautis su bet kuo ir laimėti bet kurią kovą, jeigu pakankamai pasistengs. Su tuo sutinka ir E. „Ateina, pajauti. Aštuoniolikos metų Čekijoje kovojau su vengru, kuris buvo Europos čempionas. Aš kovojau gerai, tą kovą tikrai laimėjau, bet jam skyrė pergalę vienu tašku. Be abejo, ne viskas E. Stanionio kelyje buvo rožėmis klota - reikėjo patirti ir skaudesnių pralaimėjimų, su jais susitaikyti ir išmokti žengti toliau. „Be pralaimėjimų sportuoti neįmanoma. Aš manau, kad laikas gydo žaizdas. Būni piktas, atrodo, kad mesi sportą, daugiau niekada nesportuosi. Tada pradedi pavydėti kitiems - plaukikams, bėgikams, kuriems niekas nenuteisėjaus: jei atbėgai pirmas, tai ir būsi pirmas. Kelionė mėgėjų ringe E. Stanionį vedė vis aukščiau ir aukščiau. „Tai buvo žiaurūs metai. Nuo 2013 metų prasidėjo didžiulis varžybų ir treniruočių maratonas. Buvau pakviestas ir kovojau Bundeslygoje, ten laimėjau visas aštuonias kovas. Tada mane pakvietė į APB (AIBA professional boxing, - LRT.lt) lygą, kurioje vyko pusiau profesionalios, pusiau mėgėjiškos kovos. Ten turėjau septynias kovas: keturias laimėjau, tris pralaimėjau. Iš tų kovų, kurias pralaimėjau, manau, nepralaimėjau nė vienos, turėjau ten būti nenugalėtas, bet yra, kaip yra. 2015-ieji buvo patys geriausi, bet ir patys sudėtingiausi - tais metais buvo ir APB lyga, ir Europos čempionatas. Nežinojau, ko tikėtis. Visada maniau, kad esu vertas trečios vietos, bet dėl kitko nebuvau tikras“, - apie pasirengimą Europos čempionatui pasakojo E. E. Stanioniui derinant pusiau profesionalias ir mėgėjiškas kovas teko išmokti boksuotis ir šešių ar aštuonių raundų kovose, kartu nepamirštant trijų raundų kovų subtilybių. Paklaustas, ar tokia kaita neišmušdavo iš varžybų tempo, E. „Žiauriai išmuša. Visai kitokios treniruotės ir pasiruošimo procesas. Trijų raundų kovose viskas vyksta labai greitai, o šešių raundų kovose reikia daugiau pamąstyti. Na, bet aš turiu gerą trenerį Vidą Bružą, kuris man paruošia puikius treniruočių planus“, - teigė E. Ne kartą boksininko minėtas V. Bružas ilgus metus buvo ir yra jo treneris. Akivaizdu, kad kovotoją ir trenerį siejantis ryšys yra stiprus. Kaip teigia E. Stanionis, su V. „Treneris man gyvenime labai daug padėjo, jis yra labai geras psichologas. Anksčiau bijodavau kovoti, bet jis mane nuteikdavo. Su treneriu būdavo nebaisu eiti į ringą. Puikiai Europos čempionatui pasiruošęs E. Ketvirtfinalio kovoje dėl bronzos medalio kaunietis vienbalsiai įveikė bulgarą Simeoną Antonovą Chamovą. Kaip LRT.lt pasakojo boksininkas, bulgarui jis buvo nusileidęs jau du kartus, tad ši kova buvo principinė ir nedaug trūko, kad varžovas būtų buvęs nokautuotas. Pusfinalyje lietuvio laukė ispano Youbos Ndiaye Sissokho iššūkis. Nepaisant didelio nuovargio, E. Finale E. „Su baltarusiu buvome kovoję pasiruošimo stovykloje, buvome ir sparinguose. Jis tikrai geras, žinojau, kad bus sunki kova. Buvau gerai nusiteikęs, padariau viską, ką