Europos Čempionų lyga - prestižiškiausias kasmetinis Europos klubinio futbolo turnyras. Šis straipsnis apžvelgia turnyro istoriją, Lietuvos klubų pasirodymus jame ir įdomius faktus, kurie gali nustebinti net didžiausius futbolo gerbėjus.
Čempionų Lygos Istorijos Pradžia
UEFA Čempionų lyga, iki 1992/1993 metų sezono vadinta Europos čempionų taure, debiutavo prieš ketvirtį amžiaus, 1992 metais, suteikdama galimybę Lietuvos čempionams dalyvauti stipriausiame Europos klubinių komandų turnyre.
Lietuvos Klubų Pasirodymai Čempionų Lygoje
Vilniaus „Žalgirio“ Debiutas (1992/1993 m. sezonas)
Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sudėtingas laikotarpis klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato, geriausi žaidėjai paliko „Žalgirį“ ir išvyko žaisti į užsienio klubus.
Pirmosios rungtynės su Eindhoveno PSV baigėsi skaudžiu pralaimėjimu 0:6. Ypač pasižymėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius. Štai sudėtis žaidėjų, dalyvavusių pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas), Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas.
Atsakomosios rungtynės buvo žaidžiamos rugsėjo 30 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Aikštės šeimininkų sudėtis lyginant su rungtynėms Eindhovene pasikeitė labai nedaug: nuo pradžios žaidė Gražvydas Mikulėnas, po pertraukos įbėgo į aikštę Vytautas Karvelis. Rungtynėse dalyvavo nedaug žiūrovų - apie 2 tūkstančius. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Romario žaidimą. Romario 39 minutę įmušė įvartį. Pasibaigus 1992/1993 metų sezonui, jis perėjo į „Barcelona“, o 1994 metais buvo išrinktas geriausiu pasaulio čempionato futbolininku.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Eindhoveno futbolininkai dar prieš ateinant į jų klubą Romario 1987/1988 metų sezone tapo Europos čempionų taurės nugalėtojais.
„Žalgirio“ Dalyvavimas 1999/2000 m. Sezone
Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Šį kartą teko pradėti nuo pirmojo atrankos etapo, susitinkant su Armėnijos čempionu Ararato miesto „Cement“ komanda.
Pirmos rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ stadione 1999 metų liepos 14 dieną baigėsi vilniečių pergale 2:0. Įvarčius pelnė broliai Steško: Igoris pirmojo kėlinio pabaigoje, Artūras - rungtynių pabaigoje. Antrosios rungtynės Jerevane baigėsi „Žalgirio“ pergale 3:0. Įvarčius pelnė Sergėjus Novikovas, Andrius Jokšas ir Nerijus Vasiliauskas. „Žalgirio“ kapitonas abejose rungtynėse buvo Vladimiras Buzmakovas.
Antrajame atrankos etape Vilniaus „Žalgiris“ susitiko su Kijevo „Dinamo“ ekipa, treniruojama Valerijaus Lobanovskio. Pirmąsias rungtynes Kijeve rezultatu 2:0 laimėjo šeimininkai. Atsakomosios rungtynės Vilniuje baigėsi Kijevo „Dinamo“ pergale. Tai buvo paskutinė garsaus trenerio Valerijaus Lobanovskio viešnagė Vilniuje.
„Žalgirio“ Sugrįžimas į Čempionų Lygą 2014 m.
Po 15 metų pertraukos, „Žalgiris“ sugrįžo į Čempionų lygą 2014 metais. Trečią kartą startuoti teko rungtynėmis su Kroatijos čempionais Zagrebo „Dinamo“ futbolininkais Zagrebo „Maksimir“ stadione. Pirmosios rungtynės baigėsi „Dinamo“ pergale 2:0. Vilniuje „Žalgiris“ pralaimėjo rezultatu 0:2.
Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos
Kova su „Malmö“ 2016 m.
