Šiame straipsnyje nagrinėjama dziudo dvikova technikos raida ir pritaikymas, ypač Lietuvos kariuomenėje. Aptariama, kaip kovinis sportas tapo neatsiejama karinio rengimo dalimi, kokie sportininkai prisidėjo prie krašto apsaugos sistemos kūrimo ir kaip karinė savigyna vystėsi bėgant metams.
Kovinio Sporto Svarba Kariuomenėje
Civilizuotame pasaulyje kovinis sportas yra bene vienintelė erdvė, kurioje žmonės dvikovoje gali mėginti ką nors įrodyti fizine jėga. Aišku, visa tai yra apribota sportinių rėmų, tačiau tai yra bene artimiausia karo, kaip fizinio brutalumo, išraiška, tiesa, apribota moralės ir taisyklių rėmų.
Darosi akivaizdu, kad kovinis sportas tampa neatsiejamas nuo karinio lauko. Tai nėra išimtis visame pasaulyje - senovės Graikijoje esminė karių rengimo dalis buvo pankrationas, Japonijoje tam buvo naudojamas džiudžitsu, kendo, Izraelyje yra naudojama kravmaga sistema.
Kovinis sportas taip pat buvo neatsiejama to dalis. Kaip straipsnyje „Lietuvos kariuomenės sporto raida (1919-1940)“ rašo doc. dr. Steponas Gečas, savo boksininko sunkiasvorio karjerą kariuomenėje pradėjo ir 1928 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyvis, Baltijos valstybių čempionas Juozas Vinča. Gintauto Surgailio knygoje „Lietuvos kariuomenės istorija“ yra užsimenama, kad 1935 m. Lietuvai pradedant vaduotis iš Sovietų Sąjungos okupacijos nemažai kovinio sporto šakų atstovų tapo besikuriančios Lietuvos krašto apsaugos sistemos branduoliu. Tai, kad nemažai sportininkų prisijungė prie pirmųjų apsaugos ar krašto apsaugos struktūrų Lietuvoje 1988-1991 m.
„Tos dvikovinės sporto šakos buvo mūsų ginklas, mes patys buvome tas ginklas. Reikėtų prisiminti ir karatė vyrus, vadovaujamus Romo Vitkausko, šie vyrai irgi buvo Aukščiausiojoje Taryboje, jie buvo papildoma apsauga - paskui sustiprino ATAS vyrus. Priešininko jautimas yra iš dvikovinių sporto šakų, kartais gi dvikoviniame sporte instinktyviai jauti dalykus“, - pasakojo A. Pocius.
Taip pat skaitykite: Dziudo treniruotės Jurbarke
Karinio Techninio ir Sporto Klubo Įkūrimas
„Tuo metu dar nebuvo įsakymų, reikėjo ką nors galvoti, kaip nors daryti, po kuo nors pakišti, nes oficialumo dar nebuvo. Dar šalyje buvo rusų kariuomenė, reikėjo ir juos apgauti. Taigi, 1990 m. gegužės 31 d. Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus įsakymu Nr. 1 buvo sukurtas Karinis techninis ir sporto klubas“, - pasakoja S. Šeškevičius.
Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos (KAM) puslapyje: „Esant Lietuvoje labai sudėtingai situacijai, vienas iš sunkiausių departamentui iškilusių uždavinių buvo pradėti rengti Lietuvos vyrus profesionaliai Lietuvos gynybai. 1990 m. pavasarį, Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, atvirai to daryti buvo beveik neįmanoma, todėl nutarta šį darbą dirbti prisidengus Karinio-techninio sporto klubo iškaba. 1990 m. gegužės 31 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1 prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas toks klubas. Klubo viršininku paskirtas Česlovas Jezerskas."
„Jam vadovauti buvo paskirtas generolas Č. Jezerskas. Jis ir pasaulio sambo čempionas, ir kiti dalykai. Čia ir yra viso to užuomazgos, pakišant viską po tuo sporto klubu, norint pradėti žmones rengti. Vėliau žmonių atsirasdavo vis daugiau, juos reikėjo atsijoti, tai viskas ir vykdavo per tokius užsiėmimus, ten vyko toks rengimas. Kai aš kalbėjau su kitais prisidėjusiais prie šito proceso žmonėmis, kaip jie toliau vystė? Jie atvažiuodavo ir rodydavo pavyzdį kitiems jauniems žmonėms, tie labai smalsiai tai žiūrėdavo ir norėdavo pasiekti jų lygį. Jie buvo kaip ir elitas. Dabar yra sukurtas filmas „Spec. Žvėrynas“ apie tą specialųjį būrį. Taip ir pradėjo formuotis tokių dvikovininkų pagrindas. Toliau tokie dalykai pradėjo steigtis regionuose - Panevėžys, Kaunas, Alytus, Klaipėda, Šiauliai“, - pasakojimą tęsė S. Šeškevičius.
