Įvadas
Lietuvos vyrų futbolo rinktinės istorija apima laikotarpį nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Ši istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos futbolo raidos ir politinių įvykių, turėjusių įtakos šalies sportui. Rinktinė dalyvavo įvairiose varžybose, įskaitant olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatų atrankos turnyrus, bei Baltijos taurės varžybas.
Futbolo Debitas ir Pirmieji Žingsniai
Futbolas Lietuvoje pradėtas žaisti XX a. pradžioje, o pirmosios oficialios rungtynės įvyko 1923 m. birželio 24 d., kai Lietuvos rinktinė susitiko su Estijos komanda. Deja, šios rungtynės baigėsi pralaimėjimu rezultatu 0:5. Pirmąją pergalę Lietuvos rinktinė iškovojo 1924 m. rugpjūčio 24 d., nugalėdama tą pačią Estijos rinktinę Taline rezultatu 2:1.
Iki 1927 m. rinktinė žaidė be trenerio priežiūros. 1927 m. Lietuvos futbolo lyga (LFL) paskyrė treneriu vengrą Ferencą Molnarą, tačiau po dviejų pralaimėjimų jis buvo atleistas. Vėliau, 1932 m., LFL Centro komitetas rinktinės treneriu paskyrė komandos kapitoną Romualdą Marcinkų, kuris tapo jauniausiu rinktinės treneriu tarpukariu.
Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Deja, dėl nepakankamo pasiruošimo ir kitų nepalankių aplinkybių, lietuviai patyrė pralaimėjimą prieš Šveicarijos rinktinę rezultatu 0:9 ir pasitraukė iš turnyro. Remiantis istorinio įvykio amžininkų įvairias liudijimais peršasi išvada, kad lietuviai į olimpiadą keliavo visiškai nepasirengę: ne tik nesusižaidę, bet drauge nebuvo surengę nė vienos treniruotės, be aptarnaujančio personalo, net be kamuolio, o kai kurie - ir maisto su savimi nepasiėmę. Po kelionės suvargę nuėjo miegoti tik paryčiais, o jau dieną laukė olimpinis krikštas. Bene geriausiai tuometę situaciją atspindi rinktinėje žaidusio Stasio Janušausko atsiminimai: „Kai išėjom, akis pastatėm - stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų. Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Mes daugiau žaisdavom ant žemės. Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu - špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša.
Baltijos Taurės Turnyras
Nuo 1928 m. startavo Baltijos taurės turnyras, kuriame varžėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės. Turnyras tapo tradiciniu ir su retomis išimtimis buvo rengiamas kasmet iki pat 1940 m. Šis turnyras buvo svarbus Lietuvos futbolui, nes suteikė galimybę varžytis su kaimyninėmis šalimis ir įgyti tarptautinės patirties.
Taip pat skaitykite: 2011 m. Europos čempionato Lietuvos rinktinė
Dalyvavimas Pasaulio Čempionatų Atrankoje
Lietuva taip pat dalyvavo atrankos varžybose į tarpukariu vykusius pasaulio futbolo čempionatus. 1934 m. PČ atrankos varžybose Lietuvai teko susirungti su Švedijos ir Estijos ekipomis.
Laikotarpis TSRS Sudėtyje
Nuo 1940 m. iki 1990 m., Lietuvai esant TSRS sudėtyje, Lietuvos futbolo rinktinė jokiuose oficialiuose turnyruose dalyvauti negalėjo. Tačiau lietuviai futbolininkai rungtyniavo TSRS futbolo rinktinės sudėtyje. 1988 m. Seulo olimpiadoje, TSRS rinktinės sudėtyje, Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis iškovojo aukso medalius.
Nepriklausomybės Atgavimas ir Naujas Etapas
Po Nepriklausomybės atgavimo, pirmąsias rungtynes Lietuvos rinktinė sužaidė Tbilisyje 1990 m. gegužės 27 d. su Gruzija, jos baigėsi lygiosiomis 2:2. Nuo tada Lietuvos rinktinė reguliariai žaidžia oficialias ir draugiškas tarpvalstybines futbolo rungtynes. 1991 m. atgaivintas ir Baltijos taurės turnyras.
Iš atskirų draugiškų rungtynių galima išskirti Lietuvos rinktinės rungtynes 1996 m. su tuometiniais pasaulio čempionais Brazilijos futbolininkais (rungtynes 3:1 laimėjo brazilai), kuriems atstovavo tokios žvaigždės, kaip Ronaldo, kuris ir įmušė visus tris brazilų įvarčius.