Užpernai burtai lėmė žalgiriečiams žaisti su Švedijos čempionais „Malmö“ ekipa. Pirmosios rungtynės Malmėje baigėsi be įvarčių. Atsakomosios rungtynės Vilniuje baigėsi „Malmö“ pergale 1:0.
Dvikova su „Astana“ 2017 m.
Praeitos vasaros dvikova su „Astana“ baigėsi tragiškai. Pirmosios rungtynės LFF stadione baigėsi be įvarčių. Atsakomosios rungtynės Astanoje baigėsi „Astana“ pergale 2:1.
Artėjanti Dvikova su „Ludogorec“
Pernai žalgiriečiai įrodė, kad įmanoma kovoti su komanda, kuri jau yra ragavusi Čempionų lygos grupės turnyro.
Įdomūs Faktai apie Čempionų Lygą
- Daugiausia pergalių iškovojo Madrido „Real“: Madrido „Real“ laimėjo taurę 13 kartų.
- Čempionų lygą remia UEFA fondas vaikams: UEFA vaikų fondas - tai fondas, kuris viso pasaulio vaikams pristato futbolo meną, lavina vaikų futbolo įgūdžius, bet ir padeda vaikams tobulinti jų vystymosi įgūdžius, įskaitant atkaklumą ir punktualumą.
- Greičiausias įvartis turnyre: Roy'us Makaay'us (Miuncheno „Bayern“) įmušė įvartį per pirmąsias 11 sekundžių rungtynėse su Madrido „Real“.
- Žaidėjai, įmušę daugiau nei 100 įvarčių: Cristiano Ronaldo (139) ir Lionelis Messi (123).
- Čempionų lygos taurė: Nuo 2008 m. UEFA nusprendė, kad nugalėtojams teks tenkintis replika, nes originalaus trofėjaus jie nebeduos nė vienai komandai, nesvarbu, kas ir kiek kartų jį laimėtų.
- Anglijos klubams uždrausta žaisti 5 metus: 1986-1991 m. Anglijos klubams buvo uždrausta žaisti Čempionų lygoje po nelaimės Heiselo stadione.
- Anglijos klubų pergalės: Anglijos klubams pavyko laimėti penkias taures Čempionų lygoje. Tarp šių penkių klubų yra Liverpool, Manchester United, Nottingham Forrest, Aston Villa ir Chelsea.
UEFA Europos Lyga
UEFA Europos lyga yra antras pagal stiprumą Europos klubų futbolo turnyras. Šio 1971 metais įkurto turnyro laimėtojas gauna automatinį kelialapį į sekančio sezono UEFA Čempionų lygos grupių etapą. Tituluočiausiosios Europos lygos futbolo komandos yra „Sevilla“ (6 titulai), ir „Liverpool“, „Juventus“, „Inter“, bei „Atletico“, kurie šį trofėjų iškovojo po 3 kartus. Rezultatyviausias visų laikų Europos lygos futbolo žaidėjas yra Henrikas Larssonas, įmušęs 40 įvarčių. UEFA Europos lyga kartais yra vadinama tiesiog vargšų Čempionų lyga. Didieji klubai dažnai šias varžybas nuvertina, o mažesnių futbolo šalių klubai į šį turnyrą žiūri be galo rimtai.
Europos Futbolo Čempionato Istorija: 1968 m. Pirmenybės Italijoje
EuroFootball.lt tęsia pasakojimą apie Europos futbolo čempionatų istoriją. Šį kartą apžvelgsime 1968 m. Senojo žemyno pirmenybes Italijoje. Tai buvo antras čempionatas iš eilės, kuriame triumfavo šeimininkų rinktinė. Tačiau tikriausiai ne tai buvo svarbiausia. 1968 m. pirmenybės buvo unikalios tuo, kad jose vienų pusfinalio rungtynių nugalėtoją lėmė… burtai, o finale buvo žaidžiamos net dvi rungtynės.
Taip pat skaitykite: Europos futbolo ir sporto naujienos
Atrankos Varžybos
Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė (dviem daugiau, nei 1964 m.). Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą.