Majoro P. Kastecko teigimu: „Iš pogrindžio išlindo visi karatė ir kitų kovinių sporto šakų atstovai, nes gi čia jau mūsų laisva Lietuva. Pas mus buvo ir treneris Šiškūnas, jis mus treniravo, P. Kasteckas mus treniravo, Jonas Paulikas, irkluotojų daug tarp mūsų buvo, Karatė federacijos dabartinis prezidentas Romas Vitkauskas visada buvo šalia mūsų, mokė mus įvairių dalykų.“
„Nieko neturėjome, reikėjo kažkaip gintis. Tuo metu tai buvo galbūt vienas iš pagrindinių karių rengimo būdų“, - teigė S. Šeškevičius.
Taip pat skaitykite: Dziudo Meistriškumas
Psichologinis Rengimas ir Atgrasymo Efektas
Vienas iš S. Šeškevičiaus teiginių: „Karinis rengimas rėmėsi ne tik turimais ištekliais, bet ir tuo, ką geriausiai suprato potencialus priešas - sovietinis karys. O šis, pasak veteranų, labiausiai gerbė ne raketą už kelių kilometrų, bet priešą, kuris akistatoje galėjo jį parklupdyti jėga, technika ir drąsa. Mes turėjome būti tais, kurie tokius smūgius ir dalijome… Plytos, galvos ir atgrasymo efektas“, - feisbuke rašo pulkininkas A. Jagelavičius.
„Lietuvos kariuomenėje taikomos dvi kryptys. Pirmoji kryptis yra orientuota į karių rengimą, kur galima tuos artimos kovos veiksmus panaudoti mūšio lauke. Kita pusė yra sportinė pusė, ne kariai ruošdamiesi gali dalyvauti varžybose ir įrodyti savo pranašumą ir techninį savo arsenalą. Reikia jų nemaišyti, šie du variantai yra atskiri. Karinis variantas yra atskirai, sportinis yra atskirai, bet jie vienas kitą kaip ir papildo“, - teigė S. Šeškevičius.
Pradėjus formuotis jaunai Lietuvos kariuomenei kartu su ja ėmė augti ir karinė kovinė savigyna. Tiesa, kaip pasakojo S. Šeškevičius: „Kovinės savigynos užuomazgų buvo ir kitur. Pavyzdžiui, 1991 m. liepos 6 d. vyko Savanorių žaidynės, ten buvo ir kovinės savigynos varžybos. Ten kaip vyr. teisėjas buvo dimisijos pulkininkas leitenantas Saulius Veprauskas, prie to prisidėjo Eimantas Gečiauskas, Jurgis Škėrys, atsargos kapitonas Robertas Pukinskas. Tai buvo tie patriotiški vyrai, kurie kūrė šį dalyką ir vystė. Nemaža dalis tos filosofijos, kalbant apie sporto variantą, buvo iš lietuviškosios savigynos. Tuo metu buvo kaip ir federacija įkurta. Ten ir Eimantas Gečiauskas, ir Veprauskas, ir atsargos majoras Kęstutis Tumšys, kuris vėliau viską vystė toliau“, - teigė S. Šeškevičius.
O koks yra paties S. Šeškevičiaus vaidmuo visame šiame paveiksle? „Buvau įsidarbinęs batų siuvykloje, bet turėjom labai gerą viršininką. Kai prasidėjo Sausio įvykiai, mes visi susitarėme, sustabdėme darbą ir važiavome. Sausio 11-ą dieną buvau prie televizijos bokšto, sausio 12-ą dieną aš buvau prie Aukščiausiosios Tarybos. Supratau tą dvasią. Tada lankiau kovos menus pas Gečiauską. Aš jam pasakiau, kad viskas, aš einu, aš noriu tarnauti, ginti Lietuvą, Tėvynę“, - apie savo apsisprendimą eiti į kariuomenę pasakojo S. Šeškevičius.
Kovinio sporto duonos jau ragavęs S. Šeškevičius tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1992 m. „Mus atrinkinėjo Saulius Veprauskas. Daugiausia ėmė žmones, kurie turėjo sąlytį su sportu, jų prioritetas buvo tie žmonės, kurie buvo fiziškai pajėgūs vykdyti tam tikras sudėtingas užduotis“, - teigė S. Šeškevičius.