Bandymai Patekti į Čempionatus
1999 m. Lietuvos rinktinė iki šiol 8 kartus yra bandžiusi patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrus (4 kartus į pasaulio čempionatus ir 4 kartus į Europos čempionatus), tačiau nė sykio neįveikė atrankos varžybų. Iš viso per šiuos bandymus (neskaičiuojant dabar vykstančių 2010 m. Pirmasis turnyras į kurį bandė patekti lietuviai - 1994 m. PČ. Pirmąsias rungtynes lietuviai 1992 m. balandžio 28 d. išvykoje žaidė su Šiaurės Airija. Lietuviai nustebino futbolo pasaulį ir pirmosiose oficialiose varžybose sugebėjo iškovoti lygiąsias 2:2.
Taip pat skaitykite: Vyrų krepšinio rinktinės istorija
Atranka į 1996 m. Europos Futbolo Čempionatą
Kitas oficialus Lietuvos rinktinės turnyras - atrankos varžybos į 1996 m. Europos futbolo čempionatą. Turnyras pradėtas pergale 2:0 išvykoje prieš Ukrainos komandą. Šios atrankos varžybos buvo vienos sėkmingiausių Lietuvos komandos istorijoje - per 10 mačų iškovotos 5 pergalės (prieš Ukrainą 2:0, prieš Slovėniją du kartus vienodais rezultatais 2:1 ir prieš Estiją 1:0 ir 5:0 - pastarasis rezultatas iki šiol lieka didžiausia Lietuvos komandos pergale oficialiose rungtynėse), kartą sužaista lygiosiomis (0:0 su kroatais) bei patirti 4 pralaimėjimai (0:2 - kroatams, 1:3 - ukrainiečiams ir dukart 0:1 ir 0:4 - italams).
Atranka į 1998 m. Pasaulio Čempionatą
Atrankoje į 1998 m. PČ Prancūzijoje lietuviai buvo priartėję arčiausiai tikslo - patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrą. Šiame atrankos cikle iki pat priešpaskutinio turo Lietuva varžėsi su Airija dėl antrosios vietos grupėje, kuri būtų suteikusi galimybę dalyvauti sekančiame atrankos varžybų etape. Tačiau 1997 m. rugsėjo 10 d. lietuviai savo aikštėje - Vilniuje - pralaimėjo lemiamas rungtynes airiams rezultatu 1:2 ir galutinėje įskaitoje surinko vienu tašku mažiau nei varžovai bei liko trečioje vietoje. Iš viso per 10 rungtynių Lietuva iškovojo 5 pergales (2:0 ir 2:1 prieš Lichtenšteiną, tokiais pat rezultatais 2;0 ir 2:1 prieš Makedoniją ir 2:0 prieš Islandiją), 2 kartus sužaidė lygiosiomis (0:0 su airiais ir 0:0 su islandais) ir tris kartus pralaimėjo (be jau minėto pralaimėjimo prieš airius dar dusyk - 0:3 ir 0:1 - nusileista grupės nugalėtojams rumunams).
Atranka į Euro 2000
Po sėkmingo pasirodymo atrankoje į 1998 m. PČ, lietuviai puoselėjo viltis pakovoti dėl patekimo į Euro 2000 čempionatą Belgijoje ir Nyderlanduose. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti - Lietuva atrankos cikle pasirodė vidutiniškai. Pirmajame mače iškovotos lygiosios 0:0 su gana pajėgia Škotija, tačiau vėliau tokiu pačiu rezultatu 0:0 namuose sužaista su kuklia Farerų salų vienuolike. Trečiajame mače lietuviai pasiekė puikią pergalę 4:2 prieš Bosnijos ir Hercegovinos komandą (šiame mače net tris įvarčius įmušė Valdas Ivanauskas), tačiau vėliau sekė trys pralaimėjimai iš eilės (0:2 - čekams, 1:2 - estams ir 0:2 - bosniams), kurie palaidojo Lietuvos viltis prasibrauti į Europos čempionatą. Likusiose atrankos ciklo rungtynėse Lietuva atsirevanšavo Estijai (2:1), dar kartą pralaimėjo čekams (0:4), nugalėjo Farerus (1:0) ir pralaimėjo škotams (0:3).
Atranka į 2002 m. Pasaulio Čempionatą
Atranka į 2002 m. PČ kol kas yra pats nesėkmingiausias Lietuvos rinktinės atrankos turnyras. Rinktinė startavo 3 pralaimėjimais iš eilės - 0:1 išvykoje nusileista rumunams, o vėliau namuose lietuviai buvo sutriuškinti gruzinų (0:4) ir vengrų (1:6). Po šių nesėkmių pasikeitė Lietuvos komandos treneriai (po pralaimėjimo Gruzijai Stasį Stankų laikinai pakeitė Julius Kvedaras, o po mačo su vengrais rinktinės vairą perėmė Benjaminas Zelkevičius), tačiau rezultatai nepagerėjo: šiek tiek vilčių suteikė lygiosios Vengrijoje (1:1) su šios šalies rinktine, tačiau po to vėl sekė pralaimėjimai išvykoje italams (0:4) ir namuose rumunams (1:2). Atrankos ciklo pabaigoje lietuviai dar sugebėjo namuose sužaisti nulinėmis lygiosiomis su italais (nepaisant to, jog atrankos ciklas lietuviams buvo itin nesėkmingas, šis rezultatas yra vienas didesnių Lietuvos rinktinės pasiekimų), o paskutinėse rungtynėse 0:2 pralaimėjo gruzinams.
