Futbolo mokyklos vaidina svarbų vaidmenį ugdant jaunus talentus ir formuojant sportininkų karjeras. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip futbolo mokyklos prisideda prie sportininkų augimo, pradedant nuo istorinių sąsajų su Lietuvos veterinarijos akademija (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), studentų sporto tradicijomis ir baigiant šiuolaikiniais iššūkiais bei galimybėmis jauniesiems futbolininkams.
Lietuvos veterinarijos akademijos indėlis į sportą
Lietuvos veterinarijos akademija, įkurta 1936 m. Kaune, ne tik ruošė kvalifikuotus veterinarijos specialistus, bet ir puoselėjo sporto tradicijas. Nors akademija pirmiausia buvo orientuota į veterinarijos mokslus, studentai aktyviai dalyvavo įvairiose sporto šakose, įskaitant futbolą.
Studentų sporto tradicijos
Studentų sportas Lietuvoje, pradėtas 1922 m. Kauno universitete, greitai išplito ir į kitas aukštąsias mokyklas, įskaitant Lietuvos veterinarijos akademiją. Studentai kūrė sporto klubus, dalyvavo varžybose ir populiarino sportą tarp jaunimo. LSMU SPORTO CENTRAS yra Lietuvos studentų sporto asociacijos, Lietuvos studentų krepšinio lygos, Lietuvos studentų tinklinio lygos, Lietuvos stalo teniso federacijos, Lietuvos bendrosios gimnastikos asociacijos narys. Universiteto sporto rinktinės atstovauja savo Alma Mater studentų lengvosios atletikos, krepšinio, plaukimo, teniso, stalo teniso, aerobinės gimnastikos, šachmatų, badmintono, tinklinio čempionatuose, kasmetiniuose Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ festivaliuose ir kituose renginiuose.
Futbolas akademijoje ir regionuose
Futbolas buvo viena populiariausių sporto šakų tarp studentų. Anykščių "Žalgirio" futbolo komandos narys buvo R. Augustinas. Vilijampolėje prie Nemuno yra Vilijampolės futbolo maniežas.
Alvydas Kirkliauskas: nuo sporto iki politikos
Alvydas Kirkliauskas, baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją 1977 m., yra puikus pavyzdys, kaip sportas gali būti derinamas su kitomis veiklos sritimis. Jo karjera apima sportą, trenerio darbą ir politinę veiklą.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Sportinė karjera
A. Kirkliauskas gali pasigirti ilga sportininko karjera. Jis aktyviai kilnojo štangą, kultivavo jėgos trikovę ir galiūnų sportą iki 52 metų. 1976 m. įvykdė sporto meistro normatyvą. 1985 m. patirta sunki nugaros trauma ir neįgalumas neleido toliau siekti užsibrėžtų tikslų sporte. Tik 1987 m. išsigydžius traumą pradėjo aktyviai sportuoti ir ruoštis jėgos trikovės ir galiūnų varžyboms. 1989 m. pirmosios jėgos trikovės varžybose. Per trylika metų 7 kartus tapo Lietuvos jėgos trikovės čempionu. Respublikos rekordininkas iki 125 kg svorio aukščiausios (pritūpimas - 340 kg, spaudimas - 210 kg, atkėlimas - 300 kg, trikovės suma - 830 kg). 1991 metais tapo Baltijos šalių jėgos trikovės čempionu. 1992 m. Nuo 1993 m. pradėjo organizuoti tarptautinį „Suvalkijos galiūnų“ turnyrą. Dalyvaudamas šiame turnyre A. Kirkliauskas yra pasiekęs nemažai įspūdingų rezultatų: 1995 ir 1996 m. tapo čempionu, 1997, 1999, 2000 m. iškovojo „Galiūno diržą“, 1999 m. pasiekė Pasaulio platformos kėlimo rekordą 920 kg. 2002 metais karučio stūmimo rungtyje 1310 kg nuvežta 5 metrus. „Suvalkijos galiūnų“ turnyras yra bene seniausios vienoje vietoje nepertraukiamai vykstančios sunkiaatlečių varžybos pasaulyje. A.Kirkliauskas yra Marijampolės senjorų sunkiosios atletikos sporto klubo „Suvalkijos ąžuolas“ įkūrėjas ir pirmininkas. Taip pat yra ėjęs Lietuvos galiūnų federacijos viceprezidento bei prezidento pareigas.
