Emocinis intelektas sporte: kelias į pergalę

Sportininkai, kalbėdami apie pergales, dažnai mini koncentraciją, kovingumą, komandinę dvasią, vidinę ramybę, ryžtą - emocijas, kurias „treniruoja“ sporto psichologai. Atletai ir atletės - fiziškai stiprūs žmonės, tačiau į pergales juos veda ne tik išorinė jėga, bet ir vidinė stiprybė. Šiuolaikiniame sporte vis didesnį dėmesį skiriama ne tik fiziniam pasirengimui ir techniniams įgūdžiams, bet ir psichologiniams aspektams, ypač emociniam intelektui (EI).

Emocinio intelekto samprata ir reikšmė

Emocinis intelektas - tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas bei suvokti kitų žmonių jausmus. Tai apima savimonę, emocijų reguliavimą, motyvaciją, empatiją ir socialinius įgūdžius. Šis gebėjimas yra esminis tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, nes jis padeda kurti ir palaikyti sveikus santykius, spręsti konfliktus ir efektyviai bendrauti.

Evoliuciniu požiūriu, emocinis intelektas siejamas su „karštuoju“ protu - senesne, intuityvia ir refleksine mąstymo forma, kuri padeda greitai reaguoti į aplinką, jausti ir suprasti emocijas bei adaptuotis prie kitų žmonių. Nors „šaltojo“ proto mokymasis, paremtas loginiu mąstymu, yra svarbus akademinėje veikloje, pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad vien jo nepakanka sėkmei ir laimei.

Sportas yra viena iš veiklų, kur natūraliai lavėja emocinis intelektas. Fizinio aktyvumo metu nuolat tenka prisitaikyti prie greitai kintančių situacijų, valdyti stresą, suprasti komandos narių emocijas, atsigauti po nesėkmių ir palaikyti motyvaciją. Tačiau net ir sporte, norint pasiekti aukščiausią lygį, būtinas loginis mąstymas - strateginis planavimas, treniruočių analizė ir biomechaninis supratimas. Meistriškumas sporte gimsta tada, kai šios dvi proto dimensijos yra subalansuotos.

Vis dėlto, nei sportas, nei mokslas savaime negarantuoja šio balanso. Jei žmogaus gyvenime dominuoja tik „karštasis“ protas, emocinis reagavimas be refleksijos, tuomet loginis mąstymas lieka neišvystytas, trūksta racionalių sprendimų ir atsiranda impulsyvumas. Šiuolaikinė edukacija vis dažniau pripažįsta emocinio intelekto svarbą - nuo darželių iki universitetų pradėta daugiau dėmesio skirti emocijų suvokimui, valdymui ir empatijai. Vis dėlto, emocinis intelektas labiausiai ugdomas ne pamokose, bet realiose gyvenimo situacijose, bendravime, sportinėse veiklose ir žaidimuose. Tyrimai rodo, kad su amžiumi emocinis intelektas gali tobulėti labiau nei loginis, nes jis tiesiogiai susijęs su gyvenimo patirtimi.

Taip pat skaitykite: Geresnė savijauta sportuojant

Galiausiai, sporte kiekvienas svarbus sprendimas - tai tarsi vidinis dialogas tarp dviejų proto pusių. Kai sportininkas išmoksta ne tik planuoti, bet ir jausti; ne tik analizuoti, bet ir pasitikėti savo kūno siunčiamais signalais - tik tada jis tampa ne tik rezultatyvus, bet ir brandus.

Emocijos ir stresas sporte

Sportininkus ir trenerius nuolatos lydi įvairiausi išgyvenimai: džiaugsmas, liūdesys, pasididžiavimas, nuoskauda, gėda, laimė, nerimas, pyktis, pavydas, pasišlykštėjimas ir pan. Vidiniai išgyvenimai vadinami emocijomis arba emocinėmis būsenomis. Emocija - konkrečioje situacijoje aktualus jausmas, stiprinantis ar silpninantis, organizuojantis ar dezorganizuojantis žmogaus veiklą ar elgesį. Emocijas sukelia daiktai, įvykiai, situacijos, žmonės ir visa, kas reikšminga individui. Būna emocijų, kurių sukėlėjas neaiškus - tai nuotaikos. Yra emocijų, kurios anticipuoja (geba numatyti veiksmų rezultatą) įvykius. Emocijos siaurąja prasme yra trumpalaikiai, situaciniai išgyvenimai (džiaugs­mo, nepasitenkinimo, neapykantos ir pan.). Emocijos plačiąja prasme, be viso to, apima ir jausmus. Jausmai atspindi pastovius, patvarius ir ilgalaikius žmonių išgyvenimus. Jausmai rodo asmenybės santykį su aplinka, kitais žmonėmis, savimi.

