Futbolas, kaip populiariausia sporto šaka pasaulyje, turi turtingą ir ilgą istoriją. Nuo pirmųjų bandymų suvienodinti taisykles Didžiojoje Britanijoje iki moderniųjų pasaulio čempionatų, futbolas nuėjo ilgą kelią. Šiame straipsnyje apžvelgsime futbolo raidą, pradedant jo ištakomis ir baigiant svarbiausiais įvykiais bei tendencijomis.
Futbolo ištakos ir raida
Fùtbolas (angl. football < foot - pėda + ball - kamuolys) - tai sportinis žaidimas, kurio dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi jį įmušti į vartus. Žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų (iš jų 1 vartininkas).
Žaidimai su kamuoliu, primenantys futbolą, buvo žinomi Egipte, Kinijoje, Pietų Amerikos šalyse, Graikijoje, Romoje daugiau kaip 3000 m. prieš Kristų. Dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1855 m. Sheffielde įkurtas pirmasis futbolo klubas; 1863 m. futbolas atskirtas nuo regbio. 1900 m. įtrauktas į olimpinių žaidynių programą.
1904 m. įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (pranc. Fédération Internationale de Football Association, FIFA; 2022 jai priklausė 211 nacionalinių organizacijų). Nuo 1930 kas 4 m. rengiami pasaulio futbolo čempionatai. 1954 m. įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (pranc. Union des Associations Européennes de Football, UEFA). Populiarėja salės futbolas ir paplūdimio futbolas (žaidžiama smėlio aikštėje). Žaidžia 2 komandos po 5 žaidėjus pagal šiek tiek pakeistas futbolo taisykles.
Pirmasis Pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje
Pirmą kartą teisėjas sušvilpė skelbdamas pasaulio čempionato rungtynių pradžią šaltą 1930 metų liepos 13 dieną Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. „Pocitos“ stadione žaidė Prancūzijos ir Meksikos rinktinės. Į 15 000 vietų tribūnas susirinko tik 4 tūkstančiai žiūrovų. Lengvai snigo, mat pietų pusrutulyje liepa yra žiemos mėnuo.
Taip pat skaitykite: Pasaulio čempionatų analizė
19 minutę prancūzas Lucienas Laurentas tolimu šūviu įmušė pirmąjį pasaulio čempionatų įvartį. Jo komanda nugalėjo 4:1. FIFA prezidentą prancūzą Julesą Rimet labai nudžiugino ne tik įtikinama jo tautiečių pergalė, bet ir tai, kad čempionatas iš viso startavo, nes iki paskutinių dienų tuo vis dar buvo abejojama.
Pagrindinė priežastis - dėl pasaulyje tuo metu įsigalėjusios didžiosios ekonominės krizės buvo taupoma. Netgi tai, kad organizatorius - Urugvajus pažadėjo visoms iš Europos atvyksiančioms komandoms apmokėti kelionės specialiai užsakytu okeaniniu „Conte Verde“ garlaiviu išlaidas, nesumažino europiečių abejingumo turnyrui. Julesas Rimet ir jo pagalbininkai skambino ir įkalbinėjo visų Europos šalių futbolo vadovus nežlugdyti pirmojo pasaulio čempionato, dalyvauti jame. Atrankos varžybų nebuvo.
Dabar mes suprantame, kad tomis dienomis Lietuva, kuri jau buvo FIFA narė, turėjo istorinį šansą dalyvauti pasaulio pirmenybių finaliniame turnyre. Deja, Lietuva, kaip ir dauguma europiečių, atsisakė. Sutiko tik Prancūzija, Belgija, Rumunija (jos karalius buvo aistringas futbolo gerbėjas) ir Jugoslavija.
Be krūvelės europiečių (beje, ne pačių stipriausių - Europoje tada žibėjo Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos futbolininkai) dalyvavo 7 komandos iš Pietų Amerikos (visos šalys, kurios jau turėjo subūrusios nacionalinę rinktinę) ir 2 ekipos iš Šiaurės ir Centrinės Amerikos (JAV ir Meksika). Afrika ir Azija nedalyvavo.