Trenerio karjera
1984 m. trenerio Juozo Kavaliausko paragintas, pradėjo sunkiosios atletikos trenerio karjerą ir jau bemaž 40 metų dirba Marijampolės sporto centro „Sūduva“ sunkiosios atletikos treneriu. Jo auklėtiniai rodė ir rodo puikius rezultatus Lietuvos, Europos ir Pasaulio sunkiosios atletikos arenose. 2009 m Alvydui Kirkliauskui KKSD prie LR vyriausybės suteikė Lietuvos Nusipelniusio trenerio vardą.
Politinė ir visuomeninė veikla
Alvydas Kirkliauskas yra 5-ojo, 7-ojo ir 8-ojo šaukimo Marijampolės savivaldybės tarybos narys. A. Kirkliauskas yra LSDP narys, tačiau politinę karjerą pradėjo Lietuvos liberalų sąjungos vėliau, 2010 m. Krikščionių partijos Marijampolės skyriaus narys. 2003-2007 m. ir nuo 2011 m. Marijampolės savivaldybės tarybos narys, Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas. Taip pat eina Marijampolės savivaldybės tarybos neįgaliųjų klausimams spręsti komisijos, etikos komisijos, laisvės kovoms įamžinti komisijos nario pareigas. Nuo 2007 iki 2012 metų ėjo Marijampolės Viešosios įstaigos „Gelbėkit vaikus“ direktoriaus pareigas. Nuo 2011 iki 2016 metų A. Kirkliausko pastangomis buvo suremontuotos ir įrengtos vaiko dienos centro patalpos Varpo g., Degučių vaiko dienos centras ir Bažnyčios g. 19 esančių nevyriausybinių organizacijų (Marijampolės sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“, Kurčiųjų draugijos, Jaunimo linijos, sporto klubo „Siekis“) patalpos. Artimi ir glaudūs ryšiai sieja ir su Suvalkijos socialinės globos namais, gailestingumo namais „Samarija“, Marijampolės krašto samariečių bendrija ir kitomis socialinės srities organizacijomis. Jam padedant Marijampolės savivaldybėje organizuojamos šventės: „Birželio 1-oji vaiko gynimo diena“, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos diena, „Savaitė be patyčių“, Kalėdinis futbolo turnyras, šeimų šventė ir Solidarumo bėgimas darželyje „Rasa“. A. Kirkliauskas svariai prisideda prie tradicinių I grupės neįgaliųjų sporto šventės „Olimpinė mylia“, Marijampolės krašto žmonių su negalia sporto klubo „Siekis“ sporto varžybų, Marijampolės klubo „Diabetikas ABC“ sporto varžybų, Marijampolės pataisos namų varžybų nuteistiesiems organizavimo. Jis yra daugelio šių švenčių vedėja bei prizų steigėjas.
Lietuvos olimpinis judėjimas ir veterinarijos specialistų indėlis
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia siekia 1924 m., o 1937 m. įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Veterinarijos specialistai taip pat prisidėjo prie šio judėjimo. Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota (1855 04 18 - 1942 02 06) - sporto organizatorius ir visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ leidybos, buvęs 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir įvairių draugijų pirmininkas.
Futbolo mokyklos: kelias į profesionalią karjerą
Futbolo mokyklos atlieka svarbų vaidmenį ugdant jaunus talentus ir ruošiant juos profesionaliai karjerai. Jos suteikia jauniesiems futbolininkams galimybę tobulinti savo įgūdžius, įgyti patirties ir siekti aukščiausių sportinių rezultatų.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Investicijos į infrastruktūrą ir jaunimą
Futbolo mokyklos vadovas pasidžiaugė, jog uostamiesčio vaikai jau turi galimybes treniruotis neseniai atnaujintoje, modernioje sporto bazėje. Audrius Žuta sakė neabejojantis, jog valstybės ir savivaldybių investicijų į futbolo infrastruktūrą rezultatai Lietuvoje pasimatys po 6-7 metų ir bendras futbolo lygis šalyje pradės kilti. KU rektorius akcentavo, jog Futbolo mokykloje sportuojantys vaikai turėtų būti motyvuojami tęsti studijas ir sportinį kelią Klaipėdoje. Universitetas yra subūręs studentų futbolo komandą, o aktyviai sportuojantiems jaunuoliams gali pasiūlyti sporto specialistus rengiančias studijų programas.