Taip pat skaitykite: Dziudo: savigyna ir vaikų ugdymas
„Mes pratybose, kurios buvo vadinamos specialiuoju koviniu rengimu, atsistodavome prie medžio ir plikais kumščiais treniruodavomės. Kartą aplinkosaugininkai baudą padaliniui skyrė, nes visos žievės nuo medžių buvo atluptos, daužėme be jokių apsaugų, krumpliai kraujuodavo, visko buvo. Buvo sunku, dabar jau viskas yra gražu ir šiuolaikiška, bet tais laikais mes turėjome idėją, buvome tikri patriotai, norėjome ginti savo tėvynę, kitoms kartoms geresnį gyvenimą kurti“, - pasakojo S. Šeškevičius.
„Man tai buvo grynai kovinės sąlygos. Turėjau Kalašnikovo automatą, kovinių šaudmenų, stabdydavome rusų kolonas, nes gaudavome užduočių tikrinti, kad jaunuoliai nebūtų išvežami tarnauti į rusų kariuomenę. Tada buvo toks adrenalino antplūdis. Jaunas, nepatyręs, visa ta baimė. Akys didelės, kepurėmis galėjo užmėtyti, drebėjome, bet stovėjome“, - kalbėjo S. Šeškevičius.
Kad būtų lengviau suprasti, kokio tipo padalinyje tarnavo S. Šeškevičius, galima išvesti paralelę su jau minėtu „Žvėryno“ spec. būriu.
„Be abejo. Visas tas dalykas buvo koncentruotas. Visas tas rengimas dar nuo Aukščiausiosios Tarybos buvo sukoncentruotas į mūšį mieste. Visi tie susikūrę batalionai turėjo būti rengiami pagal tą principą. Ten buvo Vilnius, „Žvėrynas“ su majoru P. Kastecku. Gaila, kad dabar nėra žmonių, kurie papasakotų Kauno, Klaipėdos istorijas. Sistema kūrėsi palengva. Jie vieni iš pirmųjų pradėjo dirbti su žaliosiomis beretėmis. Dar 1992 ar 1993 m. į tą pačią Karmėlavą jau buvo atvažiavę NATO delegatų iš Vakarų šalių ir mes jiems rodydavom parodomąsias programas. Tai jie net negalėjo įsivaizduoti, kaip per tokį trumpą laiką galėjome taip pasiruošti“, - teigė S. Šeškevičius.
Karinės Kovinės Savigynos Formavimasis
Kuriantis Lietuvos kariuomenei toliau tęsėsi ir karinės kovinės savigynos formavimasis - tiek iš karinio rengimo, tiek iš sportinės pusės. Tiesa, tai, kaip pasakojo S. Šeškevičius: „Tarp tų batalionų buvo sveika konkurencija. Nuo 1993 metų, kai susikūrė brigada, kai atsirado Jėgerių batalionas, prasidėjo vystymasis. Kiekvienas norėdavo parodyti, kad jų kariai geriau paruošti. Mūsų mažas batalionas, ten gal 200 žmonių sugebėdavo visose sporto rungtyse iškovoti prizų. Pavyzdžiui, 1995-1996 m. kažkur atsirado kovinės savigynos turnyruose „siena prieš sieną“ - yra 7 svorio kategorijos, už kiekvieną pergalę kategorijoje batalionas gauna po tašką. Daug buvo tų turnyrų tikrai. Vėliau pradėjome važiuoti ir į Vidaus reikalų ministerijos (VRM) bendras, vadinkime, kovinės savigynos varžybas. Bet tokios labai jau išrašytos sistemos dar nebuvo. Kiekvienas padalinys turėdavo savo parengimą“, - pasakojo S. Šeškevičius.
„Sisteminis to įprasminimas daugiau prasidėjo tada, kai vadas Arvydas Pocius pabuvojo JAV pas jūrų pėstininkus. Grįžęs jis atvežė daug mokomosios medžiagos ir sako: „Eikit, vyrai, jums yra užduotis parengti kažką panašaus Lietuvos kariuomenėje“, - pasakojo S. Šeškevičius.
„A. Pocius buvo davęs tą užduotį, buvo suformuota darbo grupė, darbo grupės vadovas buvo majoras P. Zykas." Tai, jog būtent tuo metu kovinė savigyna tapo sistemiškai karių rengime galimu naudoti įrankiu, patvirtina ir A. Pocius.
