Jėgas stiprinančių augalų bei įvairiausių stebuklingų nuovirų galia tikėta dar neatmenamais laikais. Viso pasaulio legendose sutinkama daugybė pasakojimų apie paslaptingus galios gėrimus, suteikiančius mitiniam didvyriui nežmoniškos jėgos, kurios pagalba jis įveikdavo, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus priešus: milžinus, drakonus, kitas fantastines būtybes. Straipsnyje bandoma išnagrinėti dopingo vartojimo sporte istoriją, pradedant nuo seniausių laikų iki šių dienų, aptariant etinius, teisinius ir geopolitinius aspektus.
Seniausi laikai ir pirmieji bandymai didinti pajėgumą
Dar Antikos laikais manyta, kad kai kurių gyvūnų kūno dalys ar egzotiški augalai geba suteikti ypatingos gyvybinės energijos. Pavyzdžiui, į miltelius sutrintas raganosio ragas buvo užgeriamas vynu, o iš retų žolelių ruošti specialūs, kūną ir dvasią neva sustiprinantys viralai. Šioji senovinė farmakologija buvo tampriai susieta su magiškais to meto vaizdiniais, kurių nesugebėjo išguiti net su „demoniškos prigimties“ žolininkyste nuolat kovojanti viduramžių krikščionybė.
Dopingo vartojimo pradžia sporte
Vėlesnių amžių šviesuoliai liovėsi tikėti stebuklais ir daugiau pradėjo remtis moksliniais tyrimais. Netrukus pastebėta, kad kai kurios cheminės medžiagos iš tiesų veikia organizmą labiau, nei kitos: tonizuoja, malšina skausmą ir pakelia ištvermingumo kartelę, tam tikram laiko tarpui suteikia papildomų jėgų. Tai, kad tie pirmieji preparatai dažnai buvo narkotiniai ir itin žalingi organizmui, tuomet dar ne visai suvokta. XIX a. populiarėjo sportas, o sportui reikėjo savų supermenų. Kartais teigiama, kad pirmieji įvairiais stimuliatoriais pradėti šerti lenktynių žirgai. Dažnas tuometinis ristūnų savininkas tame neįžvelgė nieko smerktino. Trumpalaikis gyvūnų „sustiprinimas“ aktyvinančiomis priemonėmis orientuotas tik į momentinį rezultatą. Vėliau visiškai nualinti, susargdinti ir niekam nebereikalingi keturkojai būdavo tiesiog numarinami.
XIX a. sportininkų gyvenime ankstyvasis dopingas taip atrado savo nišą. Tarp Prancūzijos dviratininkų paplito vadinamasis „Marianio vynas“ - alkoholinis gėrimas su jame esančiu kokainu. 1904-iais, olimpinių žaidynių Sent Luise metu, maratono bėgime nugalėjo Thomas Hicksas, kuriam distancijoje nualpus, jo treneris dukart sušvirkštė sulfato strichnino ir pasiūlė nuryti kelis gurkšnius konjako. Finišavęs T.Hicksas iškart atsidūrė ligoninėje, užtat vėliau džiaugėsi oficialiu nugalėtojo- olimpinio čempiono titulu.
Dopinginį sportininkų racioną sudarė tiek tuomet laisvai parduodamas „vaistas nuo visų ligų“ - kokainas, heroinas, tiek, atrodytų, ir nekaltas kofeinas. Dažnas farmakologinio ar medicininio išsilavinimo neturintis treneris savo nuožiūra sukurdavo jo paties manymu efektyviausią receptūrą. Vargu ar dabar suskaičiuosi, kiek pergalių tuomet pasiekta veikiant stebuklingoms piliulėms bei injekcijoms? Savaime suprantama, augo ir nepatenkintųjų nešvaria kova sporte, skaičius.