Trenerių indėlis ir patirtis
Lapkričio 4 dieną žinomas futbolo treneris Algimantas Liubinskas atšventė gražų 70 metų jubiliejų.
Kybartuose gimęs A. Liubinskas sportinės karjeros pradžioje žaidė vietos „Sveikatos“ komandoje, o būdamas 21-erių įgyvendino svajonę ir pateko į Vilniaus „Žalgirį“, jame rungtyniavo dešiniojo gynėjo pozicijoje.
Sovetske patyriau rimtą kelio traumą, grįžęs dar mėginau įsitvirtinti „Žalgiryje“, bet kur tau - visas šlubas. Dar pabuvau žaidžiančiuoju treneriu „Elektrono“ komandoje, o tada atsirado trenerio darbo vieta Vilniaus Futbolo mokykloje. Daug energijos ir emocijų įdėjau į šias pareigas, tuometėje 47-ojoje vidurinėje mokykloje įsteigiau specialiąją futbolininkų klasę. 1979 m. Algimanto Kupšo nurodymu patekau į sporto komitetą vadovauti Lietuvos futbolui. Vėliau - maištas „Žalgiryje“ ir 1983 m. buvau paskirtas šio klubo treneriu. Pradžia buvo gera, po pirmo rato SSRS lygoje buvome pirmi, bet vėliau visus išmušė iš vėžių Vaclovo Jurkaus trauma, be to, buvau jaunas ir nepatyręs treneris, skirstydamas krūvius kažkur perlenkiau lazdą ir buvau paprašytas išeiti. 1985 m. pavyko įstoti į aukštąją trenerių mokyklą Maskvoje ir gauti stažuotę „Milan“ klube. Ir 1988 m. sulaukiau kvietimo dirbti Bangladešo klube Dakos „Abahami Limited“.
Atkūrus nepriklausomybę, tapote Lietuvos rinktinės treneriu. - Futbolininkai patys pakvietė susitikti ir paklausė, ar sutikčiau treniruoti jų rinktinę. Ambicijų visada turėjau, į krūmus nebėgau, todėl sutikau. Pirmosios pasaulio čempionato atrankos rungtynės Šiaurės Airijoje buvo sudėtingos visomis prasmėmis ir dėl kelionės aplinkybių, ir dėl pradžios - atsilikome 0:2, buvo nesmagu. Rinktinėje treniruoti buvo nelengva, kadangi mano gyvenime teko „laimė“ dirbti ir su Vytautu Dirmeikiu, ir su Juliumi Kvedaru. Intrigų netrūko.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Šiauliuose irgi buvo smagu. Į rinktinę grįžau 2003 m., kai pasitraukė Benjaminas Zelkevičius. Toje rinktinėje žaidė septyni mano auklėtiniai iš 1973-iųjų kartos: Eimantas Poderis, Rimantas Žvingilas, Vidas Dančenka, Donatas Vencevičius, Arūnas Pukelevičius, Darius Maciulevičius bei Dainius Šuliauskas. Ir rezultatai buvo geri.
2008 m. nusprendėte pasukti į politiką, o su jus pakeitusiu portugalu Jose Couceiro siejamas Lietuvos rinktinės pakilimas.
Su B. Zelkevičiumi ne kartą keitėtės vyriausiojo trenerio pozicijomis tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje.