Atrankos varžybose debiutavo Vakarų Vokietijos rinktinė, tačiau debiutas jai baigėsi fiasko - vokiečiai savo grupėje į priekį praleido Jugoslaviją, kai lemiamose rungtynėse išvykoje nesugebėjo palaužti Albanijos. Atrankoje netrūko ir daugiau staigmenų - vietą ketvirtfinalyje Bulgarijai užleido ir legendinio Eusebio vedama Portugalija. Vieną atrankos pogrupį sudarė vien birtų komandos - Anglija, Velsas, Šiaurės Airija ir Škotija. Iš jos tolyn žengė tuometė pasaulio čempionė Anglija. Įdomu, kad lemiamas jų rungtynes su škotais, pasibaigusias lygiosiomis 1-1, Glazgo "Hampden Park" stadione stebėjo per 130 tūkst. žiūrovų. 1964 m. čempionė Ispanija savo grupėje turėjo vargo su Čekoslovakija ir Airija tačiau tolyn vis tik žengė.
Ketvirtfinaliai
Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis - bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos - Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0.
Finalinis Etapas
Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio. Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova - po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Kartą Piero Prati iš 15 metrų mušė greta virpsto, vėliau vartininkas Dino Zoffas atrėmė vieną Alberto Šesterniovo ir du Aleksandro Lenevo smūgius. Puikią progą šeimininkai turėjo pratęsimo metu, tačiau Angelo Domenghini pataikė į virpstą. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada - po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizdujamas faktorius - burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai. Jei SSRS rinktinės kapitoną A.Šesterniovą burtuose būtų lydėjusi sėkmė, SSRS galėjo trečią kartą iš eilės patekti į finalą.
"Rungtynes žaidėme Neapolyje, o tuo metu šio miesto komandoje aš ir žaidžiau. Jutau didžiulį palaikymą. Žiūrovai buvo nuostabūs, jie sukūrė puikią atmosferą. Kai baigėsi rungtynės, teisėjas ir abiejų komandų kapitonai nuėjo į rūbinę mesti burtų. Visi likę aikštėje su žiūrovais nekantriai laukėme rungtynių likimo. Kai jie grįžo ir pranešė apie mūsų pergalę, apėmė nuostabus jausmas. Buvo šaunu. Nors laimėjome tik po monetos metimo, visi buvo laimingi",- vėliau pasakojo vartininkas Dino Zoffas.
Kitame pusfinalyje susitiko Anglija ir Jugoslavija. Patį futbolą šiose rungtynėse užgožė kietą kova ir pražangos - teisėjas ispanas Jose Maria de Mendibilas skyrė net 49 laisvus ir baudos smūgius. Visoje šioje suirutėje anglai galėjo pirmieji pasižymėti, bet Andy Ballas pataikė į skersinį. Galiausiai 86 min. puikiu individualiu žaidimu garsėjęs jugoslavų saugas Draganas Džajičius suklaidino tris varžovus ir pasiuntė kamuolį į Gordono Bankso vartus. Po poros minučių Alanas Mullery gavo raudoną kortelė ir rungtynių likimas buvo nulemtas - pasaulio čempionė neteko teisės siekti Europos čempionų titulo. Anglai iš dalies reabilitavosi mažajame finale, birželio 8 dieną kovoje dėl bronzos Romoje 2-0 įveikdami SSRS. Įvarčius 39 ir 63 min. mušė Bobby Charltonas bei Geoffas Hurstas.
Finalas
Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami - antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo. Turnyro organizatoriai šį kartą laimėtojo burtų keliu neišaiškinti.
Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Vienas pirmajame finale nežaidęs vaikinas - Luigi Riva ir tapo auksinės italų pergalės kalviu. Šviežios jėgos šeimininkų rinktinei leido rungtynes pradėti didele sparta ir taip priblokšti varžovus. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.