Taip pat skaitykite: Dopingo pasekmės krepšiniui
Pirmieji draudimai ir terminų apibrėžimai
Pirmą kartą stimuliuojančių preparatų - dopingo vartojimą profesionalaus sporto pasaulyje 1928 metais uždraudė Tarptautinė lengvosios atletikos federacija. Jos apibrėžta ir tai, kas yra dopingas: „Dopingu vadinamas sąmoningas bet kurio stimuliatoriaus vartojimas, kuris negali būti laikomas natūralia priemone siekiant pagerinti asmeninius sportinius rodiklius“. Ten pat pirmąkart numatytas ir šalinimas iš varžybų už nesąžiningą konkuravimą. Beje, paties termino „dopingas“ kilmė tiksliai nenustatyta. Gali būti, kad europiečių kolonistai tiesiog adaptavo Pietų Afrikos genčių kalbose sutinkamą kvaišinantį gėralą reiškiantį žodį „dop“.
Nauji stimuliatoriai ir griežtesnė kontrolė
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo sunkiau prieinamais tapę ir pavojingais narkotikais paskelbti heroinas bei kokainas užleido vietą nervų sistemą stimuliuojančiam amfetaminui, kuriuo, norint sustiprinti kovines savybes, karo metais būdavo aprūpinami JAV ir Didžiosios Britanijos kariai. Socialistinio lagerio šalių treneriai savo sportininkams švirkštė testosteroną, o 1958 m. amerikiečių gydytojas Johnas Bosney Ziegleris sukūrė metandienoną, dar kitaip vadinama dianaboliu, - pirmąjį anabolinį steroidą. Nepaisant kelių nuo dopingo vartojimo „perdegusių“ sportininkų mirčių, į „savęs stimuliavimą“ po senovei nebuvo žvelgiama itin griežtai. Iki to laiko, kol 1967 daugiamylių lenktynių trasoje negyvas krito vienas geriausių britų dviratininkų trisdešimtmetis Tomas Simpsonas, mėgęs prieš varžybas amfetamino poveikį sustiprinti alkoholiu.
Netrukus Tarptautinio olimpinio komiteto iniciatyva įkurta kovos su dopingu komisija. Dar po metų pasirinktinai pradėti tikrinti olimpinių žaidynių atletai. Anaboliniai steroidai pripažinti draudžiamais tik 1975-siais. Prieš tais juos vartojantys sportininkai nerizikavo nei savo karjera, nei reputacija.
Kova su dopingu: etiniai ir teisiniai aspektai
Žinoma nuo to laiko buvo sukurta dar galybė kitų stimuliuojančių preparatų. Sportininkų organizme juos aptikti darosi vis sunkiau, bet vietoje nestovi ir dopingo kontrolierių technologijos. Tad įvairūs apgaulingi taisyklių pažeidimai sporte - tai iškristalizuotas visos visuomenės kuriamas melas, lyg kreivas veidrodis, metaforiškai pabrėžiantis aktualias kriminologines problemas. Sportui, kaip ir bet kokiems kitiems žaidimams, ir žmogaus veiklai kaip tokiai esmiškai būtinas susitartų taisyklių (priimtino elgesio būdų) laikymasis. Kai nesilaikoma visuotinai ir pabrėžtinai, tai gali tapti pamatiniu viešuoju rūpesčiu. Sporte už paskirų valstybių politinius piktnaudžiavimus (nuo sportininkų (pa)pirkimo iki segregacijos), sutartus rezultatus ar tarptautinių organizacijų sisteminę korupciją dar pastebimesnis taisyklių nesilaikymo (deviacinio elgesio) pavyzdys yra dopingas.
