Šiame straipsnyje nagrinėjami sporto politikos ypatumai Lietuvoje, darbo pokalbių subtilybės ir motyvacinių laiškų svarba siekiant karjeros sporto srityje, taip pat aptariami didžiausi sporto pasiekimai darbe.
Sporto politika Lietuvoje: tarp profesionalų ir mėgėjų
Diskusijoms apie sporto geopolitiką vis dažniau skambant, komandoms suteikiant šalių garbę ginančių kariuomenių epitetus, o Europos institucijoms rašant „Baltąsias knygas“, kyla klausimas apie sporto politiką Lietuvoje. Ar egzistuoja žodžių junginys „Lietuvos sporto politika“?
Nors Lietuvos biudžete numatomi asignavimai sportui nuolatos auga, viešojoje erdvėje jaučiamas nepasitenkinimas priimamais sprendimais - nuo prastai išplėtotos infrastruktūros norintiems sportuoti mėgėjams iki netinkamo premijų paskirstymo už pasiektas pergales. Šie pavyzdžiai atspindi profesionaliojo ir sporto visiems skirtį.
Viena vertus, įspūdis, jog valstybė teikia pirmenybę profesionaliajam sportui, gali susidaryti dėl privataus verslo indėlio. Kūno kultūros ir sporto valdymo funkcijas vykdančios valstybės institucijos bendradarbiauja su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Privataus verslo subjektai, turėdami teisę dalyvauti sporto valdyme, skirdami lėšų, tikisi atlygio. Investuotojas renkasi didžiausias žiūrovų auditorijas pritraukiančias sporto šakas, tokiu būdu tikėdamasis išgarsinti savo kompanijos vardą. Lietuvoje daugiausiai dėmesio sulaukia krepšinis.
Valstybė, turinti rūpintis visais esamos sistemos elementais, nebūtų pajėgi prilygti privačių finansinių šaltinių srautams, besikoncentruojantiems ties keliomis sporto šakomis, taigi negali išlyginti ir susidariusių paramos disproporcijų. Analizuojant viešąjį diskursą, preferencijų teikimas profesionaliajam sportui nėra vien klaidingas įspūdis, nulemtas aktyvaus privataus sektoriaus dalyvavimo. Valdančiųjų pasisakymuose sportininkų pasiekimai suvokiami kaip valstybės prestižo ir garbės rodikliai. Toks instrumentinis sporto traktavimas yra sovietinės tradicijos tąsa, kada dirbta dėl medalių, o kiekviena pergalė buvo šansas parodyti socialistinės kultūros ir sovietų liaudies pasiekimus. Šalis, remdama profesionalius sportininkus ir tikėdamasi jų būsimų pergalių, projektuoja įgysiamą prestižą ir statusą.
Taip pat skaitykite: Triuškinančios futbolo pergalės
Visgi Lietuvos sporto politikos trūkumas - nepakankamas rūpinimasis sporto infrastruktūra, skirta mėgėjams, nors rengiamose sporto strategijose būtent sportui visiems skiriama daugiausiai dėmesio, esą fizinė veikla - tai sveikesnio ir dvasiškai vertingesnio žmogaus ugdymo sudėtinė ir labai reikšminga dalis. Profesionalų pasirodymų varžybose stebėjimas taip pat turi emocinį poveikį, skatina vienybės ir pasididžiavimo jausmą.