Smagus jūsų karjeros etapas - ir darbas 2011-2012 m. Kazachstane su Kyzylordos „Kaisar“, bet baigėsi jis nelabai maloniai. - Pavyko ištraukti „Kaisar“ iš paskutinės vietos ir paversti vidutiniokais. Palaikėme gerus santykius, bet ėmė vėluoti alga. Po to klubas atsiskaitė, nenorėjo eiti į UEFA teismus. Buvo ir daugiau paklaidžiojimų - Balstogės „Jagiellonia“, „Lviv“, Tartu „Santos“. Pastarieji - mėgėjai, juos Estijoje tik konsultavau. Tik paskutinis karjeros etapas su „Vilniaus Vyčiu“ nenusisekė. Benas Baltusis paprašė padėti, ištraukėme komandą iš III lygos į I lygos prizininkus, turėjome gražią 27 nepralaimėtų rungtynių seriją. Bet pažvelgęs atgal į savo gyvenimą, jau neturiu, dėl ko gailėtis. Pergyvenau visus pereinamuosius etapus - komunizmą, socializmą, laukinį kapitalizmą. Sutikau ir pažinau daug gerų žmonių įvairiose srityse - verslininkų, žurnalistų, funkcionierių.
Brūkšnio dar neužbraukiau, tačiau bet kur eiti jau nenoriu. Į vaikų futbolą irgi. Norisi pasimėgauti gyvenimu, nes nežinia, kiek tau liko. Su šeima tvarkomės namą prie Vilniaus, norime ten ramiai praleisti vasaras. „Geležinis Vilkas“ iškopė į III lygą, prašo kitą sezoną ateiti padėti savo patarimais. Kreipiausi į LFF norėdamas pasidomėti, ar nėra kokios su treniravimu susijusios veiklos. Leido suprasti, kad nesu reikalingas. Bet mano santykiai su Tomu Danilevičiumi normalūs. Dabar jauni specialistai drba ir atsako už darbo rezultatus. Mūsų jaunimas gabus darbui su kompiuteriais, bet ne kiekvienas į kamuolį pataiko. Aišku, turime futbolo nežaidusį Valdą Dambrauską, bet tai išimtis.
Kai Valdas buvo mano asistentu rinktinėje, jam Lietuvos futbole viskas atrodė blogai. Dabar irgi blogai. Bet rezultatai buvo geresni anuomet. Jeigu atvirai, jau nebenoriu kažko kalbėti ar kritikuoti rinktinės trenerių, bet nemanau, kad V.
Gaudavau tiek, kad maža nebūdavo. Ir dar pats su savo liežuviu - lepteldavau ką nors, o po to galvodavau: ir kodėl? Reikėdavo tiesiog patylėti. Bet viską dariau iš širdies, nors mano alga buvo kukli, svyravo nuo 2 iki 4 tūkst. litų. Maža to, visada buvau kritikuojamas už tai, kad dar ir Vilniaus miesto savivaldybėje dirbau.
Linkiu, kad dabartinė trenerių karta pasiektų tiek „blogo“, kiek pasiekdavome mes. Lietuviai visais laikais buvo gabūs žaidimų sporto šakose, todėl tikrai gali būti geriau, nei turime dabar. Bet šiuolaikiniai vaikai treniruotėse dirba per mažai, mes ardavome sunkiau, po kiekvienos treniruotės kojos buvo apdaužytos.
Tėvų vaidmuo ir psichologinis aspektas
„Baltijos futbolo akademijos“ (BFA) treneris Darius Jakelevičius artėjančios Tėvo dienos proga pasidalijo savo, kaip jauno tėčio patirtimi, kuri jam padeda dar geriau suprasti treniruojamus vaikus.
Dariaus kelias į futbolą prasidėjo palyginus vėlai - jau dvylikos. Kieme išmokęs pagrindinių futbolo įgūdžių, jis pradėjo lankyti treniruotes pas BFA trenerį ir dabartinį savo kolegą Gintautą Klišį. „Mano kaip futbolininko karjera prasidėjo vėlai ir baigėsi labai greitai. Didžiausias pasiekimas tikriausiai buvo žaidimas Elitinėje jaunimo lygoje. Tačiau viską pakeitė per dvejus metus gautos trys traumos: du rankos lūžiai, vienas klubo ir vos septyniolikos jau negalėjau svajoti apie sportininko karjerą.