2011 m. A. Pociaus Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ (2014 m., Nr. 6) publikuotame karinės periodikos redakcijos vyr. redaktoriaus parengtame interviu su Lietuvos kariuomenės vado pareigas baigiančiu eiti generolu leitenantu Arvydu Pociumi vadas teigia: „Norėčiau pasidžiaugti ir tuo, kad savo vietą Lietuvos kariuomenėje surado taikomoji karinė kovinė savigyna, nes karys privalo mokėti apsiginti ir be ginklo, o ir užsienio šalių kariuomenėse ši disciplina yra įdiegta gana plačiai. Tikiuosi, kad po manęs atėjęs kariuomenės vadas išlaikys šį prioritetą, nepaversdamas jo vien tik prisiminimu apie gen. ltn. A. Pocių.“
Karinės kovinės savigynos mokymas Lietuvos kariuomenėje yra skirstomas į tris lygius. Pirmojo lygio metu kariai išmoksta atlikti bazinius veiksmus ir įgyja bazinių savigynos žinių. „Aukščiausiojo lygio mokymuose prasideda taktika - apkasai, duobė, patalpa. Kontaktas ir pamokos, kaip kovoti vienas prieš du, trys prieš tris, kaip naudoti efektyviausiai peilį, lazdą, parankines priemones. Visos situacijos, kai karys gali nespėti panaudoti savo šaunamojo ginklo, kaip sužaisti tose situacijose“, - apie trečiąjį lygį kalbėjo S. Šeškevičius.
„Kai įvedėme karinę kovinės savigynos pusę, atsirado daugiau techninių pusių, daug prisidėjau, kad būtų įvesta daugiau apsaugos priemonių. Kai ištikdavo traumos, lūžiai, vadai nebenorėjo leisti į varžybas. Pradėjome ieškoti apsaugos priemonių, koreguoti taisykles. Atsiranda sisteminis požiūris. Turi būti sudėliota sistema, kur mes einame, kokių tikslų siekiame. Tai pradėjau koreguoti taisykles, pridėti techninių veiksmų, kurie leidžiami, riboti darbą parteryje, nes kai ten nukrenta, galima ir tris minutes gulėti, o karys turi čia pat ką nors padaryti. Tada išlieka ir kovos dinamika, ji būna visiškai kitokia“, - apie pokyčius kalbėjo S. Šeškevičius.
Dabartinė Situacija ir Perspektyvos
Kalbėdamas apie dabartinius kariuomenėje vykstančius karinės kovinės savigynos turnyrus S. Šeškevičius teigė: „Nepasakyčiau, kad yra blogas lygis. Netgi labai geras lygis. Kai gyvename nostalgija, kaip kas buvo mūsų laikais, taip, taip, buvo mūsų laikais… Bet jei sąžiningai lygintume - tada buvo vieni laikai, dabar yra kiti laikai. Reikia vertinti pagal dabartinius laikus. Lygis tikrai yra gana neblogas, norėtųsi didesnio masiškumo. Turnyras buvo tikrai masiškiausias visai neseniai. Norėčiau, kad grįžtų kovos batalionas prieš batalioną. Norėčiau, kad sportinėje karinėje kovinėje savigynoje atsirastų ir prisijungtų jėgos struktūros visos. Vyksta bendradarbiavimas su VRM struktūromis, Vadovybės apsaugos departamentu. Seniau važiuodavome į jų turnyrus. Reikia, kad ir jie dalyvautų: individualiai, komandomis, juk tėvynę ginsime mes visi. Iš pradžių reikia viską sudėlioti kariuomenėje, o tada jau eiti toliau“, - pasakojo S. Šeškevičius.
„Tie, kas galvoja, kad čia toks tiesiog „snukiadaužis“, tai 60 proc. kovinės savigynos rengimo yra psichologinis kario rengimas“, - pasakojo S. Šeškevičius. Mokymų doktrinų vadas atsiuntė Irako ir Afganistano karų patirties analizę iš JAV. Man buvo labai įdomu. Tie kariai, kurie užsiiminėjo jų karinės savigynos versija, vadinami „combative“, jie nesutrikdavo mūšio lauke, stresinėse situacijose. Tie, kurie to nedarė, buvo pasmerkti žūti. Mano nuomone, turi kiekvienas karys pačiupinėti artimą kovą, ar su ginklu, ar be ginklo. Gauti šiek tiek kontakto. Bet aplink jį visada turi būti kompetentingų žmonių“, - apie karinės kovinės savigynos rengimo efektą kariui pasakojo S. Šeškevičius.
tags: #dziudo #paveiksliukai #dvikova