Apie problemą Dopingą sporte galima nagrinėti ir aptarinėti iš įvairių perspektyvų: etinės, teisinės, geopolitinės. Straipsnyje bandoma šiuos tris požiūrius jungti, išsyk apsibrėžiant, kad atspirties taškas yra garbingas elgesys, o apgaulė - smerktina. Tokiai vertybinei starto pozicijai pagilinti paprastai pasitelkiami kantiškieji kategoriniai imperatyvai: elkis taip, kad tavo elgesio modelis galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu, ir traktuok kitą ne kaip priemonę savo tikslams pasiekti, o kaip tikslą savaime. Taigi apgaulė sporte yra ir saviapgaulė, nes sportininkas, negarbingai elgdamasis su savo varžovais ir kartu pats būdamas tapęs žaidimo dalimi, pažeidžia ir savo paties (pačios) integralumą. Tokia įžvalga bent jau teoriškai išspręstų žymiąją kalinio dilemą: jeigu sportininkai kitame matytų savo atvaizdą, jie turėtų rinktis garbingą žaidimą, nes kantiškoje paradigmoje nėra erdvės įtarumui, vedančio prie egoistiško ir nepasitikančio kitais sprendimo - apgaudinėjama, nes taip esą lengviau, nes visi taip daro, o tie, kurie nedaro, nukenčia arba lieka vieniši. Dopingas kelia didžiulę grėsmę sportininkų sveikatai. Antra, veiksmai, susiję su draudžiamų medžiagų ir metodų vartojimu, stato į mažiau palankią padėtį sąžiningus sportininkus.
Taip pat skaitykite: Statistika apie dopingą futbole
Suvokdami, kad sportininkai nėra nei šventieji, nei visiški cinikai, toliau laikysimės subalansuoto požiūrio, pastebėdami, kad dopingo vartojimas yra susijęs su daugybe kitų socialinių reiškinių, yra nuolat jų veikiamas ir pats daro jiems poveikį. Formaliai dopingo vartojimo priežastis galima skirti į vidines (susijusias su pačiu sportu) ir išorines - veikiau nulemtas politinių, konjunktūrinių ar sisteminių veiksnių. Pastariesiems iliustruoti, be kita ko, pasitelkiamas socialistinio sporto paveldas, apaugęs tradicijomis, įpročiais, наши победили sporto samprata etc. Tų problemų vienas mazgų - masinio dopingo vartojimo korpusas, išlindęs Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD žurnalistų dėka.
Dopingo skandalai ir tyrimai
Nemalonumai prasidėjo 2014 m. gruodį - „pirmajam kanalui“ parodžius dokumentinį filmą „Slaptasis dopingas“ (Die Geheimsache Doping: Wie Russland seine Sieger macht). Žinomo dopingo eksperto, tiriamosios sporto žurnalistikos aso Hanso Joachimo („Hajo“) Seppelto filme pasakojama, kaip Rusijos lengvaatlečiai savo trenerių paskyrimu sistemingai vartojo draudžiamus preparatus. Pagrindinius vaidmenis filme atliko lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus - buvęs Rusijos antidopingo agentūros (toliau - RUSADA) darbuotojas. Iš pradžių ARD filmas nebuvo rimtai priimtas už sporto žurnalistikos ribų, pasipylė kaltinimai falsifikacija, siekiant sutepti gerą Rusijos sportininkų vardą. Nepaisant to, Tarptautinė antidopingo agentūra (toliau - WADA) reagavo žaibiškai - buvo įsteigta speciali nepriklausoma tyrimo komisija, vadovaujama WADA įkūrėjo, buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto (toliau - TOK) viceprezidento Richardo Poundo. Tyrimas truko ilgiau nei šešetą mėnesių ir 2015 m. lapkričio 9 d. buvo paskelbti pirmieji rezultatai - jais remiantis buvo apkaltintos organizacijos, pareigūnai, atletai, ir buvo rekomenduota diskvalifikuoti Rusijos lengvosios atletikos federaciją. 2016 m. sausio 14 d. buvo pristatyta antroji WADA ataskaitos dalis. Ji apėmė tris skyrius - pirmasis apie kriminalines schemas, susijusias su Tarptautinės leng¬vosios atletikos federacijos (toliau - IAFF) valdymu; antrasis - elektroninis susirašinėjimas tarp IAFF generalinio sekretoriaus Nicko Daviso su ilgamečio federacijos prezidento Lamine‘o Diacko sūnumi Papa Massata Diacku. Trečiasis skyrius skirtas ARD ir „Sunday Times“ įtarimams, nukreiptiems į IAFF ir abejotinus (korumpuotus) antidopingo testų rezultatus.