Buvau jaunas ir žaisdamas negalvojau apie ateitį, planavau studijuoti. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai po savanorystės BFA supratau, kad noriu save matyti futbole. Patiko darbas su vaikais, negalvojau, kad su jais man bus įdomu ir smagu. Jau buvau įstojęs į Mykolo Riomerio universitetą, tačiau tada pakeičiau specialybę, universitetą, nes norėjau tapti treneriu. Pirmajame kurse jau pradėjau treniruoti“, - apie pašaukimo radimą pasakojo D. 2009, 2014 ir 2018 m.
Svarbiausia su vaikais rasti bendrą kalbą, išklausyti, pasikalbėti atskirai su kiekvienu ir duoti atgalinį ryšį. Taip atsiranda pasitikėjimas. Patiems mažiausiems svarbiausia kuo daugiau žaidimų. Reikia juos supažindinti ir sudominti, tik tada galima po tuputį pradėti šlifuoti futbolo detales. Su vyresniais jau dirbame rimčiau, turime talentingų vaikų. Tačiau jei dabar vaikas dar neparodo talento, dar nereiškia, kad po dviejų metų tai neatsitiks. Bakalauro darbą apie sportuojančių vaikų ir tėvų santykius apsigynęs futbolo specialistas sako, kad tėvų vaidmuo yra ypač svarbus.
Kiekvienoje srityje yra specialistai ir reikia duoti jiems dirbti. Eidamas į dukros treniruotes, aš tiesiog ramiai sėdžiu ir stebiu, nesikišu. Žinau, kad treneris viską padarys. Suprantu tėvų rūpestį, bet labiausiai padėsite vaikui, jei nesikišite. Dar svarbu nespausti vaiko. Ypač mažiukai, gavę pastabą, pirmiausia žiūri į tėvus.
Dukra pradėjo lankyti futbolą ir džiaugiuosi, kad jai labai patinka. Tai, kad esu tėvas tikrai padeda treniruotėse geriau suprasti vaikus. Su auklėtiniais esu griežtesnis, bet su dukra - ne (šypsosi). Esame jauni tėvai ir mums labai smagu. Iki metų buvo sunkiau, bet dabar dukra jau paaugo, galime daugiau judėti, keliauti. Manau jai pačiai smagu, kad aktyviai leidžiame laisvalaikį, esame jauni ir energingi tėvai.
Vaikas pirmiausias išmokė atsakomybės. Žinai, kad esi šeimos galva, kad turi galvoti į priekį, viską planuoti. Vaikas atneša labai daug laimės, todėl noriu pasveikinti mūsų akademijos narius - tėčius, senelius ir palinkėti daug kantrybės“, - teigė D.
Karjeros galimybės JAV
Po beveik dviejų sezonų Pirmoje lygoje ir mokyklos baigimo, L. Juodkūnaitis nusprendė futbolininko karjerą tęsti NCAA bei studijuoti Nampos „Northwest Nazarene“ universitete.
Kai reikėjo rinktis, norėjau ir studijuoti, ir tęsti futbolininko karjerą. JAV buvo geriausias pasirinkimas. Išvažiavau nežinodamas ko tikėtis. Atvykau pirmo karantino metu, viskas buvo nauja: nauja šalis, kalba, nieko nepažinojau, trenerį ir komandos draugus mačiau tik per telefono ekraną. Tačiau greitai pritapau, susiradau draugų. Futbolas visame pasaulyje turi bendrą kalbą“, - apie savo sprendimą emigruoti pasakojo L. Buvęs sostinės akademijos narys iš pradžių pasirinko psichologijos studijas, bet vėliau pakeitė į marketingo ir tarptautinio verslo. Mokslai žaidėjui puikiai sekasi, todėl be sportininko stipendijos jis gauna antrą stipendiją už gerus akademinius rezultatus.
Į Ameriką atvažiuoja žaidėjai, kurie yra talentingi, gali žaisti, bet savo šalyse jiems kažko pritrūko, kad pasiektų elitinį lygį. Lietuvoje galėjau ir aš bandyti kabintis, tačiau labai sunkiai galėčiau suderinti mokslus su profesionalo karjera, o JAV tam sudarytos puikios sąlygos. Ten man nereikėjo atsisakyti mokslų, yra suteikiamos vienos geriausių sąlygų: visada atviras sporto klubas ir treniruočių aikštė, į rungtynes skrendame lėktuvais. Lygis geresnis nei kai kurių profesionalių futbolo klubų“, - kalbėjo L. Pasak Lietuvos futbolininko, JAV futbolo lygis yra tikrai aukštas, jį kelia iš Europos atvykę talentai.