Emocijos gali būti steninės, t. y. tonizuojamosios, suteikiančios energijos (džiaugsmas, pasitenkinimas, sportinis pyktis), ir asteninės - slopinamosios, trik­dančios organizmo funkcijų veiklą, trukdančios siekti gerų rezultatų (didelis nerimas, baimė, nuoskauda, kančia, liūdesys ir pan.).

Sportininkai dažnai patiria stresą - būseną, atsirandančią dėl įvairių ekstremalių poveikių. Reakcijos į stresą gali būti įvairios: nerimas, baimė, kančia, apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai, sužadinti iššūkio, klesti ir pranoksta kitus. Tačiau stre­soriai daug dažniau kelia grėsmę ir gali pakenkti žmogaus psichikai ar fiziologiniams procesams. Stresoriai skatina išskirti adrenaliną ir noradrenaliną. Šių hormonų patenka į kraują iš simpatinių nervų galūnių, esančių vidinėje antinksčių dalyje. Kartais dideliu psichologiniu stresoriumi būna netinkamas trenerio elgesys. Tai rodo sportininkės R. M. istorija, kurioje trenerio nenuspėjamas elgesys sukėlė didelę psichologinę įtampą komandai. Kovos su emociniu stresu problema svarbi visose sporto šakose. Puikūs spor­tiniai laimėjimai iš viso neįmanomi nesant atkaklios varžybinės kovos be kompro­misų. Varžybos reikalauja iš sportininko visų jėgų - ir fizinių, ir psichinių. Manoma, kad daugiau psichinių, nes jos - tai ne asmeninis sportininko reikalas, bet didelės visuomeninės reikšmės dalykas. Sporto komentatoriai dažnai pastebi: „Sportininkui trūksta pergalės ryžto“, „Boksininkas vengia kovos“, „Komanda perdegė dar neišėjusi į aikštę“ ir pan. Tai rodo, kad didelis stresas gali peraugti į distresą, ir paaiškina, kodėl net įžymūs sportininkai treniruodamiesi pasiekia geresnių rezultatų negu varžydamiesi, rekordininkai retai tampa čempionais, stipresni pratybose pralaimi silpnesniems varžybose ir pan. Ypač tai aktualu dabar, nes per bet kurias varžybas yra nemažai labai panašaus pajėgumo sportininkų.

Įtampa yra specifinė organizmo fiziologinė reakcija, kylanti kaip atsakymas į įvairius veiksnius (stresorius). Terminą „stresas“ pirmasis pasiūlė H. Seljė 1936 m. Jis pastebėjo, kad ne tik stiprūs veiksniai (šaltis, kaitra, skausmas, alkis, troškulys), bet ir emocijos (baimė, liūdesys, pyktis, širdgėla) veikia žmogaus psichologinę būseną: būna silpna, pablogėja savijauta, dingsta apetitas, kankina nemiga ir pan. Be to, streso metu smegenų žievėje susidaro nuolatinio dirginimo židinys, tonizuojantis kraujagysles, todėl jos susitraukia ir padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, pila prakaitas, dreba pirštai ir pan. Išsigandus varžovo, sudirginama parasimpatinė nervų sistema, dėl to sustiprėja žarnų peristaltika, staiga sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, mažiau išsiskiria virškini­mo sulčių, sportininkui paleidžia vidurius, o iš vidaus lyg kažkas kyla aukštyn ir nori išsiveržti. Dėl baimės įsitempia kūno raumenys, todėl purto drebulys, pasidaro šalta ir pan. Emocinio streso metu kraujyje padaugėja adrenalino, kortikosteroidų, choles­terolio ir gliukozės. Šios aktyvios medžiagos veikia daugelį gyvybinių funkcijų, padeda organizmui atsispirti žalingiems veiksniams.