Tarptautinės antidopingo taisyklės ir organizacijos
Dopingo draudimo ir vartojimo peripetijos Pirmą kartą TOK antidopingo taisykles nustatė 1967 m. 1970 m. buvo pareikalauta, kad per kiekvienas varžybas būtų tinkamos sąlygos atlikti tyrimus ir kad kiekvienas atletas sutiktų pereiti medicinos kont¬rolę. Kiekvienas, nesutikęs pereiti tokios kontrolės, ar tas, kurio testai buvo teigiami, buvo diskvalifikuojamas iš tolesnių varžybų. Kai šachmatininkė paprašė eiti pagal taisykles, Kasparovas „nusistebėjo“, kaip gi jį, pasaulio čempioną, galima apskritai įtarti apgaudinėjus. Tokie sportininkai, matyt, negali pralaimėti, pasijausti silpstantys ar atsiliekantys, išlikimas lyderiu jiems yra svarbiau už etiką, principus ar netgi rūpestingai saugomą reputaciją. Dėmės, susijusios su dopingo vartojimu, metė šešėlį ant plaukikų, dviratininkų, lengvaatlečių ir kitų sporto šakų atstovų. Taigi pirmiausia čia kalbama apie vadinamąsias cgs (centimetrų-gramų-sekundžių) sporto šakas; lyginant su jomis sportiniuose žaidimuose atleto pasirodymą nulemia daugiau kompleksinių faktorių, kuriuos santykinai sudėtingiau paveikti dopingu.
Atletų pavardės buvo pranešamos tarptautinėms konkretaus sporto federacijoms, ir jiems galėjo būti skiriamos papildomos sankcijos. 1980 m. Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) suteikė nacionaliniams olimpiniams komitetams teisę visam gyvenimui uždrausti dalyvauti varžybose atletams, vartojusiems dopingą. 1987 m., siekiant suvienodinti standartus, TOK medicinos komisija rekomendavo dvejopą sankcijų sistemą. Ji buvo grįsta atskyrimu vaistų, skirtų gydymuisi, ir cheminių preparatų. Sankcijos priklausė nuo to, ar vartojimas buvo tyčinis, ar neatsargus, taip pat nuo pakartotinumo. Minimali sankcija - diskvalifikavimas vienoms varžyboms ir medalių atėmimas. Diegdama antidopingo priemones, TOK kooperavosi su tarptautine narkotikų kontrolės organizacija Vienoje.
Nepaisant šių pastangų, sportininkų mėginių ėmimas vykdavo nesistemingai ar net prieštaringai. Nacionalinės federacijos dažnai veikdavo pavieniui, bendri mėginių ėmimo, tikrinimo ir saugojimo standartai nebuvo įgyvendinami. Dar didesnė problema buvo ta, kad pareigūnai, kurių pareiga buvo užtikrinti taisykles ir puoselėti sportinius idealus, aktyviai ar pasyviai prisidėdavo prie draudžiamų preparatų vartojimo. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metais (ypač tai būdinga vadinamojo „socialistinio bloko“ valstybėms) daugelis trenerių „drąsindavo“ žaidėjus, kad šie, vartodami dopingą, rodytų kuo aukštesnius rezultatus savo sveikatos sąskaita. Turint galvoje unifikuotą sporto socialistiniame pasaulyje pobūdį, bėda buvo ne tik treneriai, o visa sistema, pastatyta ant apgaulės ir orientuota į politinės šlovės siekimą per sportą.