Mūsų komandoje yra septyni užsieniečiai, iš jų penki - vokiečiai, kai kurie jų žaidė jaunių „Bundesligoje“ ir ketvirtoje paal pajėgumą lygoje. Komandos europiečiai mane itin šiltai priėmė, tačiau puikiai sutariu, bendrą kalbą randu ir su amerikiečiais. JAV futbolas labiau remiasi jėga, fiziniu pasirengimu. Kai kurie amerikiečiai žaidžia futbolą, nes yra fiziškai stiprūs, bet yra daug aukšto sportinio meistriškumo užsieniečių. Labiausiai patobulėjau fiziškai, per metus priaugau 7 kg raumenų. Anksčiau vyrų futbole išnaudodavau savo greitį, bet oro dvikovose jausdavau priešininkų pranašumą, dabar jaučiuosi daug tvirčiau“, - teigė L.
Iš pradžių jaudinausi, nežinojau ko laukti, bet savimi pasitikėjau ir tiesiog žaidžiau savo žaidimą. Sekėsi gerai, tapau vienu iš komandos lyderių. Konkurencija tikrai buvo. Mes, atvykę iš užsienio, ten turime įrodyti, kad esame geresni už vietinius. Man labai pasisekė su treneriu. JAV yra daug komandų, kurios remiasi fizine jėga ir tiesiog spiria kamuolį į priekį. Aš mėgstu žaisti su kamuoliu, o būtent tokį futbolą ir propaguoja mano komanda. Dėl pandemijos NCAA antro diviziono, kuriame žaidžia Luko universiteto komanda, sezonas buvo atšauktas, todėl su universitetų komandomis lietuvis susipažino per kontrolines rungtynes. Mums leido žaisti tik draugiškas tarpusavio rungtynes. Tai man, sakyčiau, išėjo net į naudą. Pamačiau aukštesnį lygį ir supratau, kad galiu jame žaisti. Įdėjus daug darbo ir pastangų tikrai galima pasiekti aukščiausią lygį ir žaisti geroje komandoje. Sulaukiau dėmesio iš kitų universitetų, treneris apie mane užsiminė keliems MLS klubams, tačiau viskas dar priešaky“, - apie perspektyvas užsiminė L.
Įgavęs patirties, kontaktų ir praėjęs visą kelią kartu su E. Lotužiu pagalvojome, kad galime padėti kitiems jauniems žaidėjams susirasti universitetą ir komandą JAV. Ten yra nemažai europiečių, bet nedaug lietuvių, nemačiau nei vieno latvio, esto ar lenko. Šią idėją palaikė JAV treneriai, jiems Rytų Europa yra neatrasta futbolo žemė. Pamatę gerų žaidėjų iš mūsų regiono, amerikiečiai pradėjo domėtis mūsų futbolininkais“, - teigė agentūrą „USA Student Athlete“ atsidaręs L.
Bendruomenės svarba ir parama
Smagu grįžti, pamačiau ir naujų veidų, bet komandos branduolys išlikęs. Matosi, kad jaunimas tobulėja, o komanda turi aiškų braižą ir strategiją. Po futbolo treniruotės su treneriais Vidmantu Kazlausku, Šarūnu Kazlausku, Francis Samuel Ogba ir Ibrahim Moro. Pasvalio futbolo centro vadovas Vidmantas Kazlauskas birželį minėjo savo 60-metį. Išsamus interviu su nenuilstančiu sporto entuziastu buvo spausdintas mūsų laikraštyje. 31 metų sportininkas Ibrahim Moro, kilęs iš Ganos, ir Francis Samuel Ogba iš Nigerijos, jam dar tik dvidešimt ketveri, į mūsų šalį atvyko prieš metus. Per treniruotes visi susikalba visame pasaulyje vienoda futbolo kalba, o jeigu prireikia - angliškai. Praėjusiais metais jie buvo pakviesti žaisti į Lietuvos futbolo federacijos II lygoje rungtyniavusį Panevėžio rajono klubą „Dembava“. Šarūnas Kazlauskas dirbo šios komandos treneriu.
