Įvadas
Europos olimpinis komitetas (EOK) yra svarbi organizacija, vienijanti 50 Europos nacionalinių olimpinių komitetų. Šiame straipsnyje apžvelgsime EOK istoriją, veiklą, tikslus ir ryšį su Lietuvos olimpiniu komitetu (LTOK). Taip pat aptarsime Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) veiklą ir kitas svarbias organizacijas, susijusias su olimpiniu judėjimu.
Lietuvos olimpinio judėjimo ištakos
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia siejama su 1924 m., kai šalies sportininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Tais metais Paryžiuje vykusioje olimpiadoje Lietuvai atstovavo futbolininkai ir dviratininkai. Nors debiutas nebuvo sėkmingas, šie metai laikomi Lietuvos olimpinio judėjimo tarptautinio pripažinimo data.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pirmą kartą įkurtas 1937 m. gruodžio 18 d. Iki tol nacionalinio olimpinio komiteto funkcijas atliko Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai. LTOK atgimė 1988 m. gruodžio 11 d.
Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai
Šalies nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. Organizacija įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai 1924 m. Paryžiaus ir 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame buvo papildytas lygos statutas 9 straipsniu: „Lietuvos Sporto Lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos Sporto Lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Reformuojant šalies sporto sistemą ir priėmus Kūno kultūros įstatymą, buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, perėmę Lietuvos sporto lygos ir Lietuvos futbolo lygos funkcijas.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse iki LTOK įkūrimo
1928 m. dalyvauti IX vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame Lietuva išsiuntė du boksininkus, keturis dviratininkus, penkis lengvaatlečius ir vieną sunkumų kilnotoją - iš viso 12 sportininkų. Geriausią rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5-8 vietomis.
Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva debiutavo 1928 m. vasarį. Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti 1932 m. III žiemos žaidynėse Leik Plaside ir tų pačių metų X vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Tačiau dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į tolimus JAV miestus nenuvyko.
LTOK įkūrimas ir veikla 1937-1940 m.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys.
Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos
Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme. 1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
LTOK atkūrimas 1988 m.
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais. Iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai - Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius - iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Palaikydami šią idėją Algis Daumantas bei Vytautas Padlipskas įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sporto darbuotojų koordinacinį centrą. Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
Taip pat skaitykite: Europos futbolo ir sporto naujienos
Darbo grupės veiklą palaikė ir prie jos prisidėjo ne tik formalūs jos nariai, bet ir dr. Arvydas Juozaitis, Algimantas Gudiškis, Kęstutis Autukas, kiti asmenys.
Atkuriamasis suvažiavimas ir tarptautinis pripažinimas
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Suvažiavime priimtos rezoliucijos „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“, „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“, „Dėl olimpinio sąjūdžio asociacijos sukūrimo“ (Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų asociacija).
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos - 1992-aisiais.
LTOK vadovai
Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota. Nuo 1926 m. komiteto vadovo pareigas ėjo dr. Antanas Jurgelionis, nuo 1930 m. - Jonas Vileišis. Pirmuoju oficialiu LTOK prezidentu buvo Vytautas Augustauskas-Augustaitis, nuo 1934 m. dirbęs Kūno kultūros rūmų direktoriumi.
Nuo 1988 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d. LTOK prezidento pareigas ėjęs dr. Artūras Poviliūnas 2012 m. spalį išrinktas LTOK garbės prezidentu.
Europos olimpinių komitetų asociacija (EOK)
Europos olimpinių komitetų asociacija (EOK) įkurta 1968 metais. Ji vienija 50 Europos nacionalinių olimpinių komitetų. EOK tikslai yra skleisti olimpinėje chartijoje apibrėžtas olimpizmo vertybes, per glaudų bendradarbiavimą su Tarptautiniu olimpiniu komitetu, Nacionalinių olimpinių komitetų asociacija (ANOC) ir olimpinėmis asociacijomis kituose žemynuose, lavinti jaunimą per sportą, skatinti pagarbą aplinkai ir taip prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo, skatinti bendradarbiavimą tarp Europos olimpinių komitetų per bendrus interesus, mokslinius tyrimus, informacijos apsikeitimą ir bendrų interesų gynimą, vystyti Olimpinio solidarumo programas Europoje.
EOK vykdomąjį komitetą sudaro prezidentas, viceprezidentas, iždininkas, generalinis sekretorius bei 12 narių. EOK viceprezidentė - 2021 m. išrinkta Daina Gudzinevičiūtė.
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK)
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) įkurtas 1894 m. birželio 23 d. Pasaulinio sporto kongreso metu barono Pierre‘o de Coubertino iniciatyva. Iš pradžių P. de Cuobertinas planavo, kad 1894 m. birželio mėnesį suvažiavime bus aptariamas mėgėjiškas sportas, tačiau delegatams susirinkus į Sorbonos universitetą Paryžiuje jis pakeitė ir programą, ir suvažiavimo pavadinimą. Naujai pavadintas „Olimpinių žaidynių atgaivinimo kongresu“, renginys iš esmės pasitarnavo kaip tribūna, kurioje P. de Coubertinas išdėstė pasiūlymą rengti šiuolaikines olimpines žaidynes ir kurioje buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas.