Sporto nauda asmeniniam ir profesiniam gyvenimui
Visame pasaulyje garsi „Nike“ trenerė Joslyn Thompson teigia, kad sportas yra svarbus kiekvienam žmogui, nes taip galima pažinti save ir kontroliuoti savo nuotaiką kiekvieną dieną. Ištvermė ir ryžtas, kurių prireikia treniruotės metu, gali praversti ir kasdienėje veikloje, susidūrus su stresinėmis situacijomis darbe ar namuose. „Sportas yra idealiai mane apibūdinantis žodis. Tai - kas aš esu kasdien, nesvarbu, kokioje situacijoje, asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Nors sportuoju intensyviai, kiekvieną dieną to mokau kitus, vis dėlto treniruotėse nuolatos save išbandau. Labai svarbu gerbti savo kūną, o tam pasiekti svarbu ne tik alinti save treniruotėse, bet kartu rasti visumos balansą. Sportuoti taip pat reikia taisyklingai ir atsakingai“, - patirtimi dalijasi 14 metų asmeninės trenerės ir sporto terapeutės patirtį turinti J. Thompson.
- Nesiekiantiems sportinių aukštumų, trenerė pataria sportuoti ne mažiau 2-3 kartus per savaitę. Šis tempas padės ne tik sustiprinti kūną, bet ir palaikyti ištvermę. Svarbu rinktis treniruotes, kuriose būtų subalansuota jėga, ištvermė ir judrumas.
- Daugelis dar prieš užsiimant aktyviu sportu, pradeda galvoti apie mitybos įpročių keitimą. Dažnai šie pokyčiai būna drastiški - atsisakoma miltinių patiekalų, riebalų, pieno produktų ir pan. „Savo klientams bandau įteigti, kad visose srityse reikia ieškoti balanso. Negalima tiesiog atsisakyti kažkokios srities produktų. Vartokite baltymus, angliavandenius, riebalus, tačiau patariu rinktis kokybiškus produktus.
- Norint, kad sporto salėje praleistos ilgos valandos atneštų rezultatus, svarbu derinti kelias sveikos gyvensenos praktikas. Trenerė išduoda, kad ji didžiąją laiko dalį praleidžia ne tik treniruotėse, bet ir ilsėdamasi, miegodama bei medituodama. „Turime rūpintis ne tik savo kūnu, bet ir protu. Reikia rasti laiko susikaupti, treniruoti savo kūną iš vidaus. Nors tai atrodo elementarus patarimas, nustebtumėte, kiek žmonių šį žingsnį praleidžia ir sulaukia fizinių pokyčių daug lėčiau, be to, jie daug dažniau kenčia dėl raumenų skausmo“, - pabrėžia J.
- Trenerė ragina neviršyti savo jėgų. Pradėdami treniruotis, žmonės dažnai būna pernelyg entuziastingi ir užsibrėžia per didelius tikslus. Šis pradedančiųjų entuziazmas greitai praeina ir žmogus nusivilia: juk tiek pastangų įdėjo, o lūkesčių savo nepateisino.
- „Žmonės dažnai pagal savo poreikius pasirenka klaidingą treniruočių programą. Pavyzdžiui, norintys sureguliuoti kūno svorį, turėtų koncentruotis ne į kardio pratimus, o derinti juos su jėgos treniruotėmis“, - pažymi sporto terapeutė. Žmonės, kurie nori pasiekti greitų rezultatų ir pasirenka didelio intensyvumo treniruotes, turėtų nepamiršti jas derinti su kitomis sveikos gyvensenos praktikomis: subalansuota mityba, tinkamu organizmo aprūpinimu vandeniu, kokybišku poilsiu naktį ir pan. Sportuojant, palaikant mitybos balansą ir reguliariai ilsintis, didinama kūno stiprybė. Anot Joslyn Thompson, tai būtinas aspektas, siekiant ilgesnės gyvenimo trukmės: „Aš senstu, bet darausi vis stipresnė. Tai nuostabus pojūtis, griaunantis baimes ir stereotipus.
Parolimpinis sportas Lietuvoje: pasiekimai ir iššūkiai
Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės - tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Nuo 1988 m. po olimpinių žaidynių vyksta ir kiek kitokios rungtynės. Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova - ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje. Šis mūšis visuomenėje tampa vis labiau pastebimas.
