Europos Futbolo Čempionato Istorija: Nuo Tautų Taurės Iki Šiuolaikinio Turnyro

Europos futbolo čempionatas, kas ketverius metus organizuojamas UEFA, yra vienas svarbiausių ir prestižiškiausių futbolo turnyrų pasaulyje. Šis čempionatas, pritraukiantis milijonus sirgalių visame pasaulyje, turi turtingą ir įspūdingą istoriją, prasidėjusią dar 1960 metais. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius Europos čempionato įvykius, formatus, nugalėtojus ir įsimintinus momentus.

Čempionato Ištakos ir Pirmieji Turnyrai

Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Vis dėlto, pirmą kartą Europos futbolo čempionato idėją pasiūlė Prancūzijos futbolo federacijos generalinis sekretorius Henri Delaunay dar 1927 metais. Tačiau, čempionato idėja pavirto realybe tik po daugiau nei dvidešimties metų, prabėgus trims metams po jo mirties.

Pirmasis UEFA Europos futbolo čempionatas vyko 1960 metais. Jame kovėsi septyniolika komandų. 1958 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios Europos čempionato atrankinio etapo rungtynės. Jose Sovietų Sąjungos (SSRS) rinktinė 3:1 įveikė Vengrijos ekipą. Iki 1968 m. jis buvo žinomas kaip Europos tautų taurė. Tuo metu varžybose dalyvavo visų UEFA priklausančių šalių futbolo rinktinės.

Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė: rungtynės vyko namuose ir išvykoje iki tol, kol viena komanda iškris. Organizatorių funkcijas atliko Prancūzija. Pirmajame finale susitiko SSRS ir Jugoslavijos rinktinės. SSRS rinktinė finale 2:1 įveikusi Jugoslaviją. atkaklios, ir tik per papildomą laiką pergalę išplėšė sovietų rinktinė. Susitikimas būtų pasibaigęs kitaip, jei ne kone stebuklingas rusų vartininko Levo Jašino žaidimas. Tai buvo geriausias SSRS rinktinės žaidėjas, o 113-ą minutę Victoras Ponedelnikas galva pelnė įvartį ir SSRS ekipa su L.Jašinu priešakyje išsaugojo vartus tuščius iki finalinio arbitro švilpuko. Taip SSRS laimi pirmą Europos čempionatą.

Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. Ispanija atsisakė žaisti su Sovietų Sąjunga dar ketvirtfinalyje dėl tuo metu vyravusių dviejų politinių protestų.

Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai

Europos Čempionatai: Metai Po Metų

1964 m.

Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. Pirmąjį savo medalį Ispanija iškovojo dar 1964 m., kuomet 2:1 rezultatu ji įveikė Tarybų Sąjungos rinktinę.

1968 m.

1968 metų Europos futbolo čempionatas buvo trečiasis Senojo žemyno turnyras po jo įkūrimo 1960-aisiais metais ir padovanojo vieną įsimintiniausių istorijų futbole. Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija.

Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Būtent SSRS rinktinė 1966 m. Vis dėlto labai panašios sudėties, tačiau kur kas labiau subrendusi ir patyrusi Italijos rinktinė su SSRS ekipa žaidė atkakliai - už nugaros jie turėjo beveik 70 tūkst. Įtemptose rungtynėse abi komandos buvo itin lygios tiek komandine taktine prasme, tiek individualiu žaidėjų meistriškumu. Aršiausia kova virė šiek tiek ilgiau nei iki 60-osios minutės, futbolininkams žaisti darėsi vis sunkiau tiek dėl prarandamų jėgų, tiek dėl ne pačios geriausios kokybės aikštės. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus.

1968 m. Europos čempionatas vyko trijuose Italijos miestuose - Romoje, Neapolyje ir Florencijoje. Italams ir anglams tai buvo pirmas kartas tarp keturių stipriausių Europos komandų, Jugoslavija 1960 m. Sovietai laimėjo pirmąjį Europos čempionatą 1960-aisiais, o po ketverių metų pralaimėjo tik finale, 1966 metų pasaulio čempionate SSRS pateko į ketvertą. Burtai lėmė, kad būtent sovietai bus šeimininkų italų varžovai pirmajame pusfinalyje.