Panevėžyje užsimezgusi draugiška bičiulystė paskatino jais pasirūpinti. Įsivaizduokite, kaip jūs jaustumėtės tokioje situacijoje atsidūrę vieni Afrikoje? Mes juos globojame, vežiojame ne tik į treniruotes, bet ir apsipirkti. Tokia yra draugiška futbolo bendruomenė, tarsi viena šeima. Parduotuvėje žmonės kartais net pasisiūlo sumokėti už jų pirkinius. Šiuo metu jie apsistoję buvusios Joniškėlio Igno Karpio aukštesniosios žemės ūkio ir paslaugų mokyklos bendrabutyje Narteikių kaime. Besibaigiant treniruotei apie gyvenimą Lietuvoje su Ibrahim Moro pasikalbėjome prancūziškai. Ibrahim Moro į Europą žaisti futbolo atvyko iš Ganos. „Į Pasvalį atvykau prieš pusę metų, man patinka čia gyventi ir treniruotis. Lietuviai mus priima draugiškai, dar neteko patirti jokių rasistinių išpuolių ar patyčių. Treneriai Vidmantas ir Šarūnas tapo gerais mūsų draugais, nuoširdžiai mums padeda ir rūpinasi. Didžiausia problema yra susikalbėjime, kadangi lietuvių kalbą man išmokti per sunku, o angliškai ne visi supranta, jau nekalbu apie prancūzų. Per visą savo sportininko karjerą teko daug keliauti ir žaisti įvairiuose Europos klubuose, todėl manęs jau nebegąsdina nei lietuviškos darganos, nei šaltos žiemos ar sniego kalnai. Gyvendamas Danijoje sužinojau, ką reiškia šaltis. Gimiau šiltoje ir saulėtoje Afrikoje, saulės trūkumą jaučiu visada, bet prie visko juk įmanoma priprasti. Esu profesionalus futbolininkas, todėl savo ateitį sieju su Lietuvos ar kitų Europos šalių klubais, važiuosiu ten, kur pakvies“, - savo ateities planus atskleidė mūsų pašnekovas Ibrahim Moro. Jam jau yra tekę žaisti prieš visame pasaulyje garsų „Manchester United“ klubą. Narteikiuose gyventi šiek tiek liūdna, aplink labai mažai žmonių, nėra didesnių parduotuvių, trūksta laisvalaikio pramogų. Francis Samuel Ogba kilęs iš Nigerijos. Francis Samuel Ogba, prieš atvykdamas į Lietuvą, futbolą žaidė Ispanijoje. Pasak jo, lietuviai draugiški žmonės ir labai gražios merginos. Nelengva buvo adaptuotis tik prie atšiauraus klimato. Jau seniai pamėgęs lietuviškus patiekalus, ragavęs ir šaltibarščių, ir cepelinų, bet skaniausios jam lietuviškos sriubos. Didelę patirtį turinčio vaikų futbolo trenerio Vidmanto Kazlausko karjeros pradžia buvo visiškai netikėta ir neplanuota. Jo sūnus Šarūnas, būdamas maždaug šešerių metų, įkalbėjo tėtį, jį ir kaimynų vaikus pamokyti žaisti futbolą. Vidmantas nupirko kamuolių ir tuometės Pasvalio internatinės mokyklos stadione po darbo be jokio atlygio treniruodavo mažuosius pasvaliečius. Ši graži iniciatyva neliko nepastebėta. Futbolo centro treneriai, galima sakyti, dirba be išeiginių, su vaikais jie beveik kiekvieną savaitgalį vyksta į įvairius futbolo turnyrus Lietuvoje ir Latvijoje.
Jaunojo talento žlugimas: psichologiniai iššūkiai ir sprendimai
Futbolas - tai ne tik sportas, bet ir aistrų, emocijų bei didžiulių vilčių pasaulis. Vis dėlto, kartais šis pasaulis tampa pernelyg žiaurus ir talentingi jaunuoliai palūžta po spaudimo našta.
#
tags: #futbolo #mokykla #sportininku #g