galėjau. Psichologiškai prieš kovą buvo labai sunku, jaučiau atsakomybę, labai norėjau atvežti auksą į Lietuvą. Kai himnas grojo ir stovėjau ant pirmos vietos pakylos, buvo kažkas neapsakomo. Manau, nesu to jausmo daugiau patyręs“, - finalinę kovą ir euforiją prisiminė E. Pats boksininkas istorinę savo pasiekimo svarbą puikiai suvokė: „Viską supratau, man buvo be galo smagu. E. „Buvau pasiruošęs ir puikios motyvacijos. Kai laimėjau Europos atranką, galėjau pailsėti, įgavau labai gerą formą ir psichologiškai, ir fiziškai. Su treneriu išsikėlėme tikslus, nejaučiau jokios baimės ten vykdamas. Rio žaidynės E. Stanioniui galėjo susiklostyti nuostabiai - boksininkas buvo puikiai pasiruošęs ir jautė, kad gali parvežti olimpinį medalį į Lietuvą. „Kai išeinu į ringą, noriu padaryti viską maksimaliai, kartais ne viskas gali pasisekti. Bet toje kovoje aš atidaviau viską, po kovos net neturėjau klausimų, ar laimėjau, ar ne. Kova, aišku, buvo sunki, jis turi labai daug pasiekimų mėgėjų ringe, apie jį nieko blogo negaliu pasakyti, bet tą kovą aš tikrai laimėjau“, - pasakodamas apie pralaimėjimą nedaugžodžiavo E. Teisėjavimas Rio žaidynėse išties buvo prastas, o tai lėmė ir didžiules pasekmes - dalis teisėjų delegacijos iš žaidynių buvo pašalinta joms dar vykstant, visiems delegacijos teisėjams buvo uždrausta teisėjauti Tokijo žaidynėse. Tačiau tai nenuplovė to neteisingo sprendimo, su kuriuo gyventi turėjo E. „Buvo depresija, lūžis. Jei pats pralaimėčiau, tai pralaimėjimus aš priimu puikiai ir moku su jais susitaikyti, čia nėra nieko blogo - grįši į salę, treniruosiesi ir vėl būsi viršuje. Bet ta kova ir tas teisėjavimas mane žlugdo - tu atiduodi treniruotėse labai daug, būni toli nuo namų. Žmonės to nemato - mano, kad tu magiškai, automatiškai numeti svorį, išeini ir kovoji. Bet galiausiai atsigavau. Žinojau, kad eisiu į profesionalus, tik nežinojau, kada. Po olimpinių žaidynių gavau keturis pasiūlymus. Tuo metu nežinojau, kas profesionaliame bokse yra vadybininkas, „promoteris“ (bokso agentas, - LRT.lt), gavau pasiūlymą ir iš to, ir iš to, galvojau, kaip reikės pragyventi, kokios bus sutartys, ar manęs niekas neapgaus. Visi man sakydavo, kad mane apgaus. Nežinojau tų sutarčių, nežinojau, ką aš galiu gauti. Pats pasirašiau pačią paprasčiausią sutartį, kuri tęsiasi iki dabar, bet jau liko nedaug, metai, ir viskas pasikeis“, - apie išgyventas emocijas po Rio žaidynių pasakojo E. Pasibaigus žaidynėms E. „Manęs ieškojo, niekam pats nepaskambinau. Gavau pasiūlymą iš Kanados, Japonijos, du pasiūlymus iš JAV. Atsisėdau, pasišnekėjau, turėjau žmogų Vokietijoje, kuris mane įkišo į APB, matė, kaip kovojau Bundeslygoje. Jis žinojo, kam aš patinku, gavau sutartį, paskaičiau, pažiūrėjau, kokie ten žmonės. Žinojau Richardą Schaeferį, kuris ilgą laiką buvo Floydo Mayweatherio agentas, buvo vienas iš organizacijos „Golden Boy“ pagrindinių įkūrėjų. Taip pat pažinojau savo vadybininką Shelly Finkelį, kuris buvo