Taip pat skaitykite: Emocinė gerovė per sportą lauke

Nors sportininkai į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplin­ka ar konkretūs žmonės. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pripratimas prie stiprių dirgiklių, sportininko nusiteikimas juos priimti sumažina neigiamą stresorių poveikį.

Sportininkai, apimti didesnio nerimo, kartais pasako: „Visas kūnas tarsi svetimas“, „Negaliu nieko galvoti - mintys sukaustytos“, „Prieš akis tuštuma“ ir pan.

Nerimas sporte: adaptyvios ir dezadaptyvios reakcijos

Atlikti tyrimai rodo, kad pačių geriausių sportinių rezultatų pasiekia ne tie sportininkai, kurie visiškai nejaučia nerimo, bet tie, kurių nerimas yra nedidelis. Šioks toks nerimas palankiai veikia psichiką, skatina budrumą, didina jautrumą viskam, kas gali kenkti per varžybas, teikia pirmumą kryptingai veiklai, žadina visas organizmo potencines jėgas. Kita vertus, nedidelis nerimas veikia kaip savotiška psichinė mankšta, kuri neleidžia sustingti, sustabarėti, aktyvina mąstymą - padeda ieškoti optimalių būsimos kovos variantų, skatina sportininką į viską reaguoti dinamiškiau. Prieš nedidelį nerimą kovoti nereikia.

Dezadaptyvios nerimo reakcijos trikdo sportininko veiklą, turi neigiamą įtaką nusiteikimui ir kovingumui. Didelis nerimas užvaldo sportininko psichiką, išvargina organizmą ir sekina energijos šaltinius. Sportininkas negali susikaupti, silpsta valia, atsiranda apatija („Kas bus, tas bus!“), asmenybės veikla menkėja. Tyrimai rodo, kad 75 proc. sportininkų, kurie jautė padidėjusį nerimą prieš varžybas, geresnių rezultatų nepasiekė.

Sporto pasaulyje aštrėjant konkurencijai įsigali vis didesnis skirtumas tarp poreikių ir galimybių. Tai sukelia audringas emocijas. Užgniaužtos emocijos, negavusios iškrovų, kaupiasi pasąmonės gelmėse ir iš ten nuodija žmogaus psichiką. Taip atsiranda baimė, neapykanta, pavydas, pernelyg didelis jautrumas, įvairios neurotizmo atmainos.

Taip pat skaitykite: Emocinio intelekto svarba sporte

Norint valdyti nerimą, rekomenduojama:

• Užimti save.
• Stengtis neprarasti dvasinės pusiausvyros dėl nereikšmingų dalykų smulk­menų.
• Pritaikyti tikimybių teorijos dėsnį nerimą keliančioms aplinkybėms.
• Nusiraminti atliekant įvairius atsipalaidavimo pratimus, savitaigos treni­ruotę ar pozityviai mąstant.

Baimė sporte ir jos įveikimas

Baimė yra psichinė būsena, sukelta suvokiamo ar vaizduotėje susikurto pavojaus. Sporte dažnai pasitaiko:

• Baimė pralaimėti.
• Galimų vėlesnių padarinių.
• Sėkmės baimė - tai baimė išgyventi pavydą, draugų pašaipas („Mūsų did­vyris!“, „Oho, čempionas!“), kritiką („Bepigu jam - taip pasisekė!“), atsakomybe („Dabar visi žiūrės į mane“) ir pan.
• Svetimos vietos baimė - sportininkai bijo svetimos aikštės, svetimų teisėjų, svetimų nepažįstamų žiūrovų ir pan.

Treneriui labai svarbu žinoti, kokiam reakcijos į baimę tipui priklauso sporti­ninkas. Baimė - pati kenksmingiausia emocija. Vienus ji „paralyžiuoja“, kitus - „mobilizuoja“. Baimė slopina pagrindinius psichinius procesus tol, kol sportininkas neįsitikina, kad „pavojus praėjo“.

