Kauno „Žalgiris“ - tai garsiausias ir stabiliausias Lietuvos sporto prekinis ženklas. Dar nepriklausomybės išvakarėse, kovodama komanda senutėlėje Kauno Sporto Halėje prieš Maskvos „CSKA“. Tuometinė klubinė sovietų sąjungos rinktinė buvo įveikta ne kartą, o tai keldavo mintis ir tikrąjį sovietų sąjungos nugriovimo procesą. Šiame straipsnyje panagrinėsime dviejų legendinių Lietuvos komandų - Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo - istorijas, pasiekimus, iššūkius ir svarbiausius momentus, ypač atkreipiant dėmesį į 1990 metus ir laikotarpį po jų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Kauno „Žalgiris“: Kelias į Šlovę
Kauno „Žalgiris“ - seniausias ir daugiausia įvairių titulų iškovojęs Lietuvos sporto klubas, netgi apžvelgiant visas sporto šakas ne tik krepšinį.Klubas buvo įkurtas 1944 metais. Pirmasis vyriausias treneris Mykolas Zimnickas. Nors dar nebuvo pasibaigęs Antrasis Pasaulinis karas, bet Lietuvos krepšinį, kuris buvo 1937 ir 1939 metais aukščiausiame pakilime, reikėjo atgaivinti. Lietuvos krepšinio genas niekur nedingsta ir Kauno „Žalgiris“ 1947 metais tapo Tarybų Sąjungos čempionais. Komandai triumfuoti TSRS pirmenybėse iki jų subyrėjimo 1989 metais pavyko penkis kartus ( 1947, 1951, 1985, 1986, 1987 metais). Septynis kartus buvo laimėtas sidabras ir šešis kartus bronza.
Pokario Metai ir Pirmieji Laimėjimai
Pokario Kauno „Žalgirį“ į pergales vedė Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius. 1962 metais prie „Žalgirio“ vairo stojo Vytautas Bimba. Tuo metu Kauno „Žalgirio“ titulų lentynoje buvo badmetis, todėl talentingasis treneris pradėjo burti jaunąją komandą ateities kovoms. Titulų laukti reikėjo gana ilgai, kol 1971 metais komandai pavyko iškovoti bronzos medalius. Komandą tuo metų į pergalių kelią vedė Modestas Paulauskas, 1972 metais su sovietų rinktine tapęs olimpiniu čempionu.
1975 -1978 metais prie „Žalgirio“ vairo stojo Stepas Butautas. Deja, rezultatai buvo itin blogi ir 1979 metais „Žalgiris“ balansavo ties iškritimu iš aukščiausios krepšinio lygos. Tais metais prie „Žalgirio“ vairo stojo legendinis Vladas Garastas, kaip vėliau paaiškėjo, tituluočiausias Kauno „Žalgirio“ treneris. Tuo metu jaunajam treneriui iš Biržų krašto reikėjo gelbėti „Žalgirį“ nuo galimo iškritimo iš aukščiausios lygos.
Tuometinis čempionatas vykdavo turų sistemą, kai tam tikrame mieste susirenka kelios komandos ir žaidžia tarpusavyje. Lemiamas turas - pereinamasis turnyras dėl išlikimo vyko Kauno sporto halėje. Tik dvi pirmąsias vietas užėmusios komandos lieka aukščiausioje lygoje. Komandai į pagalba atėjo šiuo metu kita legenda Vidas Mačiulis. Kauno sporto halėje gimė legendinės laidos - „Time out“. Rytais interviu su žaidėjais ir treneriais apie pasiruošimą rungtynėms. Prieš rungtynes, apšilimo metu, būdavo šių įrašų transliacija. Kaip Steponas Butautas įvardijo, tai buvo šeštasis žaidėjas, o žiūrovų tuo metu būdavo labai mažai. Šį laidelė buvo kuriama 10 metų ir tai buvo pirmosios ištakos televizijos legendai - „Krepšinio pasaulyje“.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Aukso Amžius: 1980-ieji
Išlikus pirmenybėse prasidėjo Kauno „Žalgirio“ antroji epocha (jeigu pirmąją laikytumėm sėkmingus komandai pokario metus). 1981 metais, pirmą kartą klubo istorijoje, Kauno „Žalgiris“ dalyvavo Europos taurių laimėtojų turnyre, pasiektas ketvirfinalis.