Kai „Conte Verde“ garlaivis atplaukė į Montevidėjo uostą, jį pasitiko tūkstančiai džiaugsmingų žmonių. Europiečiai vis dėlto atvyko, reiškia, pasaulio pirmenybės galėjo startuoti.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Urugvajiečiai jų laukė, nes norėjo savo valstybės šimtmečio proga dar kartą (po šaunių pergalių 1924 ir 1928 metų olimpinėse žaidynėse) įrodyti visam pasauliui, kad būtent jie geriausiai žaidžia futbolą. Čempionatui buvo statomas didžiausias tuo metu Pietų Amerikoje „Centenario“ stadionas, kuriame buvo numatyta 100 000 vietų žiūrovams. Deja, pirmenybių atidarymui jo nespėta užbaigti, pavėluota 5 dienomis.
Liepos 18 dieną gigantiškame stadione atidarymo rungtynes žaidė Urugvajaus ir Peru rinktinės. Buvo išpirkti visi bilietai (vienos tribūnos taip ir nebaigė statyti, bet į tai numojo ranka - atėjo laikas didžiajam futbolui). Susirinko beveik 60 000 žiūrovų.
Nervingose rungtynėse, kuriose šeimininkams labai ilgai nepavyko įmušti, vienintelį pergalingą Urugvajui įvartį įspyrė vienarankis centro puolėjas Hectoras Castro.
Hectoras Castro - Urugvajaus didvyris
Hectoras Castro, gimęs neturtingoje šeimoje Montevidėjuje 1904 metais, nuo mažens turėjo dirbti, kad padėtų prasimaitinti šeimai. Kai jam buvo 13 metų, įvyko šiurpi nelaimė - dirbant su elektriniu pjūklu, neatidumas jam kainavo labai brangiai: pjūklas nupjovė dešinę ranką žemiau alkūnės. Dabar chirurgai sugeba prisiūti taip prarastą ranką, tada apie tokias operacijas galima buvo tik svajoti.
Gal sunku patikėti, bet likimo smogtas jaunas, gražus, sportiškas vaikinas nepalūžo, o siekė savo svajonių, lyg nieko nebūtų įvykę. Jei ne ta tuščia rankovė…
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Nuo 1924 metų jis žaidė garsiajame Montevidėjo „Nacional“ klube, dalyvavo ilgalaikėje 1925 metų išvykoje į Europą. H.Castro būdavo vienas kovingiausių aikštėje. Jo mėgiamiausias kovos šūkis būdavo: „Vaikinai, mes jau sugrūdome juos į maišą“.
„Nacional“ aistruoliai jį labai aukštai vertino, vadino „El divino manco“ („Dieviškasis vienarankis“).
1926 metų Pietų Amerikos čempionate H.Castro buvo antrasis pagal rezultatyvumą, į Paragvajaus vartus įmušė 4 kartus. Urugvajaus rinktinė užėmė pirmą vietą.
1928 metais su savo šalies rinktine jis tapo Amsterdamo olimpiados futbolo turnyro nugalėtoju. Lemiamose rungtynėse Urugvajus su Argentina sužaidė 1:1, o pakartotinėje dvikovoje po trijų dienų nugalėjo 2:1.
Pasaulio čempionate Urugvajus turėjo didelį puikių puolėjų pasirinkimą, todėl paties H.Castro ir daugumos „Nacional“ gerbėjų nuostabai antroms rungtynėms buvo išleistas žaisti centro puolėjo pozicijoje ne jis, o kito Montevidėjo klubo, pagrindinio konkurento „Peñarol“ bombardyrius Jose Anselmo.
Antrose rungtynėse Urugvajus užtikrintai įveikė Rumuniją 4:0, J.Anselmo įmušė įvartį.
Prisilaikydamas seno britų posakio „Niekada nekeisk laiminčios komandos sudėties“ Urugvajaus treneris A.Suppici žaisti pusfinalio vėl išleido J.Anselmo. Tas į Jugoslavijos vartus įmušė 2 įvarčius, žaidė nuostabiai, bet susidūręs su varžovų gynėju gavo sunkią traumą. Urugvajus užtikrintai laimėjo 6:1 ir įkopė į finalą, bet buvo aišku, kad „nesustabdomasis“ J.Anselmo finale nežais.
Finalinėms rungtynėms su Argentina treneris centro puolėjo pozicijoje vėl įrašė H.Castro pavardę. Nudžiugusiam dėl suteiktos galimybės Hectorui vakare teko patirti nemalonių minučių, kai į jo numerį viešbutyje, kuriame gyveno ir ruošėsi lemiamoms rungtynėms Urugvajaus komanda, paskambino nežinomasis.