Atranka į 2004 m. Europos Čempionatą
Atrankos ciklo į 2004 m. EČ starto pirmosiose rungtynėse lietuviai pralaimėjo vokiečiams (0:2) ir įveikė Farerus (2:0), tačiau vėliau kiek netikėtai patirtas pralaimėjimas islandams (0:3). 2003 m. lietuviai pradėjo sėkmingai - iš pradžių išvykoje iškovotos lygiosios su Vokietija (1:1), o dar vėliau namuose įveikti škotai (1:0). Vėliau sekė pralaimėjimas Islandijos rinktinei, kuriai Lietuva savo aikštėje dar kartą pralaimėjo rezultatu 0:3, vėliau įveikti Farerai 3:1, tačiau pralaimėtos paskutinės ciklo rungtynės škotams (0:1).
Taip pat skaitykite: Švedijos rinktinės istorija
Atranka į 2006 m. Pasaulio Čempionatą
2006 m. PČ atrankoje Lietuva žaidė vidutiniškai. Nors atrankos ciklo pradžioje buvo pademonstruoti neblogi rezultatai - lygiosios 1:1 su belgais, pergalė prieš San Mariną 4:0, lygiosios su Ispanija 0:0 ir dar viena pergalė 1:0 prieš San Mariną - tai leido Lietuvai baigti 2004 m. pirmaujant savo grupėje. Tačiau vėliau rezultatai suprastėjo: lygiosios su Bosnija ir Hercogovina 1:1 bei keturi pralaimėjimai iš eilės (0:1 išvykoje ispanams, 0:2 išvykoje serbams, 0:1 namuose bosniams ir 0:2 namuose serbams), paskutinėse rungtynėse lygiosiomis 1:1 sužaista su belgais. Per 10 rungtynių Lietuva surinko 10 taškų (2 pergalės, 4 lygiosios ir 4 pralaimėjimai) ir užėmė tradicinę penktąją vietą grupėje.
Atranka į 2008 m. Europos Čempionatą
Atranką į 2008 m. EČ Lietuva pradėjo lygiosiomis su tuomečiais pasaulio čempionais italais (1:1), vėliau sekė pralaimėjimas škotams (1:2) ir pergalė prieš Farerus (1:0). Atrankos ciklo viduryje Lietuva komplikavo savo padėtį pralaimėjimais prancūzams ir ukrainiečiams vienodais rezultatais 0:1, nugalėjo gruzinus 1:0, tačiau patyrė dar du pralaimėjimus iš eilės Italijai (0:2) ir Škotijai (1:3). Vėliau sekė pergalė prieš Farerus (2:1) ir pralaimėjimas Prancūzijai (0:2). Geriausius rezultatus Lietuvos rinktinė pademonstravo atrankos ciklo pabaigoje, kai per 4 dienų laikotarpį 2007 m. lapkričio mėnesį iškovojo dvi pergales prieš Ukrainą namuose (2:0) ir Gruziją išvykoje (2:0). Iš viso lietuviai per 12 rungtynių iškovojo 5 pergales, kartą sužaidė lygiosiomis, 6 kartus pralaimėjo, surinko 16 taškų ir savo grupėje liko penkti.
Atranka į 2010 m. Pasaulio Čempionatą
Prieš 2010 m. PČ atranką Lietuvos rinktinės treneriu pirmą kartą nuo 1990 m. tapo užsienietis - portugalas Jose Couceiro. Naujojo trenerio vadovaujama komanda startavo labai sėkmingai: per pirmąsias 4 rungtynes iškovojo tris pergales prieš Rumuniją (ši pergalė rezultatu 3:0, pasiekta varžovų aikštėje yra laikoma vienu geriausiu visų laikų lietuvių rezultatų), Austriją ir Farerų salas ir pirmavo savo atrankos grupėje. Tačiau vėliau sekė 5 pralaimėjimai iš eilės (tarp jų net ir Farerų saloms) ir tik paskutinėse atrankos ciklo rungtynėse vėl iškovota pergalė prieš Serbiją. Galutinis lietuvių rezultatas - 12 taškų (10 rungtynių - 4 pergalės, 6 pralaimėjimai) ir užimta ketvirtoji vieta savo grupėje.