Baimė ir nerimas yra individualūs. Jie priklauso nuo įgimtų nervų sistemos ypatybių reaguoti į tam tikrus aplinkos dirgiklius. Įgimtas visko bijojimas vadinamas baikštumu. Praktika rodo, kad sportininkai kartais tampa tokie net ne sportinio kelio pradžioje, o jau gerokai jį įpusėję ir pasiekę tam tikrų sportinių rezultatų, kartais net gana gerų. Ar ne dėl to kai kurie įžymūs sportininkai vengia rungtyniauti, visaip išsisukinėja nuo varžybų teisindamiesi, jog „kaupia jėgas svarbiausioms varžyboms“, jog „šios varžybos neįeina į jo pasirengimo planus“ ir pan.? Sportininkas kartais jaučia nervinę įtampą, baimę, neapibrėžtą pavojų, neaiškiai suvokiamą praradimo jausmą, savo asmenybės neadekvatumą, vienišumą ir izoliaciją nuo kitų, būtinumą pasitraukti, išsigelbėti.

Emocinis intelektas ir sportinė motyvacija

Sportininkų motyvacija yra dinamiškas konstruktas, kuris gali kisti, veikiant įvairiems veiksniams, tokiems kaip malonumo patyrimas, džiaugsmas, varžymasis, atitinkami lūkesčiai gali būti motyvuojantys veiksniai sportuoti ir siekti aukštų rezultatų. Tačiau emocinis intelektas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes sportininkai patiria tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas, susidūrę su pasiekimais, stresu ar konkurencijos spaudimu.

Sportininkų emocinis intelektas gali pasireikšti kaip nesugebėjimas tinkamai išreikšti ir valdyti emocijas (pvz., nevaldomas pyktis, agresija, kontrolės stoka), ypač konkurencinėse situacijose, tai gali neigiamai paveikti tiek sportinį pasirodymą, tiek pasitraukimą iš sportinės veiklos. Tuo tarpu gebėjimas suprasti ir efektyviai valdyti emocijas gali paveikti tarpasmeninius santykius komandoje, geresnį sportinį pasirodymą ir padidinti motyvaciją dalyvauti sporte.

Tyrimai rodo, kad sportininkų, pasižyminčių aukštesniu emociniu intelektu, sportinė motyvacija yra stipresnė. Jie geriau valdo savo emocijas, lengviau atsigauna po nesėkmių ir yra labiau linkę siekti užsibrėžtų tikslų. Taip pat pastebėta, kad moterys dažniau pasižymi aukštesniu emociniu intelektu nei vyrai - jos lengviau atpažįsta emocijas, greičiau atsigauna po streso ir geriau supranta kitų žmonių jausmus.

Emocinis intelektas ir perdegimas sporte

Perdegimas sporte - tai psichologinis sindromas, kuris pasižymi emociniu ir fiziniu išsekimu, sporto nuvertinimu ir sumažėjusiu sportiniu pajėgumu. Sporto mokslininkai išskyrė 5 perdegimo simptomų kategorijas: afektiniai (pvz., priešiškumas, prislėgta nuotaika), kognityviniai (pvz., bejėgiškumo jausmas, cinizmas, sutrikęs dėmesys ar atmintis), fiziniai (pvz., išsekimas, susirgimas), elgesio (pvz., treniruočių praleidimas, suprastėję rezultatai) ir motyvaciniai (pvz., neviltingumas, entuziazmo praradimas).

Sportininkų perdegimo tyrimuose dažnai minimas persitreniravimas (angl. overtraining) ir jo ryšys su perdegimu. Pagrindinė perskyra tarp šių dviejų konstruktų remiasi prielaida, jog persitreniravimo metu asmens motyvacija išlieka, tuo tarpu perdegimo atveju stebimi motyvacijos pokyčiai, demotyvacija, paties sporto nuvertinimas, miego pakitimai, bejėgiškumas.

Tyrimai rodo, kad sportininkai, kurių emocinis intelektas žemesnis, yra labiau linkę į perdegimą. Jie sunkiau valdo stresą, sunkiau prisitaiko prie nuolatinių pokyčių ir sunkiau palaiko motyvaciją. Todėl emocinio intelekto ugdymas gali būti svarbi perdegimo prevencijos priemonė.

Emocinio intelekto ugdymas sporte

Emocinio intelekto ugdymas sporte apima įvairias strategijas ir technikas, kurios padeda sportininkams geriau pažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas bei efektyviau bendrauti su kitais. Tai gali būti individualios konsultacijos su sporto psichologu, grupiniai užsiėmimai, savitaigos treniruotės ir kitos praktikos.