Patikslinęs, ar jis kalba su „senjoru Castro“, skambinantis žmogus pasakė: „Senjore Castro, pasistenkite, kad rytoj Urugvajus nelaimėtų, ir Jūs praturtėsite 50 tūkstančių peso. Priešingu atveju Jūs galbūt nebesulauksite naujos aušros“.
Tokį skambutį galima būtų atmesti, kaip kvailą pokštą, bet ne tuo momentu ir ne tame žemyne. Verta prisiminti, kad tai buvo laikotarpis, kai svarbiausi žaidėjai aikštėje dažniausiai būdavo vartininkas ir centro puolėjas.
H.Castro visą naktį nemiegojo ir apsidžiaugė, kai ėmė švisti.
Liepos 30-osios, trečiadienio, rytą Montevidėjo uoste švartavosi dešimtys garlaivių, iš Buenos Airių atgabenusių dešimtis tūkstančių Argentinos sirgalių, kurie dar plaukdami skandavo „Argentina - taip, Urugvajus - ne“ ir „Pergalė arba mirtis“. Jie labai norėjo atsilošti už pralaimėjimą 1928 metų olimpiados finale.
Juos pasitiko uoste ne tik Urugvajaus policija, bet ir kariuomenė. Bijant incidentų, visi atvykėliai buvo apieškoti, iš jų atimta beveik du tūkstančiai pistoletų. Po to argentiniečiai, lydimi kareivių su šautuvais, lyg upė pajudėjo link stadiono, kuris buvo atidarytas nuo ankstyvo ryto. Ten jie, laukdami ilgiau nei tris valandas rungtynių pradžios, truputį apsnūdo, todėl rungtynių metu elgėsi ramiai ir didesnių rūpesčių policijai nekėlė.
Rungtynės turėjo prasidėti 14 valandą vietos laiku, bet prasidėjo ketvirčiu valandos vėliau, nes Urugvajaus ir Argentinos futbolininkai nesutarė, kokiu kamuoliu žais: kiekviena komanda norėjo žaisti savo šalyje pagamintu kamuoliu.
Rungtynėms teisėjauti paskirtas belgas Johnas Langenus nusprendė: pirmą kėlinį žaisite su argentinietiškuoju, o antrą - su urugvajietiškuoju kamuoliu. Problema buvo išspręsta.
Beje, J.Langenus buvo paskirtas teisėjauti finalui paskutiniu momentu. Kai organizatoriai nutarė jam tai pranešti, nerado jo viešbutyje. Pasirodo, belgas susikrovė daiktus ir išplaukė į Buenos Aires, kad sėstų į okeaninį laivą ir plauktų namo į Europą.
Belgui pasivyti ir grąžinti į Motevidėją buvo išsiųstas Urugvajaus karinių jūrų pajėgų greitaeigis kateris. Laimei, belgų teisėją pavyko Buenos Airėse greitai surasti, Su okeaninio laivo kapitonu buvo sutarta atidėti išplaukimą į Europą keliom valandom, kad J.Langenus spėtų į šį laivą po finalo.
12 minutę stadionas sugriaudėjo, kai Pablas Dorado įmušė pirmąjį urugvajiečių įvartį. Džiaugsmas buvo trumpas, nes argentiniečiai perėmė iniciatyvą ir išlygino (Carlosas Peucelle), o po to persvėrė rezultatą savo naudai (Guillermo Stabile). 2:1 po pirmo kėlinio Argentinos naudai. Argentiniečiai žaidė geriau. Niūri neviltis apėmė „Centenario“ areną.
Po pertraukos urugvajiečiai bandė išlyginti rezultattą, bet jų žaidimas buvo išsiderinęs. Laikas bėgo. H.Castro žaidė blyškiai, lyg nerasdamas savo vietos aikštėje. 57 minutę jis atsitraukė iš puolimo smaigalio į aikštės gilumą, kas buvo jam nebūdinga, gavo kamuolį ir J.Anselmo stiliumi stipriai ir tiksliai perdavė jį kairiajam pusiau krašto puolėjui (insaidui) Pedrui Cea, tas tiksliai kirto į vartus - 2:2.