Šiais laikais po 120 minučių futbolo kovos žiūrovai išvystų 11 metrų baudinių seriją. Ji dažnai vadinama loterija, mat manoma, kad baudinių serijoje toli gražu ne visada nugalėtojus lemia meistriškumas ar talentas. Tačiau 1968-ųjų čempionate ši „loterija“ dar nebuvo sugalvota, tad įvyko kitokia - tikra loterija. Iki tol tokio masto čempionatuose keturis sykius buvo situacija, kai 120 minučių žaidimo neišaiškino nugalėtojo. Kartą tai įvyko 1930-ųjų, triskart - 1934 metų pasaulio čempionate. Vis dėlto dar prieš 1968 m. čempionatą numatyta, kad pusfinaliuose visiškų lygiųjų atveju bus metama moneta, o papildomas mačas žaidžiamas tik tuo atveju, jei tai nutiks finale.

Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos

Rungtynių Neapolyje teisėjas vokietis Kurtas Tschenscheris pakvietė Italijos rinktinės kapitoną Giacinto Facchetti bei sovietų kapitoną Albertą Šesterniovą į rūbinę, ten ir buvo atliktas lemiamas veiksmas. Teisėjas išsitraukė seną monetą, liepė pasirinkti pusę, aš pasirinkau herbą ir tai buvo laimingas pasirinkimas. Iškėlęs rankas į viršų išbėgau atgal į stadioną ir tada sirgaliai suprato, kas laimėjo rungtynes“, - atsimena F. Ar galite įsivaizduoti didesnį neteisybės jausmą, koks tuo metu turėjo būti SSRS futbolininkų mintyse?

Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos. Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.

1972 m.

Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. 1972 m. šį čempionatą laimėjo Vokietija, kuri taip pat finalinėse varžybose 3:0 rezultatu įveikė tą pačią Tarybų Sąjungą.

1976 m.

Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka.

1980 m.

Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai.

Taip pat skaitykite: Europos futbolo ir sporto naujienos

Finalinis 1980 m. Europos futbolo čempionatas buvo surengtas birželio 11 - 22 dienomis keturiuose Italijos miestuose - Romoje, Milane, Neapolyje ir Turine. Burtai į A grupę suvedė titulą gynusią Čekoslovakiją, galingąją Vakarų Vokietiją, pasaulio vicečempionę Olandiją bei atrankos netikėtumą Graikiją. B grupėje kovėsi tuo metu gerus laikus išgyvenusi Belgija, šeimininkė Italija, bei į elitą bandžiusios sugrįžti Ispanijos ir Anglijos rinktinės.

Jau pirmose rungtynėse vokiečiai susitiko su čekoslovakais ir nugalėjo juos 1-0, atsirevanšuodami už nesėkmę 1976 m. čempionato finale. Vėliau vokiečiai atakuojančio futbolo fiestoje 3-2 palaužė olandus. Europos vicečempionai po trijų Klauso Allofso įvarčių 65 min. pirmavo 3-0, tačiau pasaulio vicečempionai rungtynių pabaigoje sušvelnino rezultatą. Čekoslovakai ir olandai buvo įveikę graikus, tačiau nusileidę vokiečiams. Tad tarpusavio dvikovoje turėjo išsispręsti antrosios vietos A grupėje likimas. Vis tik susitikimas baigėsi lygiosiomis 1-1, o dėl geresnio įvarčių santykio antra liko Čekoslovakija. B grupėje net trys iš šešių mačų baigėsi lygiosiomis. Po to, kai Belgija 2-1 įveikė Ispaniją, o Italija 1-0 Angliją, tapo aišku, kad grupės nugalėtojo ir kelialapio į finalą likimas spręsis belgų ir italų rungtynėse.

Finale birželio 22 dieną Romos Olimpiniame stadione į aikštę išbėgo Vakarų Vokietijos ir Belgijos rinktinės. Būtent jis pradėjo ataką 10 min., kurią tiksliu smūgiu užbaigė Horstas Hrubeschas. Po pertraukos belgams pavyko atgauti jėgas ir pakeisti mačo eigą. 75 min. rezultatas tapo lygus, kai 11 metrų baudinį realizavo Rene Vandereyckenas. Tačiau tai buvo dar ne viskas. 88 min. Karl-Heinzas Rummenigge kėlė kampinį. J.M.Pfaffas neapdairiai paliko savo vartus, ir tuo pasinaudojęs H.Hrubeschas galva pelnė pergalingą įvartį - 2-1. Per likusias kelias minutes Vakarų Vokietijos rinktinė apsigynė ir po 8 metų pertraukos vėl tapo Europos čempione.

1984 m.

Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju. 1984 m. šį čempionatą laimėjo Prancūzija.

1988 m.

Oranžine spalva pasidabinęs 8-asis Europos futbolo čempionatas turėjo ir lietuvišką potekstę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai.