Taip pat skaitykite: Dopingo kontrolės mechanizmai
1990 m. buvo pranešta apie planus tikrinti atletų šlapimą visose pagrindinėse varžybose, netgi ne olimpiniais metais. Tuo pat metu kitu rimtu iššūkiu tapo kraujo perpylimai. Tikėta, kad savo ar svetimo kraujo perpylimas gali padidinti žvalumą. 1985 m. TOK uždraudė kraujo perpylimą, vis dėlto užtikrinti šio draudimo veikimą buvo labai sudėtinga. Beveik neįmanoma buvo nustatyti, ar atletui buvo perpiltas „nuosavas“ kraujas, jei jis pats neprisipažindavo. O 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės sukėlė tikrą šoką. Iš kanadiečio sprinterio Beno Johnsono buvo atimtas aukso medalis, nes jo šlapime buvo aptikta anabolinio steroido. Pasaulio rekordininko byla sukėlė globalią reakciją: TOK nustatė sankcijas už draudžiamų medžiagų kontrabandą ir susitarė su tarptautinėmis sporto federacijomis dėl TOK Medicinos kodekso abipusio pripažinimo, tuometinės Europos Tarybos narės 1989 m. pasirašė Antidopingo konvenciją etc.
Kitas reikšmingas įvykis kovoje su dopingu - 2009 m. įvesti biometriniai sportininkų pasai. Juos pasitelkus tapo įmanoma aptikti nesąžiningą sportininkų elgesį remiantis netiesioginiais įrodymais (tam tikrais nukrypimais nuo normos pagal ilgalaikius paso rodmenis) - ši naujovė įvesta dėl pastaruoju dešimtmečiu išpopuliarėjusių manipuliacijų krauju. Žmonės, esantys toliau nuo sporto, mėgsta klausti: kodėl dopingas neturėtų būti legalizuotas? Juk matyti, kad kova su juo reikalauja gausybės finansinių ir žmogiškųjų išteklių: sportininkai turi būti sekami, testuojami, tiriami jų mėginiai, be viso to, dar reikia nuolat suspėti su besivystančia modernaus dopingo pramone. Pirmas principinis atsakymas - dopingas kelia didžiulę grėsmę sportininkų sveikatai. Antra, veiksmai, susiję su draudžiamų medžiagų ir metodų vartojimu, stato į mažiau palankią padėtį sąžiningus sportininkus. Sportininkai, siekiantys sportinių rezultatų sąžiningais būdais, nukenčia, nes jų pasirodymas gali būti blogesnis. Tai yra rimtas kontrargumentas dopingo legalizacijos šalininkams: jei dopingas nebūtų draudžiamas, tai visi sportininkai būtų tarsi spiriami vartoti draudžiamas medžiagas, nes kitaip aukštų sportinių rezultatų pasiekti būtų bemaž neįmanoma. Pažymėtina ir tai, kad dopingo vartojimas meta šešėlį ant daugumos sportininkų, nevartojančių rezultatyvumą gerinančių medžiagų. Sportininkai ir su jais susiję asmenys tarpusavyje žaidžia, treniruojasi, važinėja į varžybas, kartu praleidžia laisvalaikį. Tokiu atveju gali susikurti ištisas nesąžiningų asmenų (sportininkų, trenerių, teisėjų, politikų, gydytojų, šeimos narių) tinklas, kurie vieni su kitais nuolat komunikuodami ir vieni kitus kurstydami sugeba pasidalyti įvairia patirtimi bei nuslėpti apgavystes.