ir Tysono, ir Holyfieldo vadybininkas. Pasiskaičiau apie visus, pažiūrėjau, ar neapgaudinėja, internete pasižiūrėjau. Pasirašęs sutartį E. Stanionis pirmą kovą kovojo JAV, Los Andžele. Kaune gimusiam E. „Buvo labai keista. Atvykau treniruotis į „Wild Card“ bokso salę, kur anksčiau žiūrėjau, kaip Manny Pacquiao treniruojasi, tai buvo labai įspūdinga. Pirmos kovos yra tokios. Pirmą kovą laimėjau. Bet nuo pirmos kovos rašiau ir prašiau, kad man duotų stipresnius oponentus, aš nenorėjau būti kaip kiti, kurie laimi pirmas 20 kovų, bet kaunasi su prastais kovotojais. Man naudos iš to nebus, norėjau visada sunkių kovų ir save išbandyti. Aišku, suprantu, kad tai nėra sprintas, tai maratonas ir viską reikia daryti nuosekliai, tą jie ir darė. Aš nieko negaliu nuspręsti už savo vadybininką ir agentą, jie man duoda kovotojus, aš jiems sakau „taip“. Niekada nesu pasakęs, kad nenoriu su kuo nors kovoti, visada sutikdavau su visomis kovomis“, - apie startą profesionaliame ringe pasakojo E. Kaip minėjo ir pats boksininkas, treniruotis E. Stanionis pradėjo legendinėje „Wild Card“ bokso salėje, o su juo dirbo ir šio sporto legenda, ne vieną pasaulio čempioną išugdęs, dėl darbo su Migueliu Cotto ir Manny Pacquiao išgarsėjęs F. „Turėjau labai didelę atsakomybę, sportavau legendinėje salėje pas Freddy Roachą. Jaučiausi atsakingas, nes turiu pasirodyti gerai, kad ir salės įvaizdžio nesugadinčiau. Treniruotėse atiduodavau save visą ir niekada savęs neklausdavau, ar esu pasiruošęs kovai, nepaisant tų momentų, kai kovodavau traumuotas. Freddie mane gerai vertino. Per sparingus nokautavau daug neblogų priešininkų, nelaimėdavau, būdavo daug gilių nokautų. Jis mane vertino labai gerai, kiek girdėjau, jis mano vadybininkui sakė, kad aš antras žmogus po Manny Pacquiao, kuris įėjo pro šitas duris kaip kad jis. Tai buvo toks palyginimas - Manny yra legenda, o aš toks jaunas vaikas iš Lietuvos ir mane jau taip aukštai vertina. Aš nemėgstu, kai mane taip giria, noriu būti tyliai ramiai ir siekti savo tikslų“, - apie neįtikėtiną ir filmo scenarijaus vertą startą pasakojo E. „Nebuvau patenkintas pradžioje. Pirmoje kovoje kovojau tik keturis raundus, nors prašiau šešių. Bet jau anksti pradėjau kovoti su gerais kovotojais. Teko kovoti su gruzinu, kuris turi daug patirties. Tai buvo kova, kuri galėjo būti per anksti, bet buvau jai pasiruošęs ir man buvo nesvarbu. Nors dauguma filmų apie boksą rodo romantišką profesionalaus kovotojo gyvenimą, realybė yra kiek kitokia. Kaip pasakoja E. „Pradžioje ten būdavau keturis ar penkis mėnesius. Būdavo sunku - toli nuo šeimos, nuo draugų. Gerai, kad tuo metu su manimi būdavo draugė, bet jai teko grįžti. Buvo chaosas. Viskas buvo keista, viskas buvo kitaip. Daug treniruodavausi, persitreniruodavau. Būdavo sunku prabūti vienam, būdavau visiškai vienas, neturėjau nei draugų - nieko. Tiesiog eini į treniruotę, grįžti namo, būni vienas. Nėra jokios romantikos. Jokių premijų