Nors pats judėjimas prasidėjo 1948 m. nuo vietinės reikšmės varžybų Didžiosios Britanijos Antrojo pasaulinio karo veteranams, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų. Nepaisant pasaulyje augančio dėmesio žaidynėms, Lietuvos neįgaliųjų čempionatų pagrindiniai žiūrovai dažniausiai būna patys sportininkai ir jų treneriai. Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi - aukso. Tačiau ne tik žiūrovai nepakankamai vertina Lietuvos parolimpiečių pasiekimus. Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams taip pat ženkliai skiriasi. Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik 116 tūkst. eurų, už antrąją - 58 tūkst., o už trečiąją - 43 tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst., 9 tūkst. ir 6 tūkst. eurų, t. y. beveik septyniais kartais mažiau. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams.
Akivaizdu, kad sportuojančiųjų ir jų artimųjų entuziazmas negali būti vienintelis pasiekimų variklis. Neįgaliųjų sportas progresuoja ir pritraukia daugiau investicijų, todėl, norint konkuruoti pasauliniu lygmeniu, mamos masažų, trenerių savanorių ir asistentų-studentų pastangų nebeužtenka. Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio.
Taip pat skaitykite: Didžiausias krepšinio renginys
Plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai - Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošiasi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis - pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie važiuoja turėdami aiškius tikslus.
„Taip, bijau. Pykina iš baimės“, - sako Edgaras Matakas, šluostydamasis nuo kaktos chloruoto vandens lašiukus. Jo raumeningas treneris Ramūnas Leonas negarsiai nusijuokia ir stebėdamas auklėtinį išsitraukia iš kišenės nedidelį chronometrą. Edgaras vis dar sėdi ant suoliuko baseino kampe. Užsimerkęs ir nuleidęs galvą jis nervingai glosto šviesius plaukus. Plaukimas laikui prieš Rio de Žaneiro žaidynes - labiausiai jaudinanti jo treniruotės dalis, todėl Edgarui reikia truputį daugiau laiko nusiteikti. Išgirdęs komandą „pasiruošti“, jis lėtai atsistoja ant slidžių grindų ir, sulaukęs, kol treneris paims jį už alkūnės, atsargiai nužingsniuoja į starto vietą. Čia plaukikas lieka vienas ir atsistojęs ant tramplino krašto laukia švilpuko, po kurio drąsiai šoks į skaidrų vandenį. S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys. Varžydamasis su šios kategorijos sportininkais, septyniolikmetis lietuvis įvykdė net tris parolimpinių žaidynių „A“ lygio normatyvus, todėl šį rudenį Rio de Žaneire laisvuoju stiliumi gali plaukti 50, 100 ir 400 metrų distancijas. Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m.
„Iš tiesų man patinka ilgos atkarpos, kai galvoji: „Baigsiu, pasiduosiu, bet ne, reikia dar plaukti, reikia sienelę greičiau paliesti.“ Tada dar daugiau noro atsiranda, dar greičiau pradedi plaukti ir baksteli - jau finišas. Pagalvoji: „Baigėsi“. Bet treneris greitai sušunka: „Op!“ Ir vėl viskas iš naujo“, - pasakodamas apie savo treniruočių rutiną Edgaras nusišypso, bet tuoj pat surimtėja. Nors jam tik septyniolika, jis labai retai juokauja ir daugiau klauso nei kalba, o norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine, plaukiodamas nuo vieno krašto iki kito ir skaičiuodamas grybšnius. Edgarui šis laikas patinka, nes, anot jo, treniruodamasis jis dažniausiai lieka tik su savo mintimis - jaučia, kaip suspaustas vanduo praeina pro rankas ir mano, kad beveik gali nuo jo atsistumti. Tačiau ilgai svajoti nepavyksta, nes, viena koja atsirėmęs į trampliną, prie baseino krašto Edgaro visada laukia jo treneris Ramūnas. Jis prižiūri, kad auklėtinis neatsitrenktų į sienelę ir įspėja apie ją lengvu specialios lazdelės bakstelėjimu per plaukiko nugarą. Šiandien ši schema atrodo visiškai suderinta ir dažnai vyksta neištarus nė vieno žodžio. Tačiau Edgaras sako, kad buvo laikai, kai orientavimasis baseine nebuvo toks sklandus: „Skaudėdavo, dažnai atsitrenkdavau į sieneles. Pirštų sąnariai būdavo tiek sutrankyti, kad negalėdavau jų sulenkti. Labai dažnai užplaukdavau ant virvių, nunerdavau į kitus takus, susibraižydavau. Mėlynių ant nugaros Edgaras turi ir šiandien. Nei grybšnių skaičiavimas, nei trenerio pastangos ir išbandyta metodika negali visiškai apsaugoti nuo varžybų jaudulio, kuris kartais jauną vaikiną nuveda ne ant apdovanojimų pakylos, o į svetimą taką.