"Jeigu atvirai, pirmosiose finalo rungtynėse nenusipelnėme lygiųjų. Bet antrajame finale laimėjome pelnytai. Mes dominavome aikštėje",- vertino čempionų vartininkas D.Zoffas.
Statistika
Dėl 1968 m. Europos čempionų vardo varžėsi 31 rinktinė. Finaliniame etape varžėsi 4 komandos. Buvo sužaistos 5 rungtynės, įmušti 7 įvarčiai. Vid. - 1,4 įvarčio per rungtynes. Rezultatyviausias žaidėjas - Draganas Džajičius (Jugoslavija), 2 įvarčiai.
1968 m. Europos Čempionai
Dino Zoffas, Pietro Anastasi, Tarcisio Burgnichas, Giancarlo de Sisti, Angelo Domenghini, Giacinto Facchetti, Aristide Guarneri, Sandro Mazzola, Luigi Riva, Roberto Rosato, Alessandro Salvadore, Enrico Albertosi, Angelo Anquilletti, Giancarlo Bercellino, Giacomo Bulgarelli, Ernesto Castano, Giorgio Ferrini, Antonio Juliano, Giovanni Lodetti, Piero Prati, Gianni Rivera, Lido Vieri. Treneris - Ferruccio Valcareggi.
Simbolinė Rinktinė
Vartininkas: Dino Zoffas (Italija); Gynėjai - Mirsadas Fazlagičius (Jugoslavija), Giacinto Facchetti (Italija), Ivanas Osimas (Jugoslavija), Albertas Šesterniovas (SSRS), Bobby Moore‘as (Anglija); Saugai - Sandro Mazzola (Italija), Angelo Domenghini (Italija); Puolėjai - Geoffas Hurstas (Anglija), Luigi Riva (Italija), Draganas Džajičius (Jugoslavija).
Dino Zoffas
Dino Zoffas buvo vienas geriausių ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio vartininkų. 1942 m. Dino gimė Italijos Mariano miestelyje. Jau būdamas 14 metų, jis dalyvavo tokių klubų, kaip Milano "Inter" ir Turino "Juventus" peržiūrose. Karjerą nacionalinėje rinktinėje legendinis vartininkas pradėjo tik 1968 m., Europos čempionato atrankos rungtynėse su Bulgarija. Italijos rinktinės vartus D.Zoffas gynė 1968 - 1983 m., per tą laiką savo šaliai atstovavo 112 kartų. Jam priklauso ir visų laikų rekordas - net 1142 "sausos" minutės (13 rungtynių) 1972 - 1974 m. laikotarpyje atstovaujant "Squadra azzura". D.Zoffas yra ir seniausias futbolininkas, kuriam pavyko laimėti pasaulio čempionatą - 1982 m. triumfo su Italijos rinktine Ispanijoje metu jam buvo 40 metų. Ir baigęs karjerą, buvęs vartininkas nesitraukė iš futbolo. 1988 - 1990 m. jis dirbo "Juventus" trenerių štabe, 1994 - 1995 m. ėjo Romos "Lazio" prezidento pareigas, 1998 m. tapo Italijos rinktinės treneriu, su kuria 2000 m. Europos čempionate pasiekė finalą. Vėliau D.Zoffas trumpai treniravo "Lazio" bei "Fiorentina" klubus.
Įdomūs Faktai
- Monetos metimo nugalėtojui išaiškinti oficialiose rungtynėse be 1968 m. Europos čempionato pusfinalio prireikė tik kartą - 1954 m. pasaulio čempionato atrankos rungtynėse tarp Turkijos ir Ispanijos. Sėkmė tada lydėjo turkus.
- Teisė surengti finalinį 1968 m.
- Europos čempionų treneris Ferruccio Valcareggi vėliau pripažino, kad jo auklėtinių demonstruotas "catenaccio" stiliaus futbolas labiau tiktų rungtynėms išvykose, o ne žaidžiant prieš savus žiūrovus.
