Europos futbolo čempionatas, kas ketverius metus organizuojamas UEFA, yra vienas svarbiausių ir prestižiškiausių futbolo turnyrų pasaulyje. Šis čempionatas, pritraukiantis milijonus sirgalių visame pasaulyje, turi turtingą ir įspūdingą istoriją, prasidėjusią dar 1960 metais.
Europos futbolo valdymo organas
UEFA tapo svarbiausiu Europos futbolo valdymo organu.
Čempionato ištakos ir pirmieji turnyrai
Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė: rungtynės namuose ir išvykoje iki tol, kol vieną komanda iškris. Pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko 1960 m. Prancūzijoje. Iki 1968 m. jis buvo žinomas kaip Europos tautų taurė. Šiame turnyre dalyvavo 17 šalių futbolo rinktinės. Pirmajame čempionate triumfavo Sovietų Sąjunga, finale 2:1 įveikusi Jugoslaviją. Susitikimas būtų pasibaigęs kitaip, jei ne kone stebuklingas rusų vartininko Levo Jašino žaidimas. Tai buvo geriausias SSRS rinktinės žaidėjas, o 113-ą minutę Victoras Ponedelnikas galva pelnė įvartį ir SSRS ekipa su L.Jašinu priešakyje išsaugojo vartus tuščius iki finalinio arbitro švilpuko. Taip SSRS laimi pirmą Europos čempionatą.
Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė.
Čempionato formato pokyčiai
Iki 1976 m. finaliniuose turnyruose žaidė tik 4 komandos. 1977 m. nutarta išplėsti iki aštuonių - pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. Italijoje. 1996 m. Europos čempionate dalyvavo 16 komandų. Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m. turnyre dalyvavo 48 komandos - tarp jų ir Lietuvos rinktinė.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
1968 m. Europos čempionatas Italijoje
1968 m. Europos futbolo čempionatas vyko Italijoje. Tai buvo antras čempionatas iš eilės, kuriame triumfavo šeimininkų rinktinė. Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė. Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą.
Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis - bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos - Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0. Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio.
Pusfinalio burtai
Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova - po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada - po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius - burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai.
Finalas ir Italijos triumfas
Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami - antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo. Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.
Įsimintini čempionato momentai
Per visą Europos čempionato istoriją būta daugybė įsimintinų momentų, kurie įsirėžė į futbolo sirgalių atmintį. Kai kurie iš jų:
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
- Antonino Panenkos baudinys (1976 m.): Čekoslovakijos žaidėjas Antoninas Panenka finale prieš Vokietiją realizavo 11 metrų baudinį smūgiuodamas kamuolį lengvai per vidurį, kai vartininkas jau buvo šokęs į šoną. Šis baudinys tapo legendiniu ir iki šiol vadinamas "Panenkos" stiliumi.
- Marco van Basteno įvartis (1988 m.): Olandijos puolėjas Marco van Bastenas finale prieš Sovietų Sąjungą įmušė vieną gražiausių įvarčių Europos čempionato istorijoje. Jis atliko smūgį iš aštraus kampo ore, kamuoliui skriejant į tolimąjį vartų kampą.
- Danijos triumfas (1992 m.): Danija į 1992 m. Europos čempionatą pateko tik dėl Jugoslavijos diskvalifikacijos. Nepaisant to, danai sugebėjo sensacingai laimėti čempionatą, finale įveikę Vokietiją.
- Graikijos stebuklas (2004 m.): Graikija 2004 m. Europos čempionate Portugalijoje tapo tikra sensacija. Niekas nesitikėjo, kad graikai, treniruojami Otto Rehhagelio, sugebės laimėti čempionatą. Tačiau jie parodė puikią gynybą ir komandinę dvasią, įveikdami visas favorites ir finale nugalėdami Portugaliją.
Europos čempionatų nugalėtojai
Per visą Europos čempionato istoriją nugalėtojais tapo šios šalys:
- 1960 m. - SSRS
- 1964 m. - Ispanija
- 1968 m. - Italija
- 1972 m. - Vokietija
- 1976 m. - Čekoslovakija
- 1980 m. - Vokietija
- 1984 m. - Prancūzija
- 1988 m. - Olandija
- 1992 m. - Danija
- 1996 m. - Vokietija
- 2000 m. - Prancūzija
- 2004 m. - Graikija
Ispanija ir Vokietija yra sėkmingiausios Europos čempionato komandos, laimėjusios po 3 kartus.
Europos čempionato rekordai ir statistika
Per visą Europos čempionato istoriją užfiksuota daugybė rekordų ir įdomių statistinių duomenų:
- Rezultatyviausias žaidėjas: Michelis Platini (Prancūzija) - 9 įvarčiai (1984 m.).
- Jauniausias žaidėjas: Jetro Willemsas (Nyderlandai) - 18 metų ir 71 diena (2012 m.).
- Seniausias žaidėjas: Kostas Chalkias (Graikija) - 38 metai (2012 m.).
- Daugiausiai kartų čempionais tapusios šalys: Ispanija ir Vokietija (po 3 kartus).
2020 m. Europos futbolo čempionatas
2020 m. Europos futbolo čempionatas, dėl pandemijos perkeltas į 2021 m., vyko 12 skirtingų Europos šalių miestuose. Šis čempionatas buvo unikalus tuo, kad neturėjo vieno šeimininko. Pusfinaliai ir finalas vyko Londono Wembley stadione.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
tags: #futbolas #europos #cempionatas