negavau, mano atlyginimas tada buvo ganėtinai mažas, dabar pamažu kyla, bet nėra toks, koks turėtų būti“, - apie sunkias akimirkas kalbėjo E. Kaip ir mėgėjų ringe, E. Stanionis pajuto momentą, kad yra tinkamame kelyje profesionalų bokse. Šis momentas - praėjusių metų kova su Justinu DeLoachu, kurią E. Stanionis laimėjo nokautu. „Kova su Justinu mane pastūmėjo, tai buvo pagrindinė vakaro kova. Visi manė, kad ta kova parodys, kas aš esu, o ir jis turėjo šansą pakilti. Prieš kovą, manau, buvau pačios geriausios formos karjeroje. Tą dieną puikiai atsikėliau, gerai jaučiausi, buvau laimingas ir tą kovą laimėjau. Tik po to jau reikėjo likti dar vienai kovai, nors jau buvau persitreniravęs. Visai netrukus E. „Šita kova man buvo svarbi. Tai buvo dvylikos raundų kova, niekas Lietuvoje nėra kovojęs dvylika raundų, bent jau nieko nežinau. Gavau gerą priešininką, pasiruošimo etape buvo visko. Pasakyčiau, kad tai buvo viena blogiausių mano kovų. Tikrai nebuvau gerai pasiruošęs, nebuvau visiškai sveikas ir kovodamas gavau traumą. Tad negalėjau parodyti visko. Naktį prieš kovą turėjau daug pokalbių su savimi, nes žinojau, kad galėsiu eiti toliau, jei laimėsiu“, - Puerto Riko kovotojo iššūkį ir pergalės svarbą apibūdino E. Šiuo metu E. Stanionio tikslas yra absoliučiai aiškus - WBA diržas. „Didžiausia mano svajonė yra laimėti WBC diržą - žaliąjį, istorinį diržą. Tai labiausiai vertinamas diržas, prestižinis. Iškovoti diržą ir perrašyti Lietuvos istoriją būtų nuostabu. Esame tik du kovotojai iš Lietuvos, besikaunantys tokiu lygiu, tad kol kas abu kuriame istoriją“, - su šypsena veide apie svajonę kalbėjo E. Interviu portalams delfi.lt ir lrytas.lt E. Stanionis minėjo, kad karjerą nori baigti būdamas 31 metų. „Norėčiau dar ketverius metus kovoti ir karjerą baigti olimpinėse žaidynėse. Tą dieną taip sakiau, šiandien taip sakau, gal tai pasikeis, negaliu pasakyti. Šis sportas nėra kaip žaidimas, jis labai išsekina, kiekviena stovykla ką nors iš tavęs atima. Vieni sako, kad nuo 31 metų yra pikas, kiti sako, kad tai nėra pikas, nežinau, nežinau, kada bus mano pikas. Gal vėliau jausiuosi geriau ir sakysiu kitaip, bet mano planas yra 31 metų baigti karjerą. Šiandien sakau taip, bet ateityje gal mintys pasikeis“, - svarstė E. Paklaustas, ar baigęs karjerą norėtų tapti treneriu, E. „Treniruoti nenoriu. Tai yra per didelis darbas, žinau, kiek reikia važinėti. Aš visą savo karjerą atkeliavau. Aš neturėjau net to gyvenimo, neturėjau švenčių: mokyklos ar universiteto baigimo, gimtadienių. Galėčiau rankos pirštais suskaičiuoti, kiek esu šventęs. Labai daug visko nemačiau ir daug šeimos švenčių teko praleisti, tad noriu pagyventi pabaigęs sportą“, - teigė E.
Taip pat skaitykite: Lietuvos ir pasaulio bokso prizai
Šie sportininkai įkvepia jaunąją kartą siekti aukštumų bokso sporte ir garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Pasaulio futbolo monumentai
tags: #didziausi #bokso #apdovanojimai