- Atrankos rungtynes tarp Škotijos ir Anglijos Glazgo "Hampden Park" stadione stebėjo 130 711 žiūrovų. Tai - Europos čempionatų rekordas.
- Euro-68 atrankos turnyre savo šalių rinktinėse debiutavo dvi būsimos futbolo pasaulio žvaigždės - Johanas Cruyffas ir Gerdas Mulleris. Olandas rungtynėse su Vengrija (2-2) pelnė vieną įvartį, tuo tarpu vokietis debiutavo įspūdingiau, į Albanijos vartus (6-0) pasiųsdamas keturis kamuolius.
- 1968 m. Europos čempionatas ir šeimininkų pergalė vėliau buvo pakrikštytas "Itališku darbu" - 1969 m.
Europos Klubų Istorijos
1. FC Nürnberg
1900 m. sukurtas klubas itin sėkmingai žaisti ėmė po Pirmojo pasaulinio karo: štai laikotarpiu nuo 1918 iki 1922 m. ekipa nepralaimėjo net 104 oficialių rungtynių iš eilės. Šiuo laikotarpiu Nurnberg Vokietijoje buvo imtas vadinti tiesiog Klubu (Der Club). Nuo 1920 iki 1927 m. komanda laimėjo penkis Vokietijos čempionatus. Ketvirtąjame dešimtmetyje klubo šlovė priblėso ir šalies čempionatą ekipa laimėjo tik 1936 m., Nurnberg taip tat laimėjo ir pirmąjį Vakarų Vokietijos čempionatą po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. Dar du čempionatus Bavarijos ekipa laimėjo septintąjame dešimtmetyje: 1961 ir, vienintelį kartą jau Bundesligoje, 1968 m. Kitame sezone po pastarojo triumfo Nurnberg tapo pirmąja komanda, kurios Bundesligos čempiono titulo gynyba baigėsi iškritimu į žemesnį divizioną. Vėlesnėje istorijoje klubas dideliais pasiekimais pasigirti nebegalėjo ir keliavo tarp pirmosios ir antrosios Bundesligų. Iš Bundesligos komanda iškrito net aštuonis kartus - daugiau, nei bet kuris kitas klubas. 2007 m. Namų rungtynes nuo 1963 m. Nurnberg žaidžia Maxo Morlocko stadione, talpinančiame 50 000 žiūrovų.
Parma
Parmos futbolo klubas buvo įkurtas 1913 m. ir pirmus kelis savo gyvavimo mėnesius vadinosi Verdi, pagerbiant šimtmečiu anksčiau gimusį kompozitorių. Ilgus dešimtmečius klubas nepretendavo į jokius rimtesnius pasiekimus, žaidė geriausiu atveju Serie B lygoje, o 1968 m. Į aukštumas Parma meteoro greičiu įsiveržė dešimtajame dešimtmetyje, komandą aktyviai pradėjus remti vietiniam maisto pramonės gigantui Parmalat. 1990 m. komanda pirmą kartą pateko į Serie A, 1992 m. laimėjo Italijos taurę, o po metų triumfavo Taurių laimėtojų taurėje, finale Wembley stadione 3 - 1 įveikę Royal Antwerp futbolininkus. Po metų Parma vėl pasiekė šio turnyro finalą, tačiau jame minimaliu rezultatu nusileido Londono Arsenalui. Efektingi nuotykiai Europoje čia nesibaigė - 1995 m. Parma pasiekė UEFA taurės finalą ir jame bendru rezultatu 2 - 1 nugalėjo Juventus. 1997 m. komanda liko antra Serie A pirmenybėse, o 1999 m. laimėjo taurių dublį, triumfavusi Coppa Italia turnyre ir antrą kartą laimėjusi UEFA taurę. 2002 m. Parma laimėjo trečią Italijos taurę, tačiau tai buvo komandos gulbės giesmė. Po auksinio dešimtmečio komanda smuko į gilią finansinę duobę, 2004 m. išgyveno reorganizaciją, tačiau tvaraus pagrindo taip ir nesusikūrė ir 2015 m. bankrutavo. Namų rungtynes Parma žaidžia Stadio Ennio Tardini stadione, talpinančiame 27 000 žiūrovų.