1985 metai prasidėjo „Žalgirio“ stambaus dominavimo eros pradžia. Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomečius, Sergėjus Jovaiša, vėliau Rimas Kurtinaitis, Algirdas Brazys, Gintaras Krapikas iškovojo viena po kitos taures, tiek Sovietų čempionate, tiek Europoje ar netgi pasaulyje. 1985 metais komanda dalyvaudama Europos taurių laimėtojų turnyre, pasiekė finalą, jame pralaimėdama legendinei „Barselonai“. 1985 metais, visą sezoną „sausai“ nugalėjo Maskvos „CSKA“ ir užsitikrino po labai ilgos pertraukos TSRS čempionato nugalėtojo vardą. Tai pavyko pakartoti ir 1986, ir 1987 metais.
Europoje, 1986 metais, Kauno „Žalgiris“ debiutavo Europos čempionų taurės turnyre, kur finale rezultatu 94-82 turėjo pripažinti Zagrebo „Cibonos“ komandos pranašumą, kurioje pirmuoju smuiku griežė legendinis krepšinio Mocartas - Draženas Petrovičius. Esant rezultatui 68-61, neišlaikė Arvydo Sabonio nervai. A. Sabonis puolė ginti komandos draugą G. Krapiką ir trenkė varžovui. A. Sabonis buvo išvarytas iš aikštelės, komanda netekusi lyderio, jau negalėjo atsigauti.
Tais pačiais metais rugsėjo 15 dieną, „Žalgiris“ laimėjo stambiausią turnyrą pasaulyje. Pusfinalyje įveikę Zagrebo „Ciboną“, o finale rezultatu 84-78 klubą „Ferro Carril Oeste“ iš Argentinos iškovojo Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę.
1989 m. klubas vėl pasiekė Europos taurių laimėtojų turnyro pusfinalį. Jame pralaimėdama Madrido „Real“ klubui. Tais pačiais metais paskutiniame Tarybų Sąjungos čempionate, finale po dramatiško Aleksandro Volkovo tritaškio Kaune paskutinę sekundę buvo pralaimėta Kijevo „Budivelnik“ komandai.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
1990-ieji: Naujas Etapas
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, komanda vieną sezoną nevykdė savo tiesioginės veiklos. Žaidėjai buvo paskirstyti po įvairius klubus. 1990 metais, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, o Kauno „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Statybai“ pasitraukus iš Sovietų Sąjungos čempionato, Lietuvos krepšinyje susidarė tuštuma. Nacionalinės pirmenybės merdėjo, klubai buvo mėgėjiško lygio.
1993 metais po sėkmingų Barselonos olimpinių žaidynių, Šarūnas Marčiulionis išreiškė rūpestį dėl Lietuvos krepšinio ateities ir po ilgo darbo įkūrė Lietuvos krepšinio lygą (LKL). Pirmaisiais čempionais tapo Kauno „Žalgiris“. 1994 metai galima neoficialiai teigti buvo komandos trečioji karta. Prie klubo vairo stojo Jonas Kazlauskas. Tuo metu Lietuvą kamavo emigracijos banga. Šalies ekonomika augo labai lėtai, todėl krepšinio klubams rasti rėmėjus ir išlaikyti krepšininkus buvo be galo sunku.
1995-aisiais Arvydo Sabonio kvietimu prie „Žalgirio“ prisijungė jau šviesaus atminimo verslininkas Šabtajus Kalmanovičius. Kaip tuo metu teigė pats verslininkas: „Klubas skendo skolose, žaidėjams keletą mėnesių nebuvo išmokėti atlyginimai“. Gerą finansinę uoslę ir gerą vadybos gyslelę turintis verslininkas niekada nesikišdavo į komandos žaidimą. Vėliau Jonas Kazlauskas teigė, jog tai buvo tikrasis komandos šeimininkas.