TOK skatina bendradarbiavimą tarp nacionalinių olimpinių komitetų, tarptautinių sporto federacijų, sportininkų, olimpinių žaidynių organizacinių komitetų, rėmėjų ir Jungtinių Tautų organizacijų. Tokiu būdu, TOK užtikrina olimpinių žaidynių tęstinumą bei olimpinių vertybių sklaidą pasaulyje. 2009 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja suteikė TOK nuolatinio stebėtojo statusą.
TOK misija - visame pasaulyje populiarinti olimpizmą ir vadovauti olimpiniam sąjūdžiui. TOK yra 206 nacionalinių olimpinių komitetų valdymo organas. TOK vykdomąjį komitetą sudaro garbės prezidentas, prezidentas, keturi viceprezidentai, 10 narių ir generalinis direktorius.
TOK turi 105 narius. Pagal Olimpinę chartiją iš viso jų gali būti ne daugiau kaip 115. Iki 70 TOK narių gali būti individualūs, nesusiję su jokiomis einamomis pareigomis asmenys, 15 - karjerą tęsiantys sportininkai, 15 - tarptautinių sporto federacijų arba asociacijų atstovai, 15 - nacionalinių olimpinių komitetų arba jų asociacijų nariai.
TOK ir sporto šakų įtraukimas į olimpines žaidynes
Olimpinių žaidynių programą nuolat papildo naujos sporto šakos ir rungtys. Dažniausiai jos įtraukiamos kartu didinant žaidynėse dalyvaujančių sportininkų skaičių. Vis dėlto per ilgą šiuolaikinio olimpinio judėjimo istoriją yra nutikę ir priešingai - kelios sporto šakos neteko olimpinio pripažinimo.
Tarptautinis olimpinis komitetas yra numatęs pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos sporto šakos gali patekti į olimpines žaidynes. Pamatinis kriterijus - sporto šakai privalo vadovauti Olimpinės chartijos besilaikanti tarptautinė federacija, be to, ji turi būti paplitusi visame pasaulyje. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad sporto šaka būtų patraukli televizijai ir žiniasklaidai, į jaunimo susidomėjimą, lyčių lygybę ir kitus aspektus.
Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacija (ANOC)
Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacija (ANOC) įkurta 1979 metų birželio 26 dieną Puerto Rike. Ši tarptautinė organizacija vienija 206 nacionalinius olimpinius komitetus ir yra pripažinta Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK). ANOC atstovauja 206 nacionaliniams olimpiniams komitetams (NOC). Jie yra skirstomi pagal penkis žemynus: Afrikos nacionalinių olimpinių komitetų asociacija (ANOCA), Europos olimpiniai komitetai (EOK), Azijos olimpinė taryba (OCA), Okeanijos nacionaliniai olimpiniai komitetai (ONOC) ir Panamerikos sporto organizacija (Panamsports).
Kilnaus elgesio sporte („Fair Play“) veikla
Kilnaus elgesio sporte („Fair Play“) veikla buvo paskatinta 1960 m. Romos vasaros olimpinių žaidynių, kai noras nugalėti bet kokia kaina peržengė visas ribas ir atėmė pirmąją sportininko gyvybę. Danų dviratininkas Knudas Jensenas mirė dėl vartoti draudžiamų sportinę veiklą skatinančių preparatų. Šis šokiruojantis atvejis pažadino sporto pasaulį ir paskatino imtis griežtų veiksmų prieš dopingą, šovinizmą ir smurtą sporte. Todėl 1963 m. gruodžio 5 d. Paryžiuje UNESCO, AIPS, ICSSPE, Tarptautinės krepšinio, futbolo, regbio imtynių federacijos įkūrė Tarptautinį komitetą P. de Kuberteno Kilnaus elgesio apdovanojimams teikti. 1973 m. Tarptautinio „Fair Play“ komiteto tikslas - saugoti ir skatinti pagarbą kilniam elgesiui ir jo vertybėms ne tik didžiajame sporte ar sporto visiems programose, bet ir kasdieniame gyvenime.
Pagrindinis CIFP vykdantysis organas yra Generalinė Asamblėja, kurioje kiekvienas CIFP narys turi po vieną balsą. CIFP vykdantįjį komitetą sudaro prezidentas, du viceprezidentai, generalinis sekretorius ir iždininkas. CIFP tarybą sudaro daugiausiai 20 narių iš viso pasaulio.
Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS)
CAS įsteigtas 1984 metais Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) iniciatyva kaip nepriklausoma institucija. Nuo 1994 metų Tarptautinis sporto arbitražo teismas yra pavaldus Tarptautinei sporto arbitražo tarybai. CAS sprendžia su sportu susijusius ginčus, kurie teismui perduodami taikant įprastas arbitražo procedūras arba apskundus sporto institucijų ar organizacijų sprendimus. Teismas priima arbitražo sprendimus, kurie turi įprastų teismų sprendimų galią. Jis gali padėti šalims taikiai išspręsti ginčus pagal taikinimo procedūrą, jeigu ji yra galima, taip pat teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas su sportu susijusiais teisiniais klausimais.
CAS valdybą sudaro prezidentas, viceprezidentas, CAS paprastojo diviziono prezidentas, apeliacinio arbitražo diviziono prezidentas ir generalinis sekretorius. CAS turi 22 narius.