2000 m. rugsėjį pateiktoje Jungtinių Amerikos Valstijų beisbolo lygos ataskaitoje nurodyta, kad „švarūs“ sportininkai turi tris pasirinkimus: a) varžytis su dopingo vartotojais žinodami, kad jie gali pralaimėti tiems, kurie turi mažiau skrupulų; b) atsisakyti sporto; c) vartoti dopingą, idant išsilaikytų žaidimo aikštelėje. Būtina paminėti, kad kritinėse sporto filosofijos ir sociologijos studijose apskritai kvestionuojama sąžiningo elgesio sporte sąvoka bei tikslas ir teigiama, kad fundamentalūs sporto principai yra verti palaikymo ir apsaugos, tačiau iš to menka nauda, jei niekas iš tikrųjų nežino, kokie tie principai yra. Taigi reliatyvizmas ir postmodernizmas yra paplitęs ir sporto moksle. Kritinėms studijoms yra artimos vieno iš žinomiausių „apgaudinėtojų“ pasaulyje Lance‘o Armstrongo, septyniskart iš eilės laimėjusio prestižiškiausias dviračių daugiadienes lenktynes „Tour de France“, mintys. Kad ir kaip būtų paradoksalu, sportininkas prisipažino tyčia vartojęs dopingą, tačiau jis to nelaikė apgaule - esą taip darė visi jo pagrindiniai konkurentai. Taigi nepagrįstos naudos iš dopingo vartojimo jis ir negavęs, mat lygiai tokią pat naudą galėjęs įgyti kiekvienas dviratininkas. Taigi išeitų, kad Armstrongas pripažino kažkiek negarbingai elgęsis, tačiau nepripažino apgaulės. Tokia argumentacija primena sąžinės neutralizavimo techniką - kai neigiama arba žala (taip pat - ir auka), arba pats veiksmas, sukėlęs žalą. Tačiau gausybė įrodymų ir ypač tai, kad Armstrongas nuolat žemino ar net grasino tiems, kurie drįso abejoti jo sąžiningumu, liudija būtent apie rafinuotos apgaulės naudojimą, o ne apie (paauglišką) negarbingą elgesį. Panašias mintis, tik kiek sarkastiškesne forma, išsakė ir žmogus, atskleidęs Armstrongo melagystes, pažymėdamas, kad minėta argumentacija gal skambėtų ir visai protingai, jei Armstrongas būtų aštuonerių metų vaikas.
Čia verta paliesti ir nepaprastai talentingų, absoliučių lyderių sportininkų apgaulę ir jos pasireiškimo formas. Šachmatų sporte vienas iš geriausių visų laikų žaidėjų Garis Kasparovas buvo vadinamas ir dievu, ir tironu. Jo prigimtiniais gabumais, darbštumu, valia ir kovingumu niekas neabejojo. Tačiau kartu su šiomis savybėmis kažkaip „sugyveno“ ir sunkiai žabojama agresija bei žeminantis požiūris į kitus. Pavyzdžiui, jis „kaip vaikas“ yra atstatęs ėjimą žaisdamas su legendine šachmatininke Judit Polgбr. Kai ši paprašė eiti pagal taisykles, Kasparovas „nusistebėjo“, kaip gi jį, pasaulio čempioną, galima apskritai įtarti apgaudinėjus. Tokie sportininkai, matyt, negali pralaimėti, pasijausti silpstantys ar atsiliekantys, išlikimas lyderiu jiems yra svarbiau už etiką, principus ar netgi rūpestingai saugomą reputaciją. Toks kiek chamiškų lyderių elgesys, žinoma, skiriasi nuo pusiau prievartinės, sisteminės, valstybės sankcionuotos apgaulės.
Priežastys, skatinančios dopingo vartojimą
Svarstydami, kas nulemia dopingo vartojimą tarp sportininkų, tam, kad geriau įsivaizduotume situaciją, galime užduoti ir priešingą klausimą: kodėl žmonės veikiau nevartoja dopingo, net jei įtaria, kad nemažai konkurentų į tai linkę? Atsakyti į šį klausimą prireiktų atskiros studijos, bet jei kalbėtume labai supaprastintai - tokia priežastimi paprastai būna motyvacija sportuoti ir nugalėti, t. y. žaidimas dėl paties žaidimo, o ne dėl išorinio rezultato. Juo ilgiau ir dažniau daromi pažeidimai sporto srityje, juo geriau išmokstama juos slėpti, - pavyzdžiui, yra ne tik preparatų, gerinančių rezultatyvumą, bet ir juos maskuojančių agentų (tarkime, diuretikų), kuriuos vartojant dopingo beveik neįmanoma aptikti.