Kelias į Eurolygą: 1998-1999 Metai
Taigi, atsiradus stabiliam finansavimui, pavykus suburti alkaną Lietuvių ir legionierių komandą 1998 metais, netikėtai Kauno „Žalgiris“ laimėjo Europos taurių laimėtojų taurę. Nors komandos tikslas buvo patekti į pusfinalį, kuris garantavo vietą kitais metais Eurolygoje, bet komandos apetitas augo bevalgant. Į pusfinalį komandą išvedė paskutinę sekundę įmestas E. Whatley dvitaškis ketvirfinalyje prie Stambulo „Tofaš“ komandą. Pusfinalyje teko išbandymas prieš galingą sudėtį turinčią Saratovo „Avtodor“ komandą. Kurioje lyderis buvo Gintaras Einikis, jam padėjo Darius Lukminas, o komandą treniravo charizmatiškas verslininkas V. Radionovas. Finale laukė Milano „Stefanel“ klubas . Kauniečiai lengvai triumfavę 82:67 ne tik į viršų iškėlė Europos taurių laimėtojų taurę, bet ir išsikovojo teisę žaisti Eurolygoje.
1999 metai prasideda debiutu Eurolygoje. Naujas turnyras - galingiausias Europos turnyras. Komanda išlaikiusi branduolį ir pasistiprinusi solidžiais NBA duonos ragavusiais legionieriais, tvirtais žingsniai žengė link finalinio ketverto, žadėdama ten nepadaryti Lietuvai gėdos. Eurolygos pusfinalyje 87:71 nugalėjo Pirėjo „Olympiakos“ ir žengė į finalą. Miunchene vykęs finalas baigėsi žalgiriečių pergale 82:74. Eurolygos čempionais tapo: George‘as Zidekas, Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas, Saulius Štombergas, Dainius Adomaitis, Anthony Bowie, Darius Maskoliūnas, Tyus Edney ir Giedrius Gustas.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Nauji Iššūkiai ir Nauji Laimėjimai: 2000-ieji
2000 metai Kauno „Žalgirio“ pagyrių metai. Kaip skambiai rašė tuometinė vakarų spauda: „Nuo „Žalgirio“ puotos stalo skaniausius kąsnius susirinko turtingesnės komandos palikdamos tik trupinius. Iš prieš tai buvusios sudėties „Žalgirio“ klube liko vos 4 krepšininkai. Naujai sulipdyta komanda žaidė tragiškai. Eurolygoje savo grupėje liko paskutinė, pirmąjį kartą buvo pralaimėtas LKL čempionatas tuometiniam Vilniaus „Lietuvos rytui“, kuri jau turėjo savo lyderius - Arvydą Macijauską ir Ramūną Šiškauską.
Naujasis komandos treneris Algirdas Brazys nesugebėjo ženkliai pakeisti komandos žaidimo. Žymesni pokyčiai prasidėjo atėjus Antanui Sireikai 2002 metais. Susigražintas LKL čempionų sostas, ženkliai konkurencingesnė sudėtis ir pergalės Eurolygoje. Tam didelės įtakos turėjo Arvydo Sabonio duotas žodis. Savo šlovingąją karjerą pradėjęs „Žalgirio“ klube, žadėjo jame ir baigti. „Užteks man tų Amerikų, reikia padėti „Žalgiriukui“ - taip sakė Arvydas Sabonis. Skaudžiai prarasta Eurolygos taurė 2004-aisias…
Prisiminus tuo metu dar kvepiančiai dažais Eurolygos nugalėtojų taurę, ją turėjome galimybę laikyti rankose ir 2004 metais. Praktiškai finalas dėl patekimo į finalinį ketvertą vyko Tel Avive prieš vietos „Maccabi“ komandą. Iki rungtynių pabaigos likus žaisti vos 2 sekundes, „Žalgirio“ komandą ir sirgalius ištiko košmaras, kuris nesisapnavo net baisiausiame sapne. Varžovai sustabdė Giedrių Gustą pražanga ir įmetus nors vieną metimą turėtumėm laimėtas rungtynes. Abi baudas Giedrius Gustas prametė. Negana to, Tonoka Biordas ėjo kovoti dėl kamuolio, taip prasižengdamas puolime. Varžovai išsimeta tritaškį nuo galinės linijos ir Derekas Šarpas, gavęs perdavimą per visą aikštelę, įmeta tritaškį. Kaip tuomet sakė Arvydas Sabonis: „Gavau pamoką ant senatvės“. Menka paguoda, bet likusias rungtynes LKL įveikiant savo varžovus laimėtos ir A.Sabonis iškovoja pirmąjį LKL žiedą.