Staiga H.Castro suprato, ko reikia pergalei tą dieną šitoje komandoje: jis turi žaisti ne taip, kaip įpratęs, o pasistengti rungtynieuti traumuotojo J.Anselmo stiliumi, atsitraukiant atgal į gilumą ir organizuojnt puolimą, ne tik jį užbaigiant.
Įvyko stebuklas: žiūrovai vėl išvydo aikštėje savo numylėtinį Anselmo, tik jo viena rankovė buvo tuščia. H.Castro puikiai žinojo savo draugo ir konkurento stilių. Urugvajaus žaidimas įgijo prasmę ir greitį.
Tvirtasis Argentinos gynėjas Luisas Monti keliskart bandė žiauriai nukirsti Hectorą, bet tą apėmė nežemiškas įkvėpimas, jis lyg pradėjo skraidyti.
68 minutę po derinio, kurį pradėjo H.Castro, kairysis kraštinis puolėjas (tada komandose būdavo 5 puolėjai) Santosas Iriarte įmušė trečią kamuolį į Argentinos vartus - 3:2.
Laikas bėgo, artindamas Urugvajaus pergalę. Priešpaskutinę minutę H.Castro aukštai pašoko ir stipriu galvos smūgiu užbaigė reikalą - 4:2. Iš tribūnų sektoriaus, kur sėdėjo argentiniečiai, pasigirdo šūviai.
Futbolo raida Lietuvoje
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-12 (neoficialiais duomenimis, Klaipėdos krašte - 19 a. pabaigoje). 1922 įvyko pirmosios futbolo pirmenybės (pradėjo 10, baigė 5 komandos). 1923 Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (narystė suspenduota 1944, atkurta 1991). 1924 Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nuo 1947 rengiami Lietuvos futbolo taurės (1947-91 Tiesos taurės) turnyrai, nuo 1995 dėl supertaurės žaidžia Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas. 1946 ir 1947 Lietuvos jaunių futbolo rinktinė tapo SSRS čempione, 1983 jaunimo rinktinė - SSRS tautų spartakiados futbolo turnyro nugalėtoja. Vilniaus Žalgiris 1987 tapo universiados čempionu ir SSRS pirmenybių 3 vietos laimėtoju, 1990 - Baltijos šalių čempionu. 2019 Lietuvos vaikinų iki 21 m. futbolo rinktinė. Moterų futbolas pradėtas žaisti nuo 1970, nuo 1994 rengiami Lietuvos moterų futbolo čempionatai.
Lietuvos futbolininkai SSRS varžybose
Su SSRS futbolininkais pradėta žaisti 1940 rudenį. 1946 Lietuvos futbolininkai debiutavo SSRS čempionate (žaidė V. Mališka, D. Ilgūnas, J. Šlyžius, Z. Ganusauskas, P. Štriupkus, B. Galvičius, J. Zienius, M. Baltrimavičius, S. Penkauskas, S. Petraitis, V. Kučinskas ir kiti, treneris prancūzas E. Pastoras), tarp Vakarų zonos (ne meistrų grupės) komandų užėmė 4 vietą, Lietuvos jaunių rinktinė laimėjo SSRS taurę. 1947 Kauno jauniai laimėjo SSRS taurę, SSRS čempionate dalyvavo Vilniaus Dinamo (sudaryta daugiausia iš Kauno Dinamo ir Spartako; tarp II grupės Centrinės zonos komandų užėmė 8 vietą).
1949 Vilniaus Spartako futbolininkai rungtyniavo SSRS čempionate (tarp II grupės Centrinės zonos komandų užėmė 3 vietą; D. Ilgūnui, B. Galvičiui, Z. Ganusauskui, S. Paberžiui buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai), 1950 - B klasės čempionate (užėmė 3 vietą). 1950 ir 1953 Lietuvos jauniai SSRS pirmenybių zoniniame turnyre buvo treti, Lietuvos klubų rinktinė 1954 ir 1957 Pabaltijo ir Baltarusijos spartakiadoje užėmė 2 vietą. 1953 Vilniaus Spartakas žaidė SSRS A klasės čempionate (užėmė paskutinę - 11 vietą). 1956 SSRS tautų spartakiadoje Lietuva nugalėjo (1:0) Estiją, pralaimėjo (0:2) Maskvai, dar kartą įveikė (2:0) Estiją, bet pralaimėjo (1:4) Moldavijai ir užėmė 11 vietą. 1957 Šiaulių Elnias debiutavo SSRS futbolo kolektyvų taurės varžybose (iškrito aštuntfinalyje).