Pagrindiniai emocinio intelekto ugdymo principai:

• Savistaba: Pirmasis žingsnis yra savistaba - gebėjimas atpažinti ir įvardyti savo emocijas. Svarbu turėti platų emocijų žodyną, kad galėtumėte tiksliai apibūdinti savo jausmus. Emocijos dažnai pasireiškia per kūno signalus, tokius kaip širdies plakimas, prakaitavimas ar raumenų įtampa.
• Emocijų reguliavimas: Gebėjimas reguliuoti savo emocijas yra esminis EI komponentas. Tai apima kognityvinę restruktūrizaciją (mąstymo būdo keitimą) ir emocijų išreiškimą sveiku būdu.
• Empatija: Empatija yra gebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių emocijas.

Emocinio intelekto svarba vaikų sporte

Sporto psichologas S. Ridzevičius atkreipia dėmesį, kad vaikų sporto psichologija turi savą specifiką, mat vaikas kaip asmenybė dar tik ugdosi. Sportas tvirtina jo valią, suteikia progą išsiskleisti lyderio savybėms, kartu tai - komunikacijos ir veikimo kartu mokykla, gyvenimas komandine dvasia. Tėvai ir treneriai turėtų vaikui padėti pamilti patį sportą, kad tokia veikla jam patiktų ir teiktų džiaugsmą. Jeigu iškart pulsime reikalauti rezultatų, vaikas gali save pervertinti ar nuvertinti. Jaunų žmonių sporto psichologija akcentuoja procesą. Vaiko savivoka dar tik formuojasi ir jis ne visuomet dar supranta ką jis iš tiesų gali ir ko - ne. Bet jeigu jį drąsini, vaikas pradeda tikėti, kad gali ir pradeda galėti. Tačiau, jeigu vaikas išsigąsta, jis pradeda galvoti, kad kažko negali. Jaunus žaidėjus mokinu, kad nežaidžiame prieš titulus, žvaigždes, pasiekimus, komandas. Žinome, ką gerai darome mes, žinome, ką gerai daro priešininkas, turime savo planą ir bandom išnaudoti jų silpnybes.

Vaikui dar net nepradėjus eiti į mokyklą, galima suformuoti tinkamą („aš galiu“, „šaunu“) arba netinkamą („aš negaliu“, „nevykėlis“) savivertę. Dar daugiau - sportu ugdomos ir tokios charakterio savybės kaip disciplinuotumas, pasitikėjimas savimi, savimotyvacija ir kt. Sporto psichologė atkreipia dėmesį, jog sporte, skirtingai nei daugelyje kitų sričių, negalioja 21 dienos įpročio formavimo principas. Moksliškai įrodyta, jog žmogaus sporto įgūdžiai susiformuoja iki 12 metų ir tik retais atvejais juos galima įskiepyti vėlesniame amžiuje. Labai svarbu turėti aiškų tikslą, ko norima vaiką išmokyti. Taip pat numatyti priemones, mokymo schemas, kaip efektyviai to pasiekti. Galutinis rezultatas vaikui turėtų būti teigiamos emocijos, todėl labai svarbu, jog fizinė veikla jam teiktų džiaugsmą, būtų įdomi.

Jei negavęs medalio vaikas nėra atstumiamas ir sulaukia pirmiausia tėvų, kitų aplinkinių palaikymo, jis norės tęsti veiklą. Šiuo atveju kompiuteriniams žaidimams vaikai teikia prioritetą iš esmės dėl to, jog nepasisekusį žaidimo lygį jie gali kartoti tol, kol pavyks pasiekti norimą rezultatą. Taigi, jei vaikas leidžiamas į varžybas, suaugusieji turėtų aiškiai žinoti, kaip jis bus pasitinkamas pergalės ar nesėkmės atveju.

Lietuvos mokyklų žaidynės - emocinio intelekto ugdymo platforma

„Lietuvos mokyklų žaidynės“ - tai masiškiausias sporto renginys Lietuvoje, kuriame dalyvauja per 200 tūkst. moksleivių iš daugiau nei 1100 Lietuvos mokyklų. Į žaidynių programą įtrauktos net 24 sporto šakos: nuo legendinių estafečių „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ iki olimpinių sporto šakų - lengvosios atletikos ar krepšinio. Žaidynės suteikia puikią galimybę vaikams ir jaunuoliams ugdyti emocinį intelektą, patirti įvairių emocijų, mokytis valdyti stresą ir bendrauti su bendraamžiais.

tags: #emocijos #inteligencija #sporte