Metams bėgant buvo pasiekta ir daugiau laimėjimų kituose frontose. 2005 metais laimėta įkurta BBL lyga. 2007 metais buvo atnaujintos ir laimėtos LKF taurės varžybos (vėliau pervadintos Karaliaus Mindaugo taure).
2007 metais Kauno „Žalgiris“ turėjo prieš sezoną ir naują patirtį. Pagal NBA Europe Live projektą JAV ir Kanadoje mūsų komanda sužaidė trejas draugiškas rungtynes su Oklendo „Golden State Warriors“, Toronto „Raptors“ ir Vašintono „Wizards“. Visos rungtynes buvo atkaklios, bet pralaimėtos. Iš NBA vadovų šis žingsnis buvo didelis pripažinimas, kadangi iki šių metų vos 6 Europos komandos dalyvavo šiame turnyre.
Finansiniai Iššūkiai ir Naujas Etapas: 2008-2013 Metai
2008 metų spalio mėnuo Kauno „Žalgiriui“ nežadėjo nieko gero. Dėl neefektyvaus klubo valdymo susidarė milžiniška skola buvusiems žaidėjams. Klubo vadovai teigė, jog „Žalgiris“ nemoka algų ir esamiems žaidėjams. Tuometinis vienas didžiausių remėjų „Kauno Energija“ rado priežasčių nepasirašyti paskolos sutarties su banku. Tuometinis vienas iš remėjų „Snoro“ bankas, buvo vienas iš komandos duobkasių. Bankas nerėmė klubo, o tiesiog už „gražias“ palūkanas skolino pinigus.
Tuo tarpu pinigų neliko netgi prasidėjus sezonui. „Žalgirio“ klubas, gaudavo injekcijas, tai iš savivaldybės, tai vieną milijoną litų iš dienraščio „Respublika“, tai buvo surinktos lėšos ir gerbėjų koncerto, bet atsistoti iš ligos patalo tokių injekcijų neužteko. Kaip atrodytų keista šiomis dienomis, bet komandos išgelbėtoju tapo V. Romanovas, 2009 metų pavasarį įsigijęs kontrolinį klubo akcijų paketą. Įžymusis verslininkas atėjo pačiu laiku, kadangi klubui skiriama Eurolygos „A“ licencija kybojo ant plauko dėl nemokumo. Rimas Kurtinaitis perfrazuodamas kantrybės netekusį Arvydą Sabonį siūlė net užkalti Halės langus.
2013 metų pavasarį V. Romanovas paliko „Žalgirį“ su daugiau nei 12 milijonų eurų skola. „Kiek radau, tiek ir palikau“ - tuo metu taip teisinosi bankrutavusio „Ūkio“ banko savininkas.
„Romanovo Laikotarpis“: 2008-2013 Metai
Pabandysime glaustai, nors šis laikotarpis vertas atskiro labai didelio straipsnio, O Jonas Miklovas šį laikotarpį suguldė į knygos „Aš stebuklas, Jūs nepastebėjote“ lapus.„Žalgiris“ susigrąžino LKL čempionų vardus, LKF ir BBL tauresKadangi finansinės galimybės buvo didelės, tai leido įsigyti vienus geriausių tuo metu Lietuvos krepšininkų. Tiesa, jau tada buvo kaip pasakytų garsusis treneris Vladas Garastas: „Gyvenimas ne pagal kišenę“. Nuolatinis trenerių keitimas, nebuvo naudingas komandai nei finansiškai, nei psichologiškai. Nors to galima buvo tikėtis dar iš verslininko vadovavimo futbolo klubams. 2009 metų sezonui vadovauti liko Gintaras Krapikas, nors ir nelaimėjo LKL ankstesniame sezone.
O pradžia netgi nustebino. G. Krapiko treniruojama komanda atrodė švelniai tariant blankiai, bet V. Romanovas ilgą laiką netgi gynė trenerį. Tačiau G. Krapikas pateikė pasitraukimo raštą, ji laikinai pakeitė D. Maskoliūnas, o vėliau trenerio kėdę perėmė R. Butautas. Pastarasis, kartu su sporto direktoriumi A. Braziu, buvo po pusantro mėnesio atleistas. Tuo tarpu A. Brazys, niekada neieškantis žodžio kišenėje, pareiškė, kad dabar ateiti treniruoti komandą gali tik idiotas. O toliau dar įdomiau, komandos vairą perėmęs D. Maskoliūnas buvo atleistas per LKL finalo seriją.