Atranka į 2012 m. Europos Čempionatą
Atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje Lietuvos rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas. Ciklo pradžia kaip įprasta lietuviams susiklostė neblogai - lygiosios namie su Škotija ir pergalė prieš Čekiją išvykoje. Vėliau sekė du pralaimėjimai tuomečiams pasaulio ir Europos čempionams ispanams vienodu rezultatu 1:3. Nors lietuviai turėjo puikias galimybes kovoti dėl 2-os vietos grupėje, padėtį sukomplikavo pralaimėjimas vienai silpniausių žemyno komandų Lichtenšteinui rezultatu 2:0 ir lygiosios namie. Turnyrą lietuviai baigė pralaimėjimais Škotijai (0:1) ir Čekijai (1:4).
Žymūs Futbolininkai ir Pasiekimai
Per visą Lietuvos futbolo istoriją buvo daug žymių futbolininkų, kurie garsino šalies vardą. Tarp jų galima paminėti Edgarą Jankauską, kuris 2003 m. laimėjo UEFA taurę ir 2004 m. Romualdą Marcinkų, kuris žaidė 1927-1938 m., nuo 1931 m. buvo kapitonas, nuo 1934 m. Deividą Šemberą, kuris žaidė nuo 1996 m. Tomas Danilevičius ir Edgaras Jankauskas, kurie žaidė užsienio klubuose ir tapo rekordininkais nacionalinėje rinktinėje, prisidėjo prie Lietuvos futbolo populiarumo.
Nauja Apranga ir Simbolika
Ketvirtadienį Kauno „Akropolyje“ buvo pažymėtas naujas Lietuvos futbolo etapas. „Labai džiaugiamės dėl to, kad rinktinės išvykos aprangos vėl bus žalios. Ne vienerius metus akcentavome, kad norime atsisakyti raudonos spalvos ir šis ciklas žymi naują pradžią. Svarbu paminėti, kad marškinėlių gamybai taikoma BEECOOL gamybos technologija, kas leidžia išlaikyti audinio sausumą visą sportavimo laiką. Audinys turi antibakterinių savybių. Ant marškinėlių pavaizduotas simbolis - Ąžuolo šakelė, vaizduojanti seniausią ir labiausiai gerbiamą medį Lietuvoje bei Kauno Ąžuolyną - pirmąją vietą, kurioje 1923 metais įvyko oficialios Lietuvos nacionalinės rinktinės rungtynės. Ąžuolas dėl savo ilgaamžiškumo, ištvermės ir tvirtumo dažnai yra įvardijamas nacionaliniu Lietuvos medžiu. Ąžuolynas lietuviams išsiskiria kaip šventa vieta, reprezentuojanti ryšį su baltiškomis tradicijomis, fizine ir dvasine stiprybe. Pirmieji Lietuvos futbolo marškinėliai, panaudoti 1923 metais pirmosiose tarptautinėse futbolo rungtynėse su Estija, buvo tamsiai žalios spalvos. Ąžuolo motyvai taip pat yra pavaizduoti ir ant pagrindinės rinktinės aprangos marškinėlių, išryškinti gintaro atspalviu. Gintaro dovanojimas - Lietuvos paveldo dalis, kadangi gintaras yra susijęs su Baltijos jūra bei mena lietuvių ryšius su užsienio tautomis, dosnumą ir mainymasi žiniomis. Naujosios aprangos pasitinka mus ne tik naujomis spalvomis, tačiau ir atsinaujinusia apykakle, marškinėliai tapo lengvesni, parinkta kitokia medžiaga, kuri leis lengviau kvėpuoti kūnui, dar lengviau judėti žaidėjams. „Atsinaujinome ne tik žaidybines aprangas, tačiau ir rinktinės įvaizdį greta aikštės. Naujieji mūsų partneriai prisidės prie to, kad mūsų rinktinė atrodytų reprezentatyviai keliaujant į rungtynes“, - akcentavo E.
Kretingos "Minija"
Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. 1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960-1961 m. Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961-1962 m. R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Po treniruotės galima ir pašėlioti. Iš kairės A. Badaras, R. Trumpenskas, R. Skurvydas. Už jų su „Minijos“ komandos dovana popierinėje dėžėje išlydimas į Panevėžį A. Lučinavičius. 1962 m. Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962-1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas - „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. 1964 m. rugsėjo 13 d. Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas - greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. „Minijos“ komanda po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26. 1-oje eilėje iš kairės: Kazimieras Mačiulskis, laikraščio ,,Sportas” redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas. Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos. R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. 1977 m. „Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten - bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942-2021), 1962 m. O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė - pavadinta R.