1960 pradėtą rengti Pabaltijo vaikų futbolo turnyrą Draugystė (jame vėliau dalyvavo ir kitų sąjunginių respublikų futbolininkai) laimėjo Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinės mokyklos komanda. 2 vietą 1963 SSRS aukštųjų mokyklų pirmenybėse užėmė Kauno Kūno kultūros institutas, 1966 SSRS A klasės čempionato II grupės varžybose - Vilniaus Žalgiris, 1967 SSRS Vilties turnyre - Lietuvos jauniai (treneriai V. Šilinskas, A. Komskis). 1969 gerai žaidęs Žalgiris SSRS A klasės čempionato II grupės varžybose užėmė 4 vietą, 1971 I lygos - 20 vietą ir iškrito į II lygą (1972 čia rungtyniavo ir Klaipėdos Atlantu). 1976 Vilniaus pedagoginio instituto komanda SSRS studentų pirmenybėse buvo antra, Žalgiris (treneriai B. Zelkevičius, G. Kaledinskas) profsąjungų sporto draugijų turnyre - trečias. 1977 Žalgiris (treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis) grįžo į I lygą, Klaipėdos jauniai (treneriai V Kempinas, F. Finkelis) tapo SSRS čempionais, Panevėžio internatinės sporto mokyklos futbolininkai - sporto mokyklų pirmenybių 1 vietos, 1984 Lietuvos moksleivių spartakiados - 2 vietos, 1989 Perkėlos varžybų - 3 vietos laimėtojais. 1979 Vilniaus Žalgiris (su E. Kurguznikovu iš Klaipėdos Atlanto) SSRS tautų spartakiadoje užėmė 6 vietą (16 futbolininkų tapo SSRS sporto meistrais). 1981 Odinio kamuolio varžybose Kauno Vilija užėmė 2 vietą, Klaipėdos Granitas laimėjo Pabaltijo ir Baltarusijos čempionų turnyrą, Kauno Kelininkas buvo antras sporto kolektyvo taurių laimėtojų varžybose. 1982 Žalgiris iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą; 1983 čia pelnė 3 prizus. 1983 SSRS tautų spartakiados futbolo varžybas laimėjo Lietuvos jaunimo (18-20 m.) rinktinė, Odinio kamuolio jaunučių varžybas - Panevėžio Saturno futbolininkai (treneris A. 1987 Vilniaus Žalgirio pagrindinė ir dublerių komandos, Lietuvos jaunių rinktinė (treneriai V. Kuncė ir V.
SSRS rinktinėse žaidė: I rinktinėje - 1985 S. Jakubauskas, 1988 V. Ivanauskas, V. Sukristovas, II rinktinėje - 1958 A. Kulikauskas, olimpinėje - 1983-1984 V. Kasparavičius, 1986-1988 A. Janonis, 1987-1988 S. Baranauskas, V. Ivanauskas, A. Narbekovas, V. Sukristovas, studentų - 1963 A. Komskis, S. Šeibokas, jaunių - 1962-1963 J. Jieznas ir V. Žitkus, vėliau - V. Baltušnikas, R. Bubliauskas, D. Burbulevičius, D. Butkus, Z. Buzas, V. Černiauskas, R. Deltuva, V. Dančenka, V. Ivanauskas, A. Kalinauskas, R. Kapustas, D. Kazlauskas, K. Kumža, R. Martinaitis, R. Mažeikis, E. Meidus, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, A. Skrupskis, G. Staučė, A. Subačius, V. Šlekys, A. Štaliūnas, V. Talalajevas, S. Trainavičius, I. Urusovas, R. Zdančius, G. Žarkovas, A. Žemėnas ir kiti, jaunimo - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1985 pasaulio čempionate užėmė 4 vietą), S. Baranauskas, V. Buzmakovas, A. Kalinauskas, R. Kučinskas, E. Liaudanskas, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, jaunių (iki 18 m.) - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), G. Staučė (1988 Europos čempionas), jaunių (iki 16 m.) - R. Bubliauskas, A. Kalinauskas ir D. Kazlauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), V. Baltušnikas (1985 Europos čempionas), R. Kapustas ir G.