Gavęs pravardę „Zuoko kareivis“ ir apkaltintas tyčia kenkentis komandai. Jo asistentas G. Markevičius atsisakė perimti komandos vairą ir pagal LKL nuostatus ir pirmą kartą LKL istorijoje komandos vyriausiuoju treneriu tapo komandos kapitonas. Vienoms rungtynėms vadovavo D. Šalenga, kitoms M. Braunas. Įdomiausia, jog netgi be trenerių paliktą „Žalgirį“, Vilniaus „Lietuvos rytas“ treniruojamas R. Kurtinaičio sugebėjo įveikti vos 4-3 bendru serijos rezultatu.
Toliau, kurį laiką trenerių fronte ramybė…Aco Petrovičius perėmė komandos vairą, o praėjus porai mėnesių į jo vietą buvo paskirtas I. Zourosas. Šis treneris nenorėdamas paviešino dar vieną V. Romanovo intrigą: keitimų lapukai. Pasirodo, V. Romanovas, būdavo surašęs ant lapelio treneriams, kiek kiekvienas žaidėjas turėtų žaisti minučių aištelėje. Minutes nustatydavo jam pažįstamos būrėjos pranašysčių pagalba. I. Zourosas iškovojo titulus vietinėse pirmenybese, todėl netgi buvo pakviestas tęsti darbą kitame sezone. O čia ilgai neužsibuvo. Toliau trenerių kėdes matavosi : V. Masalskis, A. Trifunovičius ir galiausiai J. Plaza. Su šiuo treneriu baigėsi ir Romanovo dinastija „Žalgiryje“.
Stabilumas ir Nauji Pasiekimai: Po 2013 Metų
2013 metais pabėgęs V. Romanovas paliko „Žalgiriui“ didelę skolų kuprą ir galvos skausmą naujajam vadovui P. Motiejūnui. Sumanus krepšinio vadybininkas per keletą metų, padedamas verslininkų ir ypatingai Kauno savivaldybės sugebėjo skolą panaikinti ir netgi tam tikrais metais viršyti klubo biudžeto numatytas pajamas. Tam įtakos tai pat turėjo ir 2011 metais atverta „Žalgirio“ arena, padėjusi uždirbti pinigus klubui. Geras žaidimas 2019 metais „Žalgiriui“ atnešė naują titulą - daugiausia žiūrovų į namų areną sutraukusiu Eurolygos klubu lygos istorijoje (vidutiniškai 14737 žiūrovo).
Turint savo namus ir naudojantis NBA komandų pavyzdžiu 2014 metais per „Žalgirio“ 70-mečio šventę į arenos palubes iškėlė A. Sabonio marškinėlius.
2015 metais, Eurolyga su „Žalgiriu“ ir dar su 11 komandų pasirašė naują 10 metų sutartį. O 2016 metais komandai pradėjus vadovauti Šarūnui Jasikevičiui, galima teigti, jog įžengiame į ketvirtąją klubo epochą.
Gintaras Krapikas teigė, jog būtent jis atvedė Šarūną Jasikevičių į trenerio postą. Tiesos šiame teiginyje yra. Taip, talentingasis įžaidė…
Vilniaus „Žalgiris“: Futbolo Istorijos Puslapiai
Vilniaus „Žalgiris“ - tai komanda, turinti turtingą istoriją ir svarbią reikšmę Lietuvos futbolui.
Įkūrimas ir Pirmieji Metai
Prasidėjo nauji laikai. Iš pradžių vadinta Vilniaus „Dinamo“ (1947 m.), vėliau kurį laiką - Vilniaus „Spartaku“ (1948-1961 m.), o nuo 1962 metų - Vilniaus „Žalgiriu“, komanda buvo Lietuvos futbolo gerbėjų pasididžiavimo (po nuostabių pergalių) ir skausmo (po gniuždančių pralaimėjimų) objektu. Faktiškai tai buvo Lietuvos rinktinė, nors jos oficialiai taip niekas nevadino. Dalyvauti TSRS pirmenybėse Lietuvos futbolininkai pradėjo ir baigė pralaimėjimu. Pradžioje 1947 metų gegužės mėnesį Vilniuje 1:2 nusileista Maskvos „Lokomotyvui“, atsisveikinta nesėkme Odesoje. Per 43 sezonus ir dar vienerias rungtynes komandoje žaidė daugiau nei 200 futbolininkų, tarp jų mažiau nei dešimt kviestinių žaidėjų iš kitų TSRS respublikų (iš užsienio valstybių kviesti buvo draudžiama). Tik vienas jų prigijo - iš Maskvos „Spartako“ atvykęs vartininkas Michailas Averbuchas, žaidęs 1962-1968 metais.