1992 m.

9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus.

1996 m.

Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė.

2000 m.

Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min.

2004 m.

Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą.

2008 m.

44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai.

Čempionato Formato Pokyčiai

Iki 1976 m. finaliniuose turnyruose žaidė tik 4 komandos. 1977 m. nutarta išplėsti iki aštuonių - pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. Italijoje. 1996 m. Europos čempionate dalyvavo 16 komandų.

Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m. turnyre dalyvavo 48 komandos - tarp jų ir Lietuvos rinktinė. padalytos į keturias grupes. geriausias kiekvieno ketvertuko komandas. Finale susitiko vokiečiai ir čekai. Pirmą kartą Henri Delaunay taurės likimą lėmė “auksinis” įvartis. 2000-aisiais turnyrą rengė dvi šalys - Belgija ir Olandija. 2004 m. nacionalinės rinktinės rungėsi Portugalijoje.

Įsimintini Čempionato Momentai

Per visą Europos čempionato istoriją būta daugybė įsimintinų momentų, kurie įsirėžė į futbolo sirgalių atmintį:

  • Antonino Panenkos baudinys (1976 m.): Čekoslovakijos žaidėjas Antoninas Panenka finale prieš Vokietiją realizavo 11 metrų baudinį smūgiuodamas kamuolį lengvai per vidurį, kai vartininkas jau buvo šokęs į šoną. Šis baudinys tapo legendiniu ir iki šiol vadinamas "Panenkos" stiliumi.
  • Marco van Basteno įvartis (1988 m.): Olandijos puolėjas Marco van Bastenas finale prieš Sovietų Sąjungą įmušė vieną gražiausių įvarčių Europos čempionato istorijoje. Jis atliko smūgį iš aštraus kampo ore, kamuoliui skriejant į tolimąjį vartų kampą.
  • Danijos triumfas (1992 m.): Danija į 1992 m. Europos čempionatą pateko tik dėl Jugoslavijos diskvalifikacijos. Nepaisant to, danai sugebėjo sensacingai laimėti čempionatą, finale įveikę Vokietiją.
  • Graikijos stebuklas (2004 m.): Graikija 2004 m. Europos čempionate Portugalijoje tapo tikra sensacija. Niekas nesitikėjo, kad graikai, treniruojami Otto Rehhagelio, sugebės laimėti čempionatą. Tačiau jie parodė puikią gynybą ir komandinę dvasią, įveikdami visas favorites ir finale nugalėdami Portugaliją.

Europos Čempionatų Nugalėtojai

Per visą Europos čempionato istoriją nugalėtojais tapo šios šalys:

  • 1960 m. - SSRS
  • 1964 m. - Ispanija
  • 1968 m. - Italija
  • 1972 m. - Vokietija
  • 1976 m. - Čekoslovakija
  • 1980 m. - Vokietija
  • 1984 m. - Prancūzija
  • 1988 m. - Olandija
  • 1992 m. - Danija
  • 1996 m. - Vokietija
  • 2000 m. - Prancūzija
  • 2004 m. - Graikija

Ispanija ir Vokietija yra sėkmingiausios Europos čempionato komandos, laimėjusios po 3 kartus.

Europos Čempionato Rekordai ir Statistika

Per visą Europos čempionato istoriją užfiksuota daugybė rekordų ir įdomių statistinių duomenų:

  • Rezultatyviausias žaidėjas: Michelis Platini (Prancūzija) - 9 įvarčiai (1984 m.).
  • Jauniausias žaidėjas: Jetro Willemsas (Nyderlandai) - 18 metų ir 71 diena (2012 m.).
  • Seniausias žaidėjas: Kostas Chalkias (Graikija) - 38 metai (2012 m.).
  • Daugiausiai kartų čempionais tapusios šalys: Ispanija ir Vokietija (po 3 kartus).

2020 m. Europos Futbolo Čempionatas

2020 m. Europos futbolo čempionatas, dėl pandemijos perkeltas į 2021 m., vyko 12 skirtingų Europos šalių miestuose. Šis čempionatas buvo unikalus tuo, kad neturėjo vieno šeimininko. 2020 m. Europos futbolo čempionatas įvyks 12 skirtingų šalių ir 12 skirtingų stadionų. Tačiau toks sprendimas nemenkos dalies šios srities ekspertų yra iki šiol kritikuojamas. Skirtingai nei ankstesnių čempionatų atveju, čempionato rungtynės bus išskirstytos po įvairius Europos šalių miestus.

tags: #europos #taures #finalas #futbolas