Buvusios SSRS komandose žaidė daugiau kaip 60 Lietuvos futbolininkų ir kai kurie pasiekė gerų laimėjimų. V. Kučinskas 1949 su Rygos Daugava žaidė SSRS A klasės čempionate. V. Tučkus, pakviestas į Maskvos Spartaką, 1954 ir 1955 tapo SSRS vicečempionu, 1956 - čempionu, 1957 - bronzos medalininku; 1960 ir 1961 žaidė Rygos Daugavoje. Pašaukti atlikti karinės tarnybos žaidė Rygos ASK ir tapo Latvijos čempionais Č. Misiūnas (1960), Č.Vasiliauskas (1960, 1961), R. Vasiliauskas (1960), F. Finkelis (1960), J. Bugys (1961, 1962), J. Vaitkevičius (1963-1965), P. Maskaliovas (1964, 1965), V. Vožovas (1964), H. Mackevičius (1965), R. Milevičius (1965). Nuo 1962 J. 1963 savo noru į SSRS kariuomenės futbolo klubus išvyko A. Stankevičius, R. Kučinskas, H. Januškevičius, A. Staškaitis. Po karinės tarnybos A. Stankevičius (1965-1968) buvo Donecko Šachtariaus komandos žaidėjas, R. Kučinskas, žaidęs Rostovo ASK, 1966 tapo SSRS vicečempionu, 1971 rungtyniavo SSRS taurės finale. V. Žitkus 1965-1967 žaidė Maskvos Spartako komandoje, laimėjo SSRS taurę (1965) ir pirmasis iš Lietuvos futbolininkų 1966 (Vienoje su Rapid) dalyvavo Europos taurių laimėtojų taurės turnyre; 1967-1968 jis buvo Maskvos Lokomotyvo komandos žaidėjas. L. Rumbutis 1977-1986 su Minsko Dinamo komanda žaidė SSRS pirmoje ir aukščiausioje lygose (1982 tapo čempionu, 1983 - bronzos medalininku). I.
Tarp 33 geriausių SSRS aukščiausios lygos žaidėjų buvo S. Jakubauskas (1983, 1987), V. Jurkus (1983), V. Kasparavičius (1983), A. Janonis (1985-1987), S. Baranovas (1987), A. Narbekovas (1987, 1988), V. Sukristovas (1987), V. Ivanauskas (1989). Sąjunginės kategorijos teis…
Rusija Pasaulio futbolo čempionate
Rusija pirmą kartą surengė pasaulio čempionatą savo šalies istorijoje. Tai buvo 21-as pasaulio čempionatas, organizuotas didžiausios futbolo bendruomenės FIFA.
Rusija, žaisdama ne kaip Tarybų Sąjungos komanda, dar niekada nėra išėjusi iš pasaulio čempionato grupės - ji pasiekti atkrintamųjų nesugebėjo 1994-ais, 2002-ais ir 2014-ais metais.
Rusijos rinktinės apžvalga
Tai viena silpniausių Rusijos rinktinių, kuri bandys laimę pasaulio čempionate. Jeigu ne viena lengviausių grupių visame turnyre, būtų galima prognozuoti, kad rusai pirmenybes baigs sužaidę trejas rungtynes. Tačiau dabar jie turi neblogus šansus pakovoti dėl patekimo toliau. Apie Rusijos grupę sklando įvairios legendos. Pavyzdžiui, kad burtų metu buvo naudojami pašildyti kamuoliukai. Bet sąmokslo teorijas palikime nuošalyje, nes rusai ir taip turi daugybę bėdų.
Pagrindinė jų, dėl kurios ši rinktinė yra pliekiama vietinės spaudos - kiaura gynyba. Prie to itin prisidėjo veteranų brolių Berezutskių pasitraukimas iš rinktinės bei kelių kitų svarbių žaidėjų traumos. S.Čerčesovas išbandė net žaidimą penkiais gynėjais, bet norimo rezultato tai nedavė.
Rasti Rusijos rinktinės stiprybę nėra lengva. Puolime rusai gali nustebinti, kai veikia jų trio, kurį sudaro Alanas Džagojevas, Aleksandras Golovinas ir Fedoras Smolovas.