Aukso Amžius ir Bronzos Medaliai
1982 metais žalgiriečiai pasiryžo vėl įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S.Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą). Mažaisiais aukso medaliais už pirmąją vietą buvo įvertinti ne tik treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis, G. Kalėdinskas, bet ir puikiu žaidimu įgalinę komandą kopti į viršų S. Danisevičius, S. Jakubauskas (23 įvarčiai), V. Rasiukas, K. Latoža, V. Kasparavičius, vartininkas V. Jurkus, R. Turskis, A. Janonis, A. Mackevičius, E. Malkevičius, S. Baranauskas, K. Gražulis ir kiti. Prasidėjo šlovingiausi “Žalgirio“ laikai.
Startas buvo atsargus. Vienodu rezultatu 0:0 sužaista Taškente su „Pachtakoru“, Leningrade su „Zenitu“, Vilniuje su Tbilisio „Dinamo“. Ketvirtose rungtynėse namie su Baku „Neftči“ gynėjas K.Gražulis įmušė pirmą „Žalgirio“ įvartį, kuris atnešė pergalę 1:0. Toliau būta pergalių, neišvengta ir nesėkmių, bet kaip stebuklingoje pasakoje žalgiriečiai tapo pirmojo rato nugalėtojais, pavergė visos Tarybų Sąjungos futbolo gerbėjus darniu, apgalvotu, korektišku žaidimu. Pirmoje vietoje išsilaikyta trumpai, nes traumą gavo pagrindinis vartininkas V. Jurkus, o tinkamos pamainos jam tada dar nebuvo. Vis dėlto galutinė penktoji vieta - aukščiausias ligi tol Lietuvos futbolo pasiekimas ir didelė viltis ateičiai, Tą sezoną komandoje sėkmingai debiutavo A. Narbekovas, R. Mažeikis, V. Buzmakovas. Paskutines, 515 rungtynes „Žalgiryje“ sužaidė Kęstutis Latoža (Kutaisyje). Jis iki šiol pirmasis pagal sužaistų Vilniaus reprezentacinėje komandoje rungtynių skaičių. „Žalgirį“ treniravo A. Liubinskas.
1984 metų sezoną žalgiriečiai baigė devinti tarp 18 komandų, bet nudžiugino pergalėmis prieš Kijevo „Dinamo“ (1:0 namie), Maskvos „Spartaką“ (du kartus po 2:1), Maskvos „Dinamo“ (1:0 namie, 2:1 Maskvoje). Komandoje debiutavo V. Ivanauskas. 1985 metų sezono pradžia prisvilo. Sugrįžus treneriui B. Zelkevičiui, ne iš karto, o palaipsniui žaidimas gerėjo. Teko pergyventi 11 turą, kai „Žalgiris“ namie pralaimėjo 1:5 Maskvos „Dinamo“ ir buvo paskutinis lentelėje. Po pergalės dvyliktame ture prieš Donecko „Šachtiorą“ 1:0 prasidėjo „Žalgirio“ atgimimas. 12 rungtynių be pralaimėjimo, ir „Žalgiris“ - jau šeštas. Galutinė septintoji vieta atrodė visai gražiai.
1986 metų pagrindinis akcentas - fantastiška pergalė 3:0 lapkričio 17 dieną Kijeve prieš kovojusį dėl čempionų vardo „Dinamo“. A. Mackevičiaus, K. Ruzgio, I. Pankratjevo taiklūs smūgiai leido pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Galutinė vieta - aštuntoji.
