Dviračių sportas Lietuvoje turi gilias tradicijas ir įdomią istoriją, apimančią laikotarpius nuo tarpukario iki šių dienų. Ši sporto šaka, apimanti plento, treko, kalnų dviračių lenktynes ir krosą, Lietuvoje pradėta kultivuoti XX a. pradžioje ir išgyveno įvairius etapus - nuo entuziastingų pradininkų iki tarptautinių pripažinimų.
Dviračių sporto ištakos Lietuvoje
Nors dviratis buvo išrastas dar 1819 m., o Europoje dviračių lenktynės išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje, Lietuvoje dviračių sportas pradėtas kultivuoti 1905-1912 m. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dviračių sporto čempionatas įvyko 1922 m. rugpjūčio 27 d. Tai buvo reikšmingas įvykis, žymintis šios sporto šakos įsitvirtinimą šalyje.
Lietuvos dviratininkų sąjunga
1923 m. spalio 8 d. sporto entuziastų ir puoselėtojų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), kuri tais pačiais metais tapo Tarptautinės dviratininkų sąjungos nare. LDS veiklą reglamentavo 1923 m. spalio 8 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje įregistruotas statutas. Organizacija išsikėlė uždavinį aprūpinti dviratininkus tinkamais dviračiais per vietinius įmonininkus, ir tai pavyko maždaug per trejus veikimo metus. 1926 m. LDS Laisvės alėjoje pavyko atidaryti velodromą, Vytauto kalne - klubą su skaitykla ir laisvalaikio kambariu. Aktyvi šios organizacijos veikla išliko iki ketvirto dešimtmečio pradžios, paskutinysis narys Kauno centrinio skyriaus Narių knygoje užregistruotas 1932 m. gegužės 1 d., o valstybės saugumui susekus sąjungoje besitelkiant komunistuojantį jaunimą, ji 1938 m. sausio 31 d. buvo uždaryta.
Pirmieji Lietuvos dviratininkai olimpinėse žaidynėse
1924 m. Lietuvos pirmenybių nugalėtojai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas buvo pirmieji dviratininkai, atstovavę Lietuvai vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors lenktynės jiems nebuvo sėkmingos, šis įvykis tapo svarbiu žingsniu Lietuvos dviračių sporto istorijoje. 1928 m. olimpinėse žaidynėse dalyvavo 4 Lietuvos dviratininkai (Isakas Anolikas, J. Gedminas, V. Jankauskas, I. Murnikas).
Dviračių sportas tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje dviratis buvo svarbi susisiekimo priemonė, ypač kaimuose, kur nebuvo daug automobilių ar motociklų. Apskaičiuojama, kad per 22 nepriklausomybės metus Lietuvoje buvo nupirkta apie 65 000 dviračių, daugiausia didžiuosiuose miestuose.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinis dviračių sportas Lietuvoje
Dviračio kaina ir prieinamumas
Už naują dviratį, apytikriai teigiant, reikėdavo pakloti maždaug 2-3 karvių kainą. Nepaisant aukštos kainos, dviratis netruko tapti viena svarbiausių susisiekimo priemonių tradiciškai prastų kelių krašte. Daugelis platintojų dviratį siūlė įsigyti išsimokėtinai, įrodžius savo mokumą.
Dviračių registracija ir eismo saugumas
Jau 1919 m. kovo 3 d. „Omnibusų, automobilių, motociklų ir dviračių“ įstatymu nustatyta Lietuvos dviračių registracijos sistema. Įsigytą dviratį privalėta užregistruoti apskrities valdyboje arba pas valsčiaus viršininką, kur interesantas gaudavo leidimą juo važinėti už nustatytos vertės mokestį, kiekvienoje apskrityje skirtingą. Vėliau dviratininkai kaip eismo dalyviai minimi 1929 m. „Sauskeliais važinėti įstatyme“ ir 1931 m. įstatymuose.
Dviračiai valstybinėse tarnybose
Dėl finansinių išteklių stokos Lietuvos valstybinių tarnybų motorizacija vyko lėtai, todėl jų dėmesio centre atsidūrė neabejotinai pigesnė transporto priemonė - dviratis. Oficialiai policijos tarnyboje dviračiai atsirado 1925 m., nors neabejotinai naudoti ir anksčiau. Iškart pastebėta jų praktinė ir ekonominė nauda, todėl 1927 m. policija turėjo jau 79 dviračius. Dviratis buvo naudojamas ir kariuomenėje.