Vienas iš pirmųjų mokslininkų, tyrusių atletų nuostatas ir sąlygas formuojantis negarbingam elgesiui sporte, buvo D. Stanley Eintzenas, nustatęs, kad į deviacinį elgesį sporte labiau linkę tie atletai, kurie:
1) yra fiziškai ar dvasiškai išnaudojami trenerių, o patys tampa bejausmiais, traktuodami oponentus kaip priešus, o kitus asmenis - (tik) kaip priemones rezultatui pasiekti;
2) yra ugdomi trenerių, skatinančių nepagarbą oponentams;
3) yra sužeisti, o jų traumos „gydomos“ skausmą malšinančiais vaistais taip, kad jie galėtų grįžti į aikštelę anksčiau nei to reikalautų jų ilgalaikė sveikatos gerovė;
4) studijuoja aukštosiose mokyklose, kuriose su jais elgiamasi nepagarbiai, reikalaujama pernelyg daug laiko ir energijos, ignoruojami jų akademiniai tikslai; sportuojantys studentai laikomi „pakeičiamomis dalimis“.
Be išvardytų priežasčių, susijusių su sporto vidine subkultūra, verta prisiminti, kad sportininkai ir su jais susiję asmenys tarpusavyje žaidžia, treniruojasi, važinėja į varžybas, kartu praleidžia laisvalaikį. Tokiu atveju gali susikurti ištisas nesąžiningų asmenų (sportininkų, trenerių, teisėjų, politikų, gydytojų, šeimos narių) tinklas, kurie vieni su kitais nuolat komunikuodami ir vieni kitus kurstydami sugeba pasidalyti įvairia patirtimi bei nuslėpti apgavystes. Tačiau tokia interakcija nereiškia, kad sportininkai yra ir vienas kitą atjaučiantys likimo broliai. Atvirkščiai, sporto sociologai pastebi, kad interakcija tarp atletų esanti epizodinė, segmentuota, neempatiška, dirbtinė. Tokie nuasmeninti santykiai skatina egoizmą ir atitinkamoj…
2003 metų UNESCO Ministrų ir aukšto rango pareigūnų, atsakingų už kūno kultūrą ir sportą apvalaus stalo susitikime, kuriame dalyvavo 103 valstybės bei 20 vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, beveik visi dalyviai sutiko, kad dopingas- tai grėsmė sportiniam aktyvumui, ir fiziniam sportininko integralumui. ioms organizacijoms. WADA paruošė Antidopingo kodeksą pripažino tik 40 šalių. Be to, WADA įsteigta pagal privatinę Šveicarijos teisę TOK iniciatyva, ir nors jos valdyme lygiomis dalimis dalyvauja vyriausybinės ir sporto organizacijos atstovai, WADA priimti dokumentai negalėjo būti naudojami viešojoje teisėje. Tai vedė prie išvados, kad reikia ruošti tarptautinį viešosios teisės instrumentą. 2003 metų birželio 24-25 d. buvo sušauktas UNESCO ekspertų grupės susitikimas. iau nė vienas iš jų neturi tarpvyriausybinės teisinės galios. Jie pabrėžė, kad būtina paruošti tokią tarptautinę konvenciją, kuri neturėtų politinės, techninės, teisinės opozicijos.
Ekspertų grupė nurodė, kad būsimos tarptautinės konvencijos projektas turi remtis šiais dokumentais: 1989 metų ET Antidopingo konvencija, jos papildomais protokolais, Kopenhagos deklaracija, Antidopingo Kodeksu, bei 2002 metų ,,Pasaulinės konvencijos prieš dopingą“ projektu, kurį parengė CIGEPS, UNESCO ir ET . io 2004 metų birželio Atėnuose. io 3 d. iamos pateikti savo pasikėlymus rengiamam tarptautinės antidopingo konvencijos projektui, o UNESCO prašoma koordinuoti šią veiklą, bendradarbiaujant su atitinkamomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis.
tags: #dopingo #vartojimas #sporte