Olympique Lyonnais
Pirmoji futbolo sekcija Lione buvo sukurta 1899 m. Olympique Universitaire klube. Iš dalies šios komandos pagrindu, o iš dalies dėl principinių nesutarimų tarp vadovaujančių asmenų jos viduje, 1950 m. mieste buvo suburta profesionali Olympique vardu pavadinta ekipa. Pirmą savo trofėjų - Prancūzijos taurę - komanda iškovojo Prancūzijos taurę, tais pačiais metais žaidė Taurių laimėtojų taurės pusfinalyje (į Taurių laimėtojų taurę komanda pateko pralaimėjusi 1963 m. Prancūzijos taurės finalą čempionui Monaco). 1987 m. klubą įsigijo verslininkas Jeanas Michelis Aulas. Ambicingus naujojo savininko tikslus Olympique pasiekė ne iš karto, tačiau naujojo tūkstantmečio pradžioje komanda tapo dominuojančia jėga Prancūzijos futbole. 2002 m. laimėję pirmą šalies čempionų titulą, Liono futbolininkai jo niekam neužleido iki pat 2009 m. Tuo pat metu komanda tapo ir gerbiama jėga UEFA Čempionų lygoje, tris kartus pasiekė turnyro ketvirtfinalį, o 2010 m. Namų rungtynes komanda nuo savo įsikūrimo iki 2016 m. žaidė Stade de Gerland stadione, talpinusiame 43 000 žiūrovų. Šiuo metu jį pakeitė 59 000 aistruolių talpinantis Parc Olympique Lyonnais stadionas.
Torino
Torino klubas buvo įkurtas 1906 m. sujungus senesniam Torinese klubui ir buvusiems Juventus nariams, atskilusiems dėl vidinių nesutarimų pastarajame klube. 1927 m. klubas pirmą kartą finišavo Italijos čempionato viršūnėje, tačiau kilus korupcijos skandalui, iškovotas Scudetto iš Torino netrukus buvo atimtas. Šlovingiausias etapas klubo istorijoje prasidėjo penktajame dešimtmetyje, kai Turine subrendo puiki žaidėjų karta su Valentino Mazzola priešakyje. Pirmą čempionų titulą La Grande Torino laimėjo 1942 m., o po karo sukeltos pertraukos laimėjo dar keturis čempionatus iš eilės. Paskutinis titulas, deja, jau buvo aplaistytas ašaromis - 1949 m. gegužės 4 d. komandą iš Lisabonos skraidinęs lėktuvas sudužo kalvose netoli Turino. Atsigauti po Supergos katastrofos klubui nebuvo lengva. Iš dominuojančios jėgos Italijos futbole klubas tapo vidutinioku, o 1959 m. net iškrito į Serie B. Žemesnėje lygoje Il Toro ilgai neužsibuvo, o aštuntajame dešimtmetyje kuriam laikui grįžo į kovą dėl aukščiausių pozicijų šalyje ir 1976 m. net laimėjo Scudetto. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ekipa porą kartų sėkmingai pasirodė tarptautinėje arenoje: 1991 m. Torino laimėjo Vidurio Europos taurę, o 1992 m. nužygiavo iki UEFA taurės finalo, kuriame tik išvykos įvarčių taisyklės dėka nusileido Amsterdamo Ajaxui. Visgi į didelę sėkmę šie pasiekimai neišaugo, amžių sandūroje Torino pateko į gilią finansinę duobę, o 2005 m. Namų rungtynes didžiąją savo istorijos dalį Torino žaidžia Stadio Olimpico stadione, talpinančiame 28 000 žiūrovų, nors tarp 1990 ir 2006 m. rungtyniavo gerokai didesnėje Stadio delle Alpi arenoje. Svarbiausiu klubo varžovu yra kita miesto komanda Juventus.
#