„Paskutiniai metrai būna labai sunkūs. Sukausto kojas, atima rankas… Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną. Tada užkabins takelį, pradės stabdytis… Dėl to aš niekada neprognozuoju. Gal kažko tikiuosi, bet garsiai apie tai nekalbu. Ir, jei paklaustumėte manęs, ko tikimės iš olimpiados, atsakyčiau, kad norime pagerinti rezultatą, kurį turim, ir daugiau nieko“, - užbaigdamas mintį Ramūnas įdėmiai pažiūri į auklėtinio veidą, tarsi tikrindamas, kokį poveikį galėjo turėti jo žodžiai.
„Girstučio“ baseinas, kuriame Edgaras ruošiasi parolimpinėms žaidynėms, jam pažįstamas nuo mažens. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus. Tuomet jis, būdamas vienuolikos, apsilankė ir pirmoje plaukimo treniruotėje, į kurią jį pakvietė klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas. Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos. Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas. Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga. Pasibaigus jai, Ramūnas dažniausiai nuveža auklėtinį namo, tačiau, net ir būdamas kitoje vietoje, Edgaras sako, kad vis tiek galvoja apie plaukimą: „Mintys vien apie sportą. Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu, ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu. Edgaro užsispyrimas patinka Ramūnui, kuris pats kažkada buvo plaukikas. Jis žino, kad jo auklėtinis nėra buvęs nė vienoje sporto stovykloje, o „Girstučio“ baseino dalis su 50 metrų takais likus mėnesiui iki žaidynių liks be vandens, nes vasarą jos neverta išlaikyti finansiškai.
Taip pat skaitykite: Pralaimėjimas pasaulio čempionate
„Aš esu griežtas, treniruoju jį kaip sveiką. Stengiuosi treniruoti kaip sveiką. Ir save net pagaunu: „Blemba, na tu iš jo tiek daug nereikalauk…“ Kartą buvau toje vakarienėje, kurios vyksta tamsoje. Ir supratau, kad nematyti - reiškia gyventi visiškai kitaip. Iš tikrųjų Edgarui labai sunku, bet jis viską padaro gerai. Jis iš manęs reikalauja, ir aš stengiuosi jam duoti kuo daugiau“, - pasakoja Ramūnas ir tuoj pat priduria, kad dažnai po ilgiau nei dvi valandas trukusios rytinės treniruotės Edgaras atsisako eiti namo ir prašo papildomų startų. Tokiais atvejais treneris beveik niekada nenusileidžia - pakelia balsą ir veja sunkiai kvėpuojantį sportininką į rūbinę.
Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra - moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais - Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių. Nors jų bute visai nedaug daiktų, atrodo, kad kiekvienas jų turi savo vietą - ir spinta, ir sofutė, ir televizorius, ir dviaukštė Edgaro bei sesės Livetos, ir mažytės Viltės lovos. Medalių ant sienų arba diplomų rėmeliuose nesimato ir, jei nebūtų žinoma, kad Edgarui priklauso trys parolimpiniai „A“ lygio normatyvai, būtų beveik neįmanoma įtarti, kad čia gyvena aktyviai sportuojantis Lietuvos rinktinės narys.