Dviračių vagystės
Pagrindinė problema, su kuria susidūrė dviračių savininkai, buvo vagystės. Susidariusi situacija - 1931 m. visoje šalyje užregistruotos 87 dviračių vagystės (surasta 10), 1932 m. vien tik iki spalio 1 d. užregistruota 171 vagystė (surasta 20). Dviračių vagystės Lietuvoje apogėjų pasiekė Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais.
Dviračių sportas sovietų Lietuvoje
Nuo 1953 buvo organizuojamos lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“, nuo 1959 m. - daugiadienės lenktynės maršrutu Vilnius - Ryga - Talinas. Nuo 1957 m. kasmet buvo rengiamos vaikų ir paauglių varžybos, nuo 1965 m. - tarptautinės jaunimo Baltijos draugystės lenktynės Lenkijos ir Lietuvos keliais. 20 a. viduryje dviračių sportas pasidarė masiškas.
Taip pat skaitykite: Dviračių taisyklės pėsčiųjų perėjose
Žymūs dviratininkai sovietmečiu
Sovietmečiu iškilo daug garsių Lietuvos dviratininkų, kurie garsino šalies vardą tarptautinėje arenoje. G. Umaras (1988 dviejose rungtyse), A. Kasputis (1988) tapo Olimpinių žaidynių dviračių sporto čempionais, L. Zilporytė (1988), D. Žiliūtė (2000) - prizininkėmis. Pasaulio čempionų vardus iškovojo D. Žiliūtė (1998), E. Pučinskaitė (1999), R. Polikevičiūtė (2001), L. Zilporytė (1989), G. Umaras (1987 dviejose rungtyse).
Bronius Krulikauskas
Bronius Krulikauskas (1934-1995) buvo legendinis dviratininkas, kurio pasiekimai įkvėpė daugelį. 1957-ieji buvo Broniaus Krulikausko sportinės karjeros viršūnė. Balandžio mėnesį Vilkaviškyje vykusiose pirmosiose „Nemuno“ sporto draugijos dviračių varžybose 50 km nuotolyje atskiru startu Bronius iškovojo čempiono vardą. Netrukus (gegužės 15-26 dienomis) buvo surengtos daugiadienės dviračių varžybos Ryga-Vilnius-Ryga.
Dviračių sportas nepriklausomoje Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos dviračių sporto federacija tapo savarankiška, 1991 m. atkurta jos narystė Tarptautinėje dviračių sporto sąjungoje.
Žymūs dviratininkai nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo nauja dviratininkų karta, kuri tęsė pergalių tradicijas. Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Mažeikytė, Linas Balčiūnas ir kiti garsino Lietuvos vardą tarptautinėse varžybose.
Dviračių sporto bazės ir mokyklos
Šiuo metu pagrindinės sporto bazės yra Klaipėdoje ir Panevėžyje. 2008 m. Panevėžio Cido universalioje sporto arenoje įrengtas dviračių trekas.
Taip pat skaitykite: Dviračių sporto rūšys
Dabartinė situacija
Šiuo metu Lietuvoje dviračių sportas išlieka populiarus. Organizuojamos įvairios varžybos, rengiami dviračių žygiai ir plėtojama dviračių infrastruktūra. Vis daugiau žmonių renkasi dviratį kaip susisiekimo priemonę ir laisvalaikio praleidimo būdą.
Dviračių sporto šakos
Dviračių sportas apima įvairias sporto šakas, kurios skiriasi trasomis, dviračių tipais ir varžybų formatu.
Plento dviračių sportas
Plento lenktynės yra vienadienės ir daugiadienės; individualiosios (sportininkai startuoja po vieną), grupinės (duodamas bendras startas grupei sportininkų) ir žiedinės (trasa įveikiama keliolika ar keliasdešimt kartų su tarpiniais finišais).
Treko dviračių sportas
Treke rengiamos hitų (200, 500 ir 1000 m pavienės greičio lenktynės; startas iš vietos ir važiuojant), lengvatinės (silpnesniems varžovams sutrumpinama distancija), persekiojimo (distancija 2000, 3000 ir 4000 m; laikas nefiksuojamas) lenktynės, sprintas (1000 m arba 2-3 ratai), individualiosios iškrintamosios lenktynės (20-30 ratų), lenktynės su tarpiniais finišais, keirinas.
Kalnų dviračių sportas ir BMX
Kroso, kalnų, šuolių su dviračiais ir dviračių sportinių žaidimų varžybos vyksta specialiai pritaikytais dviračiais.
Dviračių sporto nauda
Dviračių sportas yra puiki fizinio aktyvumo forma, teikianti daug naudos sveikatai. Jis stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, gerina ištvermę, padeda palaikyti sveiką svorį ir mažina streso lygį. Be to, dviračių sportas yra ekologiškas transporto būdas, prisidedantis prie aplinkos tausojimo.