1987 metais šventėme žalgiriečių bronzos medalius TSRS čempionate ir auksą Universiadoje Zagrebe, kur jie atstovavo visai TSRS studentijai, bet žaidė baltais - žaliais dryžuotais „Žalgirio“ marškinėliais. Sėkmingiausio Lietuvos futbolo istorijoje sezono didvyriai: treneriai B.Zelkevičius, G.Kalėdinskas, E.Riabovas, V.Jančiauskas, vartininkai V. Jurkus ir A. Kalinauskas, aikštės žaidėjai A. Narbekovas (16 įvarčių čempionate), V. Rasiukas, S. Jakubauskas, A. Janonis, R. Mažeikis, V. Sukristovas, S. Baranauskas, I. Pankratjevas, V. Ivanauskas, V. Buzmakovas, K. Ruzgys, A. Mackevičius, R. Tautkus, G. Kviliūnas, V. Baltušnikas, V. Bridaitis, G. Šugžda, S. Tamulevičius. Ryškiausi akcentai - pergalės Vilniuje prieš Maskvos „Spartaką“ (5:2), Maskvos CASK (3:0) ir Maskvos „Dinamo“ (4:0).
1988 metai leido „Žalgiriui“ aukščiausiai klubo istorijoje įkopti TSRS taurėje - į pusfinalį. Deja, kelią į finalą užtvėrė Charkovo „Metalistas“, laimėjęs Vilniuje 2:1, o vėliau iškovojęs taurę. TSRS čempionate „Žalgiris“ penktas. Debiutas UEFA taurėje gerai prasidėjo Vilniuje (2:0 prieš „Austria“ ekipą), bet liūdnai baigėsi Vienoje (2:5). 1988 metais keli žalgiriečiai pasipuošė medaliais TSRS rinktinių sudėtyje: V. Sukristovas gavo Europos čempionato sidabrą, o A. Narbekovas ir A. Janonis parvežė iš Seulo olimpinį auksą.
1990 Metai: Paskutinis Sezonas Sąjungoje
1989 metų sezonas buvo paskutinis, kurį „Žalgiris“ TSRS čempionate sužaidė iki galo. Galutinė ketvirtoji vieta, kurią žalgiriečiai užsitikrino įveikdami paskutinėse rungtynėse Vilniuje 2:1 naujuosius čempionus Maskvos spartakiečius, nuteikė labai maloniai. „Žalgiris“ tais metais savo stadione nepralaimėjo nė vienerių čempionato rungtynių: 10 pergalių, 5 lygiosios. UEFA taurėje įveiktas pirmasis barjeras - Geteborgo IFK klubas (2:0 Vilniuje, 0:1 svečiuose). Pergalingus įvarčius į švedų klubo vartus įmušė R. Fridrikas. Deja, Belgrado „Crvena Zvezda“ buvo per stipri (1:4 ir 0:1). Po 1990 metų kovo 11 dienos pasikeitė Lietuvos gyvenimas, įskaitant ir futbolą. Naujomis aplinkybėmis Vilniaus „Žalgiris“ kaip reprezentacinė Lietuvos komanda, sukurta dalyvavimui ir pergalėms TSRS čempionate, nustojo egzistuoti. Senasis „Žalgiris“ lyg suskilo į dvi dalis. Liko Vilniaus „Žalgiris“ kaip turtingas tradicijomis futbolo klubas, bet jau nevienijantis geriausių mūsų šalies futbolininkų. Buvo atkurta Lietuvos nacionalinė rinktinė, bet ji jau niekada neturėjo galimybės tiek drauge treniruotis, kiek senasis „Žalgiris“.
Nepriklausomybės Metai ir Nauji Iššūkiai
Paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje „Žalgiris“ sugebėjo pasipriešinti garsiai Roterdamo „Feyenoord“ komandai (1994 metų rudenį sužaista 1:1 Vilniuje ir 1:2 Roterdame), po metų kaip lygūs su lygiais kovojo su stipriu Turkijos „Trabzonspor“ klubu (2:2 namie ir 0:1 svečiuose), bet palaipsniui vis labiau silpo, kol naujojo tūkstantmečio pradžioje vos visiškai neišnyko. Išgelbėjo „Žalgirį“ nuo išnykimo žmonės, kuriems gyvenimas be šio klubo neįsivaizduojamas. Tai jų dėka mes šiandien švenčiame 75 metų jubiliejų ir tikimės sulaukti šimtmečio.
#