„Mums tada vėlai vakare pranešė. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Tiesiog euforija apima, kai pagalvoju, kad jo svajonė išsipildė, nes Edgaras mums visąlaik sakė: „Aš tai padarysiu ir nesvarbu, kaip.“ Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis. Apie sportą su savo vaiku ji beveik nekalba, nes tai trukdo jo nusiteikimui prieš varžybas, o grįžęs iš treniruotės Edgaras iš karto krenta į lovą. Trumpos žinutės: „Sveikas, gyvas“, „Turiu medalį“, „Lauk, greit grįšiu“ dažniausiai tampa vienintele pokalbių apie plaukimą alternatyva, todėl Edgaro tėvai visada stengiasi laikyti telefonus prie savęs.
Vaikų užsispyrimas stebina Edgaro tėvus - nors tėtis stengiasi nuvežti sūnų į baseiną, dėl laiko stokos ne visada spėja tai padaryti. Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats. Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti. „Kartą su juo važiavau troleibusu ir trumpam išėjau nusipirkti bilietėlio. Iš karto išgirdau ant Edgaro rėkiančią moteriškę. Mano sūnus jai sakė: „Aš nematau, tuoj ateis mama.“ „Tu stok!“ - kirto moteris ir vos netrenkė rankinuku jam per kuprą. Edgaras supranta mamą, tačiau apie problemas vis tiek kalba nenoriai. Tik juokiasi, kad po atsitrenkimų baseine jis nebebijo kliūčių gatvėje.
Sandra sako, kad jos sūnus į viską žiūri optimistiškai ir labai nemėgsta skųstis. Net ir tada, kai pradėjo silpti regėjimas, Edgaras tylėjo. Ilgą laiką tėvai galėjo tik įtarti, kad su jų vaiku vyksta kažkas, apie ką jis nenori niekam pasakoti. O tuo metu Edgaro matomas vaizdas vis stipriau susiliedavo ir šviesos, kurias anksčiau jis galėjo atskirti, palaipsniui geso. „Man buvo be galo skaudu, nes jis mano sūnus. Kai pati jaunystė, kai jis galėtų džiaugtis gyvenimu, jis nemato. Vaikšto su mama už rankos. Aš ilgai su tuo nesusitaikiau, vis ėjau pas gydytojus turėdama vienintelę mintį: „O gal? Tačiau, laikui bėgant, Edgaro šeima susigyveno su jo apakimu. Ir Edgaras tai daro - praleidžia daug laiko su draugais, prašo mamos apibūdinti ką tik gimusią sesę ir svajoja įrašyti į knygas savo pergales bei rekordus. Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta.
Keturi suaugę žmonės ir dvejų metų mergaitė beveik kasdien ateina prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus langų. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje. Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą. Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik 1997 m. rudenį, kai paskambins gydytojas ir pasakys, kad lengvaatletė Ramunė Adomaitienė - mažytės mama ir suaugusiųjų dukra bei sesuo - pagaliau atsibudo iš komos.
Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje - tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai - tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m. „Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet į sporto salę pradėjau eiti nuo mažens. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems. Nors pati dar nesitreniravau, jau dalyvavau sportiniame procese ir visus pažinojau“, - juokiasi Ramunė, taip ir nesugebėjusi prisiminti dienos, kai pirmą kartą pamatė stadioną. Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti - dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių.
„Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, - kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti. Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie - viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą. Savo jaunystę, ambicijas ir jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą. Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie profesionalią lengvaatletės karjerą kasdien nyko, kol vieną dieną dingo visai. Išėjusi iš profesionalaus sporto, Ramunė vis tiek neišsiskyrė su fizine veikla - net ir treniruodama mokinius…
#
tags: #didziausias #pasiekimas #sporte #darbe